(995) Pakeliui į darbą, xii: apie poeziją ir lietų

Praeito penktadienio Literatūroj ir mene buvo Virginijos Cibarauskės pranešimas, skaitytas gegužės 25-ą per Poezijos pavasario konferenciją apie poezijos ribas XXI amžiuj.

Kita vertus, neretai kyla klausimas, ar tai eilėraštis? Ir ar apskritai dar prasminga klausti, „ar tai eilėraštis“. (p. 11)

Prasminga, kiek apskritai prasminga klausti, tik formuluočiau šiek tiek kitaip, kukliau: ar tai vadintina eilėraščiu? Pavyzdžiui:

pavasario šeštadienis,
ketvirta ryto:
– atsiprašau,
tu buvai teisi,
o aš klydau
– tai lyja?
2013-04-13

Pirmąkart šįmet taip pila, ir dar su garso bei šviesos efektais. (Kai kurie Vilniaus troleibusai kiauri – pro stogą vanduo sunkias ir kapsi ant keleivių galvų.)

(994) Iš popieryno, xxxviii: Landsbergis vs Motieka, 1989

Lietuvos Laisvės Lygos informacinis biuletenis Laisvės šauklys, 1989-06-08, nr. 12.

[Visad buvo ir yra įsitikinusių, kad Vytautas Landsbergis šneka ir rašo per mandrai, per daug „literatūriškai“, visokias priemones pasitelkdamas, visokias potekstes pakišdamas. (Man tai patinka, bet pastaruoju laiku, regis, kai kur jau per daug užsižaidžiama; kad ir šitam tekste apie santykius su šūdu.)]
— Ką šnekėjo VytL Kremliuj 1989-05-31, – atrodo, viskas buvo suprantama (YouTube yra tos kalbos du trečdaliai, be pabaigos, kur šnekėta ir apie Molotovo–Ribbentropo paktą bei jo slaptuosius protokolus; visas tekstas lietuviškai: Atgavę viltį: Pertvarkos tekstų knygelė, 1990, p. 34–38). Bet daliai žmonių pasirodė, kad – ne viskas. Atsirado kreipimasis (žr. kairėj), imti rinkt parašai.

Sveikiname drąsią prof. V. Landsbergio kalbą. Tačiau ji pasakyta akademišku, daugeliui Lietuvos gyventojų nesuprantamu stiliumi. O ką jau kalbėti apie Rusiją, kurios tautos šimtmečius buvo tikinamos, kad imperija visada nešė ir neša pasauliui laisvę, vadavo jį iš pavergėjų jungo.
Reikalaujame, kad deputatai iš Lietuvos kalbėtų atvirai, be niekam nesuprantamų užuominų.

Kas taip galėtų kalbėti? Tam pačiam Laisvės šauklio numery įdėtas laiškas Gorbačiovui (žr. dešinėj), iš kurio aišku, kas galėtų ir turėtų kalbėt:

Mums kelia nerimą, kad advokatui Kazimierui Motiekai TSRS liaudies deputatų suvažiavime nebus suteiktas žodis vien dėl to, kad jis labai principingas (tai pats drąsiausias žmogus iš Lietuvos deputatų), kad tik jis vienas gali suvažiavimui, TSRS ir visam pasauliui pasakyti tiesą apie dviejų pasaulinio masto banditų [Molotovo ir Ribbentropo] sandėrį.

Landsbergis minėtoj kalboj: „Pertvarka reiškia ir tikrosios prasmės grąžinimą žodžiams. Sąjunga – tai ne ‘priejunga’ ir ne ‘pajunga’; sąjunga – tai sąjungininkų susivienijimas“ (p. 37). Jam kalba buvo ir yra daugiau negu paprasčiausia vienprasmių žinių perteikimo priemonė; užuominos slypi pačioje kalboje, tereikia žodį ar frazę tik vos vos pasukti kitu kampu. Rašytojas iš prigimties. O apie literatūros istoriją (neatsakingai) šnekant, VytL bus minimas pasakėčios žanro raidą aptariant, tikriausiai ir Aido Marčėno naujadaras primenamas: landsbergėčios.

(993) Visiškai tarp kitko: šiek tiek šimtmečio knygų

Birželiui įpusėjus gavau Ramūno Gerbutavičiaus el. laišką:

Sveikas, Virgi,
kaip gyveni? tikiuosi, gerai!
norėčiau tave pakviesti sudalyvauti tokiame projekte. Sumaniau su literatūrologais išrinkti reikšmingiausias 100-mečio lietuvių autorių knygas. Esmė tokia: literatūrologai/kritikai/apžvalgininkai pasiūlo po 30–50 lietuvių autorių reikšmingiausių knygų, kurios pasirodė 1918–2018 metais, iš tų pasiūlymų susidarys 120–200 knygų, tą sąrašą skelbtume portale lrytas.lt ir pakviestume skaitytojus balsuoti bei išrinkti šimtuką. 2018 vasarį turėtume reikšmingiausių knygų šimtuką (orientuojamės į grožinę literatūrą).
Virgi, surašyk ir tu 1918–2017 metais pasirodžiusių reikšmingiausių lietuvių autorių knygų sąrašą – asmeninį, subjektyvų. Būtų gerai, kad tilptum į kokius 50 :)
Būčiau labai dėkingas, jei per 2–3 savaites atsiųstum man savo sąrašą.
Jau sutiko ir Kmita, ir Burokas, ir Kazlauskaitė, ir Cibarauskė ir dar dešimt.....
Ačiū iš anksto
Ramūnas G.

