(1162) Užparaštė, cli: kaip turėtų būt, kad jau gerai būtų?

1
Perskaitęs pirmąjį Marijaus Gailiaus klausimą Nijolei Gavelienei pagalvojau: štai puikus pavyzdys, kaip turi atrodyt klausimas, kad sulauktum daugmaž norimo atsakymo, – kaip pravartu lygioj vietoj sukurt priešpriešą, kaip citatą dera parinkt, kaip pasmailint klausimo galą.

Šiemet Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės minimos valstybės mastu. Žinau, kad rengiamos mokslinės konferencijos Alfonso Nykos-Niliūno bei Broniaus Krivicko 100-osioms metinėms. Kaip manote, ar akademiniuose sluoksniuose bus pastebėtas „Vilniaus pokerio“ trisdešimtmetis? Vytautas Rubavičius yra rašęs, kad tuomet žmonės romaną „skaitė, žmonės kalbėjo, tačiau akademinė literatūrologija bei kritika tylėjo“. Ar po 30 metų pavyks pralaužti tylą?

Turbūt jiems neįdomu. Antra, ir po 30 metų romanas nėra iki galo suprastas. Iš pradžių, oho, kaip prirašė! Bet su davatkų įniršiu viskas ir baigėsi.

Sakote, jiems neįdomu? Manote, literatūrologai neišvengė subjektyvumo?

Man atrodo, kad nenorintys suprasti, niekada ir nesupras: veikia kažkoks stabdis. Romane yra dalykų, kurie galbūt žeidžia.

Žeidžia?

Žeidžia kaip asmenybę. Požiūrį ir įsitikinimus. Todėl toliau neskaitysiu. Nes man bjauuuru. Mes kiekvienas prisistatome barjerų ir sienų, kurių nebegalime peržengti. [...] Jeigu pats nesugebi sugriauti savo sienelių, tai iš mirties taško ir nepajudi. Nemanau, kad literatūros kritikai yra kokie nors antžmogiai. Jie tokie patys žmonės, turintys savo pomėgių. („Nijolė Gavelienė: ‘Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia’“, Literatūra ir menas, 2019 I 25, nr. 2, p. 4–5)

Kodėl reikėjo, kad Gavelienė, „guvi ir šmaikštaujanti pensininkė, kurios akių raukšlelės šypsosi“, daugmaž pasakytų/pritartų: ir po 30 metų tyla nepralaužta, Vilniaus pokeris iki galo nesuprastas ir deramai neįvertintas? Todėl, kad pokalbis – nelyg įvadas į klasinėtojo s-keltį tame pačiam žurnalo numery, o ji vadinas „Latviai prisijaukino lietuvišką šedevrą, o mes?“ (p. 16–17) Kai taip klausiama, atsakymas iš anksto aiškus: s-keltininko manymu, neprisijaukinom. — Kad 2016-ais išėjo jau penktas Vilniaus pokerio leidimas (manyčiau, iš to plaukia išvada: Pokeris skaitomas, ir net labai), kad yr apginta disertacija, kad Prahoj rašoma dar viena, kad vienos Jūratės Čerškutės rašymų/kalbėjimų – gal net kelios dešimtys, tas nieko nereiškia, reikštų tik konferencija, o jos nebus, – vadinas, nieko gero nėr ir nebus. Iš tikrųjų rašytojas būtų prisijaukintas (kaip koks sakalas) tik tada, kai...
Vienam Rygos knygyne-bare „garsiausio jaunosios kartos latvių poeto“ Arvio Vigulo žmona Ieva Viese-Vigula Marijui Gailiui pasako, kad jos mėgstamiausia knyga esanti lietuvių autoriaus ir kad ją perskaičiusi mokykloj, pagal programą, bet teprisimenanti, kad žiauriai gera ir kad jos veikėjas meldžiasi šūdų dievui. Nenustygsta lietuvis, tikrumo nori, klausia knygyno-baro savininko Didzio Kalninio: „Sakyk, kokia ten tokia jau puiki lietuvių autoriaus knyga jūsų mokyklinėje programoje?“ Ir „išsilavinęs Latvijos pilietis su akiniais, knygų mėgėjams atkemšantis alų, įpilantis viskio“ patvirtina Lietuvos piliečio nuojautą: Gavelio Vilniaus pokeris – „romanas, kokio neturi nei latviai, nei estai! Kadaise [1995-ais] išleistas tiražas jau tapęs kultine retenybe.“ (12 klasės vadovėlin išties tai tik ištrauka įdėta, vėliau patikslinama.)
Ir Rygos svečias didžiai nustemba, ir jam ima kilt klausimai apie Lietuvos mokyklines programas: kodėl tesiūlomi „nors ir geri, bet ne tokie galingi“ Jauno žmogaus memuarai, ir tik pasirinktinai? Kodėl ne Vilniaus pokeris?

