(839) Visiškai tarp kitko: apie tai, kas kol kas lieka už sovietmečio tyrėjų akipločio, – dūmus be ugnies

abar, iš daugiau kaip pusamžio perspektyvos žvelgiant, publicisto ir rašytojo Józefo Mackiewicziaus protas regisi buvęs sykiu ir naivus (puoselėdamas viltį, kad bent jau bendros didžiulės grėsmės – bolševizmo – akivaizdoje lenkų, lietuvių, taip pat gudų, ukrainų, t.y. buv. LDK tautų, elitas susivienys), ir labai įžvalgus (analizuodamas ir vertindamas, tarkim, lietuvių valdžios veiksmus atgautame Vilniaus krašte arba bolševizmo prigimtį ir būdus, kuriais siekta savų tikslų).
Trys Mackiewicziaus knygos lietuviškai jau yr. „Naujasis židinys-Aidai“ išleido atsiminimus Tiesa akių nebado apie laiką nuo tada, kai Vilnius atiteko Lietuvai, iki tada, kai LR tapo LTSR, „Aidai“ – romaną apie pirmąjį sovietmetį Vilniaus krašte Kelias į niekur; „Briedžio“ išleisto romano apie vokietmetį Vilnijoj Nereikia garsiai kalbėti dar neskaičiau.
„Tylko prawda jest ciekawa“ – principas, kuriuos vadovavos Mackiewiczius rašydamas tiek atsiminimus, tiek kūrinius, kuriuos vadino romanais, nors, kaip sakoma Kelio į niekur Pratarmėj, „[v]iskas, išskyrus romano herojus, šiame pasakojime yra autentiška“.
Minėtam romane yra toks ilgas Tadeušo monologas, kurį jis rėžia Pavelui; perskaitęs grįžau ir dar kartą perskaičiau:

Aš čia nekalbėsiu apie bolševikinę doktriną. Ta tema be galo. Aš kalbu apie bolševikų techniką, nes tiktai technikos pažinimas gali mums duoti raktą jų mašinai sustabdyti. Taigi bolševikai, remdamiesi veikiau praktiniais nei teoriniais tyrinėjimais, atrado, jog koncentruotas melas turi tokią jėgą (kurios ribų kol kas nežinome), kad galima padaryti esminį perversmą tokiose srityse kaip žmonių kalba, žodžių reikšmė ir t.t. / [...]
     Jeigu tu arba aš, arba šiaip koks normalus žmogus normaliomis sąlygomis užsimanytų, pavyzdžiui, pameluoti, jog lubos esą ne baltos, o juodos, iškart pamatytume, jog tai labai sunku. Pradėtume užuominomis, kosčiojimais, rodytume į šešėlius kampuose, aiškintume, jog iš tikrųjų jos nesą tokios jau visiškai grynai baltos... Vienu žodžiu, naudotumėmės komplikuotu metodu, bet jis, tiesą sakant, galiausiai neatvestų į tikslą, nes nieko neįtikintume, jog lubos juodos. Ką tuo tarpu daro bolševikai? Parodo į lubas ir iškart sako: „Matote tas lubas... Jos juodos kaip smala.“ Taškas, išsyk įrodyta. Manai, žmonėms svarbu, jog tiesa priešinga? Tikriausiai taip manai. O jie, remdamiesi praktika, įsitikino, jog tai visiškai nesvarbu. Jog teigti galima viską, o teiginys priklauso ne nuo jo turinio, bet nuo išraiškos būdo. Ir štai matome, kaip jie pereina prie kito etapo ir sako žmonėms: „O dabar įsivaizduokite, jog esama niekingų melagių, bet kokios mokslinės tiesos, pažangos ir pažinimo priešų, kurie, niekšiškai veidmainiaudami už kapitalistų pinigus, puolė taip žemai, jog drįsta į akis meluoti, esą, lubos baltos!“ Ir susirinkusi minia pareikš savo pasipiktinimą, panieką, netgi juokis ir šaipysis iš tokių akivaizdžių tiesos priešų melagysčių... Mes ligi šiol manėme, kad tokius kolektyvinės hipnozės seansus jie gali išdarinėti tik savo šalyje, prieš tai nukamavę piliečius. Nieko panašaus. [...]
     [...] Tai ne humoristinė literatūra. Jie pas mus šitai platina masiškai, ir... žmonės nesijuokia. Sakai, neįsivaizduojama? Žinoma, tai tas pat, kas, pavyzdžiui, Londone išleisti knygą, kurioje rašoma, jog praeiviai pro karaliaus rūmus gali praeiti, pavyzdžiui, tiktai klupsčiomis ar dar ką nors tokio. Užtikrinu tave: jie irgi nesijuoks, kai bus užgrobti bolševikų. Užtikrinu. Kas nors „neįsivaizduojama“ gali būti tiktai tol, kol egzistuoja galimybė į tą melą durti pirštu. Tačiau nuo tada, kai pirštas paralyžiuojamas, viskas tampa įsivaizduojama. Būtent šitai jie žino.
     [...] Kiekvieno dalyko neigimas tiktai padaro jį ginčytiną. Ir daugybė milijonų tars sau: „Šiaip ar taip, nėra dūmų be ugnies...“ Tai va, bolševikai sukūrė dūmus be ugnies. Tai genialūs dalykai, mano mielas! (Kelias į niekur, iš lenkų kalbos vertė Leonardas Vilkas, 2009, p. 109–111)

Apie dūmus be ugnies – štai apie ką kol kas mažiausiai svarstoma tyrinėjant sovietmetį; skaitant kai kuriuos jaunųjų tyrėjų, ačiūdie, jau normalių žmonių, brendusių normaliomis sąlygomis, darbus jauti: jie įsitikinę, kad nebūta stebuklų – kad negalėjo būt dūmų be ugnies.
Tarkim, kad frazė broliška tarybinių tautų draugystė negalėjo būt visiškai tuščia, beprasmė.
Dūmai be ugnies – toks galėtų būt sociolingvistinės studijos pavadinimas.