(1194) Visiškai tarp kitko: taip, smulkmenos; bet

[„Kuo greičiau mesk rūkyt, nes kitaip niekaip nespėsi peržiūrėt tų savo dėžių su popieriais“, – šįryt pasakė draugė. Bus kaip bus; aišku, reiktų mest, bet kad kol kas neįstengiu. O dėl tų popierių – neturiu tikslo peržiūrėt; žiūrinėju skaitinėju, ir tiek; jei/kai nebereiks, išmest į makulatūrą nėr juk labai sudėtinga.]

NA skyriaus „Dulkėta Kauno gatvė“ atsklanda

NA skyriaus „Kiemas su arkadomis“ atsklanda

— iš Audriaus Musteikio pokalbio su Judita Vaičiūnaite 2000-iems baigiantis:

Rimtautas Gibavičius iliustravo septynias mano knygas. Jo „sidabrinis Vilnius“, erudicija, elegancija, mokėjimas bendrauti, jo asmenybės žavesys neužmirštamas, nepakeičiamas. Tai didelė visų mūsų netektis [mirė 1993-iais 58-erių]. Pažinojau jį nuo jaunystės, vis kur nors susidurdavau bendrų pažįstamų rate, bet labiausiai suartėjom devinto dešimtmečio pabaigoj, kai jis iliustravo mano „Smuiką“, „Nemigos aitvarą“, „Žiemos lietų“, Maskvoj išėjusią knygą rusų kalba. Visada sakydavo „mūsų knyga“, tikrindavo ją spaustuvėj iki brūkšnelio. Piešė mano bute kambarinius augalus „Nemigos aitvarui“. Tada lyg tarp kitko pasakė, kad baigė muzikos mokyklą su J.S. Bacho smuiko koncertu, turėjo didelę biblioteką savo labai tvarkingoj studijoj Rūdninkų gatvėj. Kartą, kai grįžau po varganos, bet įdomios kelionės po Lydą, Naugarduką, Nesvyžių, Miro pilį, R. Gibavičius nustebino mane savo istorijos žiniomis. Lietuvos istorija, Vilnius tada daugeliui mūsų buvo šventi dalykai. Užaugęs inteligentiškoj daugiavaikėj šeimoj, R. Gibavičius visad buvo atidus mano šeimos nariams. Su šiluma prisimenu ir jo žmoną – gydytoją Virginiją. („Esu gana senamadiška“, Dialogas, 2000 XII 22, nr. 51/52, p. 6)

Ar ką duoda žinojimas, kad 1985-ais išėjusios JV rinktinės skyrių atsklandose matomi augalai piešti būtent taip? Nežinau, ar duoda; vis dėlto žinodamas kitaip žvelgi, nors matai juk lygiai tą patį, ką ir žvelgdamas be to žinojimo. Kas kitaip? Nemoku įvardint.
— rinktinėj, p. 36, yra 1980-ais sukurtas eilėraštis „Fransas Halsas. Čigonė“ (štai šitas Louvre saugomas paveikslas turimas omeny); „vaikystės saulėj žvelgusi nuo sienos / keistoji aukle“, – vadinas, to paveikslo kopija kabojo eilėraščio lyrinės subjektės namuos? — taip, kabojo, ir jos, kopijos, autorius – poetės krikštatėvis Steponas Varašius (kairėj matomam RimtG-čiaus piešiny irgi kažkas kabo ant sienos, bet Halso paveikslas kvadratinis, o čia ovalas); paskyrimas „Stepono Varašiaus atminimui“, aišku, vėlesnis už patį eilėraštį, prirašytas gal 1982-ais, StV-šiui mirus, ar dar vėliau – rengiant tekstus rinktinei. (1930-iais buvo surengta StV-šiaus kopijų paroda; kiek lietuvių dailės istorijoj yra žinoma kopijų parodų?)
— tai irgi smulkmena, iš Adomo Mickevičiaus poezijos vertimų lietuvių kalbon istorijos:

[...] Mečislovą Bulaką pažinojau. Susipažinom „Neringos“ kavinėj, kur bendravo įvairių kartų menininkai. Jis buvo lyg koks LDK bajoras su ūdros kailio kepure, neįtikėtinai vešlių antakių, Lietuvos istorijos žinovas, pasakojantis apie savo totorišką kilmę, herbų įvairovę, medžioklę, šunis ir dar daug įdomybių. Yra vertęs į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetų“, nes buvo nepatenkintas esamais vertimais. Mums vaikštant po Vilniaus senamiestį, yra parodęs netikėtų gatvės rakursų, kiemų, detalių. Prisimenu jį su nostalgija. (ibidem)

Neteko niekur užtikt nei pačių vertimų (bent pavyzdžių) publikacijos, nei kokio teksto apie tai; bet gal tiesiog nepapuolė po akim; ir kur MečB-kos archyvas nežinau.