Ar jie – lietuvių edukologai, literatūrologai ir švietimo biurokratai – mano, kad lietuvių autoriaus teksto turinys tvirkins lietuvių jaunimą, triuškins jų katalikiškas vertybes? / [...]
„Vilniaus pokerio“ trisdešimtmečio proga ištaisykime pagaliau šią neteisybę. Juk net vidurinio ugdymo bendroji programa įpareigoja pateikti „literatūros visumos vaizdą“ (!) ir pristatyti „literatūros kūrinių vertę“ (!!), lavinant moksleivių „meninį skonį“ (!!!)
Lietuvos jaunimo lavinimas be „Vilniaus pokerio“ – tai kaip „Bolderāja“ [tas knygynas-baras] be savo simbolio Tinkio Vinkio su nutraukta antena. Gyventi galima, bet gaila. Nebūkim teletabiai, save patys kultūriškai apvagiantys – atiduokim gi pagaliau R. Gavelio pokerį žmonėms. (p. 17)

— Uch, kiek patoso! Atiduokim – tarsi kas tą romaną būtų pasisavinęs ir slėptų. — Apie ką svajoja MarG? Kad gimnazistai privalomai skaitytų Pokerį, kad tai būtų jų ugdymo bendrosios programos dalis. Privalomas Gavelis. Ką apie tai pasakytų pats Gavelis? — Nenorit būt laisvi? – mes jus išlaisvinsim; visi privalėsit iššifruot Šūdų Šūdo vardą, kaip tą daro latvių abiturientai.

2
– Ozolas lieka neperskaitytas ir užmirštas. Jo filosofinis, kultūrinis, politinis palikimas netapo mūsų mąstymų apie Lietuvą ir pasaulį savastimi, – VU doc. Algimanto Jankausko manymu. — Ne visi prieš miegą perskaito bent pastraipą iš 32 puslapių Romualdo Ozolo lietuviškosios ideologijos metmenų Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2014)? Vadinas, blogai. Visi žengte marš į 80-mečiui skirtą konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“.

0
– Ko tu čia, gasiliūnai, prie žmonių kabinėjies? Negražu; jie juk tik gero nori ir linki.
– Neabejoju jų intencijų tyrumu, tik va vienas dalykas labai nepatinka: savo nuomonės pateikimas kaip gydomojo recepto; įsijautimas į daktaro vaidmenį; sendamas daraus niurzglus individualistas, besišiaušiantis prieš visokius nurodymus, ką daryt, ko nedaryt, ką privalu „atrasti“, prieš visa apimančius tobulinimo planus. Kodėl būtinai Gavelio Pokeris, o ne, tarkim, Antano Ramono Balti praėjusios vasaros debesys ar kas kita? Kodėl mano savasties dalim turi būt Ozolas? Gal man artimesnis Vaižgantas ar Algimantas Mackus? Individualus sąmoningas pasirinkimas – tas yr tikra vertybė.

(1161) Visiškai tarp kitko: tikrai neblogas patarimas, tik kas iš to

aigiau Aleksandro Žirgulio laiškų rinktinę. Šyptelėjęs pagalvojau: rašytojų laiškuos dažniausiai randi tai, ko daugmaž ir tikies, nes jie savo nuomones, požiūrius, principus, estetines ir kitokias nuostatas jau atskleidę per kūrinius, publicistinius pasisakymus, atsakydami į žurnalistų ar skaitytojų klausimus ir kitais būdais. Tie, kurie rūpinas rašytojų kūriniais, – redaktoriai, sudarytojai, parengėjai ir pan., – laikydamies nerašytos taisyklės yra linkę prikąst viešąjį liežuvį; ką iš jų išpeši? nebent anotaciją, o ne recenziją. Nors nuomonę irgi turi, bet ją tereiškia privačiai, pvz., laiškuos. Žirgulys šį tą pareikšdavo ir viešai – straipsniais periodikoj, bet toli gražu ne visais klausimais, kurie jam rūpėjo. — Įv. pastabos knygos puslapių paraštėse ar ant limpamų lapelių telieka archyvui; „papopuliarint“ noris atsiminimų porūšį, kuriam AlŽ net vardą parinko.
— Valentinas Gustainis grįžęs iš lagerių ir įsikūręs Griškabūdy 1960-tiniams įpusėjus ėmė rašyt atsiminimus; Kostas Korsakas juos priimdavo saugot Lietuvių kalbos ir literatūros institute (Žirgulys tai žinojo iš Gustainio laiškų jam); greičiausiai Marijos Macijauskienės, vadovavusios dab. Maironio vardu vadinamam muziejui, paprašytas, kreipės į Gustainį prašydamas ko nors ir Kaunui – kad ir smulkesnių dalykų. Iš 1971 II 25 rašyto laiško:

Aš įvairiom progom peršu ypač vieną atsiminimų rašymo būdą. Būtent, kai trukdo nesveikatos ar kiti galai ir negalima visu platumu užsimoti, reikia rašyti atskirais nedideliais vienetais – apie žmones, įvykius, reiškinius ir t.t. Štai, sakysim, susidarome sąrašą žymių (ar žinotinų) žmonių, su kuriais turėta įdomesnių susitikimų, pokalbių, kurie daugsyk matyti didesnėm visuomeninėm progom, ir po 3-4-5 etc. puslapėlius pabrėžiam apie juos. Paprastai, be ypatingų stilizavimų, be ditirambų ir liaupsinimų – faktai, faktai! O po kiek laiko, išsėmus „repertuarą“, galima ir pastilizuoti, ir savo prizmę rodyti. Tai būtų nedidelės siluetės, kur būtų ir įvykių, ir bendra veikėjo charakteristika. Tokių siluečių, neatspėdama laiko didesniam memuariniam veikalui, o į galą ir dėl sveikatos negalėdama, rašė Gabr. Petkevičaitė-Bitė. Jų raginau rašyti Petrą Klimą, kai perdaviau jo atsiminimus „Vagos“ leidyklai, aš tada siūliau nedidelius skirsnelius rašyti apie Tumą, Milašių, Gabrį, Olšauską, Basanavičių, Jablonskį ir kt. Pripažint pripažino, kad gerai būtų taip užsimojus, bet, kol galėjo, neprisirengė, o paskui ir nebegalėjo... Gerai, kad kiti apklausos būdu užrašė apie Baltrušaitį, Tumą ir Milašių. Pamėginkite šitaip, jei dar nemėginote. Tik, žinoma, viena sąlyga: čia nėra prasmės kalbėti visiems žinomų dalykų. Reikia atskleisti tik tai, ką nedaugelis žino ar Jūs vienas žinote. Manau, kad tokie atsiminimai (vadinčiau aš juos „Žmonės ir įvykiai“) bent iš dalies užkištų mūsų memuarinės literatūros spragas. Pagalvokite tad apie žygį į netolimą praeitį. (AlŽ, Laiškai: rinktinė, parengė Ilona Čiužauskaitė, 2018, p. 123–124)

Ar Gustainį sudomino silhouettės, ar tokio pobūdžio atsiminimų parašė – galėtų pasakyt Antanas Terleckas jaunesnysis, regis, ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomus ValG-nio rankraščius peržiūrėjęs.
Rinktinėj nėr nė vieno laiško Saliui Šemeriui, bet jo Žmonės mano gyvenime (išleisti 1997) parašyti laikantis būtent Žirgulio patarimų: prisimenamų žmonių siluetės sudėtos netgi abėcėlės tvarka, kas leidžia spėt, kad viskas gal ir prasidėjo nuo asmenvardžių sąrašo; pabrėžimai apie žmones dar lakoniškesni ne siūlyta – dažniausiai puslapiniai, kai kurie pusantro puslapio, dviejų. Ar pats Šemerys būtent tokio pobūdžio atsiminimų apie žmones imtis sugalvojo, ar patartas? – aišku, tik šiaip klausimas, iš smalsumo.

