(1054) Visiškai tarp kitko: Vaičiūnaitė perfrazuoja Vaičiūną

— 1922 X 9 Petras Vaičiūnas parašė eilėraštį, kuris iki 1939-ų spalio pagal žinomumą galėjo varžytis, tarkim, su Maironio „Lietuva brangi“. Pirmąkart buvo paskelbtas beveik tuo pat laiku Krašto apsaugos ministerijos paveiksluotam mėnrašty Atspindžiai (1922 X–XI, nr. 14/15, p. 12) ir Šaulių sąjungos leidžiamam Tėvynės gynėjų savaitrašty Trimitas (1922 X 28, nr. 42, p. 11). Tekstai truputį skirias; jei reiktų spėt, kuris variantas pirmesnis, sakyčiau – tas, kur paskelbtas Atspindžiuos (kurio sudėtingesnė skyryba, jausmingesnė, su daugiau brūkšnių, ir pavadinimas su šauktuku; be to, tekstai teminiam žurnalo numeriui pradedami rinkt iš anksto):

Prieduras (Šaulių s-ga ir Vilnius įraše paminėti):
nusipirkau šitą atviruką dėl dviejų priežasčių:
(a) turėtų būt palygint retas, nes dalintas tik
aukojusiems Šaulių s-gos Marijampolės rinktinės
namų statybai; (b) dėl Juozo Zikaro iš gipso
padaryto dr. JB reljefinio portreto; darbo atvaizdas
yra Stasio Budrio knygoj Juozas Zikaras (1960, il. 38);
dar yra iš bronzos išlietas JB portretas, panaudotas
kn. Lietuvos valstybės kūrėjai: XX a. pirmosios pusės
portretai (2006) viršeliui; gipsinis atvaizdas, mano akim,
išraiškingesnis už bronzinį; turėtų būt ir trečias,
išskaptuotas iš medžio, bet to JB portreto
atvaizdo nepavyko rast.

Mes be Vilniaus nenurimsim!
Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Kaupias skausmas... ir dangus toks debesingas...
Jeigu reiks – laisvi mes mirsim!

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Trūks kantrybės, apmauda širdis sugels, –
Ir kas mūsų, mes sukilsim ir paimsim!
Mūsų bočių kaulai Vilniui prisikels...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Senas Vilnius mūsų buvo, mūsų – bus!
Vilniuj gimėm – ir tik Vilniuj mes atgimsim...
Gedimino Kalne milžinai atbus...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Mūsų mintys amžinai į Vilnių plauks.
Mes kaip rytas saulėmis į jį nulimsim...
Vilniaus pilis savo vyčių susilauks...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Bočių kaulai, brolių širdys... keršto šauks...
Vilniaus sostą kruvina liepsna išpirksim...
Geležinis Vilkas panery sustaugs...

Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Kaupias skausmas... ir dangus toks debesingas...
Jeigu reiks – laisvi mes mirsim!

Aišku, tapt dar populiaresniam padėjo Antano Vanagaičio melodija.
Bent jau eilėraščio pavadinimą, virtusį šūkiu, žinojo, galima sakyt, visi lietuviai.
— 1991-ais po Sausio 13-osios rašytas Juditos Vaičiūnaitės tekstas (kuriame išsakytas ne tik pasididžiavimas laisvės gynėjais, bet ir išreikštas gailestis – ne tik dėl žuvusiųjų: „Gaila visų vilniečių, išgyvenusių kruviną siaubo naktį į sausio 13-ąją. Niekas nežino, kiek tą naktį įvyko mažų tragedijų – kiek mieste buvo širdies priepuolių, pražilusių galvų, net mano namų laiptinė buvo kruvina. Gaila ir keleivių, kad ir niekuo nekaltų Černobilio vaikų, įstrigusių dėl neteisėto geležinkelio ir avialinijos darbo sutrikdymo“) baigiamas taip:

Nors ir nemėgstu garsių skambių šūkių, norėčiau užbaigti perfrazuota savo dėdės poeto Petro Vaičiūno  fraze:
– Ei, pasauli, mes be laisvės nenurimsim!
(Dienovidis, 1991 I 11–18, nr. 2, p. 1)

Manyčiau, tai bene prasmingiausia lietuviška parafrazė.