(1197) Pakeliui namo, liii: kas likę atminty iš dienos prieš 30 metų

[iš ryto paskelbiau įrašą su dviem atspindžiais atminty; tebūnie užfiksuotas dar vienas, šįkart maniškėj]
Neskaičiavau, kiek kartų per LRT TV girdėjau Marijaus Žiedo įgarsintą klipą: „1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją visi pabudo anksčiau [...] Į rankas jie čiupo ne šautuvus, akmenis [etc.]“, – daug, ir kaskart vis sutrikdavau: ar čia tikrai apie tą dieną, kurią lyg ir prisimenu?
Neatsimenu, kad būčiau pabudęs, juolab kėlęsis anksčiau (jaunam kuo ilgiau pamiegot noris). Ir kodėl, kam? 1989 VIII 23 buvo darbo diena (pasitikslinau: trečiadienis); manau, ne tik aš tądien ėjau į darbą; kad, taip sakant, darbo našumas tądien buvo menkas – tas teisybė: ne įprastas darbas galvoj, o kas bus po darbo. Važiuoti ar važiuotų draugų turintys planavo keliones, o aš ką – po darbo, dar šiek tiek pasikrapštęs prie stalo (dirbdavom iki šešių, jei atmintis nemeluoja), iš Gedimino pr. 50 nupėdinau (reiktų kokio dar lėtesnio eiti sinonimo) iki Šeškinės kalno pradžios; žmonių, tokių pat pėsčių paukščių, pasak Algimanto Baltakio, buvo jau stipriai per daug toj vietoj; kai reikėjo stot į eilę, keturguba ar net penkiaguba pasidarė.
Kuo šis įvykis išsiskyrė iš tuolaikių? Tik jau ne tuo, kad iš lėktuvo buvo barstomos gėlės. — Šnekų nebuvo.
Į mitingus juk eidavom pasiklausyt, ką kas pasakys, o šįkart – vienas su savo mintim; paviršiuj, aišku, paprastas klausimas: ar visas kelias užsipildys, ar nebus pertrūkių? Negerai, jei kur liktų tarpų. Giliau – migloti mintigaliai, kuriuos dabar nori nenori tenka paverst daugmaž suprantamom frazėm: apie Mahatmos Gandhi taikios kovos principų teisingumą; apie tai, kad tokia vienybė galima tik turint bendrą esminį tikslą; kad jei ištrūksim iš Sovietų Sąjungos, tai tik visi kartu, – kažkas tokio panašaus (bent jau taip regis).
(P.S. Tik šiaip: smalsu, kiek metų žmogui, parašiusiam to klipo tekstą?)
P.P.S. Visiškai pritariu Monikos Gimbutaitės skepsiui dėl Baltijos kelio įkardelinimo; tikėkimės, šita akcija laikui bėgant tiesiog užsimirš.

(1196) Visiškai tarp kitko: atspindžiai atminty iš 1959-ų sausio

Esu jau šį tą užfiksavęs, kas atėjo galvon skaitant Ellen Hinsey ir Tomo Venclovos pašnekesius Nelyginant šiaurė magnetą (2017); tarp kitko paminėta tam įraše ir Algimanto Bučio pavardė (TomV prisimindamas ją nutyli); per atostogas popieryne užtikau publikaciją, kuri paskatino grįžt prie vieno epizodo, prisiminto pašnekesių knygoj:

[Ellen Hinsey:] 1959 metų sausį Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, buvo surengtas susirinkimas, skirtas dviem poetams – jums ir Vladui Šimkui. Jums buvo 21 metai. Sumanyta priešpriešinti du jaunus poetus ir atskleisti jūsų kūrybos dekadentinį pobūdį. Viešai pasakėte, kad Pasternakas – jūsų mėgstamiausias rašytojas...
[Tomas Venclova:] Tai buvo tipiška sovietinė procedūra: Rašytojų sąjungos funkcionieriai dažnai aptardavo ir vertindavo pradedančių poetų kūrybą. Paprastai tai būdavo jų priėmimo į Rašytojų sąjungą preliudija. [...]
Rašytojų sąjungos salė buvo pilnutėlė [...]. [...] Mudu su Šimkumi paskaitėme savo kūrybos pavyzdžių – prisimenu, kad pavydėjau jam formos meistrystės. Buvo pasakyta keletas blankių kalbų. Paskui vienas pradedantis kritikas tarė, jog mano eilės gal ir talentingos, bet individualistinės ir todėl svetimos „tarybinės visuomenės“ dvasiai. „Tokią poeziją galėjo parašyti ir daktaras Živaga“, – užbaigė jis. O tada keli vyresni rašytojai užsipuolė mane jau ne taip santūriai. „Karalius nuogas“, – buvo viena iš nuosaikesnių frazių. Tiesą sakant, tik tada aiškiai supratau, kad tarp jaunimo esu populiarus, o valdžia pasišovusi tą populiarumą pakirsti.
Gavęs žodį, pradžioje pacitavau linksmą lietuvišką patarlę: „Po marškiniais mes visi nuogi.“ Paskui pasakiau, kad šioje salėje niekas, taip pat ir aš, nėra skaitęs Živagos, todėl negali romano vertinti. (Tai buvo akivaizdi tiesa, bet kartu šventvagystė, nes prieštaravo sovietiniam papročiui šmeižti knygas, kurias skaityti griežtai draudžiama.) Toliau pareiškiau: „Taigi nekalbėkime apie Pasternako prozą. O dėl jo poezijos – negaliu paneigti, kad ją labai mėgstu ir daug iš jos išmokau, taip pat iš Mandelštamo ir Achmatovos.“ Visi nustėro ir susirinkimas buvo nutrauktas.
[...] (O tas jaunas kritikas, kuris palygino mane su Živago, Brežnevo laikais tapo įtakinga figūra. Nepriklausomoje Lietuvoje surengė lyg ir asmeninį performansą – sudegino visas savo sovietmečiu išleistas knygas – ir tapo nacionalistu.) (p. 193–196)

2003-iais Robertas Kundrotas kalbino Algimantą Bučį, tą „vieną pradedantį kritiką“ (dvejais metais jaunesnį už TomV-vą; 1959-ų sausį – devyniolikmetį); AlgB prisiminė:

Ateidavo iš aukščiau komanda „reikia priimti į Rašytojų sąjungą“, ir priimdavo. Arba atvirkščiai: „Šito nepriimti!“ – ir nepriimdavo. Prisimenu Tomo Venclovos „priiminėjimo“ posėdį. Berods buvau vienintelis, kuris dar bandžiau kažką kalbėti apie jo poezijos grožį ir panašiai, kai visi kiti valdybos nariai, jei nepeikė poeto, tai liūdnai ar pašaipiai klausėsi, nes balsavimo rezultatas buvo užprogramuotas iš anksto – „Nepriimti!“ (Naujoji Romuva, 2003, nr. 4, p. 3)

Ar yr prasmės klausti, kuris įvykio atspindys atminty „tikresnis“? Nėr; du veidrodžiu – du atspindžiu. Tik kai ką reikia patikslint. [Užmečiau akį į Donatos Mitaitės studiją Tomas Venclova: Biografijos ir kūrybos ženklai (2002).]
Perskaičius TomV ir AlgB atsiminimų gabaliukus gali susidaryt ir susidaro įspūdis, kad Venclovos ir Šimkaus eilėraščius aptarinėjo tikrieji Rašytojų sąjungos nariai. Ne. Nors RS patalpose, bet 1959 I 16 vyko Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimas (iš RS narių, vad. vyresniųjų, tikrai dalyvavo Antanas Jonynas, kuris, Ramūno Katiliaus liudijimu, ir kalbėjęs apie nuogą karalių); jaunųjų sekcija negalėjo nei priimti, nei nepriimti į sąjungą, – tik rekomenduoti priimti arba nerekomenduoti; galima manyt, kad sekcijos valdybai buvo „patarta“ nuspręsti: sekcija nerekomenduoja priimti – ir RS valdybai net nebereikės svarstyt ir balsuot dėl Antano Venclovos sūnaus priėmimo/nepriėmimo. (Gal ir nelabai tikusi analogija, bet šiek tiek panašu į tai, kas dabar daros Maskvoj – kai kam net neleidžiama tapt rinkimų į miesto dūmą kandidatais; apsidraudžiama.)
Digresija (nuo TomV teiginio: „tada aiškiai supratau, kad tarp jaunimo esu populiarus, o valdžia pasišovusi tą populiarumą pakirsti“ antrosios dalies) Nežinau, gal valdantieji buvo visiškai atitrūkę nuo realybės ir nieko nesuprato (nors kvailiais visus juos laikyt būtų juk negražu), bet iš tiesų vad. kritika ne pakirsdavo populiarumą, o jį tik padidindavo; iš oficialiųjų pozicijų pakritikuotas ar sukritikuotas autorius ar kūrinys sudomindavo netgi tuos, kurie šiaip, tarkim, kultūros dalykais rimtai net nesidomėdavo. Suprantu, reikia pavyzdžių. Štai vienas.
Tame pačiame kaip pokalbis su AlgB Naujosios Romuvos numery paskelbta Romualdo Ozolo dienoraščio fragmentų; laikas – 1964–1965 metai: žurnalas Meno saviveikla virsta Kultūros barais, išeina du numeriai, kurie neįtinka valdžiai, ir ji imasi „taisyt padėtį“ – pakeičia visokiem ozolam, kunčiam ir tutti quanti nuolaidžiavusią vyr. redaktorę vyr. redaktorium su teisinga leidinio vizija. — Iš RomO, tuolaik KB meninio [sic!] redaktoriaus, dienoraščio:

1965 m. vasario 18 d., ketvirtadienis
Vakar įžymi diena – Tiesoj išpliekė. Tampam dienos didvyriais.
Radau [vyriausiąją redaktorę Emiliją] Kulakauskienę telefonu kalbančią. Ant stalo laikraštis. Neatkreipiau dėmesio. Paskui frazė: „Iš Tiesos tiesą apie save sužinojom“. Kas? „Skaitei?“ – trumpai žvilgtelėjusi paklausė. Kai ką užkabinau. Savo pavardę pamačiau. Man nepatogu buvo per jos petį skaityti, be to, pradėjom kalbėti – [Antanas] Vengris atėjo. „Paskaičiau visai šeimynai, – juokiasi krizendamas. – Reklama! Ot, tai reklama! Betgi nors vieną kartą galima pasidžiaugti. Aš aštuonerius metus laukiau tos dienos. Dirbi, plūkies – ir niekas, kad bent kas, o dabar – prašau.“ – „Dabar ir rajonuose išpirks“, – šypsosi Kulakauskienė.
     Aš lyg ir nieko. Nei susijaudinau, nei sumišau. Paskutinėm dienom kažkaip intuityviai į antraštes žvilgčiodavau. Buvo justi, kad kažkas bus – visi laikraščiai sureagavo, tik Zimanas iškalbingai tylėjo. Pakalbėję, pakeikę bailį, nepasirašiusį po straipsniu ir [Juozo] Jurginio pavardės nepaminėjusį, kai jo nuomonę neigia, mes išsiskirstėm. Darbo buvo, bet dirbti nesinorėjo. Užėjau į blyninę, užvalgiau, nusipirkau porą laikraščio numerių ir grįžau. Vaikštau, šlaistausi. Nuotaika visai nebloga, bet šiek tiek nenatūraliai pakili. Jaučiu, kad šis straipsnis – tik pradžia. Pradžia pabaigos. (RomO, „Dienos, kai dienõs buvo per maža“, NR, 2003, nr. 4, p. 50)

Kaip skaitytojo laiškas (rubrika „Iš paskutinio pašto“) pateikta anoniminė pirmojo KB numerio kritika „Kaukė yra. O veidas?“ Tiesoj pasirodė vasario 17-ą; kovo 16-ą RomO užsirašė dienorašty Antano Vengrio frazę: „Visi inteligentai sveikina, o tai nieko gero nežada mums“; kovo 22-ą naujas vyr. redaktorius Aleksas Baltrūnas jau aiškino, kaip reiks perdaryt rengiamą spaudai trečią numerį.
Valdžia aiškina, kad blogai, o žmonės daro išvadą: vadinas, tikrai gerai. Valdžia sako, kad reikia pagerint, pvz., žurnalo turinį, o žmonės supranta: vadinas, pablogės, t.y. atsiras daugiau nevertų skaityt tekstų. (Sakydamas žmonės, aišku, ne visus turiu omeny.)
Digresija II (2019 X 2; nuo TomV sakinio: „Paskui pasakiau, kad šioje salėje niekas, taip pat ir aš, nėra skaitęs Živagos, todėl negali romano vertinti.“) Algirdas J. Greimas tuo metu, 1959-ų pradžioj, manau, buvo jau pradėjęs, o gal net bebaigiąs skaityt La Docteur Jivago; jo užrašyti įspūdžiai paskelbti Amerikoj leistam žurnale Darbas (a Lithuanian quarterly of social sciences, art, and literature, published every March, June, September, and December by the Lietuvių Darbininkų Draugija) tų pačių metų vasaros numery:

Pasternakas

Le Docteur Jivago est publié
aux Éditions Gallimard le 26 juin 1958

Visiškai nežinau, ką Amerikos lietuvių “literatūriniai sluogsniai” galvoja apie Pasternaką ir jo Daktarą Živago. Aš pagaliau perskaičiau šį šešių-septynių šimtų puslapių [702 p.] romaną-upę ir bandau susidaryti savo nuomonę.
     Kad Daktaras Živago yra XIX-jo amžiaus tipo romanas, kad jis nieko bendro su moderniomis literatūros tendencijomis neturi, tai visai aišku. Norint gi vertinti jį tradiciniuose rēmuose, reikētų gal iš naujo perskaityti Tolstojų: penkiolikos dvidešimties metų tarpas yra per didelis palyginimams daryti. Ir tai dar: Pasternakas man greičiau primintų Turgenevą, o ne Tolstojų. Paguldžius Daktarą Živago šalia Šolochovo Ramiojo Dono, reikētų rimtai susimąstyti. Ramusis Donas man gal net atrodytų epiškesnē, gilesnio kvapo ir platesnio mosto freska. Iš kitos pusēs, Pasternakas prozininkas, man atrodo, nei iki kelių nepasiekia tokio, sakysim, Faulknerio. Tai tokie, maždaug, mano vertinimo rēmai. Istorija nuspręs.
     Visa tai, žinoma, nekalbant apie politinį romano turinį. O apie jį, kaip teisingai pastebi Sartre'o [globotinė/įdukra] Les Temps Modernes [Janvier 1959, n° 155], kalbēti reikia, nes pats Pasternakas apie tai kalba.
     Pasternakas Spalio Revoliuciją pasmerkia, išeidamas iš dviejų skirtingų taštų. Visų pirma, krikščionybēs vardu, bet tai skamba, kaip Dostojevskio mēgtų ir suvartotų temų atorūgos: žmonija kenčia už savo — ar Adomo — nuodēmes. Man jau tada patiktų geriau kito reakcionieriaus, Joseph de Maistre, teorija, bandanti išaiškinti Didžiosios Prancūzų Revoliucijos kataklizmą. Bent jau didingumo jai netrūksta: žmonijos kelias į Dievą eina kraujingais Istorijos spazmais.
     Kitas jo argumentas — tai individo laimē: mes mylimēs, sako Živago meilužē, ir neturime laiko galvoti apie tokias smulkmenas, kaip žmonijos gerbūvio pakēlimas. Meilē yra, žinoma, gražus dalykas, bet reikia būti egoistu, skelbiant dviejų individų laimę, aklą žmonijos skurdui. Pasternakas čia nupuola žemiau Dostojevskio.
     Užtat, kaip tai pabrėžia Les Temps Modernes, nei Spalio Revoliucijos, nei iš vis jokios revoliucinēs problematikos Pasternako romane nēra: visa tai tik kažkoks didžiulis kruvinas nesusipratimas, neleidžiantis žmonēms, tokiems kaip Pasternakas ir jo piešiami personažai — buržuazija ir inteligentija — ramiai gyventi. Neužtenka tad sakyti, kad Pasternakas nusistatęs prieš revoliuciją (apie Spalio Revoliuciją galima, pagaliau, visokių nuomonių turēti) — Pasternakas yra iš vis asocialus žmogus. Neaišku tiktai, kodēl asocialūs poetai imasi socialinių problemų.
     Paskutinysis, pagaliau, priekaištas — jisai ne mano, aš tuo metu dar lopšyje buvau, o Isaak Deutscher, vieno iš didžiausių dabartinēs Rusijos istorijos specialistų priekaištas — tai Pastarnako aprašomo istorinio konteksto neatitikimas realybei. Pagal Isaak Deutscher, Pasternakas stalinizmo epochos atmosferą perkelia į pilietinių karų ir NEPo laikus.
     Bet tai jau kita istorija: rašytojas turi teisēs elgtis su istorija, kaip jis išmano: skaitytojui svarbi veikalo meninė pusė; politiškai imant: svarbios pačios Pasternako tezēs, o ne jo istorijos traktavimas. Kiekvienu atveju: jam taikomas “vidaus emigranto” vardas — atmetant tame implikuotą politinį pasmerkimą — atrodo, kad visiškai tinka. (Darbas, 1959, birželis, nr. 2(41), p. 22)

