(777) Vilniaus vaizdai, xxix

Penkiskart per savaitę (kai ne atostogos) iš ryto ir vakarop pereinu per Žirmūnų tiltą: į darbą / iš darbo; iš ryto žvelgiu dešinėn, vakarop – kairėn.
Šio ryto (nufotografuotas) žvilgsnis dešinėn, Aukštutinės pilies link, kurios šįkart nesimato.
– Nematyti Vilniaus simbolinių vietų vs įsivaizduoti jas esant.
Jei tai būtų rytas, kai neinu per Žirmūnų tiltą; kai einu per kito miesto kitą tiltą. – Pagalvočiau: aš vis dėlto vilnietis, nes nematau to, ką turėčiau matyti (akimis ar vaizduotėj); taip, dar pagalvočiau: mano vaizduotė ribota.

----------------------------------------
Kad jau ruduo, pasakau [nuo kada (metus turiu galvoj) – 199?] sau tada, kai pamatau – įeidamas pro vartus į Vileišių rūmus ar išeidamas iš jų – kaštanai ima byrėti: ruduo Vilniuj prasidėjo praeitos savaitės ketvirtadienį (išeidamas pastebėjau – išvažiuojančios mašinos kai kuriuos jau buvo sutraiškę).

(776) Visiškai tarp kitko: apie poezijos skaitymą

Taip, kartkartėm pajuntu nesutramdomą norą skaityt poeziją.
Taip, priklausomybė.
Va prieš kokią savaitę bibliotekoj pamačiau iš krūvos išlindusį kampą Romo Daugirdo rinktinės Tatuiruotės ant veidrodžio (2009; nežinau, kaip ji pas mane atsirado).

Man nepatinka, kaip R.D. perjunginėja poetikos sankabą; kažkaip „mechaniškai“, pvz.:

tačiau įkaušt nespėjame nes pakeliui į kulminaciją
ant kelio krenta žvaigždės ir užgęsta
sužeisdamos susinaikinimo palaimą iki sveiko proto (p. 161)

Bet: pirmoj šito eilėraščio, „Polėkis“, eilutėj užrašyta mintis yra tiesiog mūsų gyvenimo kvintesencija:
mes esam nuomininkai, kurie uostom svetimas gėles.
Taip: nuomininkai, uostantys svetimas gėles.

(775) Rastinukai, xxxvii: eilėraštis, minėtas ir Tiesoje, ir Aiduose

O buvo taip: Jonas Aistis, iš Marianapolio persikraustęs New Yorkan, nuo 1952-ų ėmė dirbti Laisvosios Europos komitete – rengt analitines apžvalgas apie tai, kas vyksta okupuotoj Lietuvoj; galima sakyt, tapo sovietologu; kai kurios jo parengtos apžvalgos buvo ir spausdinamos; pvz., „Kelios pastabos dėl Lietuvos atstatymo“ (Aidai, 1955, nr. 1). Užkliuvau už pastraipos:

Praktiškai patriotizmas yra varžomas. Būti tarybų šalies patriotu reiškia ne ką kita, kaip būti rusofilu. Kiekvienas net visai nekaltas kitaip suprastos tėvynės meilės pasirodymas yra didelis nusižengimas ir su tuo partija visu griežtumu kovoja. Jei dar yra atsitikimų, kad patriotizmas išeina viešumon, tai mes jo niekur kitur negirdime, kaip mokyklose. Dažnai girdime literatūros mokytojus baramus už tai, kad jie idealizuoja XIX a. antrosios pusės judėjimą, arba istorijos mokytojus, idealizuojančius Lietuvos feodalinį (kunigaikščių) laikotarpį. Visur kitur tai jau nepasirodo, – vadinasi, tuo atžvilgiu tarybinė cenzūra yra kieta ir griežta. Ir jei kada kas provincijoje prasiskverbia viešumon, tai tampa viso krašto skandalas, kaip 1953 metais Švenčionių rajono laikrašty išspausdintas pradedančiojo poeto eilėraštis „Mano žemė“, „kur tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis priemonėmis“. (p. 5)

