(1032) Pakeliui namo, xlvi: — nežinau;

Valentinas Antanavičius, Biblijos motyvas, II, 2007
(repr. buvo Metų 2008, nr. 1 viršelio II p.) 

nešneku, nes nežinau; tik kartkartėm pagalvoju, kaip šįsyk, 19 troleibuse skaitydamas vėlyvąjį Skripką:

ne Dievas yra visur
tik Dievo yra visur
— iš „Pataisytos teologijos“

Jeigu prisikėlimo idėja tikresnė
už patįjį prisikėlimo stebuklą
Jeigu prisikėlimo idėja susaisto gyvenimą
mirtį gentis vitališkumą ir kalbą
Nebegailėki jiems Nieko
suslėpk juos į graikišką nebūtį
paskutiniąją Teismo dieną
Nebežadinki besiilsinčių
— iš „Alchemijų“, II

Biografinė nuoroda: †2013-05-16, palaidotas ne Menininkų kalnely, Karveliškėse, kur ir Justinas Mikutis, ir Bitė Vilimaitė, ir Vytautas Vanagas.
Bibliografinė nuoroda: Nemunas, 2007-12-20, nr. 45/46, p. 12.

(1031) Visiškai tarp kitko: aplink tiesą

Vis neišeina iš galvos, ką prieš porą savaičių, 11-14, pasakė Indrė Makaraitytė, baigdama savo „Info komentarus“ – pasišnekėjusi su Remigijum Šimašium apie skulptūras ir Arvydu Anušausku apie partizaninį karą (tada keliskart perklausęs net užsirašiau):

Na tikrai mes tiek dar daug nežinome. Bet girdisi gąsdinimaisi, kad vieną skandalą seka kitas: štai buvo „Sputnikas“, tada Vanagas, dabar priekabiavimai. Verda viskas tarsi viename katile. Tačiau jei ramiai viską vertintumėme, tai jokio chaoso nėra. Tiesiog sunkiai pilnoje prietarų visuomenėje su 50 metų plautais smegenimis iš lėto gimsta tiesa.

Suprantu norą tart kokį viltingą žodį, ir dar tokį svarbų, ir himne esantį. Bet ar tikrai gimsta tiesa? Ar faktų žinojimas savaime virsta tiesa? Ar ji, ta tiesa, galima, kai gyvenamą laiką kai kas vadina laiku po tiesos; kai post-truth ir fake news renkami metų žodžiais? Viena palygint rimta žiniasklaidos priemonė šalia savo logotipo užrašiusi šūkį: „Suprasti akimirksniu“ – ir nieks nesijuokia, nesako, kad tai nesąmonė, neaiškina, kad suprasti – tai ne į antraštę užmest akį.
Baksnodamas šituos pamurmėjimus, prisiminiau istorką ir politiką Petrą Klimą; jo Visų dienų apmąstymus, kurių ėmėsi paleistas Lietuvon, 1957-ais. Tiesa, teisė, teisingumas – pamatinės sąvokos, kurias pirmiausia dera išsiaiškint, – prieš pradedant svarstyt. Ar mes tam skirtume laiko, o jo nemažai reiktų?
Tiesa negimsta viens du, ir besipliekiant su kitamaniais ji nežybteli nelyg žvaigždė akin gavus. Bet ką aš čia nuobodžiai vograuju; Klimo apmąstymų gabaliuką pacituot norėjau:

Pagrindinis istorinių tiesų ieškotojo tikslas yra nustatyti praeities faktus. Tam reikalui jam tenka konsultuoti [lot. consultare — apsvarstyti] kronikas, atatinkamus laikotarpio dokumentus, atsiminimus, paminklus, meno kūrinius, kartais net legendas, dainas, archeologinius duomenis ir t. t., ir t. t. Čia galima susitikti su nevienodais liudymais, net prieštaravimais, ir todėl tiesa gali būti suvokta tik apytikriai, spėjamai arba hipotetiškai.
     Dar rizikingesnis yra istoriko ryžtas motyvuoti įvykių gymį ir plėtrą. Žmonių sąmonę ir jausminę būseną įvairiose epochose ir sąlygose standartizuoti, o ypač suvesti į kurį vieną stimulą – būtų per daug neapdairu, tiesos ieškant. Toks išankstinis nusistatymas lengvai gali pavirsti istorijos klastojimu. Tokios „tiesos“ nebebūtų net hipotezėmis ligi tolesnio patikrinimo, bet tiesiog antimokslinėmis, skirtomis smurtiniam klaidinimui užgožiant neįžvalgią mąstyseną. (Metai, 2015, nr. 3, p. 106)

