(1175) Iš popieryno, liv: buhalteris Rimkus iš Telšių

[Kartkartėm vis pagalvoju (nuo tada, kai Danutė Kalinauskaitė tapo nacionalinės premijos laureate): jei Antanas Ramonas dar būt pagyvenęs, jei ne ta – nerandu tikslaus epiteto – mirtis nė 50 nesulaukus... „Klumpa ir keliasi žmogus, pakol sukniumba visiems laikams – štai ir visa istorija“ – paskutinis jo „Esė apie tėviškę“ sakinys; kniumba, susitrenkia galvą, ir viskas. Prisimenant jaunaisiais vadintus prozininkus iš praeito amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio, labiausiai patiko Ramonas ir Kalinauskaitė, rašiusi dar mažiau negu Ramonas; nežinau kaip pasakyt, kodėl; gal todėl, kad ne išspausti, sukonstruoti, o lyg savaime atsiradę jų pasakojimai atrodė – stebint žmones ir jų kasdienį gyvenimą – paviršiuj nieko tokio, bet jei įsižiūri, įsiklausai – gali pamatyt, išgirst, pajaust šį tą esmingai tikro, skambiai tariant, egzistencinės tiesos užuominų; be to, stilius (vėl: kaip čia pasakius?) – be išsidirbinėjimų, toks inteligentiškai ramus; svarbiau ką, o ne kaip pasakyt. — Ai, niekų prišnekėjau.]
Besikapstydamas popieryne radau išsiplėštą 7 meno dienų lapą su Antano Ramono rašiniu „Telšiai. Po dvidešimties metų“ (1993 V 21, p. 4). Stebėt pasaulį ir žmones ir svarstyt apie tatai (raštu). Ir nereikia jokių apibendrinimų, skambių ištarų. Štai to teksto galiukas:

Skolinuosi dviratį ir važiuoju Alsėdžių keliu Germanto ežero link. Dairausi. Kažkur čia, tuoj už miesto, turėtų būti paminklinis akmuo dviem 1863 m. kazokų sušaudytiems kunigams. Pastatė jį anais laikais toks buhalteris Rimkus. Valdžia griežė dantį, bet užsispyrusio žemaičio atsikratyti nesugebėjo. Keistas buvo žmogus. Tampė jį saugumas. Šaipėsi bendradarbiai. Užuot zirzęs, kad niekas nenukasa sniego, imdavo kastuvą ir eidavo. Išmintingieji bendradarbiai žiūrėdavo pro langą, sukiodavo pirštą prie smilkinio ir kažkodėl irzdavo – vaidina idealistą, teisuolį. Paminklo nebematau. Namai dygsta kaip grybai. Nė kiek nenustebčiau, jei paminklinis akmuo būtų pranykęs kokio nors praktiško žemaičio vilos pamatuose.

Keli štrichai – ir galvok, jei nori, skaitytojau, apie buhalterį Rimkų visą savaitgalį, kurk žmogų, mėgink įsivaizduot. Ar ne to laukiam iš literatūros? Kad duotų darbo mūsų vaizduotei (ir moralinei vaizduotei, jei tokią įmanoma išskirt)?

[2019 IV 16 papildžiau 1173 įrašą dukros prisiminimais apie Antaną Pangonį]