Norėjos tiesiog neišgirst šito prašymo, bet galva pati ėmė dirbt, tempdami paviršiun vieną ar kitą knygą.
Šįryt nubudęs pagalvojau: gana, artėja atostogos, reikia bent šitą reikalą baigt – svarstyt, ta ar ana knyga vertesnė, galima iki pensijos, ir vis tiek galutinai nenuspręsi. Surašau, ir dedu tašką.

√ Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920),
√ Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922),
√ Kazio Binkio 100 pavasarių (1923),
√ Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935),
√ Antano Miškinio Varnos prie plento (1935),
√ poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936),
√ Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938),
√ Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940),
√ Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943),
√ Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais),
√ Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais),
√ Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945),
√ Jono Meko Semeniškių idilės (1948),
√ Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis (rašytas 1948–1949),
√ Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950),
√ poezijos antologija Žemė (1951),
√ Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle),
√ Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956),
√ Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958),
√ Antano Škėmos Balta drobulė (1958),
√ Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963),
√ Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963),
√ Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965),
√ Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965),
√ Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966),
√ Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972),
√ Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972),
√ Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972),
√ Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972),
√ Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973),
√ Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974),
√ Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975),
√ Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977),
√ Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978),
√ Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978),
√ Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978),
√ Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga),
√ Vytauto Bložės Polifonijos (1981),
√ Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985),
√ Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985),
√ Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985),
√ Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986),
√ Petro Dirgėlos Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004),
√ Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989),
√ Jurgio Kunčino Tūla (1993),
√ Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994),
√ Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997),
√ Liūnės Sutemos Tebūnie (2006),
√ Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (2006–2007),
√ Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007),
√ Valdo Papievio Eiti (2010),
√ Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013).

Žvelgdamas į sąrašą dar pagalvojau: kiek daug reikšmingų tekstų perskaitėm per vėlai.
P.S. Pakeliui į darbą prisiminiau Romualdą Granauską. 1997-ais atsakė į Nemuno anketą „Dar kartą 10 klausimų rašytojams“. 8 klausimas: „Ką šiandien skaitote? Ką geriau pažįstate – pasaulio ar gimtąją, klasikų ar amžininkų kūrybą? [...]“ — Atsakydamas:

Pasaulio literatūros neperskaitysi, net aukso fondo. Per trumpa virvelė. Kai galėjom ją skaityti – tai negalėjom, kai nebegalim – dabar jau galim. Gimtosios literatūros gėda būtų neskaityti, bent jau prozos. Bet ir tai... Žiūrėk, bus ir besąs koks Pulgio Andriušio ar Stepo Zobarsko kūrinys neskaitytas. Skaitai ir graudeniesi: kodėl taip vėlai, kodėl taip žiauriai vėlai geros knygos į rankas tepapuolė?.. Jau vien dėl šito gali buvusių laikų nekęsti iki dantų griežimo. (Nemunas, 1997, nr. 4, p. 9)

Ką čia ir bepridursi. (To šimtmečio, ypač pusamžio, ir rašymai, ir skaitymas ypač sukibęs su istorija.)

(992) Užparaštė, cxxxii: apie Vorkutoj atsidūrusio Antano Kniūkštos norus

Sietyno antram numery, išėjusiam 1988-ų rudenį, buvo paskelbtas Antano Kniūkštos (1892–1983) 1977-08-31 baigtas rašyt straipsnis „Knygų deginimas ir naikinimas“ – galima patikslint: 1940–1944 metais (p. 205–218). 2006-ais Kultūros baruos tas pats rašinys vėl išspausdintas nurodant, kad „pirmąkart skelbiamas“ (nr. 8/9, p. 85–92).
Šitą dalyką fiksuoju ne iš paikystės: aišku, ir KB redaktorius Bronys Savukynas buvo žmogus kaip visi, ne tik l. daug prisimenantis, bet ir šį tą užmirštantis, o todėl, kad pasigalvojo: kas nors – gal Maironio lietuvių literatūros muziejus, kur Kniūkšta grįžęs iš konclagerio kurį laiką dirbo – kūreno krosnis, su pussesere nebyle Barbora Domarkaite šiukšles šlavė; o gal Lietuvos leidėjų asociacija, juk Kniūkšta – vienas iškiliausių mūsų leidybininkų, – galėtų pasirūpint, kad būtų parengta ir išleista jo rašinių ir laiškų rinktinė; kaip gražiausiai pagerbsi knygų leidėją? – išleisdamas knygą. (1992-ais buvo išleista brošiūra Po „Sakalo“ sparnais, bet tai tik priminimas 100-mečio proga.)
Toj rinktinėj turėtų būt ir laiškų iš Vorkutos. Jų pluoštą 1992-ais, minint Kniūkštos šimtmetį, buvo parengęs ir su įžangos žodžiu Šiaurės Atėnuos paskelbęs Viktoras Alekna (1992-08-28, p. 7–8). Pirmasis rašytas rusiškai, adresuotas Konstancijai Šeškevičienei (greičiausiai knygų prekybininko Juozo Šeškevičiaus, su kuriuo Kniūkštai teko bendrabarbiaut, žmonai), Kauno pašte antspauduotas 1945-10-24; Alekna pateikė vertimą:

1945 m. rugpjūčio 21 d.