(1160) Tarp kitko: ar yr prasmės

— reaguot į viešai skelbiamus (kaip čia švelniausiai pasakius?) nesusipratimus?
Tokius, kaip vakar per LRT „Panoramą“ (kultūros naujienos nuo maždaug 30:15).
Reportažo anonse išgirsti: „Literatūros ir meno archyvo darbuotojai [...] spėja radę sąsiuvinį, kuriame ankstyvieji Jono Basanavičiaus eilėraščiai, nors tai dar reikės įrodyti.“ O reportaže, rodant sąsiuvinį su eiliuotais tekstais (matyti jų parašymo vieta ir data), archyvo direktorius dr. Juozapas Blažiūnas aiškina: „Lukšiai, 1913 metai. Lukšiuose tuo metu mokytojavo Basanavičius.“
Basanavičius neturėjo mokytojo cenzo ir niekad nėr mokytojavęs. Lukšiuose tik yr baigęs pirmą pradžios mokyklos skyrių, ir tai buvo apie 1864-us. 1905-ais grįžęs į Lietuvą, visąlaik gyveno Vilniuj, o 1913-ais su Martynu Yču Jungtinėse Valstijose rinko pinigus Tautos namams.
Ir apskritai: 1913-ais Basanavičius jau buvo pradėjęs septintą dešimtį (*1851) – kokie gali būt ankstyvieji eilėraščiai??? Ir dar: jei kas bent kartą yra matęs dr. B-čiaus rašyseną, net be jokių lyginimų garantuotai pasakytų: baikit juokus – tai tikrų tikriausiai ne Basanavičiaus ranka. — Nėr jokių užmintų mįslių, nereikia jokių tyrimų – tas eiliavimų sąsiuvinis niekaip nesusijęs su dr. B-čium.
Viskas pro šalį – ir niekam neužkliuvo? Dabar jau įmanoma paleist į eterį bet kokį briedą? (Vakar klausydamasis liepiau ausims netikėt, ką girdi; šįryt perklausiau – mediatekoj – tikrai tokie dalykai buvo paskelbti.)

(1159) Epizodai, xxxi: чтоб добро не пропадало

[Ech, tie pasvaičiojimai: va jei būtų daugiau laisvesnio laiko, tai skaityčiau, skaityčiau, skaityčiau... Dar nebaigiau Aleksandro Žirgulio laiškų, o jau kitas tikrai vertingas skaitinys išniro – Onos Žuklijūtės-Mažeikienės Nuo neolito iki Glavlito: muziejinės patirties puslapiai (pernai Kultūros barai išleido). Pavartęs paskaitinėjęs atidėjau atostogoms. Bet vieną epizodą užfiksuoju dabar; visaip juk tie norai gali pasisukt.]
Pirmoji OM darbovietė – buv. Karo muziejus, pervadintas Kauno istorijos muziejum (dirbo nuo 1959-ų rudens iki 1961-ų pavasario); tuolaik muziejui vadovavo Jonas Maksimavičius-Apuokas, mėgdavęs sakyt, kad geriau dirbt su kareiviais negu su jaunais specialistais.

Muziejaus saugyklų valytoja dirbo Juzefa Aleksandravičienė, Leningrado blokadą išgyvenusi, kultūringa, garbingo amžiaus moteris, su kuria dažnai nuoširdžiai pasikalbėdavau. Papasakojo apie blokados baisumus, parodė didžiulę krūvą supjaustytų Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio siuvinėtų vėliavų ir karinių uniformų. Sakė, liepta vėliavas naudoti skudurams. Tas vėliavas, uniformas buvo sukaupęs Karo muziejaus įkūrėjas generolas Vladas Nagevičius (1880–1954), o Apuokas šitaip „kovojo su buržuazine Lietuva“ ir padarė kultūrai didžiulius nuostolius. (p. 421)

Nemanau, kad kokiam oficialiam dokumente buvo nurodyta, kaip elgtis su nurašytais eksponatais „pravalius“ muziejaus fondus; ukazaniją – vėliavas naudot vietoj skudurų – direktorius davė žodžiu; kažkokia asmeninio keršto apraiška. Aišku, toks nurodymas nelygintinas su nurodymu klot nukautų partizanų lavonus viešose vietose, bet siejasi. Problema: kaip tokius nurodymus ir veiksmus tiksliai įvardinti? Ar reiktų vengt epitetų, nes besisiūlantys (ciniškas, paniekinantis ir pan.) neužgriebia esmės; reiktų „baisesnių“? (Tikslus įvardijimas ir adekvatus suvokimas – susiję dalykai, manyčiau.)
Prieduras (2019 I 28) Vakar per TV „Dožd’“ pažiūrėjau Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą Blokada (2005) (kaip tik sausio 27-ą 1944-ais blokada baigės). Jokio žodinio pasakojimo-komentavimo – tik vaizdai + sukurtas sinchroninis „triukšmas“ (titruos nurodyta, kad jį sukūrė Vytautas Leistrumas ir Giedrius Kiela). Labai vykęs sprendimas, nors kai kas sakytų priešingai – reikia žiūrovui paaiškint, išaiškint, ką jis mato, kaip turi vertint tai, ką mato; na koks čia filmas apie blokadą, jei net nepasakyta, kiek žmonių mirė iš bado. (Natalija Arlauskaitė apie šį filmą straipsnį yr parašiusi.) — Pasitikėjimas žiūrovu, jo gebėjimu suprasti ir vertinti, – štai kas pasirodė ypač svarbu. Daniilo Granino ir Alesio Adamovičiaus Blokados knyga (liet. 1989) ir šis filmas – du skirtingi keliai istorinės tiesos pažinimo link; tik va kas ta tiesa?