(Ką tik baigiau skaityt Rūtos Oginskaitės pokalbius su Grigorijum ir Olga Kanovičiais; išdėstęs savo požiūrį į tai, apie ką galvojo kelis dešimtmečius, GK-čius priduria: „Manau, kad mano žodžiuose yra truputis tiesos“ (p. 299), tik tiek; abejonė savim, savo proto pajėgumu suvokt „tikrąją tiesą“, manyčiau, ir yra vienas išminties požymių.)
— digresija. Meras Šimašius šnekėjo ir apie skulptūrų nuėmimą nuo Žaliojo tilto užpernai vasarą; tada, kai buvo nuimamos, norėjos primint Jurgio Kunčino vieną feljetoną (jį garsiai perskaičiau 2014-ų lapkritį Alytuj per „Imbiero vakarus“) – „Prie Grūto...“, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1999-04-17, nr. 15, p. 12 su rubrika „Gyvenimas čia“; pradžia:

Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai.
[Etc., t.y. patraukia Grūto link; teksto kopija yra čia; labai kinematografiškas pasakojimas; pamini Kunčinas ir Cvirką:]
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!

Juokais pagalvojau: Jurgio K. nebėr, bet gal kas kitas parašytų, kaip pats Cvirka neapsikentęs persigalvoja ir irgi patraukia „vis dėlto prie Grūto“? (Visi tokie rimti tapom, ir nėr kam iš mūsų pasijuokt, kad pamatytumėm, kaip dažnai esam juokingi. Dažniausiai griebiamasi sarkazmo; abejojant, kad ironija per subtilu, ne(be)supras?)

(1030) Susieji – ir [pagalvoji ne tik apie vėliavos spalvas], xxxi

– Visas lietuvių menas būtų buvęs kitoks, jei ne „amžiaus terionės“. Už tai, kad turime kokį dešimtadalį to, kas galėjo būti sukurta, padėkokime carams, kaizeriams, stalinams, hitleriams ir raudonosioms-lietuviškoms „jūrų kiaulytėms“... [1]
– Kaip tik mąsčiau, kad būtent Lietuva galėtų suprasti Afrikos literatūrą. Skamba keistai, tačiau taip yra dėl panašios istorinės situacijos. Lietuva, kaip ir Afrika, patyrė istorinę krizę: ilgą laiką buvo okupuota, atskirta, suvaržyta. Beveik visų Afrikos rašytojų kūrybos pagrindas – skaudi aukos patirtis. [2]

1] Sigitas Geda 2002-08-17, šeštadienį, užrašė dienoraštyje („Iš mėlynųjų mansardų“, Šiaurės Atėnai, 2004-11-27, nr. 44, p. 5);
2] 2004-ų rudenį iš Prancūzijos Vilniun buvo atvykęs Džibutyje (iki 1977-ų – Prancūzijos užjūrio valda, korektiškai įvardijant) 1965-ais gimęs prozininkas ir poetas Abdourahmanas Waberi, Prancūzų kultūros centre vyko Lire en fête; kalbinamas Akvilės Rėklaitytės taip pasamprotavo („XXI amžiaus išeivis“, Literatūra ir menas, 2004-11-12, nr. 42, p. 2).
— O juk buvo laikas, kai Afrikai pavydėjom skaitydami laikraščiuos, kaip ji vaduojas iš „kolonijalinio jungo“: kai ten viena po kitos ėmė skelbtis nepriklausomos valstybės, o mes tebebuvom okupuoti. – Netyrinėti lyginamieji plotai literatūros sociologijai.

(1029) Iš popieryno, xlii: akis į akį

Šiaurės Atėnuos lygiai prieš 13 metų buvo išspausdinti penki dailininko Petro Repšio (*1940)  atsiminimų fragmentai.
Pirmasis: Šiauliai, tuoj po karo:

Sukilėlių kalnelis; paminklo autorius Karolis Reisonas
(atvaizdas iš čia)

Pro langą labai lėtai praslinko vokiečio belaisvio figūra, tarsi norėdama nutrinti Šv. Petro bažnyčią, vandentiekio bokštą, į krūvą susimetusius medinius namelius, visą tą atvaizdą, kurį saugojo mūsų namo langas.
Dviem kabliais užkabinau duris. Sesuo su lėle palindo po lova.
Niekas nejudino rankenos, niekas nesibeldė į duris, bet žinojau, kad belaisvis negalėjo niekur pradingti. Pasilenkiau prie rakto skylutės. Kažkas tamsus plaukiojo, vartėsi. Pamažu drumzlės sklaidėsi. Aš supratau, kad akis mato akį – didelę, mėlyną, su raudonu kraujagyslių rezginiu baltame obuolio fone. Surikau ir dingau po lova. Apsikabinusi lėlę, čia drebėjo sesuo.
Po kiek laiko prislinkau prie durų. Pro rakto skylutę mačiau šviesų dangų, tolumoje – Sukilėlių kalnelį su Dubeneckio paminklu ant jo, priekyje žaliavo mūsų daržai.
Pavojus praėjo. Sesuo išlindo iš palovio, pasodino lėlę ant palangės, ir abi žiūrėjo į gatvę, kur ėjo ir važiavo žmonės, matėsi kaimynų Gustų namelis, o už jo – žalias siauruko pylimas. (ŠA, 2004-11-20, nr. 43, p. 6)