Brangieji,
Šiuo metu esu toli nuo Jūsų, t.y., netoli nuo Lediniuotojo vandenyno šiaurinėje Uralo kalnų dalyje, Komi ATSR, Vorkutos anglių pramonės centre, iš kur siunčiu Jums viso geriausio ir linkiu sveikatos, taip pat trokštu, kad Viešpats Dievas Jus globotų. Kelionėje buvome 12 dienų. Kelionė buvo sunki, bet laiminga: Vorkutą pasiekėme visi sveiki, ir savijauta gera, tik klimato sąlygos kitos kaip Lietuvoje, todėl iš karto sunku priprasti. Dar negaliu užmiršti to džiaugsmo, kurį jaučiau Kaune, matydamas Jus visus sveikus. Dėkoju jums už visą gėrį, kurį patyriau iš Jūsų.
Nors šiuo metu mes taip pat sotūs, bet, jei yra galimybė, prašau atsiųsti man šių produktų ir rašymo reikmenų [ko prašo, laiške surašyta iš eilės; kad būtų aiškiau – perrašau stulpeliu]:

1. riebalų (lašinių) 2 kg,
2. cukraus ½ kg,
3. kavos ¼ kg,
4. džiovintų vaisių 1 kg,
5. dantų šepetėlį,
6. vieną dėžutę dantų miltelių,
7. 6 paprastus pieštukus,
8. 3 cheminius pieštukus,
9. 25 lapus rašomojo popieriaus,
10. 25 laiškų vokus,
11. svogūnų ir česnakų ½ kg,
12. 20 tablečių Sevion,
13. ¼ kg paprasto muilo,
14. 20 tablečių Redoon,
15. 20 tablečių Prontozil,
16. medinį šaukštą,
17. 50 lapų rūkomo popieriaus,
18. 50 popirosų (cigarečių),
19. pinigų – 150 rublių,
20. ½ kg tabako.

Siuntinys turi sverti ne daugiau kaip 8 kg su įpakavimu. Kai ką galima ir sumažinti, bet jei atsirastų vietos, galima padidinti riebalų (lašinių) ar ką nors iš vitaminų ar kepinių. Siuntinį prašau siųsti šiuo adresu: Komi ATSR, Vorkutos miestas, šachta nr. 29, Kniūkšta Antanas Kazio.
Be to, prašau rašyti apie savo gyvenimą. Tai mane patenkintų, ir aš labai džiaugčiaus. Siunčiu nuoširdžius sveikinimus visiems iš tolimos Šiaurės. Tegu laimina Jus visus Viešpats Dievas. Iki pasimatymo. Kada nors pasimatysime. Jūsų Antanas.

Skelbiant knygoj šitą laišką, ne tik originalą reiktų įdėt, patikslint vertimą, bet ir šiokių tokių komentarų parašyt: kokių vaistų prašo atsiųst Kniūkšta? Prontosilis aišku kas per vaistas – antibiotikas, o kiti? Paaiškėtų, ir kokios ligos kibo prie žmogaus.

(991) Iš popieryno, xxxvii: apie Beresnevičių, paminklo Gediminui geresnį variantą ir kanoną.lt

Skaitant šviežieną, per daug dalykų svarbūs, artualūs atrodo. O va praeina geras penkmetis – kai kas užgesta, o kai kas palygint ryšku lieka.
— Kultūros barai, 2009, nr. 6.

1
Numerio pradžioj – Virginijaus Savukyno straipsnis „Gintaro Beresnevičiaus ‘precedentika’: LDK idėja XXI a. globalizacijos fone“ (p. 9–12). Po staigios ir netikėtos mirties (†2006-08-06) apie Beresnevičių l. daug rašyta svarstyta. Kartais, regis, ir pervertinant.
Savukynas cituoja Antaną Kulakauską iš tokio 2005–2007-ais leisto savaitraščio Panorama:

Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje ir pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje („Ką mums paliko Gintaras Beresnevičius?“, 2006-08-26, nr. 34, p. 3)

ir paaiškina, Savukynas, esą ir viens, ir kits kūręs mitus: Daukantas Lietuvą kaip miškų kraštą perprasminęs – barbarų gyvenamos teritorijos požymį pavertęs didybės simboliu, o Beresnevičius pasiūlė pasidaryt imperiją globaliam pasauly; tas atgaivintinos LDK projektas „galbūt yra utopinis, tačiau iš pradžių viskas primena utopiją“. – Blėnys tatai. Yr Magnus Ducatus Poesis, ir gan tų ducatų, o ypač magnų.