Gerai, kad Instituto bibliotekoj nėra rajoninės spaudos (vėliau pagalvojau), nes būčiau puolęs vartyt Švenčionių Žvaigždę, ieškodamas to eilėraščio. Ir nieko neradęs. Nes, kaip ir buvo galima spėt, persakytą žinią Aistis rado Tiesoje, o ten, nepasirašytame straipsny „Laikraštis ir jaunieji literatai“ (1953-04-10, p. 2), rašyta:

... į laikraščių puslapius dažnai patenka kūriniai, kurie dar neturėtų būti spausdinami, nes prie jų dar reikalinga darbo. Taip dažnai pasielgia Švenčionėlių rajono laikraščio „Naujojo gyvenimo“ redakcija. Laikraštyje išspausdintas pradedančio rašytojo eilėraštis „Mano žemė“, kuriame tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis poezijos priemonėmis, autorius nemato tarybinės liaudies, tarybinės Tėvynės.

Taigi, ne Švenčionių, o Švenčionėlių rajono (1950–1959-ais toks buvo).
Na kaip imsi ir sustosi neprisikasęs iki eilėraščio, kurį minėjo ir Tiesa, ir Jonas Aistis?
Štai jis, išspausdintas Lietuvos KP Švenčionėlių rajono komiteto ir rajono Darbo Žmonių Deputatų Tarybos organe Naujas gyvenimas 1953-04-05 p. 3 (už kopiją ačiū coll. Daivai K. iš LNB):

Mano žemė

Širdį apima didelis džiaugsmas
Einant savo gimtąja žeme. –
Šnera žiemkenčiai, girdisi gausmas
Plieno žirgo juodam arime.

Štai prie ežero ievos linguoja,
Rymo gluosniai prie upės melsvos,
Pempės pievose klykia, dainuoja,
Iš toli plaukia aidas dainos.

Žydi gėlės kalneliuos ir kloniuos,
Skaisti saulė bučiuoja daigus...
O tas oras toks lengvas, malonus
Ir vėjelis toks šiltas, gaivus!

Kai tarp gluosnių saulėlydžiai gęsta,
Ima tilti jau paukščių daina,
Ir melsvoj sutemoje paskęsta
Visa žydinti žemė mana.

Aš tyliu ir klausausi sustojęs
Tylaus šnabždėsio gluosnių žalių...
Štai, jinai, tarybinė žemė gimtoji,
Kurią aš taip širdingai myliu.

– Autorius, kas autorius, kas tas „pradedantis rašytojas“? – jums smalsu, nes eilėraščiu greičiausiai nusivylėt, nes jokio antitarybinio raugo nepajutot.
– L. Šerėnas, kolūkietis.
Aišku, reiktų kapstyti giliau, aiškintis, koks kolūkiečio Šerėno vardas – Leonas? Liudvikas? Gal, tarkim, „Mano žemę“ parašė Vytauto Šerėno tėvas ar dėdė?
Telieka tiek, kiek atkapsčiau. Gal toliau istorija plėtosis jau be manęs?
— tęsinys

(774) Iš kur tas Niliūnas Braziūno eilėrašty 1970-tinių viduryje?

Prieš keletą metų esu [savęs] klausęs:
– Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?
O va šiandien, Justino Marcinkevičiaus archyvą betvarkant, ėmė ir susiklostė kitas klausimas:
– Iš kur tas Niliūnas Braziūno eilėrašty 1970-tinių viduryje?

Tataigi: pirmame 1977-ų Nemuno numery, kur Mažvydas skiemenuoja Lie-tu-va, – Vlado Braziūno debiutas šitam leidiny (Jaunimo gretose ir Švytury jau buvo).
Ir va pirmo eilėraščio – „Trisdešimt metų po karo“ (pala, tai rašyta 1975-ais?) pirmas posmas, skaitomas 2015-09-03, sutrikdė; sutrikimą įvardinau el. laiške poetui:

Iš kur Niliūnas eil. „Trisdešimt metų po karo“ pirmam posme?

Jau šimtą kartų paneigta prasmė
jau viskas iki netikrumo aišku
ir vaikšto griaučiai tavyje
iš kažkurio Niliūno laiško

Turėtų būt Nyka-Niliūnas, bet ar jis tada jau buvo tarp leidžiamų minėt?