— Ir pačiam juokinga, kad tokia atsiprašant įžvalgi mintis po galvą sukiojas, bet sukiojas, ir nieko negaliu padaryt – nei išvyt kaip kvailą, nei palikt: ta pro rakto skylutę pamatyta vokiečio belaisvio akis taip užsifiksavo Repšio atminty kaip kito pasaulio atvaizdas, kad paskui pats aiškiai nesuvokdamas kodėl savo ofortus spausdindavo „atvirkščius“: mes matom tai, ką mato kitas, kur mūsų kairė, ten kito dešinė; kad pamatytumėm kito matomą vaizdą, reikia veidrodžio, reikia apverstą vaizdą atverst – vieną Repšio atvaizduotą istoriją esu atvertęs. Tą atsiminimų fragmentą prisimenant: knygoj atspausdinta, ką vokiečio belaisvio akis mato Repšiuko aky – apverstą vaizdą, o atvertę matom, ką mato Repšys. — Juokingai ir painiai čia viskas pasirašė, atsiprašau.

(1028) Visiškai tarp kitko: apie Daukantą, Girininkienę, Rutenbergą ir darbus

Praeitų metų pirmam Literatūros ir meno numery buvo Vidos Girininkienės straipsnis „Simonas Daukantas ir Vincas Grybas“; trečia nuo galo pastraipa:

Abu didieji Lietuvos žmonės gimė spalį. 2015-ųjų spalio 3 d. minėjome V. Grybo 125-ąsias gimimo metines. 2018 m. spalio 28 d. minėsime Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Kaip jas pažymėsime? Vykstant ginčams dėl J. Basanavičiaus paminklo vietos, galvojant apie kitus paminklus ir jų erdves galima priminti, kad vienam žymiausių mūsų šviesuolių, tautinio, istorinio ir dorovinio sąmoningumo žadintojui Vilniuje nėra paminklo. Aikštė yra, o paminklo – ne. Ar ne logiška aikštėje šalia senojo universiteto, kuriame jis mokėsi ir rašė, matyti ir jos šeimininką –­ Simoną Daukantą? Juolab kad ir paminklo eskizas yra – pirmasis projekto variantas, apie kurį V. Grybas 1928 m. lapkričio 19 d. iš Lukšių Petrui Rimšai rašė: „Aš dabar esu sodžiuje ir užsidaręs tokiame kampelyje, jogei nieko nežinau, kas pasaulyje dedasi. Turiu tokį ruimelį dirbtuvei ir lipdau vis kaip ką. Padariau projektą škicą paminklui S. Daukantui ir jį prisiunčiau Kaunan Komitetui apžiūrėti, jis randasi pas pr. M. Biržišką. Deja, to projekto įgyvendinti nebus galima dėl lėšų stygiaus. Tai dabar dirbu antrą, kurį neužilgo žadu atvežti Kaunan, tik ta bėda, kad gero gipso neturiu po ranka...“ (LM, 2016-01-08, p. 28)

Ne vieno žmogaus valioj-galioj paminklus statyt; o ką nors tikrai prasmingo, kad ir nedidelio padaryt galima. Vida Girininkienė sugalvojo parengt tom Daukanto metinėm kalendorių-knygą; ir parengė, ir rado leidėją, ir jau daiktas atspausdintas. Girininkienė yra Girininkienė: labai daug ką iš naujo tikrino, žiūrėjo, rado, tikslino (gal kas nors ir apie tai parašys, nes tas dvidalis leidinio įvardas kalendorius-knyga yra tikslus: kai baigsis 2018-i, galima lapų apačias su dienų skaičiais nukirpt, ir liks knyga). — Šičia tiesiog labai pasidžiaugt noris: žmogus, užuot tik siūlęs, ką būtų galima padaryt, – ėmė ir padarė. Ir yra.
Ir labai ačiū žmogui. Ir už darbą, ir už pavyzdį, kaip reikia elgtis.
(Iššoko iš atminties per TV girdėtas Marijonas Mikutavičius: „Galvok. Valdžia to dar neuždraudė.“ – O apgalvojęs imk ir padaryk, ir mažiau galvok apie tą valdžią.)


