(1174) Laiškų dėžę tuštinu, iii: dailininkės laiškas apie Juzeliūno operą Sukilėliai

Štai kaip viskas susidėstė: vasario pradžioj pasižiūrėjau Nijolės Maslauskienės parengtą virtualią parodą „Juliaus Juzeliūno opera ‘Sukilėliai’ ideologinių draudimų lauke“; kovo pabaigoj kapstydamasis laiškų dėžėj radau laišką, gautą tada, kai dar dirbau ir radijuj, ir susijusį būtent su šia opera.
2002-ų rudenį per radiją turėjau būt pasakęs, kad opera pagal Vinco Mykolaičio-Putino Sukilėlius buvo uždrausta ir jos nieks neišgirdo (kažkaip maždaug taip). Tai išgirdusi Regina Songailaitė-Balčikonienė (1922–2007; 1948–1974 Operos ir baleto teatro dailininkė, 1974–1980 vyr. dailininkė) nusprendė mane pataisyt, nes tepasakiau a (kad [1957-ais] opera buvo uždrausta), bet nepridūriau b (kad po dvidešimties metų opera vis dėlto buvo pastatyta ir parodyta; RegS-B – to pastatymo dailininkė). Jei laiške (data pašto anstpaude: 2002.09.19) būtų tik faktai patikslinti, vargu ar jį būčiau nusprendęs perbaksnot – pasirodė, kad užfiksuota gan kritiška nuomonė galėtų būt savotiškas tikslinamasis prieduras prie virtualios parodos įžangos priešpaskutinės pastraipos paskutinių sakinių: „Palankesnės sąlygos operos pastatymui susiklostė tik XX a. 8-jame dešimtmetyje, kai oficialiame diskurse paplito sukilimo interpretacija, pripažinusi jo nacionalinį siekį. Tuomet leista pastatyti operą pagal anksčiau parašytą libretą ir 1977 m. spalio 29 d. įvyko jos premjera. Operos spektaklis sulaukė nemažo pasisekimo.“

Gerbiamas Virgi[n]ijau!

RegS-B, operos Sukilėliai scenovaizdžio eskizas (iš čia)

Iš anksto atsiprašau, kad rašau apie Jūsų netyčia paskelbtą klaidą – apie operą „Sukilėliai“. Pirmą kartą ji buvo pastatyta dar sename teatre iki generalinės repeticijos ir nuimta kažkur apie 1950 m. Bet apie 1970 metus naujame teatre ji buvo pastatyta antrą kartą. Kompozitorius J. Juzeliūnas prašomas operą kiek patrumpinti pareiškė, kad jis netaisysiąs nė vienos gaidos, kadangi nepelnytai ši opera buvo nuimta pirmą kartą, tai dabar jis reikalauja ją statyti tik pagal seną originalą. Pastatymas išėjo ir netgi mes, statytojai, laimėjome „sąjunginę“ premiją (ne pinigų, bet moralinę) už tų metų geriausiai pastatytą nacionalinę operą. Buvo pagirta muzika, scenografija ir režisūra. Žinoma, naujame teatre atsiradus scenos technikos galimybėms mes jas ir panaudojome. Veiksmas vyko ant sukamo rato prie varpinės ir kitų medžio konstrukcijų. Gaisrą vaizdavome dūmais ir efektingu apšvietimu. Žodžiu, spektaklis vizualiai išėjo efektingas. Mums netgi kilo klausimas, už ką gi jis pirmą kartą buvo nuimtas – gal kokio nors nedoro žmogaus, siekiančio asmeninės karjeros, intriga. Tik mes, teatro darbuotojai, pripažinome, kad muzika nors ir gera, bet 3 val. + 2 pertraukos yra gerokai per daug. Putinas Mykolaitis parašė romaną skaitymui, bet ne scenai, kadangi nėra akivaizdžios intrigos. Labai gaila, kad kompozitorius taip griežtai atsisakė taisyti ir trumpinti. Perredagavus būtų buvusi labai vertinga opera apie istorinį baudžiavos pavaizdavimą. Žinoma, kurie domėjosi opera, subėgo į premjerą, bet apsivylę pasakė, kad opera per ilga ir nuobodi. To užteko, kad ėjo dar keletą kartų, bet neturint pasisekimo publikoje iš repertuaro iškrito. Detalesnius duomenis galėtų Jums suteikti teatro „Literatūrinė dalis“. Aš buvau tik spektaklio dailininkė ir tikslesnių duomenų nebeprisimenu.

P.S. Su įdomumu klausau literatūrinių laidų. Sėkmės!

(LLMArchyve yra RegS-B fondas, ten reiktų priglaust ir šitą laišką, tik va prisiruošk žmogau nukeliaut...)