 |
| „Nie jeden obiekt został wykonany niemal na nowo, od szczątków. Ksiądz [Edmund Jaworski] najbardziej jest dumny z odrestaurowanej kaplicy Malinowskich. Operacja nad obiektem trwała dwa lata.“ (cit. iš čia) |
2019 VI 20, ketvirtadienį, priešpiet su kolegėm iš LLTI buvau Rasose. Tvarkomose.Šiaip mėgstu po kapines vaikščiot vienas, bet šįkart buvo ypatingas atvejis: vaikščiojom su Vida Girininkiene („1972 m., po istoriko Jurgio Ordos mirties, tapau pagrindine lietuvių vadove po Rasų kapines“). Beje, kaip supratau, apie Rasas yra rengiamas leidinys, ir būsiąs išsamesnis negu 2010-ais išėjusi beveik 800 puslapių VidGir parengta knyga apie Bernardinų kapines.
Visokių dalykų atminty užsifiksavo iš to pasivaikščiojimo (jau senokai bebuvau buvęs). Pvz., pirmąkart Lietuvoj pamačiau prie antkapių ar kur netoliese priklijuotus mobilius barkodus (išmanųjį telefoną turinti kolegė išbandė – veikia), bet, kaip supratau, tatai ne lietuvių, o lenkų iniciatyva. Etc. — Vakar perkeldamas tądien Rasose darytas nuotraukas į išorinį diską, prisiminiau vieną plytą iš Malinowskių šeimos koplyčios. —
 |
| „Do tej pory [2017 XI] dzięki prowadzonym w Poznaniu zbiórkom udało się zebrać ok. 0,5 mln zł i odnowić ponad 20 kaplic i grobowców na wileńskiej Rossie.“ (cit. iš čia) |
— vienoj išlikusios senosios koplyčios dalies, kairio kampo, plytoj pastebėjau įrašą: P. Šakickas / 1949-V-23.
Kas tas žmogus, prieš septynis dešimtmečius ilgokai gremžęs plytą Rasose? – argi ne toks klausimas ir jums kilo? — Vargu ar vilnietis, nes noras įsiamžint dažniausiai kyla ne savoj, svetimoj vietoj. Studentas? Dėl kitos priežasties atsiradęs Vilniuj?
Data ne atsitiktinė? – didžiausio, 1948-ų, trėmimo, galima sakyt, metinės. Tremties išvengęs žmogus (jaunuolis? vargu ar vyresnis ryžtųs tokiam avantiūriniam veiksmui) įsiamžina nenorėdamas be pėdsako dingt ištremtas ar lagery? – aišku, tai tik spėliojimai.
Patikrinau 1948-ais represuotųjų sąrašus – nėr tokio pavardės; patikrinau visus keturis LGGRTC parengtus tomus – nėr Šakickų. Gal 1948-ais buvo ištremtas artimas žmogus? Na, sakykim, mylimoji? Gal. O gal ir ne. Gal tiesiog klaidingu keliu mintį pakreipiau.
Gal raižė žmogus savo pavardę koplyčios plytoj tiesiog norėdamas palikt ženklą, kad Rasose buvo. (Šakickų Lietuvoj yr; gal net P. [Petras? Povilas? Pranas?] Šakickas, 1949 V 23 palikęs žymą koplyčios plytoj, tebegyvas; nors šansų išsiaiškint beveik nėr; o ir nebūtina – nebūtina viską išsiaiškint.)
[Beje, vakar pildžiau įrašą apie tai, kaip 1949-ais Valį Drazdauską mėginta traukt iš kalėjimo.]
Įdomi plyta! Visų pirma, žiūrėdamas į įrašo nuotrauką, atkreipiau dėmesį, kad jo darymo technika nėra vienalytė, todėl tuo požiūriu suskirsčiau užrašą į tris sąlygines sudedamąsias dalis, į tris elementus. Pirmajai daliai priskyriau vardo inicialą ir pavardę. Atrodo, kad šis elementas, jo raidės, buvo išskaptuotos itin kruopščiai (nesimato šoninių įbrėžimų) ir giliai – vadinasi, žmogaus neskubėta, turėta daug laiko. Dėl to net susidaro įspūdis, kad plyta yra labai minkšta. Antrajai daliai priskirčiau metų skaičius. Jie išgremžti jau „nezgrebniai“, tai yra ne taip rūpestingai, kaip pirmosios dalies raidės, o „1“ ir „9“ aukštis skiriasi dvigubai, nors įrėžiai dar gilūs. Manytume, kad įrašo autoriaus imta skubėti (o gal pabodo?). Trečiąją dalį sudaro, aišku, mėnesio ir dienos skaičiai. (Prie jos priskirčiau dar negilų „paukščiuką“ virš pavardės pirmosios „S“ raidės). Jų įbrėžimai tik paviršiniai, „3“ kontūrai net sunkokai įžiūrimi. Iš viso to daryčiau išvadą, kad mūsų herojus iš pradžių buvo numatęs plytoje palikti tik savo vardo inicialą ir pavardę ir tai atliko, turėdamas daug laiko, labai stropiai. Tai padaręs, pajuto, kad reikalingi ir metai. O ant galo, prieš apleisdamas tą vietą (matyt, jau stipriai švito), užviršavo savo „kūrinį“ paskubomis padarytu mėnesio ir dienos užrašu. (Tarp kitko, ar toks silpnas, minėto „paukščiuko“ įbrėžis, neleistų spėti, kad tikroji įrašo savininko pavardė yra SAKICKAS?).
AtsakytiPanaikintiDar galėtume paspėlioti, kokiu įrankiu buvo naudotasi – vinimi, geležte, sulankstomojo peiliuko yla ar dar kuo nors. Taip pat vertėtų pasamprotauti, ką galėtų reikšti taškas ant didžiosios „I“?
Apskritai, Virginijaus pasiūlytas siužetas galingos vaizduotės žmogaus rankose galėtų pavirsti šiurpia laikmečio epopėja…
Spėčiau, kad tą naktį toje koplyčioje „nakvojo“ studentas (moksleivis?) ar šiaip jaunuolis, slėpdamasis nuo galimo suėmimo, tai yra pakliuvimo į enkavedistų ar gebistų letenas. (Tuo metu Sovietų Sąjungoje funkcionavo dvi represinės struktūros, įformintos kaip ministerijos: Vidaus reikalų – MVD ir Valstybės saugumo – MGB). Tais, teroro, metais tai buvo dažnas reiškinys: žmonėse pasklisdavo kalbos apie ruošiamus suėmimus, ir dažnas, kuris nujausdavo galįs būti gaudomųjų sąrašuose, nakvodavo ne savo lovoje, o pas pažįstamus, gimines, draugus ar dar kur nors, pavyzdžiui, kapinėse, miškeliuose prie miesto ir pan. Ir tik praėjus eilinei suiminėjimų bangai, išlikusieji vėl sugrįždavo į savo lovas… iki naujų „oblavų“…
Ši istorija, aišku, su 1948 metų masiniais trėmimais neturi tiesioginio ryšio. Vis dėlto jau ėjo 1949-ieji…
Ačiū, Pranai, už komentarą, – manau, tavo spėjimas labai pagrįstas: žmogus slėpės toj koplyčioj, gal net ne vieną dieną, ir iš neturėjimo ką veikt užsiėmė „įsiamžinimu“.
PanaikintiBeje, LGGRTC kol kas išleisti represuotųjų sąrašai tik iki 1949-ų (imtinai), nežinia, ar vėliau žmogus neįkliuvo.