Digresija, netolima. Vakar užėjo bibliotekon Darius K., ieškantis ko nors įdomaus apie Daukantą mokykliniam vadovėliui. Atnešiau, ko prašė; ir dar prisiminiau, tai pasiūliau, sakau, gal kur nors kam nors panaudosi.
— Prisiminiau 1901-ais Papilėj (kur Daukantas mirė) gimusį dr. Giršą Rutenbergą, jo knygelę Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas, išleistą Kaune 1922-ais su Mykolo Biržiškos įžangos žodžiu (žr. dešinėj).
lt.wikipedijoj yra nuorašas nuo Žurnalistikos enciklopedijos (1997), bet GR darbas apie Daukantą net nepaminėtas; ir žūties datą – po 1941 – manau, galima patikslint, ir gimimo; vargu ar Papilėj išlikęs namas, kur Rutenbergai gyveno, kad kokią atminimo lentą galima būtų pritvirtint, tai gal bent žymių Papilės žmonių sąrašan wikipedijoj jį galima įrašyt?
Ir nesvarbu, paskelbs ar ne Seimas 2018-us ar 2019-us Žydų metais.

(Patiko Elžbietos Banytės svarstymai priešpaskutiniam Literatūros ir meno numery; ramūs ir įžvalgūs, ypač – kad reikia skaityti.)

(1027) Epizodai, xxiii: atminimo ženklo poveikis

— 2012 metų nuotrauka iš čia —
„Du vertikaliai įbetonuoti bėgiai tarsi simbolizuoja kelią nuo Lietuvos iki Rešiotų.
Du trumpesni skersiniai, sudarydami kryžių, primena ir tą lemtingąją atšaką į Revučį.
Bėgių susikirtime kvadratas tarsi kalinio langelis į pasaulį.
Ant jo pritvirtintas iš metalo nulietas kankinio vainikas.
Apačioje, virš betoninio kubo, į kurį įmūryta lenta, tarp bėgių įtvirtintas kryžius“
(Rimvydo Racėno išaiškinimas)
1989-ais papėdėj buvo pasodinta rūtų, bijūnas, pasėta baltųjų dobiliukų;
2012-ais to jau nebematyt.

1989-ų vidurvasarį Krasnojarsko krašte, gyvenvietės, kuri vadinasi Revučij/Ревучий – ten buvo vienas iš Kraslago valdybos Rešiotų skyriaus VII režimo lagerio punktų, – kapinėse (ne tose, kur laidoti kaliniai, kitose – tebeveikiančiose) Vilniaus ir Molėtų tremtinių bendrijos nariai pastatė skulptoriaus Jono Meškelevičiaus suprojektuotą 5 m aukščio Atminimo ženklą, kurio lentoj lietuviškai ir rusiškai užrašyta: „Lietuvos kaliniams ir tremtiniams, nekaltai čia žuvusiems 1941–1956 m. Ilsėkitės ramybėje. Tautiečiai“. →
Buvo ten tada ir 1941-ais su motina ir broliu į Kortkeroso leschozą Komijoj ištremtas Rimvydas Racėnas (*1934 [, †2021 IV 19]; parašęs knygas Komių žemėje, 1995; Rešotų aidai, 1997; Į mielą šalį Lietuvą, 2013; atsiminimų išversta ir į rusų kalbą); paskutinį laišką iš tėvo, įkalinto minėtam lagery, jie gavo 1942-10-04; Povilas Racėnas sušaudytas 1942-11-05 (apie tai žmona ir vaikai sužinojo tik 1966-ais). — Iš RimvR-no prisiminimų apie 1989-us Revučyje:

Atminimo ženklą atidarėme iškilmingai, dalyvaujant apylinkės valdžiai, gausiai susirinkusiems vietiniams žmonėms (jiems teko atvažiuoti apie 15 km, negyvenamomis vietomis, per miškus). 10 m aukštyje plevėsavo trispalvė, ją nuleidžiant sugiedotas Lietuvos himnas. Kunigas [Algirdas Dauknys, dabar tarnaujantis Berčiūnuos] atnašavo gedulingas mišias, pasakė pamokslą (rusiškai). Atidarymo ceremonija davė netikėtą rezultatą: vakare Kanifalnaja gyvenvietėje [Канифольный], mokyklos internatan, kur buvome apsistoję, atėjo dešimtys vietinių moterėlių su nupraustais vaikais, prašydamos juos... pakrikštyti(!). Apeigos užtruko. Vidurnaktį teko jas perkelti kitai dienai. Pakrikštyti 64 vaikai ir suaugę. Šis aktas – savotiškos apeigos, lyg nušvietusios šešėlius mūsų Tėvų, mirusių žiauriai, palaidotų nežmoniškai.
Lagerio kapinėse šešiasdešimtųjų metų pradžioje įrengta šaudykla kareiviams. Et non locus quo Troiae fuit. („Lietuvą palikom vakaruose“, Ešelonų broliai, 1991, p. 470)