(1158) Susieji – ir [atsidūsti: teisybė; ir niekas nepasikeis], xxxv

a: Priešpaskutiniam praėjusių metų Naujojo Židinio-Aidų numery buvo Aistės Noreikaitės pokalbis su Jungtinėse Valstijose dėstančiu filosofijos prof. Nicolu de Warrenu, kuriam bene labiausiai rūpi klausimas, kas yra kvailumas.

[...] man atrodo, kad pagrindinė problema Sokratui buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Platono dialoguose ši problema įkūnyta Alkibijado figūra. [...] Alkibijadas yra problema, kuriai Sokratas nerado sprendimo ir atsako, ir ši problema buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Kvailas žmogus nėra tas, kuris kažko nežino, kvailas yra tas, kuris negali būti išmokytas. Tai uždara mąstymo struktūra, kuri sutelkta ties nenoru žinoti. Gali būti labai apsiskaitęs, net sumanus, bet vis tiek kvailas, nes kvailumas nėra žinių stoka. Manau, kad kvailumas yra tam tikra saviapgaulės forma. [...] kvailumas apeliuoja į tiesą trumpindamas kelią ir pašalindamas bet kokį tariamos tiesos ryšį su įrodymais, argumentais ar atvirumu jiems.
     [Kvailumas –] tai žmogiška būklė. Friedrichas Schilleris, rodos, tragedijoje Orleano mergelė rašo: prieš kvailumą net dievai bejėgiai. [...] Kvailumas iš principo nėra pajėgus pripažinti kieno nors kito autoritetą ir išgirsti ką nors kita, nei savo tiesą. („Apie žmogišką būklę: nuo neišgydomo kvailumo iki gebėjimo atleisti tai, kas neatleistina“, NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 38)

b: Kas buvo Paulius Slavėnas? Iki šiol maniau taip, kaip rašoma enciklopedijose: astronomas, matematikas. O praeitą savaitę įsitikinau, kad PaulSl buvo ir labai atidus gyvenimo stebėtojas, įžvelgęs kai kurių pamatinių dalykų.
Beblūdinėdamas po epaveldą.lt, užtikau jo apmąstymų (vadinas, kaip de Warreną, ir jį galim vadint mąstytoju), paskelbtų 1939-ais Naujojoj Romuvoj, ir pradėjęs skaityt nebegalėjau atsitraukti. Nes papasakojama keletas epizodų, kurie be jokių paaiškinimų, patys savaime baisiai daug teisybės pasako apie žmogaus prigimtį. „Vienas kitas vaizdelis, pagautas neramiu gyvenimo momentu, kartais vertas ilgiausių tariamai normalios buities stebėjimų.“ Ir ima Slavėnas pasakot „kukliausią buities vaizdelį“ iš pilietinio karo laikų Rusijoj – kas daros paprasčiausiam prekinio traukinio vagone, kurio dauguma keleivių – vad. „miešočnikai“, „terbininkai“ – smulkieji to meto biznieriai. Kaip suvokia save ir kitus žmogus, kai yra važiuojančiųjų „mes“ dalis ir koks jo požiūris į „juos“, besigrūdančius vidun ir irgi norinčius važiuot; ir kaip viskas pasikeičia, kai buvęs važiuojančiųjų „mes“ dalis išvejamas iš vagono ir tampa buvusiųjų „jų“ dalimi, kuriuos jau suvokia kaip naujuosius „mes“; galėtumėm sakyt, parodoma, kad ypač suiručių laikais nebelieka savarankiško „aš“, tik vienoj ar kitoj situacijoj atsidūrusių „mes“ dalis etc. — Bet tatai nesisieja su klausimu, kuris labai rūpi Pennsylvanijos valstijos universiteto profesoriui; apmąstymų pabaigoj PaulSl tos temos imas:

Visokie autoriai pateikia skaitlines, mandrius posakius, gvildena politiką, ekonomiką, aiškina krizes, jieško jų priežastis, siūlo išeities patarimus. Bet visa tai kažkodėl nekaip padeda. Gyvenimas daug kur tebeprimena anų „miešočnikų“ grūdimąsi. Žinovų išvedžiojimai, matyti, nesiekia esmės. [...]
     Teatleidžia skaitytojas, jei vėl paminėsiu revoliucinę Rusiją. Bet šį kartą tai bus ne vaizdelis, bet paprastas sovietų anekdotas. Dideliame susirinkime buvo kritikuojama kažkokio svarbaus pareigūno veikla: nemokėjo jis administruoti pavestos jam įmonės, pridarė nuostolių, kur turėjo būti didelis pelnas. Susirinkimo dalyviai smulkiai iškamantinėjo pareigūno praeitį, jo cenzą, stažą, įsitikinimus, apsvarstė visą jo darbą, išnagrinėjo įmonės atskaitomybę bei visas aplinkybes, kuriomis darbas ėjo; bet vis buvo neaišku, kur glūdi kaltė. Tik į beviltišką pabaigą, kalbėtojams jau pavargus debatuoti, kažkoks eilinis pilietis – gal kiemsargis – paprašė balso ir paklausė: „A možet bytj on prosto durak? (o gal jis tiesiog kvailys?)“.
     Ši paprasta sprendimo formulė itin verta dėmesio – juoba kad apie ją dažniausia pamirštama. Tad prieš aiškinant visokias socijalines blogybes, verta paklausti, ar nėra čia kokio kvailumo, kurį galėtume mandagiai, bet netiksliai, pavadinti „dezorijentacija“ ar kitaip. Tokio trūkumo suradimas daugiau padės klausimą spręsti, negu ilgos aplinkybių studijos. Posakis, esą dauguma žmonijos vargų pareina iš kvailumo, nėra jau toks paradoksiškas. Ne tai, kad kvailumas būtų didžiausia yda, bet tai, kad jis suteikia visokioms blogybėms ypatingo patvarumo. Kvailumas – kai žmonės įsikala į galvas nereikšmingus grupių prietarus, kai kuria aukštuosius luomus, „elitus“ ir t.t., nesiskaitydami nei su laiko reikalavimais, nei su žmoniškumo dėsniais. Kvailumas – kai besimokinąs jaunimas įsitraukia į klikų rietenas, laikydamas jas „ideologine kova“. Kvailumas – kai iš gryniausio atsitiktinumo padaromos kažkokios normos, ir loterijos pobūdžio laimėjimas paverčiamas neva gilaus proceso išdava. Svarstant opiuosius šių dienų klausimus, pirmiausia reikia išsklaidyti tokius idėjinius dūmus, kylančius iš siaurų grupinių įpročių bei interesų, ir atsižvelgti į gyvą žmogų, į jo psichologinę prigimtį. Tik šioje plotmėje galima tikėtis teisingo visuomeninės buities supratimo. Viskas kita tetarnaus tam pačiam skaidymui, grupiniam įsivaizdavimui ir nepabaigiamam savitarpio kenkimui. („Politiniai apmąstymai: vienos nebaigtos knygos įvadas“, NR, 1939 X 15, nr. 41, p. 726)

Po truputį prasideda rinkiminės kampanijos. Kaip gerai būtų, jei vertindami kandidatus turėtumėm omeny tai, ką apsvarstė Paulius Slavėnas prieš 80 metų, – bet, aišku, neturėsim.

(1157) Dėl juoko: kas lemia – pirkt ar nepirkt?

Nelabai seniai nebeatsimenu per kokią TV mačiau reportažą, kaip Rumšiškėse perdengiami stogai. Švendrėm. Viena iš priežasčių, kodėl darbai vyksta ne taip spėriai kaip norėtųs (dalis stogų uždengti plėvele, kad nelytų vidun), – švendrės brangsta, nes žiemos daros per šiltos, sunku prieit ir pripjaut. — Tatai prisiminiau vienoj internetinėj sendaikčių krautuvėlėj pamatęs šią nuotraukytę: lygiai tokį pat įrankį turėjo ir tie stogdengiai Rumšiškėse. Ir čia ne švendrėm, o šiaudais, regis, dengia. Kokian mokyklinian vadovėlin reiktų įdėt, prie Krėvės, kad būt aišku, kaip atsiranda ta šiaudinė pastogė. Jei jau akis užkliuvo, gal imt ir nusipirkt? Bet brangoka: 2.80 (brangiau negu tos Saločių turgaus aikštės nuotraukos; tos: 2.10 ir 2.30). Vis dėlto nusipirkau. Nes nuotraukos antroj pusėj kažkas parašyta; o perskaityt nenusipirkus-nenuskenavus-nepakoregavus-nepadidinus – na, niekaip. Be to, galima bus atiduot Tautosakos archyvui, ten tokių etno- visokių daugiau yr, bus dar viena.