2
Kada paskutinįkart skaitėt tekstą, kuriame būtų piktinamasi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ ir siūloma vamzdį išgabent ten, kur ir vieta metalo laužui? Aš tai jau seniai, kai buvo agituojama šalint Žaliojo tilto skulptūras (ar jau desovietizavos lietuviai, jau laisvi tapo,  kai tų balvonų neliko?).
Kultūrbary Kęstučio Šapokos blaivūs pasvarstymai ironišku pavadinimu „Neries krantinės žaizdos“ apie visas tris tuo pat metu, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, pastatytas skulptūras – Urbanavičiaus, Mindaugo Navako „Dviaukštį“ ir Roberto Antinio jaunesniojo „Puskalnį“. Šapoka baigdamas:

Viliuosi, kad ši polemika padės susimąstyti ir apie tai, ar labai praturtėja miestas, kai viešąsias erdves okupuoja oficioziniai, užsakomieji, „iš viršaus“ nuleisti paminklai, butaforiniai rūmai. Ar jų santykis su grožiu ir su tiesa nėra problemiškas? (p. 54)

Kiek virš Lietuvos kybo skulptūrų – nebeatsimenu, regis, dešimtys, – ir bent dalis jų kitąmet nusileis ant postamentų? Kiek šnekų apie jų santykį su grožiu ir su tiesa? — Po pasvarstymų, du Šapokos pakalbinimai – Urbanavičiaus ir Antinio. Urbanavičius:

Kai [1996-ais] buvo statomas paminklas Gediminui, archeologai iškasė didžiulę duobę tyrimams. Buvo atkastas vos ne Vilniaus pradžios grindinys. Šitie dalykai, senieji klodai – tikrai įspūdingi. Tas grindinys galėjo tapti pačiu geriausiu paminklu Gediminui. Viską reikėjo įrengti taip, kad žmonės galėtų ten patekti ir pasižiūrėti. Būtų buvusi rimta pretenzija į istorinį atminimą, bet viską ir vėl palaidojo, o ant viršaus pastatė banalią skulptūrą. (p. 56)

Ar atsiras kitąmet bent vienas paminklas, į kurį žvelgdamas tartum: o, įdomiai sugalvota?

3
Arvydas Valionis pristato Latvijos kultūros kanoną (p. 75–77).
Sutrikau: pala, o Lietuvos kultūros kanonas jau yr ar dar nėr? 2014-ų pačioj pradžioj išėjusiam LLTI žurnalo Colloquia 31-am nr. buvo dar diskutuojama apie tatai, bet gal kas nors jau ėmė ir padarė? Kas kur kada? Koks tas kanonas? Visiškas neišmanėlis pasijutau esąs.

(990) Pakeliui į darbą, xi: apie arkliašūdį ir saugumą

Vakar iš ryto prie Britų ambasados pasitiko arkliašūdis, šiandien – vėl.
Pagal vietą – ant šaligatvio – sprendžiant, policijos arklys paliko žymę, greičiausiai Kultūros naktį.
(Nuotraukos nededu, manau, patikėsit, kad neišsigalvoju.)
O ambasada gražinama – šiūruojamos sienos, tvarkomi gėlynai.
Ir kažkaip keistai tas arkliašūdis galvoj virsta saugumo ženklu: beveik išgaruoja baimė, kad koks autobusiukas iš gatvės užvažiuos ant šaligatvio ir bent vieną kitą praeivį, pėdinantį Žirmūnų tilto link, iš nugaros nutrenks.
Ar skiriasi bordiūrų aukštis Vilniuj ir Londone?

Prieduras (2018 IX 4) Juokai juokais, bet arkliašūdis ir Britų ambasada, gali sakyt, susiję. (Šįkart ir nuotrauką įdedu.)
Vakar, pirmadienį, eidamas darban pamačiau; šįryt tebėr.
Kokią išvadą reiktų daryt? Vilniuj prastai dirba žmonės, turintys prižiūrėt šaligatvius.
Bet ne ši išvada svarbiausia. Vienas iš policijos žirgų būtent šitoj vietoj užsinori šikt.
Jei norėtum pakvailiot, galėtum imt ieškot sąsajų tarp BRexit ir excrementum, tas ex; ex nihilo nihil fit etc.
Paikiojimai kartais būna labai smagus užsiėmimas. Ypač, kai dangum slenka debesys pilkos, pasak Maironio; kaip šįryt.

(989) Tarp kitko: galėtų būt tikrai įdomus dokumentinis filmas

Nėra jokių istorinių aplinkybių – yra žmonės, kurie kaip nors elgiasi – gerai, blogai, kiauliškai, idiotiškai.

O paskui pasipila pasiteisinimai, aplinkybės... Bjauru visa tai, nemandagu, nesveika.

Sigitas Parulskis, kalbinamas Ramūno Gerbutavičiaus, lrytas.lt, 2012-12-15

2017-05-27 Laukuvoj buvo paminėtas Dalios Grinkevičiūtės 90-metis.
Mišios su dviem vyskupais (bažnyčios sienos trūkinėja), po jų žmonės ėjo
prie kitapus šventoriaus tvoros stovinčio Stefanijos ir Juozo Milių namo
(Eitvydaičių g. 7), kuriame atleista iš darbo pas mokytoją Aldoną Šulskytę
1974–1987-ais gyveno Grinkevičiūtė. Šulskytė po Grinkevičiūtės mirties
ten buvo įrengusi memorialinę ekspoziciją (Šulskytė mirė 2008-ais;
eksponatai perkelti į Šilalės krašto muziejų). Loreta Kalnikaitė sakė,
kad čia, patvarkius patalpas, ketinama įrengt naują ekspoziciją,
o kol kas yra informacinis stendas, kad ne tik svečiai ir viešnios,
bet ir patys laukuviškiai galėtų sužinot,
kas per žmogus šiame name gyveno.