Ne, jokių užuominų apie Lukiškių aikštę; kaip gyvenas tiem naujakrikštam? – toks klausimas galvoj sukiojas. Gal krikštijęs kunigas ką nors žino? Bet kad nepatogu klaust.
Prieduras. Dienovidžio savaitrašty, 1991-ų nr. 22 (06-07/14), pirmam puslapy buvo išspausdinta ši Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka ir tekstas:

Dieve mano,
nežinomi Tavo keliai ir žodžiai
mūsų lūpom tariami
– ar jie neturi kartais Tavo ženklo?
Juk kažkas seniai,
tarsi nuspėjęs ateitį
tą kaimą taigoje,
vėliau ir geležinkelio stotį
pavadino Ревучий.
O staugianti širdie – bebalsė,
ir neviltis, lyg ašara užšalusi aky,
vienatvės žodžiai:
malda ir prakeikimas.
Tai mes
3,5–4,5 tūkstančio Lietuvos vyrų –
mokytojai, ūkininkai, valdininkai,
visi Balstogės rabinų mokyklos dėstytojai,
pabėgę nuo vokiečių į Lietuvą...
Visi mes,
kas gyvi, kas mirę,
buvome išmesti iš vagonų,
o nuo čia pėsčiomis
šunų ir prižiūrėtojų
buvome palydėti į pragarą,
vadinamą lageriais.
Viename jų, Nr. 7,
buvome ir esame.
Tai čia išgirdome:
„Нам ваш труд не нужен,
Нам нужны ваши муки“.

(1026) Visiškai tarp kitko: šis tas dėl Janonio ir desovietizacijos

aip supratau iš Vigmanto Butkaus įrašo tinklarašty, Šiauliuos svarstoma, ar gimnazija liks su Juliaus Janonio vardu, ar reikia kito.
Vardas – mokyklos bendruomenės ir Šiaulių savivaldybės reikalas; iš šalies žiūrėdamas tepasakyčiau: jei mokiniams ir mokytojams atsiras daugiau motyvacijos mokyt ir mokytis – tepersivadina gimnazija kad ir Pasaulio Bambos vardu.

Ivan Vladimirov,  Pogromas Žiemos rūmuose, 1917
(nerimtas klausimas: kaip būt reagavęs Janonis į tokius veiksmus?)

Užfiksuosiu kelis mintigalius dėl paties Janonio, jo politinių pažiūrų, kurios yra (ir, manau, dar ilgokai bus) pagrindinis diskusijų objektas. (Ko Janonis kaip poetas mokės iš lietuvių poezijos, ko iš latvių – mažai kam įdomu.)

Svarstybos, kaip jis būtų reagavęs ir elgęsis, jei būtų sulaukęs to, ko laukė – kad Rusijos imperijoj įvyktų revoliucija, – vis dėlto nerimtas dalykas, nes tegalim remtis prielaidom. (Nelabai rimta, manyčiau, ir, tarkim, baksnot į 1916-ų vasaros rašiny randamą siūlymą paskaityt Stalino brošiūrą, nesiūlant pasidomėt šalia minimu Karlu Kautskiu; vienas tapo tironu, kitas aršiu Lenino ir Trockio idėjų ir ypač veiksmų kritiku.)
Digresija: 1975-ais, metais anksčiau negu Biržuos buvo pastatytas paminklas Janoniui (ką su juo daryt – irgi vis kyla kalbų), Chicagoj išėjo Jurgio Jašinsko knyga Julius Janonis: poetas ir revoliucionierius, kur yra tai, ko nėra sovietmečiu Lietuvoj išleistose knygose: pvz., Amerikon emigravusių seserų atsiminimai apie brolį. Kaip motto Jašinskas pasirinko Henriko Radausko eilėraštį „Nemirtingumas“ iš Žiemos dainos:

Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.