Citavau iš kserokopijos, darytos 1990-tinių pradžioj Mažvydo bibliotekoj ir gulėjusios popieryne; pasitikrinau Greimo bibliografijoj: Darbe buvę užrašai „tarp šiapus ir anapus“ jokioj knygoj neperspausdinti, bet yra Egidijaus Balandžio str. „Greimas žurnale Darbas“. — Kaip matyt iš turinio, tame pačiame Darbo numery buvo dar vienas tekstelis apie Pasternaką ir jo Dr. Živago (A.B. = A. Baltaragis = Kostas Ostrauskas); epavelde.lt šitojo Darbo (dar) nėr; spėčiau, ten greičiau apie tai, kas dėjos aplink rašytoją ir jo romaną. — Greimas gal pirmas iš lietuvių perskaitė Živago ir užfiksavo savo mintis apie šį Nobelio premija įvertintą romaną?
P.S. VLE straipsniuky apie Darbą (kuriame, be kita ko, tais pačiais 1959-ais paskelbtas šūkis „Veidu į Lietuvą“, kurio viršelį sukomponavo Jurgis Mačiūnas etc.) per daug leidinio redaktorių privardinta: Juozas Kaminskas = Steponas Kairys (kitavardį Kaminskas logiškiausia būtų užrašyt skliautuos po tikravardžio Kairys?).

(1195) Susieji – ir [prisimeni savo tėvo rankas], xxxvi

a: Ką tik išėjusiam Metų numery yra šeši Romualdo Granauskai laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos (nr. 8/9, p. 118–141; šįmet RomG-kui būtų sukakę 80). Šeštasis laiškas, rašytas apie 1967-us, su dviem priedais: novelę „Šilta sauja“ parašęs prieš pradėdamas galvot, „kaip ir dėl ko reikia rašyti“, apsakymą „Antra medalio pusė“ – po to; laiške klausia Pakalniškio: „Įdomu, ar mano galvojimas nenuėjo šuniui ant uodegos?“ – ar RičP ką nors atsakė, nežinia.
„Šilta sauja“ įdėta pirmojon Granausko knygon Medžių viršūnės (1969; palyginau pirminį tekstą, kuris dabar paskelbtas Metuos, su knygoj esančiu; kai kas, manyčiau, netikusiai paredaguota: pvz., apie tėvą ir jo sūnų, dar vaiką, buvo: „Ir jie – abudu vyrai – valgo bulvinę košę ir tylėdami žiūri vienas į kitą“, pataisyta: „Ir jie – du vyrai – valgo...“; nežinau, atspalvis kitas: pirmu atveju paryškinta, kad abu vyrai, t.y. kad ir vaikas kaip vyras, antru – kad dviese; bet ne dėl to ėmiaus šio įrašo).
Yra toj novelėj epizodas, galima sakyt, centrinis, kaip vaikas stebi miegančio tėvo ranką:

– Pažadinsi pusdieny, – sako motinai ir eina į kito kambario duris.
Ant vinies – žiemą vasarą – kabo jo kailiniai. Batus jis palieka pas slenkstį ir nenusirengęs gulasi į lovą. Miega aukštielninkas, prie paties krašto, ir viena ranka visada nuslysta iki pat grindų.
Poviliukas eina žaisti prie jo lovos. [...] Poviliukas net pašliaužia atgal nuo lango, arčiau nejudamai sugniaužtos tėvo saujos. Saulės lopas jau laižo tėvo ranką, ir Poviliukas susikaupęs ima apžiūrinėti ją, nors jau daug kartų apžiūrėjo. Ant tamsios odos auga maži mažulyčiai plaukeliai, ir galima pamatyti net duobutes, iš kurių jie išdygę. Visai kaip medžiai. Jie irgi auga iš duobučių. O gal tai ir yra medžiai, bet tokie maži, kad šakų nė įžiūrėti negalima, vienus tiktai liemenis?.. Tada tėvo ranka – kaip retas miškas, tik niekas nežino, kas jame gyvena. Niekas nežino, ir kas gyvena pačioj saujoj, kuri visuomet sugniaužta, kai tėvas miega. Kam tėvas sugniaužtų, jeigu joje nieko nebūtų? Vieną kartą Poviliukas net prisilietė prie jos. Prisilietė švelniai, pačiais pirštų galiukais, bet tėvas tuojau pabudo:

Kęstučio Stoškaus nuotr.
iš ten pat, iš kur citata

– Žaisk ir nežadink manęs, vaike...
Ir vėl užmigo. O sauja neatsigniaužė. Ji niekada neatsigniaužia, ir Poviliukas tik jauste tenujaučia, kas joje galėtų būti. Tai pats svarbiausias dalykas. Bet negalima apie tai net paklausti, nes ištarei žodį – ir vien nuo ištarimo paslaptis išnyks. (p. 134)

Kas joj – vaikas pamato tik tada, kai tėvą po kurio laiko „vyrai su ilgais šautuvais“ parneša namo negyvą ir šarvodami, kad sunertų rankas ant krūtinės, atgniaužia saują. Šovinį tėvas nuolat laikydavo saujoj.

b: Tas Granausko novelės vaiko žiūrėjimas į tėvo ranką priminė kitą žiūrėjimą: Nemune, minint skulptoriaus Roberto Antinio vyresniojo 110-metį, buvo bendravardžio sūnaus atsiminimų apie Tėvą; tarp kitko, ir toks gabaliukas:

Vis judantis pirštas
Ir šiandien matau Tėvo kreivą pirštą.
— Vis minko molio gabalėlį ar popiergalį, savo skverno kraštą, žolių kuokštą ar duonos kąsnelį ant pietų stalo.
— Lietinėja autobuso lango stiklą, trūkčioja pirštą, o kai šis nutolsta nuo stiklo, tęsia ore keistą braukeliojimą ir durstymą.
Tada man, vaikui, sėdinčiam šalia Tėvo, tapdavo šiek tiek nejauku; bendrakeleiviai ir aš žiūrime į tą pirštą stengdamiesi suprasti judesio reikšmę.
— Išgirstu stotelės pavadinimą ir tempiu užsimiršusį Tėvą su Jo atkištu pirštu prie autobuso durų.
Nuvažiuojančio autobuso bendrakeleiviai spokso į ore paliktus piršto ženklus ir Tėvą.
Pėdiname, o pirštas vis tobulina nuvažiavusiame autobuse paliktus išlytėjimus.
— Tačiau kai Tėvas priguldavo pasnausti, o jo pirštas nesiliaudavo judėjęs, mes su seserimi Egle įsigudrindavome į snaudžiančio Tėvo delną įkišti plastilino gniužulėlį. Kai apmaigytas gniužulėlis iš delno iškrisdavo (o Tėvo pirštai ir toliau krutėdavo), mes su seserimi stengdavomės įžiūrėti, ką tasai nepavargstantis Tėvo pirštas išlipdė.
— Liejant iš gipso pomirtinę kaukę ir rankos išlieją, šiek tiek praskėčiau Tėvo šaltus pirštus ir tarytum išgirdau: „Ekspresijos! Ekspresijos!“, jausdamas, kaip Skulptorius pats tampa skulptūra. (Nemunas, 2008 XII 11, nr. 44, p. 7)

(Taip, nieko čia tokio; tiesiog du vaizdu galvoj susisiejo; o ir kam vis mėgint išlaužt, kad būtų kas nors tokio.)