ūna, ir dažnai, per dažnai: skaitai ir praskaitai, eini ir praeini. O kartais stabteli – pala, kaip čia yr?
Dalia Grinkevičiūtė po 1979-ų rašytuos atsiminimuos Gimtojoj žemėj prisimena, kaip ją metė iš darbo, kaip reikalavo, kad išvažiuotų iš Laukuvos. Suprasdama, kad viskas jau nuspręsta aukščiau ir iš anksto, vis dėlto ryžtasi dar pasikalbėt su Šilalės rajono partijos komiteto pirmuoju sekretorium Vladu Bartašiu, išsakyt teisybę.
Deja, kaip žirniai į sieną.

Pokalbį tęsti nebebuvo prasmės. Į mane su neapykanta žvelgė įniršęs stalinistas, kuris, jei galėtų, šią minutę uždėtų man antrankius.
     Atsistojau ir išeidama jam pasakiau:
     – Sekretoriau, nepaisant visko, aš jums dėkinga už atvirumą. Nenoriu likti skolinga. Atvirumas už atvirumą – paskutiniai mano mirštančios motinos žodžiai buvo: „Kodėl mūsų visų keturių nesušaudė tada prie vagono durų...“ Dvidešimt ketverius metus aš netikėjau šiais žodžiais. Ir tik šiandien jūsų kabinete aš supratau, kokia teisi buvo mano motina. O jūsų reikalavimą išvykti iš rajono aš įvykdysiu, bet tik po to, kai Laukuvą apleis Minos Kaganaitės ir jos motinos žudikai. Žmogžudžių pavardės 30 metų žinomos kiekvienam, be abejonės, ir jums, ir saugumo organams. Bet kaip keista, jų gyvenimo netemdo joks debesėlis... Jų niekas nepersekioja ir nereikalauja išvykti iš rajono...

Per karą žmonės slėpė nuo sušaudymo Kaganienę ir jos 14 metų dukrą Miną. Moterys gyvendavo tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką. Taip jos slapstėsi apie porą metų. Visi tai žinojo, bet niekas neišdavė. Tačiau atsirado du niekšai, kurie susitarė jas nužudyti, norėdami pasisavinti jų daiktus. Vieną naktį jie nužudė mergaitę. Vienam iš žudikų grįžus namo, jo vežime kažkas matė Minos klumpaitę. Prie vieškelio, po pušaite, atsirado nežinomas kapas. Ėmė sklisti kalbos, kad Mina nužudyta. Motina naktimis ateidavo prie kapo ir balsu raudodavo. Kuo toliau, tuo nelaimingoji motina šaukė vis garsiau ir klaikiau. Ji jau nebesaugojo savo gyvybės. Jos kraupios raudos sklisdavo naktimis po aplinkinius kaimus. Žmogžudžiams buvo labai lengva ją nutykoti. Motiną jie taip pat nužudė. Pavasarį iš Lūksto ežero buvo ištrauktas pagyvenusios moters lavonas, kurio niekas neatsiėmė. Žmonės neabejoja, kad tai buvo Kaganienės lavonas. Nežinomos rankos nuolat supildavo po pušim Minai kapą, pasodindavo gėlių. Kitos rankos iš po nakties gėles išraudavo, išmėtydavo, kapą sulygindavo su žeme. Ši kova tęsėsi 30 metų. Apie Minos ir jos motinos nužudymą liaudis sudėjo ilgą graudžią sakmę ir ją dainuodavo. Joje buvo minimos ir abiejų žudikų pavardės. Atskirus sakmės posmus žmonės atsimena ir dabar. Nenubausti žudikai tebegyvena ir šiandien.
     1973 metais reikėjo platinti vieškelį į emigranto L[eono] Joniko tėviškę. Tada Laukuvos apylinkės vykdomasis komitetas nutarė Minos Kaganaitės palaikus perkelti į kapines. Atkasus kapą, šalia Minos kaulelių visi pamatė vieną medinę klumpaitę. Ekshumacija buvo labai keista: joje nedalyvavo joks gydytojas, joks prokuratūros atstovas, nebuvo atlikta palaikų teismo medicinos ekspertizė. Nebuvo iškelta byla. Susidarė įspūdis, kad žmogžudžiai yra valdžiai kažkuo įsiteikę ir už tai jiems buvo suteikta neliečiamybė. (Lietuviai prie Laptevų jūros, 2005, p. 226–228)

Ir dar vienas renginys buvo prieš šnekėjimus apie Grinkevičiūtę.
1991-ais Laukuvoj buvo pastatyti Trys Kryžiai valsčiaus tremtiniams atminti.
Daugiau kaip per ketvirtį amžiaus stovėjusieji sunyko;
šį pavasarį pastatyti nauji.
Kalbėjęs seniūnas baigdamas norėjo žybtelt išmintim:
esą medis laikinas, bet atmintis amžina.
Oi kokia ji striuka ir linkus kreivazot, – pagalvojau.

