(314) Visiškai tarp kitko: Grušo ir Miltinio Arieliai

Skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė 1986-04-28 dienoraščio įrašą, 2004-ais [?] skaitytą Marijai Macijauskienei, pradėjo taip:

Šiandien nutarėme aplankyti rašytoją Juozą Grušą. Mus pasitiko didžiulis šuo, dogas Arielis. Prisimeilinęs jis nuvedė pas savo šeimininką. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 518)

Pirmąkart būtent čia perskaičiau ir įsiminiau Grušo šuns vardą (gal akys ir anksčiau tą leksemą yra matę, bet praslydo).
Kad ir Juozas Miltinis turėjo šunį, vardu Arielis, bent jau visas Panevėžys žino. Bet režisieriaus Arielis – škotų terjeras (prieš porą metų Panevėžy buvo net surengti panašiausio šuns į Miltinio augintinį rinkimai), dalyvaudavęs ir spektaklių repeticijose, yra užfiksuota.

Aišku, nei čia svarbu, nei ką, bet kodėl abu šunys tuo pat vardu? Ar tik ne Miltinis bus buvęs Grušo šuns krištatėviu, t.y. parinkęs vardą, jo manymu, tinkamiausią šuniui? Galėjo taip būt, galėjo, daugmaž suvokiant Miltinio charakterį. Ir pagal pirminę reikšmę (dievo liūtas) toks vardas tikrai tinkamesnis dogui nei terjerui.
Digresija. Gaila, kad ėmė ir užsiraukė Juozo Miltinio repeticijų leidimas. Išėjo trys knygos (4-am puslapy užrašyta, kad redagavo —vg—). Numirė Vaclovas Blėdis. Ir stop. Jei gerai prisimenu, iš likusių iššifruotų tekstų buvau sudaręs dar penkių knygų turinius (kad apimtis išeitų maždaug tokia, kaip pirmųjų trijų); penktojoj maždaug 1/5 puslapių atriekiau rodyklėms, kurios būtinos tokio pobūdžio leidiniui. Yra dėžė su visais mašinėle perrašytais repeticijų įrašais archyve (tamsiajam kambariuke); tik nežinia, ar ją beteks kada nors iškraustyt.