(1155) Užparaštė, cl: šis tas apie dr. Basanavičiaus ligas ir užrašus

ikriausiai atsimenant: propatriškai nusiteikę keli žmonės yra piktinęsi, esą Nerija Putinaitė leidžia sau dr. Joną Basanavičių vadint psichiniu ligoniu [NerP-tės reakcija į tokius primetimus čia]. Žiūrint atsitraukus: taip, žmogus kaltas ar nekaltas – gali nuspręst tik teisėjas; sveikas ar ligonis – gydytojas; na, specialisto nuomonė vis dėlto yra galutinis žodis, nors ir jis gali klyst, ir mes galim juo abejot.
— Naujausiam tęstinio leidinio Neurologijos seminarai numery (t. 22, nr. 3) yra Agnės Ulytės ir Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės straipsnis „Daktaro Jono Basanavičiaus (1851–1927) nervų ligos istorija“, kurį pradėdamas skaityt tikiesi rast specialistų atsakymą į klausimą, ar teisus buvo dr. Basanavičius, sau diagnozavęs neurasteniją (šios ligos simptomais laikęs pirmiausia patologinį nuovargį, taip pat galvos skausmus, nemigą, epizodinį prikurtimą, uoslės ir skonio sutrikimus, tachikardijos priepuolius, kojų skausmus ir parestezijas ir kt.)?
Autorės iškart įspėja: retrospektyvi diagnostika – įdomus, tačiau subjektyvus, pavojingas, neretai klaidinantis metodas, bet turint omeny, kad „Basanavičiaus autobiografija – tai kartu ir gydytojo rašyta ligos istorija“, mėgina ieškot atsakymo. Išvadų pirmojo sakinio pradžia: „J. Basanavičius veikiausiai nesirgo organine, invalidizuojančia neurologine liga“ (p. 162).
[Kas laužtiniuos skliaustuos – jokiu būdu ne kokia straipsnio kritika, tiesiog pasvarstymai pastraipoj apie retrospektyvią diagnostiką perskaičius, kad šaltiniuose „gali būti pateikiama ne visa ligų diagnostikai reikalinga informacija“ (p. 151). — Straipsnio autorės iš esmės remias 1936-ais atskira knyga išleista Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922 m. Rengdamas autobiografiją, dr. JB naudojos savo užrašų knygelėm, bet ne visi ten užsirašyti dalykai perkelti ištisinian pasakojiman; be to: „Pabaigiau rašyt Vilniuje birželio 16 d. 1922 m. ½ 1 val. po pietų.“ Kas toliau užsirašinėta knygelėse, galima sakyt, iki gyvenimo pabaigos, – tai, ką su išlygom būtų galima laikyt išleistosios autobiografijos tęsiniu, – neišleista ir tuo nesiremta rašant straipsnį (nė vienos nuorodos į LLTI BR). — Noris imt murmėt, esą pirminių šaltinių publikacijos būtų rimtesnis atminimo įamžinimas negu paminklų statymai, bet iškart prikandi liežuvį, nes reakcija labai nuspėjama: tai imkit ir padarykit – parenkit, paskelbkit, jei manot, kad reikia; negi kas trukdo? Nėr kas tuo užsiimtų. Net dalies pradėtų leist raštų rengimas užstrigęs, ką jau ten svaičiot apie naujus tekstologinius darbus; šaltinių rengimas pagal dabar dominuojančią mokslo sampratą (kiek ją esu perpratęs) – net ne antrarūšiu, o trečiarūšiu darbu laikomas; ne kartą esu girdėjęs, esą reikia viską scanuot ir dėt internetan, ir bus šaltiniai prieinami, ir nebereiks jokių raštų rengt; nežinau, mano supratimu, tai paprasčiausia saviapgaulė; kritiniai šaltinių leidimai – pamatas, ant kurio galima ręst visokias studijas; kad ir kokie stiprūs būtų metodologiniai klijai, bet jei statinys be pamato – kiek jam lemta pastovėt?]