(1194) Visiškai tarp kitko: taip, smulkmenos; bet

[„Kuo greičiau mesk rūkyt, nes kitaip niekaip nespėsi peržiūrėt tų savo dėžių su popieriais“, – šįryt pasakė draugė. Bus kaip bus; aišku, reiktų mest, bet kad kol kas neįstengiu. O dėl tų popierių – neturiu tikslo peržiūrėt; žiūrinėju skaitinėju, ir tiek; jei/kai nebereiks, išmest į makulatūrą nėr juk labai sudėtinga.]

NA skyriaus „Dulkėta Kauno gatvė“ atsklanda

NA skyriaus „Kiemas su arkadomis“ atsklanda

— iš Audriaus Musteikio pokalbio su Judita Vaičiūnaite 2000-iems baigiantis:

Rimtautas Gibavičius iliustravo septynias mano knygas. Jo „sidabrinis Vilnius“, erudicija, elegancija, mokėjimas bendrauti, jo asmenybės žavesys neužmirštamas, nepakeičiamas. Tai didelė visų mūsų netektis [mirė 1993-iais 58-erių]. Pažinojau jį nuo jaunystės, vis kur nors susidurdavau bendrų pažįstamų rate, bet labiausiai suartėjom devinto dešimtmečio pabaigoj, kai jis iliustravo mano „Smuiką“, „Nemigos aitvarą“, „Žiemos lietų“, Maskvoj išėjusią knygą rusų kalba. Visada sakydavo „mūsų knyga“, tikrindavo ją spaustuvėj iki brūkšnelio. Piešė mano bute kambarinius augalus „Nemigos aitvarui“. Tada lyg tarp kitko pasakė, kad baigė muzikos mokyklą su J.S. Bacho smuiko koncertu, turėjo didelę biblioteką savo labai tvarkingoj studijoj Rūdninkų gatvėj. Kartą, kai grįžau po varganos, bet įdomios kelionės po Lydą, Naugarduką, Nesvyžių, Miro pilį, R. Gibavičius nustebino mane savo istorijos žiniomis. Lietuvos istorija, Vilnius tada daugeliui mūsų buvo šventi dalykai. Užaugęs inteligentiškoj daugiavaikėj šeimoj, R. Gibavičius visad buvo atidus mano šeimos nariams. Su šiluma prisimenu ir jo žmoną – gydytoją Virginiją. („Esu gana senamadiška“, Dialogas, 2000 XII 22, nr. 51/52, p. 6)

Ar ką duoda žinojimas, kad 1985-ais išėjusios JV rinktinės skyrių atsklandose matomi augalai piešti būtent taip? Nežinau, ar duoda; vis dėlto žinodamas kitaip žvelgi, nors matai juk lygiai tą patį, ką ir žvelgdamas be to žinojimo. Kas kitaip? Nemoku įvardint.
— rinktinėj, p. 36, yra 1980-ais sukurtas eilėraštis „Fransas Halsas. Čigonė“ (štai šitas Louvre saugomas paveikslas turimas omeny); „vaikystės saulėj žvelgusi nuo sienos / keistoji aukle“, – vadinas, to paveikslo kopija kabojo eilėraščio lyrinės subjektės namuos? — taip, kabojo, ir jos, kopijos, autorius – poetės krikštatėvis Steponas Varašius (kairėj matomam RimtG-čiaus piešiny irgi kažkas kabo ant sienos, bet Halso paveikslas kvadratinis, o čia ovalas); paskyrimas „Stepono Varašiaus atminimui“, aišku, vėlesnis už patį eilėraštį, prirašytas gal 1982-ais, StV-šiui mirus, ar dar vėliau – rengiant tekstus rinktinei. (1930-iais buvo surengta StV-šiaus kopijų paroda; kiek lietuvių dailės istorijoj yra žinoma kopijų parodų?)
— tai irgi smulkmena, iš Adomo Mickevičiaus poezijos vertimų lietuvių kalbon istorijos:

[...] Mečislovą Bulaką pažinojau. Susipažinom „Neringos“ kavinėj, kur bendravo įvairių kartų menininkai. Jis buvo lyg koks LDK bajoras su ūdros kailio kepure, neįtikėtinai vešlių antakių, Lietuvos istorijos žinovas, pasakojantis apie savo totorišką kilmę, herbų įvairovę, medžioklę, šunis ir dar daug įdomybių. Yra vertęs į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetų“, nes buvo nepatenkintas esamais vertimais. Mums vaikštant po Vilniaus senamiestį, yra parodęs netikėtų gatvės rakursų, kiemų, detalių. Prisimenu jį su nostalgija. (ibidem)

Neteko niekur užtikt nei pačių vertimų (bent pavyzdžių) publikacijos, nei kokio teksto apie tai; bet gal tiesiog nepapuolė po akim; ir kur MečB-kos archyvas nežinau.