Perskaitęs pagalvojau: žudikai juk turėtų būt bent jau įvardinti. Kol Lietuvoj buvo sovietų valdžia, aišku, tai nebuvo padaryta. Bet ir vėliau, regis, ne. Viskas taip ir nugrimzdo užmarštin?
Jei būčiau koks dokumentinių filmų režisierius, imčiau ir pasvarstyčiau: o gal kas ir išeitų? Filmo finalas – prikeltas  Grinkevičiūtės minimos „sakmės“ tekstas. Aišku, tai tik pasvaičiojimas. Vis dėlto šiek tiek pasiknaisiojau, šį tą įvairiuos šaltiniuos radau apie Laukuvoj gyvenusią Kaganų šeimą; užfiksuoju.
Tėvai: Monesas Kaganas (gimęs 1893 Laukuvoj, miręs 1927-08-22 Klaipėdoj, kitur radau, kad 1928-08-13 Maskvoj; serijoj „Lietuvos valsčiai“ išėjusioj dviejų dalių monografijoj Laukuva minima, kad Monesas K. buvęs 1928-06-20 įsteigtos Laukuvos gaisrininkų draugijos valdybos narys (d. I, p. 390); M. Kaganas (tik inicialas nurodytas, gal buvo ir kitas Kaganas Laukuvoj, kurio vardas prasideda ta pačia raide?) taip pat buvęs 1934-06-07 įsteigto Vilniaus vadavimo sąjungos Laukuvos skyriaus iždininkas; vis dėlto greičiausiai mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą); Chavė/Ieva Bro/Broaitė-Kaganienė (gimusi 1898 Laukuvoj, nužudyta 1943-iais [?]); susituokė 1924-01-25, gyveno Laukuvoj, ten gimę visi trys vaikai.
Vaikai: Abraomas Kaganas (gimęs 1925-01-12 , žuvęs Varšuvos gete 1944-iais [?]), Dora Kaganaitė-Tallat Kelpšienė (gimusi 1926-09-14, 1941-ais išsigelbėjo, padėjo Telšių gimnazijos moksladraugis, būsimasis vyras Jurgis Tallat Kelpša; beje, kurį laiką glaudėsi ir Mačernių namuos Šarnelėj; buvo mokytoja, mirė 1998-08-28 Telšiuose, palaidota Varniuose; apie ją yra gražus Vlados Vengrienės straipsnis „Išdalijusi širdį kitiems“, kuriame – šiek tiek žinių ir apie motiną bei seserį) ir Mina Kaganaitė (gimusi 1927-10-13, nužudyta 1943-iais [?]).
Apie Laukuvos valsčiaus žydų žudynes 1941-ais yra rašyta Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano. Spėtina, kad Abraomas Kaganas galėjo būt tarp tų 30–40, kurie išvežti į Macikų darbo stovyklą, o vėliau atsidūrė Varšuvos gete.
Apie motiną ir seserį Kaganaitė-Tallat Kelpšienė (cit. iš Vengrienės str.):

1941 m. rugsėjo 1 d. mus, 15–50 metų moteris, pėsčias išvarė į Telšius ir sudarė žydų getą, kuriame buvo apie 500 kalinių. Per stebuklą su manimi ir seserimi išėjo ir mūsų mama. Apie 400 moterų ir mažų vaikų tą dieną sušaudė Geruliuose. [...] Laiške Laukuvos viršaičio Tado Tallat-Kelpšos vaikams Mokytoja pasakojo, kaip viršaitis išgelbėjo jos motiną ir seserį nuo sušaudymo Padievyčio miške. Naktį, savo globėjo Stirbinskio lydima, Dora ėjo pas viršaitį prašyti, kad padėtų į daboklę uždarytoms jos motinai Ievai ir sesutei Minai. Su dėkingumu prisimena, kaip širdingai ją priėmė viršaitis ir jo žmona. T. Tallat-Kelpša padėjo joms pabėgti: „Tai buvo naktis, viena iš tų istorinių naktų Lietuvoje, kai lietuviai gelbėjo žydus ne tik nuo vokiečių kulkų, kai dalijosi su mumis ne tik duona ir druska, bet ir širdies šiluma, nuostabiais žmogiškais jausmais.“ Tačiau juk buvo ir kitaip... Mokytojos mama ir sesuo keletą mėnesių slapstėsi pas Emiliją ir Stanislovą Laurinavičius, bet vėliau „pikta ranka iš jų išvedė ir nukankino“.

„Pikta ranka“. Dalia Grinkevičiūtė rašė konkrečiau, bet irgi neminėdama pavardžių.
Vis galvoj sukas mintys apie tą „sakmę“ – nežinau kito atvejo, kad pokary būtų sukurtas gal tiksliau balade vadintinas tekstas apie nužudytus žydus. Turėjo būt įvykę kažkas ypatingo, jei toks atsirado. — Monografijoj Laukuva apie tai nieko nėra. Klausiau 2001-ais Laukuvoj tautosakinėj ekspedicijoj dalyvavusios kolegės Vitos Šeibutienės. Jiems nieko panašaus nieks nedainavo. „Bet mes ir neklausėme specialiai apie tai.“
Kol kas ši Ievos Kaganienės ir Minos Kaganaitės istorija vadintina mįslinga. Bet gal ateis laikas ir kas nors ją įmins. Kur ieškot atsakymų – aišku: Lietuvos ypatingajam archyve.

