(834) Dėl juoko: apie skaitinius prieš miegą

Nekukliosios Lietuvos leidėjai viršeliui
pasirinko atvaizdą iš Aistrų pirmo numerio;
aš tai būčiau pasirinkęs iš nr. 4, šitą

Buvo laikas, kai anotacija vadinta literatūros kritikos žanru; taip ją siūloma suvokt ir 2011-ais išleistoj Literatūros enciklopedijoj mokyklai. Dabar jau anotacija vadintina pirmiausia reklamos žanru.
Šitą žanrą prisiminiau štai dėl ko.
— Knygų mugėj buvo pristatyta Aurelijos Savickienės knyga Nekuklioji Lietuva. Ta proga ir pokalbio su autore perpasakojimą delfi.lt įsidėjo.

Įdomu ir tai, kad tarpukariu Lietuvoje buvo leidžiamas erotinis žurnalas „Aistros“. A. Savickienė pamena, šiuo faktu nusistebėjo ir ilgametės bibliotekos, kurioje buvo saugomas jo archyvas, darbuotojos.

Kad kur nors būt išlikęs pirmo lietuvių magazino (tokia leidinio paantraštė) archyvas – laaabai abejotina, greičiausiai viena ar kita žurnalistė papainiojo. Kad bibliotekininkės nežinojo tokį žurnalą saugančios – nieko nuostabaus, daug ko bibliotekose yra; jei norit pasižiūrėt, kas tai buvo per žurnalas, net ir į neįvardintąją biblioteką nebereikia eit, – prašom, yra epavelde.lt (ir net niekas neklaus, ar jums jau 18; beje, nuotraukos, mano manymu, ten vogtos iš užsieninių leidinių).

Atsiprašau, nuklydau. Tenorėjau kartu su jumis pasidžiaugt dviem knygų anotacijų pavyzdžiais, tame leidiny esančiais:

Tamsta nemiegosi skaitydamas šias knygas

Putinas. Altorių šešėly. Romanas, I d. „Sakalo“ B-vės leidinys, 1933 m. Kaina 5 lt.

Šiame romane atvaizduota kunigų gyvenimas, kurie neturi jokio pašaukimo, arba jo nesupranta, kurie myli moteris kaip kiekvienas žmogus, kurie išgeria šnapsą kaip miesto girtuoklis, kurie lošia kortoms kaip kasino lošikai. Žodžiu, piešiamas kunigo gyvenimas be jokio idealizmo, tik jo užkulisai. Aišku, kad autorius, pats būdamas kunigas ir pažindamas dvasiškių gyvenimą, šiame romane parašė karčios tiesos.

Janina Pušaitė. Žydėkit gėlės. Eilėraščiai. „Sakalo“ B-vės leidinys, 1933 m. Kaina 1 lt.

Kai mergaitė subręsta ir dar kavalieriaus neturi, kuris jai bučiuotų lūpas, veidus, akis, krūtis ir t.t., tada ji kviečiasi į pagalbą vėją:

vėjas, išdykęs berniūkšti,

pabučiuok mano krūtis. (3 psl.)

Šiose eilutėse autorė parodo visą jaunos mergaitės aistrą. Ji be meilės negali gyventi, visiškai neatsižvelgdama, kas jos bus mylimas ir ką ji mylės. Ji koketuoja su vėju:

būsi tu mylimas mano,

būsiu aš tau mylima! (ten pat)

Ir taip visi eilėraščiai – meilė, ilgesys.

Abi knygos skaityti labai įdomios. (Aistros, nr. 5, 1933, p. 29)

Slapyvardžių sąvade nurodyta, kad Janina Pušaitė – Janina Puišytė (be gimimo ir mirties datų); Žydėkit gėlės – pirma ir paskutinė jos knyga.