Kalbėjimas už mirusį – labai slidus reikalas; nebent patys artimiausi turi tokią teisę; jaunėlė sesuo Emilija Janonytė-Railienė, gyvenusi Baltimorėj, 1957-ais (kai išėjo Janonio Raštų dvitomis su Vlado Niunkos, beje, baigusio gimnaziją, kol kas tebesivadinančią Janonio vardu, įvadu): „Man yra didžiausias nesmagumas, kai matau ir girdžiu, kaip jie jį savinasi... Jeigu Julius žinotų, koks komunizmas yra dabar, jo kūnas apsiverstų karste...“ (cit. iš Jašinsko kn., p. 247) .
— O ką galim pasakyt remdamiesi faktais?
(a) Dėl Juliaus Janonio veiksmų, kuriuos lėmė jo politinės pažiūros, nė vienas žmogus nenukentėjo – nė vieno bendramokslio ateitininko nei Šiauliuos, nei Voroneže neprimušė, nieko niekam neįskundė ir pan.; bent jau nežinau tokių atvejų.
(b) Taip, gyvenimo pabaigoj kelis mėnesius Julius Janonis buvo nominalus bolševikas, net su pareigom – RSDDP(b) Lietuvių rajono komiteto sekretorius. Bet pasirinkdamas savižudybę paliudijo nesąs iš esmės bolševikas, nes buvo įsitikinęs, kad žmogus turi laisvą valią spręsti savo gyvenimo ir mirties klausimą; iš jo 1917-15-17/30 rašyto priešmirtinio laiško Zigmui Aleksai-Angariečiui:

Esu tos nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo.

Kaip įvertino tokį Janonio apsisprendimą tikras bolševikas Vincas Mickevičius-Kapsukas?

[...] aiškindamas Janonio nusižudymą, aš jokiu būdu negaliu jo pateisinti.
Ne, revoliucionierius ir darbininkų klasės kovotojas nėra „savo gyvenimo ir mirties šeimininkas“. Jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkų klasei, partijai, ir jis neturi teisės jo sulig savo nuožiūra pertraukti.

Jurgiui Jašinskui šis požiūrių į vieną esminių egzistencijos klausimų sugretinimas atrodė duodąs pakankamai pagrindo neigiamai atsakyti į klausimą „Ar Janonis buvo bolševikas-komunistas?“
Prieduras: ne tik dėl Janonio; dėl kitko daugiau (11-09; žvalgybon į facebooką užvakar buvau išėjęs)
Vytautas Ališauskas surašęs savo punktus dėl Janonio; pirmi du:

a. Janonis buvo menkas, trečia/ketvirtaeilis poetas. Daug menkesnis net už iš Naisių kilusį Zigmą Gėlę ar net Edmundą Seponaitį. Vytautas Montvila buvo daug geresnis poetas.
b. Deja, bet buvo jis marksistas eseras („aušrininkas“), o paskui ir bolševikas. Mano brangus bičiulis Virgis Gasiliūnas depresijos ištikto vaikino pasiaiškinimą, kodėl žudosi, skirtą raudonajam išdavikui Aleksai Angariečiui laiko atsižadėjimu nuo bolševizmo: „kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo“. Ne, jis nė trumpam nedvejoja Markso-Lenino-Trockio idėjų teisingumu. Egzistencialistas buvo ir Sartre – tai netrukdė jam garbinti Mao. (2017-11-05; atiduodamas pasvarstymus Lietuvos žinioms, juos paredagavo; čia pirminis variantas)

Galima sutikt, galima – ne, bet suformuluota aiškiai ir (svarbiausia) konkrečiai. Tokia VytA-ko nuomonė, viskas tvarkoj. Bet va „publicistika“ à la Antano Smetonos, kai visi metami vienan maišan, o norint sustiprinti įspūdį su menamais priešingos nuomonės atstovais dar pasiginčijama, man atrodo niekam tikusi:

Išnaikinome leninų ir dzeržinskių gatves, berods. Janonių, salomėjų, girų ir cvirkų dar liko. Kaip ir kolūkiečių, melioratorių, tarybų, pergalių…(2017-10-22)
Gerokai didesnė problema savi šunsnukiai, t.y. šunsnukiai, bet savi, ir dar talentingi. Paminklai jiems, jų vardais pavadintos gatvės, mokyklos… Ir kai tai paremiama dar tarybinių profesorių išvedžiojimais apie neprilygstamą talentą ir vietą mūsų literatūros panteone, jie pasidaro nepajudinami, nepaisant to, kad savo gyvenimo pavyzdžiai[s] tiesiog nuodija mūsų jaunąją kartą. O mėgėjai sakyti, kad karalius nuogas, tuoj pastatomi į vietą: „nekiškite savo purvinų rankų prie mūsų šventenybių, kosmopolitai, globalistai, liberastai, tautos išdavikai…“ Ką daryti, kur rasti atramą sprendžiant šią koliziją? Viena vertus, negali švaistytis talentais ir taip skurdžioje mūsų literatūros padangėje, kita vertus, tautos išdavikus kelti ant pjedestalo irgi yra niekšybė. (2017-11-06)