— pats iš savęs juokies, tokiais niekais užsiimdamas, bet vis tiek: na, jei užrašyta, noris perskaityt, ir viskas. — Manyčiau, gali būt, kad šitą nuotraukytę vienas iš stogdengių – greičiausiai jaunesnysis (ar gali būt, kad čia tėvas ir sūnus?) – padovanojo kokiai merginai (aišku, patinkančiai) atminimui. Ką užrašė antroj pusėj? Prašo prisimint (taip) ir dar lyg kokį pašmaikštavimą apie meilę nori suręst (?). Štai ką tepavyko įskaityt:

Prisimi[n]k. Vinci

K[...]tu [gal pavardė?] ir ma[n]e

Mylek Vinci kuri

Mili ti[k] nelisk

Pri kitu ir ne visi[...]

Kors [...] ligai [= ilgai?]

n[es?] milesi tik

neužmyršk ir mane

[... / ...]

[šone:] su kit[...]

Visiškai aišku, kad įskaitęs/perskaitęs jokios paslapties nesužinosi, bet noris, ir tiek – ciekava, taip sakant.
Gal atsiras ir daugiau ciekaunų?
P.S. Tas įrankis vyresniojo rankoj lopeta vadintas, yr ir žodis stogdengtė, bet jis kažkoks už dantų kliūvantis.

(1156) Visiškai tarp kitko: trupinys Vietovardžių metais

ai bibliotekon atkeliavo Gimtosios kalbos gruodžio numeris, pasidariau 29 puslapio kopiją ir išsikirpau dešinį apatinį kampą, kur surašyta, kas per metai 2019-i[eji]. Po Vaižganto – Vietovardžių metai. Pamėginau googlint: Vietovardžių metų programa; neradau; gal kur ir yr, bet kistis reikėtų. O norėtųs, pvz., svetainės vietovardžiųmetai.lt, kur ne tik programa būtų. Kaip, ar veiklos viešininimas neturėtų būt įrašytas programon?
Literatūros ir meno redaktorius Gytis Norvilas pirmam numery paskelbtą s-keltį pavadino „Snūduras“. „Raginimas taškytis ir sklaidytis, transliuoti urbi et orbi dažnai sulaukia tik inkštimo. Pavadinčiau tai visuotiniu SNŪDURU. Laiko ženklas? Bet kito laiko nėra ir nebus“ (p. 13).

1997 VIII 14, buv. Gudiškis

Gana, kad jau Seimas skelbia urbi et orbi:

pabrėždamas, kad senieji vietovardžiai – Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė;
įvertindamas tai, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis;
išskirdamas ypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiams su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti;
konstatuodamas, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija;
siekdamas išsaugoti senuosius vietovardžius, n u t a r i a: [etc.]

— nežinau, gal tik man toks įspūdis susidaręs (gal ir klaidingas): kuo skambesni žodžiai paleidžiami, tuo mažiau iš jų naudos; perskaitai – ir pasijunti didžių žodžių pritvotas (kaip musė, kai nepataikai laikraščiu, tik kliudai) – priglušintas, nebelabai besiorientuojantis, kas čia kur čia kaip čia; gal ne snūduras, o blūduras – signum temporis (blūdyti, blūdinėti; klaidžioti nesusigaudant [po aukštąsias sferas], pasijust ne tuo, kas esąs)? Maži konkretūs darbeliukai, kurių nematyt iš toliau žvelgiant, kaip musšūdžių ant lango stiklo, – ko nors tokio jei būt tikimasi, gal žmonės ir padarytų.
— — neseniai popieryne išniro pokalbio su aa. Vytautu Vanagu pirminis rašytinis variantas – Loretos Jakonytės tiksliai užrašyta, kas šnekėta 2007 I 23 (sutvarkytas pokalbis paskelbtas tais pat metais: Colloquia, nr. 17). Pradėjau nuo coll. Prano Vasiliausko darytos nuotraukos, kuri buvo prie Rimanto Skeivio straipsnio „Lituanisto portretas su nukrypimais į praeitį“ (LM, 2000 IX 29, nr. 39, p. 6–7): stovi VytV vidury lauko tarp ražienų ir žvelgia ton pusėn, kur jo gimtosios sodybos būta (žr. nuotr. dešinėj). — Gùdiškis. Kaimas, kurio baigties data žinoma dienos tikslumu: 1983 X 9 sūnus išsivežė pas save Vilniun tėvą Antaną Vanagą (*1905 II 15 Samošiškio kaime Rokiškio rajone [taip antriniam gimimo liudijime, išduotam 1952-ais; neradau tokio vietovardžio niekur kitur užfiksuoto], †1983-iais, antrą Kalėdų dieną, palaidotas Karveliškėse), ir kaimo neliko – tik vietovardis liko.
[I 17: iš dalies nebeaktualu; lt.wikipedijoj patvarkyta] — — —  gailiuos, kad vis nedrįstu lįst lt.wikipedijon – Vytauto Vanago biogramoj reiktų pataisyt vietovardį: gimė ne Gudìškiuose, o Gùdiškyje (iš anykštėnų.lt ne tas vietovardis atkeliavo, ir ten gal kas pataisytų; ir susiet, ir gal straipsny apie Gùdiškį vertėtų įrašyt, kad čia gimęs habil. dr. VytV, be kita ko, Vaižganto raštų rengėjas; juk šie metai ir Vaižganto).

