(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-01-24

(1159) Epizodai, xxxi: чтоб добро не пропадало

[Ech, tie pasvaičiojimai: va jei būtų daugiau laisvesnio laiko, tai skaityčiau, skaityčiau, skaityčiau... Dar nebaigiau Aleksandro Žirgulio laiškų, o jau kitas tikrai vertingas skaitinys išniro – Onos Žuklijūtės-Mažeikienės Nuo neolito iki Glavlito: muziejinės patirties puslapiai (pernai Kultūros barai išleido). Pavartęs paskaitinėjęs atidėjau atostogoms. Bet vieną epizodą užfiksuoju dabar; visaip juk tie norai gali pasisukt.]
Pirmoji OM darbovietė – buv. Karo muziejus, pervadintas Kauno istorijos muziejum (dirbo nuo 1959-ų rudens iki 1961-ų pavasario); tuolaik muziejui vadovavo Jonas Maksimavičius-Apuokas, mėgdavęs sakyt, kad geriau dirbt su kareiviais negu su jaunais specialistais.
Muziejaus saugyklų valytoja dirbo Juzefa Aleksandravičienė, Leningrado blokadą išgyvenusi, kultūringa, garbingo amžiaus moteris, su kuria dažnai nuoširdžiai pasikalbėdavau. Papasakojo apie blokados baisumus, parodė didžiulę krūvą supjaustytų Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio siuvinėtų vėliavų ir karinių uniformų. Sakė, liepta vėliavas naudoti skudurams. Tas vėliavas, uniformas buvo sukaupęs Karo muziejaus įkūrėjas generolas Vladas Nagevičius (1880–1954), o Apuokas šitaip „kovojo su buržuazine Lietuva“ ir padarė kultūrai didžiulius nuostolius. (p. 421)
Nemanau, kad kokiam oficialiam dokumente buvo nurodyta, kaip elgtis su nurašytais eksponatais „pravalius“ muziejaus fondus; ukazaniją – vėliavas naudot vietoj skudurų – direktorius davė žodžiu; kažkokia asmeninio keršto apraiška. Aišku, toks nurodymas nelygintinas su nurodymu klot nukautų partizanų lavonus viešose vietose, bet siejasi. Problema: kaip tokius nurodymus ir veiksmus tiksliai įvardinti? Ar reiktų vengt epitetų, nes besisiūlantys (ciniškas, paniekinantis ir pan.) neužgriebia esmės; reiktų „baisesnių“? (Tikslus įvardijimas ir adekvatus suvokimas – susiję dalykai, manyčiau.)
Prieduras (2019 I 28) Vakar per TV „Dožd’“ pažiūrėjau Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą Blokada (2005) (kaip tik sausio 27-ą 1944-ais blokada baigės). Jokio žodinio pasakojimo-komentavimo – tik vaizdai + sukurtas sinchroninis „triukšmas“ (titruos nurodyta, kad jį sukūrė Vytautas Leistrumas ir Giedrius Kiela). Labai vykęs sprendimas, nors kai kas sakytų priešingai – reikia žiūrovui paaiškint, išaiškint, ką jis mato, kaip turi vertint tai, ką mato; na koks čia filmas apie blokadą, jei net nepasakyta, kiek žmonių mirė iš bado. (Natalija Arlauskaitė apie šį filmą straipsnį yr parašiusi.) — Pasitikėjimas žiūrovu, jo gebėjimu suprasti ir vertinti, – štai kas pasirodė ypač svarbu. Daniilo Granino ir Alesio Adamovičiaus Blokados knyga (liet. 1989) ir šis filmas – du skirtingi keliai istorinės tiesos pažinimo link; tik va kas ta tiesa?

2 komentarai:

  1. Palietei itin svarbią moralinę-lingvistinę problemą: kaip surasti (sugalvoti) tinkamiausią žodį (sąvoką) šokiruojantiems (kraštutiniams) poelgiams, veiksmams, veikoms ir veikėjams apibūdinti? Tas tinkamiausias žodis, mano supratimu, turi būti ir pats tiksliausias. (Jeigu kalba eina apie neutralų (objektyvų) stilių. Panegirikom ir paskviliams, aišku, kiti reikalavimai). Žuvusių ar nukankintų partizanų kūnų niekintojus, sakykim, ant greitųjų įvardyčiau „barbarais“ ar „azijatais“ (ne azijiečiais!). Žudikus ir vadinčiau „žudikais“, bet žmonių užkankintojus (pavyzdžiui, „blatnuosius“) linkstu įvardinti „nežmogiais“, bet jokiu būdu ne „kankintojais“, net ne „sadistais“ (nors jie patys tikrieji sadistai!).
    Pabaigai: rusai turi labai tikslų žodį liaudies „apačioms“ apibūdinti – „чернь“. Ch. Lemcheno žodynas siūlo: „minia; prastuomenė, tamsuoliai, prasčiokai“. Pagal mane tai nėra tikslu. Siūlau šiuos pakaitalus: „padugnės“, „atmatos“. Kas pasiūlys geriau (tiksliau) šiuo ir jau paminėtais atvejais?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Pranai, už pasvarstymus.
      Šįryt rūkant balkone galvoj ėmė ir atsivertė rusų kalbon Tavo pasiūlyti nežmogiai – нелюдь. Ir ėmė nirt paviršiun klausimai (maždaug) blogio atsiejimo nuo savęs tema. Nebe moraline-lingvistine, kita.
      – Jis ne mano sūnus, jei šitaip elgias/pasielgė, – savo ausim nesu girdėjęs, bet skaitęs tokių „atsiribojimų“ esu.
      – Žudikai neturi tautybės, – irgi girdėta; nors tie žudikai, bent jau dalis jų, save laikė tam tikros tautos atstovais, net didžiavosi tautine priklausomybe.
      – Žmogus šitaip nepasielgtų! – irgi juk pasakoma, kai koks poelgis netelpa galvoj.
      Ką reiškia tokios žodinės reakcijos? Ar ne atsisakymą pripažint ir be DNR tyrimų aiškų dalyką: mano sūnus taip pasielgė; atsisakymą pripažint, kad aš ir masinis žudikas – bendrataučiai; kad žmogų siejam, tesiejam, teleidžiam sau siet tik su „ribotu“ blogiu? — Blogį atsiejam nuo savęs, nuo „mūsų“, ir manom radę paaiškinimą: jie – „ne-mes“ (dažnai dar tuos „ne-mes“ žvėrim pavadinam, nors pagrindo ir nėra; arba toks pat, kaip vadint tokius žmones paukščiais – ir paukščių juk yra plėšriųjų). Ar tai ne saviapgaulė?
      Suprantu, nesiekiantys esmės tokie klausimai, bet, manyčiau, truputį pristabdantys pakeliui į išvadą: viskas aišku.

      Panaikinti