— Vytautas Ališauskas įrašo pradžioj prisiminė frazę nomen est omen, vardas yra lemtingas ženklas; Vytas Dekšnys priminė kapitono Vrugelio dainelės žodžius: „Как вы яхту назовёте, / Так она и поплывёт!“; tas animacinis filmas (jachtą pavadino „Bėda“, ir prasidėjo bėdos) daliai lietuvių tikriausiai labiau įsismelkęs galvon negu Plauto Persas: parduodama menama vergė pasisako vardą – Lukrida (lucrum – pelnas, nauda), ir dėl to (nomen atque omen) jos kaina iškart šokteli – vergė tokiu vardu lems būsimus turtus; komedija tatai, todėl galų gale pirkėjas patyrė nuostolių. — Nežinau, man tai tik juodokai juokaut noris paskaičius, esą mirusių žmonių gyvenimo pavyzdžiai nuodijantys jaunąją kartą. Gerai, Salomėjos Nėries gyvenimas nuodija vienos Vilniaus gimnazijos moksleivių protus ir sąžines, tai pavadinkim ją a.a. Balio Gajausko vardu – ir visi mokyklos absolventai taps bebaimiai patriotai; apklausų neatlikta, bet jei tikim, kad nomen est omen, tai tikriausiai Antano Smetonos gimnazijų Kaune ir Ukmergėj auklėtiniai balsuoja už tautininkus ir skaito Platoną, o baigusieji AMB gimnaziją Kaišiadoryse remia socialdemokratus ir antros žmonos ar vyro ieško iš dirbančių aptarnavimo sferoj; gal Raudonosios armijos prospektą pervadinus Savanorių ir sumažėjo avarijų; gal Sąjungos gatvę (tokia tikrai yra Biržuos) pervadinus Jono Laucės vardu joj gyvenantieji bemat susirauks knygyne pamatę visokius laisvalaikio skaitinius; mėgstu „Pergalės“ saldainius, dar nenusinuodijau, bet gal juos pavadinus kitu vardu ir taptų sveikesni.
— Reikia desovietizuot, – šitas motyvas logiškas. — Mantas Adomėnas kaip VytA-ko svarstymų komentarą įdėjo savo 2017-11-06 rašto Vilniaus merui kopiją. Pasveikinęs dėl apsisprendimo pašalint Petro Cvirkos paminklą, siūlo tęst „visiškos desovietizacijos programą Vilniaus mieste“, t.y. pervadint Nėries ir Giros, Pergalės, Nugalėtojų, Kolektyvo, Melioratorių, Mechanikų gatves, aišku, pakeist SN gimnazijos vardą, peržiūrėt visas atminimo lentas ir lenteles – žodžiu, išvalyt Vilnių nuo „sovietinių šešėlių“; „modernios Lietuvos valstybės 100-metį Vilnius galėtų pasitikti be sovietinę ideologiją regimai primenančių taršalų“. — С глаз долой – из сердца вон? — Yra žmonių, mėgstančių kasytis, net malonumą jaučiančių: tik pamato kokį šašą – ir iškart nukrapšto; jei po tuo šašu pūlinys – anas išbėga, gerai, bet ir šašus nuo beužgyjančių žaizdelių drasko; kiti lukteli, kol šašas pats nukris. Mano supratimu, šita kova su sovietmetį tiesiogiai ar netiesiogiai primenančiais tikriniais ir bendriniais vardais labai primena kasimąsi; ne, nemanau, kad tai iš principo blogai, bet tai fasadinė desovietizacija, paviršinė ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jei jau desovietizuot, tai pradėt reiktų nuo gyvųjų, ne mirusiųjų: pvz., ar Manto Adomėno kolegės Seimo narės Irenos Š. disertacija vadintas tekstas vertai buvo nostrifikuotas? ar aukštųjų partinių mokyklų diplomai lygiaverčiai tikrų aukštųjų mokyklų diplomams? Pasikapokit su gyvaisiais, gerb. desovietizacijos entuziastai, pažiūrėsim, kaip seksis. (Kokia mano nuomonė šiuo klausimu? Šaukštai popiet. Desovietizacija turėjo įvykt atkūrus valstybę, o dabar jau tik desovietizaciniai žaidimai vyksta.)
P.S. Vakar bibliotekon atkeliavusiam Metų 11-am numery Baltušio Vietoj dienoraščio dar vienas gabalas – 1989-ų rugsėjis ir spalis; tuolaik Baltušis kaip AT deputatas viešai išsakė savo požiūrį į vykstančius pokyčius. Griaudu skaityt: kas pritaria mano „be abejo teisingiems“ žodžiams – geras žmogus, o kas nepritaria (tarkim, brolis Leonardas) – tas menkysta ir pan.; ir nė menkiausio ženklo abejonės savim – aš visada teisus, klysta kiti.