(988) Ars memorativa: Teofilijos Vaičiūnienės batų dėžutė

Citatą, kurios reikėjo ankstesniam įrašui, nurašęs, dar kartą perbėgau Irenos Aleksaitės atsiminimus. Beveik apie visus prisimenamus aktorius įterpiama kokia kritinė pastabėlė, o apie Teofilijos Vaičiūnienės „prasmingą ir išmintingą“ gyvenimą (p. 200–208) – tik gerai ir gražiai.
Ir iššoko iš atminties: esu dukart ir aš buvęs pas Vaičiūnienę Kaštonų gatvėj, tam minimam fotely sėdėjęs ir kava vaišintas: pasiimdamas batų dėžutę, o po savaitės – grąžindamas. Batų dėžutę su Stasio Pilkos laiškais „mielai Tefai, gerajai draugei“.
— — — buvo praėjusio amžaus paskutinio dešimtmečio pati pradžia. Eidamas per Margutį, kurio paskutinis redaktorius buvo Algimantas Mackus, užkliuvau už Stasio Pilkos rašinių. Iš ten ir iš kitur surinkų susidėjo nemenka šūsnis. O kodėl knygos nepadarius? Pasiūliau „Vagai“, kurioj dirbau. Būtų vadinusis Sutiktieji ir palydėtieji: dramaturgai, režisieriai, aktoriai, dainininkai, dailininkai ir kiti teatro žmonės. Tekstai rašyti arba kaip prisiminimai, arba kaip eulogijos. Apie (abėcėlės tvarka) Juozą Akstiną, Zuzaną Arlauskaitę, Viktorą Dineiką, Adomą Galdiką, Kastantą Glinskį, Vladą Grigaitienę, Vincę Jonuškaitę, Romualdą Juknevičių, Dalią Juknevičiūtę, Faustą Kiršą, Vincą Krėvę, Petrą Kubertavičių, Aleksandrą Kutkauską, Algimantą Mackų, Maironį, Andrių Oleką-Žilinską, Kiprą Petrauską, Oną Rymaitę, Henriką Radauską, Jurgį Savickį, Balį Sruogą, Antaną Sutkų, Antaną Škėmą, Ipolitą Tvirbutą, Petrą Vaičiūną, Tefą Vaičiūnienę, Juozą Vaičkų, Antaną Vanagaitį, Antaną Vienuolį-Žukauską, Aleksandrą Vitkauską ir kt. Ar ne Jūratė Visockaitė jau buvo pradėjusi redaguot, dalį suredaguotų tekstų mašininkė jau buvo perrašiusi, planuota išleist 1993-iais, bet – viskas sustojo nurimo ir nusibaigė.
— Kas pasiūlė apsilankyt pas Teofiliją Vaičiūnienę pridurdamas, kad ji susirašinėjo su Stasiu Pilka? Vaidenas, kad Arvydas Juozaitis; bet gal ir ne. Toj batų dėžutėj buvo daug sveikinimų, prie laiškų pridėta ir eilėraščių (paties Pilkos). Knygoj atskiro skyriaus, laiškų, nebuvo prasmės daryt, ir taip jau stora, tad tik šį tą nusirašiau. – Trijų gegužinių laiškų ištraukos (kur dabar tie laiškai – nežinau):

buvau ir knygos viršelį sukomponavęs, net vad. meno taryba patvirtinusi;
ketvirtam viršelio puslapy – Bruno Vešotos pieštas šaržas;
priešlapiuos buvo keturi Pilkos ekslibriai

Chicago, 1963.V.26: [...] prislėgė žinia apie Romualdo Juknevičiaus per ankstyvą mirtį [†1963-04-13 57-erių]. Ar ne šis korespondentas jį scenos darbui pastūmė? Reikėtų nebanalų nekrologą bent prašyti, jei pavyks, tik gal įspūdžiai turi prisirpti, rašymui pribręsti... Abudu jūsiškiai nekrologai, atvirai prisipažįstu, manęs nesujaudino ir nepatenkino [jei tiksliai išsiaiškinau: 1963-04-16 Tiesoj buvo nekrologas, pasirašytas: grupė draugų, ir Literatūroj ir mene 1963-04-30 Juozo Grybausko rašinys „Skaudus ankstyvas praradimas“]. Bet gal neturiu teisės nuomonei pareikšti. 

1965.V.13: [...] Jei tektų kada susitikti Viktorą Dineiką, gal neatsisakytumėt perduoti manąjį sukakties [65-mečio] proga pasveikinimą bei sustiprėjimo linkėjimo žodžius. Jis visada buvo didelis darbininkas, įvairiagalįs, įvairiarūšis. Nuo daugelio kitų skirtingas.
     Antanina [Vainiūnaitė-Kubertavičienė], greta kitų knygų, atsiuntė M[arko] Petuchausko „Teatras – amžininkas“. Kokias metamorfozes teko pergyventi Kauno scenai! – net tikėti nesinori. Betgi gyvenimas eina savuoju keliu.
     Ragina ir ragina spausdinti prisiminimus apie lietuvius rašytojus ir scenos žmones. Tikina, jog sugebu įdomiai papasakoti. Tik nelabai tąja propozicija susižaviu. Vienu laiku rūpėjo palikti lyg ir „memuarus“: juk pergyventi gal jokioj istorijoj nebuvę dalykai! Gal sumanymas ir įsikūnys: škicų, regis, nemažai prisirinko.
     Niekad nesijaučiau emigrantas, tik kituose kraštuose gyvenąs klajūnas. Iš šio taško ir gyvenimą apžvelgčiau. Ypač teatrinius dalykus. Kas gal labiausiai rūpėjo ir tebedomina.
     Nugirdau, kad bus spausdinama Juozo Vaičkaus monografija. Jisai Amerikoje daug įdomių takų yra išmynęs. Kažin, ar biografui tie darbai numanomi? Abejoju, nes jo archyve, kurį kadaise buvau iš giminių išpirkęs, nedaug tos dokumentacijos tebuvo. Man pasiliko atminty Vaičkaus „tolerancija“: viešai skelbdavo, kad manieji pastatymai buvo stipresni! Panaši „pakanta“ anąsyk tikrai stebindavo. Vaičkų Amerikoje visaip bandė „naikinti“ A[ntanas] Vanagaitis: matyt, kažkokias senas sąskaitas suvesdavo. Kaip bebūtų, spėju, jog amerikinis Vaičkaus laikotarpis bus nepilnagrūdis. / [...]
     Būki sveika, žvali ir laiminga!
                                                        Baltą ranką bučiuoja Stasys P. 

