(838) Visiškai tarp kitko: apie rašytojus kaip prietaisus

Rimto Kalpoko piešinys (Vapsva, 1929, nr. 1, p. 6)

Vaižgantas buvo vadinamas visuomenės ūpo barometru.
1927-07-20 grįžęs iš savaitę trukusios kelionės automobiliu po Žemaičius su prez. Smetona (Kaunas–Palanga–Kretinga–Darbėnai–Grūšlaukė–Salantai–Mosėdis–Skuodas–Truikinai–Ylakiai–Židikai–Seda–Kalvarija–Alsėdžiai–Telšiai–Žarėnai–Varniai–Medvėgalis–Kaltinėnai–Kražiai–Kelmė–Nemakščiai–Viduklė–Raseiniai–Ariogala–Pernarava–Čekiškė–Kaunas), Vaižgantas rašo laišką Prancūzijon, be kita ko, pranešdamas ir apie visuomenės nuotaikas:

Kelionėje pasigavau labai geros nuotaikos. Lietuva – visai ne „demokratiška“. Ji griežtai purtos nuo politinės demoralizacijos ir sudėjus rankas meldžia apsaugoti ją nuo nerimo, nuo rinkimų, nuo bačkininkų, nuo seimo, kurs nieko nepadaro ir k.t., o jam dedamus pinigus apversti ūkiui gerinti. Lietuviai-žemaičiai legalistai, savo valdžios galvai ir Smetonos asmeniui reiškė bekraštės meilės ir pagarbos. Lietuviai – nebe svajotojai, o praktikai. Rodos, ir kiti virs į tą pusę, be Krupavičiaus, kuris ir toliau nuodys pusę lietuvių, dengdamasis „Kristaus dėsniais“! (Laiškai Klimams, 1998, p. 135)

O Maironis gal vadintinas visuomenės kompasu? („Pirmyn į kovą už tėvynę, / Už brangią žemę Lietuvos!“)
Gal dar kokių prietaisų tarp rašytojų būtų galima įžvelgt?