(1025) Visiškai tarp kitko: gedulas be teisingumo

skulptoriaus Georgijaus Franguliano „Gedulo sienos“ maketas GULAGų istorijos muziejuj (nuotr. iš čia)

al ir lietuviškai kas nors pranešė, nežinau, per Svobodą spalio 30-ą išgirdau šitą žinią: В Москве открыли памятник жертвам политических репрессий. Didžiulis memorialas; šalia sienos iš žmonių siluetų – dvi plokštės, kuriose žodis atmink užrašytas 22 kalbom. Ir lietuviškai yra? Radau 22 kalbų išsklaidą: 15 языков бывших республик СССР, шесть официальных языков ООН и немецкий; taigi, turėtų būt ir lietuviškai. Per atidarymą buvo skaitomos aukų pavardės.
Jei pripažįstama, kad buvo aukų, kurių dera gedėti, reikia pripažint, kad buvo ir budelių, kurių veiką dera įvertinti ir įvardinti. O budeliai arba visai nebeminimi, arba jų veiką mėginama paskandint bendrybių rūke. Mažų mažiausia, ką turėtų padaryt Rusijos Federacija, save laikanti Sovietų Sąjungos teisių ir įsipareigojimų tęsėja, jeigu siektų teisingumo, – atšaukti budelių valstybinius apdovanojimus. Ar toks minimos valstybės veiksmas tikėtinas? Šiuo metu, tikrai ne. Kas sušaudė ir numarino badu tiek milijonų? Ne stalinizmas, o konkretūs žmonės.
— gabaliukas iš istorijos ir prancūzų kalbos mokytojo, vieno kolektyvinės monografijos Vytautas Didysis, 1350–1430 (1930) autorių, 1941-ų birželio tremtinio Valentino Dėdino (*1904-02-04, †1990-06-20) atsiminimų. Iš Altajaus krašto nudangintas Jakutijon, dirbo miškų ūky, susirgo (išialgija), apšlubo; pripažintas antros grupės invalidu, gavo lagerio, įkurto prie Oliokmos upės netoli Oliokminsko, arklių šėriko darbą.

Tada aš jau buvau paskirtas sielių naktiniu sargu. Arkliai buvo nereikalingi ir paleisti į ganyklas: miškų balas.
Kiekvieną rytą apie 9 val. išvysdavau žiaurų vaizdą.
Iš toli pamatydavau atjudančią juodą masę. Ji palengva artinosi. Tai buvo kalinių minia, iš visų pusių apsupta kareivių, atstačiusių šautuvus su durtuvais. Kas antras turėjo šunį.
Šalia juodosios minios jojo lagerių komendantas. Jo arklys, gerai įšertas, šoko piestu ir buvo vos suvaldomas. Arklio šeimininkas irgi ne blogiau atrodė.
Minia ėjo klupdama ir svyruodama, surikiuota po keturis. Dažnai gretos iširdavo, ir palydovams tekdavo jas atstatyti raginimais ir šautuvų buožėmis. Minia klupo, bet ji privalėjo eiti. Tai buvo „šaunūs darbininkai“.
Aš kiekvieną kartą sudrebėdavau, pamatęs tą minią. Juk ne vienas iš mano tautiečių baigė savo dienas panašiuose lageriuose. Ir man stojosi akyse Krasnojarsko miškai, kur 1941 metais buvo nuvežti mūsų vyrai. Jų liko tik 5%.
Taip tirpo Tarybų Sąjungoj užgrobtos mažosios tautos ir „nepageidaujami“ elementai.
Juk Hitleris lagerių idėją pasisavino iš Tarybų Sąjungos. Vokiečiai – lagerių viršininkai ir prižiūrėtojai – nuteisti ir daugelis sušaudyti. O Tarybų Sąjungos lagerių viršininkai ir prižiūrėtojai net apdovanoti.
Koks skirtumas pasauly! (Ešelonų broliai, 1991, p. 73–74)

P.S. Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos interneto svetainės puslapy „Praeities asmenybės“ rašoma, kad rankraščiu yra likęs Valentino Dėdino romanas apie Vytautą Didįjį. Jei ne išleist, tai bent pristatyt, manyčiau, vertėtų, – sovietmečiu stalčiui sukurtas istorinis romanas. (Šiek tiek Juozo Jacevičiaus atsiminimų apie ValD-ną, minimas ir romanas, yra čia, žr. p. 25–26.)