Mykolaitis-Putinas, gyvas būdamas, niekam nėra leidęs inscenizuot Altorių šešėly, nors prašyta ne kartą (esu skaitęs tų prašymų ir atsakymų); buvo įsitikinęs, kad šis jo kūrinys turi likt tik kaip rašytinis tekstas. Iki 2014-ų, regis, to buvo paisoma.
Ar šitą Putino nuostatą žinojo libreto autorė Birutė Mar ir „sušokto romano“ režisierius Ramūnas Kaubrys? Nežinau.
Recenzentė Akvilė Eglinskaitė žinojo, jos tekste net cituojama Irena Kostkevičiūtė, tai (= Putinas buvęs prieš romano kėlimą scenon ar ekranan) raštu paliudijusi. A.E. manymu, to nepaisymas atskleidė „kūrybinės komandos drąsą ir ryžtą“. O —vg— manymu, paprasčiausią nepagarbą Vinco Mykolaičio-Putino valiai. (Ne juridinius dalykus turiu galvoj, moralinius.)
Jei – tikėtis visada galima? – būt įvykęs stebuklas, būt buvę sukurta kas nors TOKIO (tikėtis stebuklo – beviltiškai naivu, taip), gal ir būtų galima įpult abejonėn, ar jau toks teisus buvo Altorių šešėly autorius; iš recenzijos sprendžiant, Putinas buvo teisus, lieka visiškai teisus. Ir jo valios dera paisyt.
Prieduras (04-04; užtikau skaitinėdamas Liongino Šepečio šįmet išleistus Negerus užrašus, 1955–1990).
Juozo Grušo laiškas Šepečiui, 1984-12-24:
Didžiai gerbiamas Sekretoriau!
Sužinojau, kad ruošiamasi ekranizuoti V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Mano supratimu, tai pažeistų autoriaus valią ir įžeistų jo atminimą. V. Mykolaitis-Putinas buvo mano mokytojas ir draugas iki pat savo mirties. Jis ne kartą man yra sakęs, kad niekada neleisiąs inscenizuoti arba ekranizuoti minėto kūrinio.