Atsakymas atkeliavo netrukęs:

Iš kur? Taip, iš A. Nykos-Niliūno laiško tas žmoguje vaikštančių griaučių įvaizdis. Matyt, mane kiek sukrėtęs. O laiškas? Ar tik nebus iš laiško Antanui Škėmai? Ar nebuvo išėjusių kokių Škėmos raštų su jo laiškais, laiškais jam? Regis, tokią man „vienai nakčiai" bus davęs universiteto rektorius Jonas Kubilius, kai dirbau jo padėjėju. Ypatingas buvo žmogus.
O ar cenzorius paskiau gavo papeikimą, nežinau. Gal taip, bet veikiausiai ne: intelektas bei erudicija valdžios piramidėj paprastai vis mažėdavo kuo arčiau smaigalio. Tad, ko gera, užteko tik neparašyti Nykos-Niliūno. Ir nieks nesuprato. Ir negirdėjau, kad „Nemunui" kokių bėdų būčiau pridaręs. Sau? Jei kokie prižiurnos susigriebė po laiko, taip. Bet gal ir ne. Nebesuvaikysi dabar, kuri eilutė iš daugybės jiems kliuvusių kada bus pasirodžiusi svarbesnė. Ar leidžiama pavardė? Man tatai nerūpėjo: buvau jaunas, karštas ir kvailas.
O šiaip tas visiškai spontaniškai išlietas ir nė kiek netaisytas eilėraštis vietom, kiek prisimenu, gerokai nusikalba: žalios sąmonės sumaištis...
Beje, po tos publikacijos gavau pirmą didelę „premiją“: iš ryto Kubilius pirmiausia parodė tą „Nemuno“ numerį ant savo stalo ir pasakė svarų ir retai kam iš jo lūpų teišsprūsdavusį pagyrimą: „Nebanalu“.
Tai va.

Tikslesnio Niliūno laiško šaltinio dar reiktų paieškot.

(773) Visiškai tarp kitko: nugirsta frazė

Vakar vakare, po devynių, keliaudamas per radijo bangas iš taško A (89,0 MHz) į tašką B (97.3 MHz), visiškai atsitiktinai (nors šios frazės ir nereiktų; kai sukioji bangų nustatymo ratuką, visos nuogirdos – atsitiktinės) išgirdau:

... people are incredibly angry ...

Greičiausiai praėjau pro BBC? – Praėjau. Nežinau konteksto: nei kur, nei kodėl tokie žmonės, – pikti.
Pikti būna tik tikintieji esą visiškai teisūs. Abejonė, pirmiausia savim, savuoju teisumu, kaip gydomoji priemonė nuo pykčio.
Bet ką aš čia apie abejones savuoju teisumu kalbu, – dabar reikia tvot kitamaniams per galvą taip, kad „maža nepasirodytų“, – taip dabar rašo/kapoja viešieji komentatoriai (pavyzdys nr. 1 ir pavyzdys nr. 2).
– Kirsk iš peties! – toks šiųdienių publicistų šūkis. – Pataikysi nepataikysi, nesvarbu; svarbu – užsimot kaip reikiant, ir... kad kuo daugiau skiedrų lėktų; purslų būtų, – kai šoki vandenin kojas prie pilvo pritraukęs ant subinės, daugiausia būna. Toks dabar populiariausias viešojo nardymo/rašymo stilius.

(772) Vilniaus vaizdai, xxviii

Sekmadienį vakare išlipus iš autobuso Nida–Vilnius galutiniam maršruto taške – stoty, akis užkliuvo už dviejų užrašų – trikalbio ir dvikalbio.
Gerai, kai nieko nereikia aiškint, – viskas aišku vos pažvelgus.

(771) Ars memorativa: o, Suzi Quatro! – papildas: taip praeina pasaulio garbė

Buvo toks įrašas – apie jaunystėj žavėjusią dainininkę.
Coll. Solveiga D., kurios atminty šitas dalykas užsifiksavo (atsimenu, tada dar „padiskutavom“ apie seksualumą), prieš tris dienas ėmė ir nurodė tokių atsiminimų deramą vietą:

Londone, Hounslow, Midsummer Ave. gulėjo kelias dienas, pakeliui į autobuso stotelę vis sukirbėdavo kažkas apie praėjusį laiką ir jaunystės žvaigždes.