Chicago, 1966, gegužės antroji: [...] A[ntano] Vengrio „Kastantas Glinskis“ ilgo laiko darbas. Knyga labai daili. Turinys nemenkas. Ypač stiprūs K.G. bendradarbių [Antano] Jasūdžio ir [Vinco] Dulaičio prisiminimai-ištraukos: daiktiškos, su meile rašytos. Mažiau patiko Kauno laikotarpis, protokoliškai, su ekskursijomis į kitus asmenis parašytas. Glinskio A. Vengris, mano galva, dar neatskleidė, nors pastangos nesmulkios. Glinskio patėvio laidotuvės, kurioms karštos vasaros metu nei Jurbarke, nei pas gubernatorių Kaune gimnazistukas Kastantas leidimo negavo ir turėjo važiuoti net į Peterburgą, kur tik sinode laidojimo privilegiją išgavo: trūnijančio lavono vaizdas Glinskį net pasakojant šiurpu nukratydavo. Vaje, daug dalykų monografijoje pramirksėta. Bet kiekviename darbe klaidos gali pasitaikyti. / [...]
     Apie save? Pasidariau Garpagonas arba Skrudžas: taupau kiekvieną atliekamą centelį, kad galėčiau kur išvykti: Europon, Meksikon ar į kurį pasaulio galą [...]. Dabartinėmis sąlygomis visos baterijos jau baigia išsekti, o jas pripildo tik naujos sąlygos, nematyta aplinka ir mano keistam būdui palankesnė atmosfera. Kitaip viskas pasidaro anemiška ir nepilkiška. Toks jau organizmas ar palinkimas. / [...]
     Dar sykį „I thank you“ už Glinskio monografiją. Su juo vaidinau, kaip knyga rodo, net 21 veikalą. Kai kurie vaidmenys pasisekė. Mėtė mane iš netikėto vaidmens į nelauktąjį: tai padėjo sutvirtėti, diapazoną praplėsti. Tarp kitko, iš medicinos rūmų į pirmąją kapinių duobę pelenų urną nunešiau savomis rankomis. Dalyvavo ceremonijoje tik 3 žmonės: našlė, brolis ir aš. (Nors gyvenime buvom gal kiek panašūs.)

Ir kuriem galam man ta popierių prikrauta dėžė? Gal kas vis dėlto nori baigt rengti Pilkos prisiminimų knygą? Padovanočiau, ką esu prikaupęs.

(987) Pakeliui į darbą, x: apie vieną rašinį

Šiandien abiturientams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas.
Ta proga – fragmentas iš teatrologės Irenos Aleksaitės, 1954-ais baigusios Salomėjos Nėries vidurinę, atsiminimų:

Baigusios mokyklą dar ilgai mano ranka buvo sukietėjusi, niekaip negalėjau atsikratyti tos įkaltos į galvą „ideologinės“ tiesos, nes nežinojau jokio kito būdo, kaip vertinti meno kūrinį. Tai sielos paralyžius... Ir gal tik vienas mokinukas – A. Vienuolio mokyklos abiturientas, baigiamųjų egzaminų metu pasirinkęs temą iš T. Tilvyčio poemos „Usnynė“ (kuri gavo Stalino premiją), visiškai ją sukritikavo, nepadaręs nė vienos nei gramatinės, nei stilistinės klaidos. Švietimo ministerija, ilgai svarsčiusi šį neeilinį įvykį, vis dėlto turėjo jam parašyti aukščiausią pažymį. Tai buvo Tomas Venclova. (Be grimo: šelmiški prisiminimai, 2004, p. 87–88)

Venclova mokyklą baigė irgi 1954-ais, tik tada ji dar nesivadino Vienuolio, buvo Vilniaus 1-oji vidurinė (Vienuolio nuo 1957-ų).
Kiek tame Aleksaitės prisiminime teisybės, kiek mito?
Mito tikrai daugiau negu teisybės. Kad nepadarė kalbos klaidų – gali būt, bet kad būtų Usnynę „visiškai sukritikavęs“ – neįtikėtina, juolab pats yra kalbėjęs, esą proto ėmęs įgaut tik studijuodamas Universitete, apie 1956-us.
Aišku, galima būtų patikrint. Tas Tomo Venclovos rašto darbas guli kokiame nors archyve, tik kas dėl tokios smulkmenos gaiš laiką.