(1155) Užparaštė, cl: šis tas apie dr. Basanavičiaus ligas ir užrašus

ikriausiai atsimenant: propatriškai nusiteikę keli žmonės yra piktinęsi, esą Nerija Putinaitė leidžia sau dr. Joną Basanavičių vadint psichiniu ligoniu [NerP-tės reakcija į tokius primetimus čia]. Žiūrint atsitraukus: taip, žmogus kaltas ar nekaltas – gali nuspręst tik teisėjas; sveikas ar ligonis – gydytojas; na, specialisto nuomonė vis dėlto yra galutinis žodis, nors ir jis gali klyst, ir mes galim juo abejot.
— Naujausiam tęstinio leidinio Neurologijos seminarai numery (t. 22, nr. 3) yra Agnės Ulytės ir Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės straipsnis „Daktaro Jono Basanavičiaus (1851–1927) nervų ligos istorija“, kurį pradėdamas skaityt tikiesi rast specialistų atsakymą į klausimą, ar teisus buvo dr. Basanavičius, sau diagnozavęs neurasteniją (šios ligos simptomais laikęs pirmiausia patologinį nuovargį, taip pat galvos skausmus, nemigą, epizodinį prikurtimą, uoslės ir skonio sutrikimus, tachikardijos priepuolius, kojų skausmus ir parestezijas ir kt.)?
Autorės iškart įspėja: retrospektyvi diagnostika – įdomus, tačiau subjektyvus, pavojingas, neretai klaidinantis metodas, bet turint omeny, kad „Basanavičiaus autobiografija – tai kartu ir gydytojo rašyta ligos istorija“, mėgina ieškot atsakymo. Išvadų pirmojo sakinio pradžia: „J. Basanavičius veikiausiai nesirgo organine, invalidizuojančia neurologine liga“ (p. 162).
[Kas laužtiniuos skliaustuos – jokiu būdu ne kokia straipsnio kritika, tiesiog pasvarstymai pastraipoj apie retrospektyvią diagnostiką perskaičius, kad šaltiniuose „gali būti pateikiama ne visa ligų diagnostikai reikalinga informacija“ (p. 151). — Straipsnio autorės iš esmės remias 1936-ais atskira knyga išleista Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922 m. Rengdamas autobiografiją, dr. JB naudojos savo užrašų knygelėm, bet ne visi ten užsirašyti dalykai perkelti ištisinian pasakojiman; be to: „Pabaigiau rašyt Vilniuje birželio 16 d. 1922 m. ½ 1 val. po pietų.“ Kas toliau užsirašinėta knygelėse, galima sakyt, iki gyvenimo pabaigos, – tai, ką su išlygom būtų galima laikyt išleistosios autobiografijos tęsiniu, – neišleista ir tuo nesiremta rašant straipsnį (nė vienos nuorodos į LLTI BR). — Noris imt murmėt, esą pirminių šaltinių publikacijos būtų rimtesnis atminimo įamžinimas negu paminklų statymai, bet iškart prikandi liežuvį, nes reakcija labai nuspėjama: tai imkit ir padarykit – parenkit, paskelbkit, jei manot, kad reikia; negi kas trukdo? Nėr kas tuo užsiimtų. Net dalies pradėtų leist raštų rengimas užstrigęs, ką jau ten svaičiot apie naujus tekstologinius darbus; šaltinių rengimas pagal dabar dominuojančią mokslo sampratą (kiek ją esu perpratęs) – net ne antrarūšiu, o trečiarūšiu darbu laikomas; ne kartą esu girdėjęs, esą reikia viską scanuot ir dėt internetan, ir bus šaltiniai prieinami, ir nebereiks jokių raštų rengt; nežinau, mano supratimu, tai paprasčiausia saviapgaulė; kritiniai šaltinių leidimai – pamatas, ant kurio galima ręst visokias studijas; kad ir kokie stiprūs būtų metodologiniai klijai, bet jei statinys be pamato – kiek jam lemta pastovėt?]