Ačiū, Solveiga.
Praeinančiam pasaulyje praeisiu, – jei kas skaito poeziją, žino Mačernį. Nors ir jo nebūtina skaityt, kad su tuo susitaikytum. Kad mes praeisim – kas be ko, bet net Užkalnis su Ramanausku, net Šalčiūtė, net ir ji praeis, – o tuo sunku (kai kam) patikėti :)

(770) Tarp kitko: ne atradimas, o apsijuokimas

Mokslo Lietuvos š.m. nr. 12 (06-26) su rubrika „Nauji istorikų atradimai“ išspausdinta dr. Aldonos Vasiliauskienės (net vardinę klasę Šiaulių r. Bazilijonų mokykloj-daugiafunciam centre turinčios) straipsnio „Patikslinti poeto Antano Strazdelio biografijos faktai“ pradžia.
Radusi Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuj vieną dokumentą – Strazdo mirties metrikos nuorašą, „mokslininkė“ kerta iš peties – pastorintu šriftu:

Remiantis mirimo metrikos tekstu, kuriame akcentuojamas mirusiojo amžius – 77 metai, būtina koreguoti ir kun. A. Strazdelio gimimo metus. Tai ne 1763 ar 1760 m., kaip nurodoma poeto kūrybai skirtoje literatūroje, bet 1756 m. Tai yra kadaise ir Vaclovo Biržiškos nurodyta Strazdelio gimimo data. Deja, vėliau jos nesilaikyta. (p. 11)

Jau tada, birželio pabaigoj, norėjau reaguot, bet sustabdė Tęsinys – kitame numeryje.
Tarsi nepadoru viso teksto neperskaičius skelbt įrašą tokiu pavadinimu. Palaukiau.
Tęsinys nr. 13 (07-08), p. 7 ir 9. Deja, apie „atradimą“ daugiau nė žodžio; tik, remiantis Kupiškio bažnyčios gimimo metrikų knygomis, suskaičiuoja, kiek Strazdas gimusiųjų pakrikštijo ir kiek mirusiųjų amžinybėn palydėjo.
Taigi surašau tai, ką pasižymėjau perskaitęs pirmąją – atradimingąją – straipsnio dalį:
(1) Mirties metrikoje visada būdavo nurodomas mirusiojo amžius, tad pavartotas žodis akcentuojamas laikytinas nesusipratimu.
(2) Asmenvardžio forma Strazdelis moksliniame diskurse jau seniai nebevartojama.
(3) Eikim prie esmės. Ar asmuo vadintinas mokslininku, jei rašydamas apie savo „atradimą“ net nepamini monografijos, skirtos būtent tam, kurio gimimo datą imasi tikslint? Turiu galvoj Vytauto Vanago Antaną Strazdą (1968), kur viskas išknisinėta ir prieita prie išvados:

Reziumuojant visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, reikia laikyti, kad poetas Antanas Strazdas gimė 1760 m. kovo 9 d. Andriaus ir Sofijos Strazdų šeimoje, Kriaunų parapijoje, Astravo kaime, kuris dabar vadinasi Margėnais ir priklauso Rokiškio rajonui. (p. 24)

Ką turėjau galvoj, rašydamas viskas išknisinėta? Štai monografijos fragmentas apie tai, kur koks Strazdo amžius nurodomas (paskutinėj eilutėj minima ir mirties metrika, kurios nuorašas „įkvėpė atradimą“). →
Gal jums atrodys, kad per silpną žodį pavadinime pavartojau – apsijuokimas, bet tiek to. O šiaip – labai liūdna. Labiausiai dėl to, kad tokie „atradimai“ skelbiami Lietuvos mokslininkų laikraštyje (tokia paantraštė) ir nieks iš mokslininkų nereaguoja (bent jau iki šiol jokios reakcijos niekur neteko skaityt).
Prieduras (11-10)  Bibliotekon atkeliavo kas mėnesį išeinančio laikraščio Voruta nr. 10. O ten vėl Aldonos Vasiliauskienės straipsnis apie tą patį – „Strazdelis archyviniuose dokumentuose“ (lyginanat su publikacija Mokslo Lietuvoj, šiek tiek patrumpinta ir perdėliota). Na, suprantama, kaip vyr. redaktorius ims ir suabejos redakcinės kolegijos narės kompetencija? Prie publikacijos – SRTRF logotipas, vadinas, už šį rašinį autorė dar ir honoraro gaus. Nesvarbu, kad rašinys jau kitame SRTRF remiamame leidiny skelbtas.