(1193) Visiškai tarp kitko: noras įsiamžint

„Nie jeden obiekt został wykonany niemal na nowo, od szczątków.
Ksiądz [Edmund Jaworski] najbardziej jest dumny z odrestaurowanej kaplicy Malinowskich.
Operacja nad obiektem trwała dwa lata.“ (cit. iš čia)

2019 VI 20, ketvirtadienį, priešpiet su kolegėm iš LLTI buvau Rasose. Tvarkomose.
Šiaip mėgstu po kapines vaikščiot vienas, bet šįkart buvo ypatingas atvejis: vaikščiojom su Vida Girininkiene („1972 m., po istoriko Jurgio Ordos mirties, tapau pagrindine lietuvių vadove po Rasų kapines“). Beje, kaip supratau, apie Rasas yra rengiamas leidinys, ir būsiąs išsamesnis negu 2010-ais išėjusi beveik 800 puslapių VidGir parengta knyga apie Bernardinų kapines.
Visokių dalykų atminty užsifiksavo iš to pasivaikščiojimo (jau senokai bebuvau buvęs). Pvz., pirmąkart Lietuvoj pamačiau prie antkapių ar kur netoliese priklijuotus mobilius barkodus (išmanųjį telefoną turinti kolegė išbandė – veikia), bet, kaip supratau, tatai ne lietuvių, o lenkų iniciatyva. Etc. — Vakar perkeldamas tądien Rasose darytas nuotraukas į išorinį diską, prisiminiau vieną plytą iš Malinowskių šeimos koplyčios. —

„Do tej pory [2017 XI] dzięki prowadzonym w Poznaniu zbiórkom
udało się zebrać ok. 0,5 mln zł i odnowić ponad
20 kaplic i grobowców na wileńskiej Rossie.“ (cit. iš čia)

— vienoj išlikusios senosios koplyčios dalies, kairio kampo, plytoj pastebėjau įrašą: P. Šakickas / 1949-V-23.
Kas tas žmogus, prieš septynis dešimtmečius ilgokai gremžęs plytą Rasose? – argi ne toks klausimas ir jums kilo? — Vargu ar vilnietis, nes noras įsiamžint dažniausiai kyla ne savoj, svetimoj vietoj. Studentas? Dėl kitos priežasties atsiradęs Vilniuj?
Data ne atsitiktinė? – didžiausio, 1948-ų, trėmimo, galima sakyt, metinės. Tremties išvengęs žmogus (jaunuolis? vargu ar vyresnis ryžtųs tokiam avantiūriniam veiksmui) įsiamžina nenorėdamas be pėdsako dingt ištremtas ar lagery? – aišku, tai tik spėliojimai.
Patikrinau 1948-ais represuotųjų sąrašus – nėr tokio pavardės; patikrinau visus keturis LGGRTC parengtus tomus – nėr Šakickų. Gal 1948-ais buvo ištremtas artimas žmogus? Na, sakykim, mylimoji? Gal. O gal ir ne. Gal tiesiog klaidingu keliu mintį pakreipiau.
Gal raižė žmogus savo pavardę koplyčios plytoj tiesiog norėdamas palikt ženklą, kad Rasose buvo. (Šakickų Lietuvoj yr; gal net P. [Petras? Povilas? Pranas?] Šakickas, 1949 V 23 palikęs žymą koplyčios plytoj, tebegyvas; nors šansų išsiaiškint beveik nėr; o ir nebūtina – nebūtina viską išsiaiškint.)
[Beje, vakar pildžiau įrašą apie tai, kaip 1949-ais Valį Drazdauską mėginta traukt iš kalėjimo.]