(989) Tarp kitko: galėtų būt tikrai įdomus dokumentinis filmas

Nėra jokių istorinių aplinkybių – yra žmonės, kurie kaip nors elgiasi – gerai, blogai, kiauliškai, idiotiškai.

O paskui pasipila pasiteisinimai, aplinkybės... Bjauru visa tai, nemandagu, nesveika.

Sigitas Parulskis, kalbinamas Ramūno Gerbutavičiaus, lrytas.lt, 2012-12-15

2017-05-27 Laukuvoj buvo paminėtas Dalios Grinkevičiūtės 90-metis.
Mišios su dviem vyskupais (bažnyčios sienos trūkinėja), po jų žmonės ėjo
prie kitapus šventoriaus tvoros stovinčio Stefanijos ir Juozo Milių namo
(Eitvydaičių g. 7), kuriame atleista iš darbo pas mokytoją Aldoną Šulskytę
1974–1987-ais gyveno Grinkevičiūtė. Šulskytė po Grinkevičiūtės mirties
ten buvo įrengusi memorialinę ekspoziciją (Šulskytė mirė 2008-ais;
eksponatai perkelti į Šilalės krašto muziejų). Loreta Kalnikaitė sakė,
kad čia, patvarkius patalpas, ketinama įrengt naują ekspoziciją,
o kol kas yra informacinis stendas, kad ne tik svečiai ir viešnios,
bet ir patys laukuviškiai galėtų sužinot,
kas per žmogus šiame name gyveno.

ūna, ir dažnai, per dažnai: skaitai ir praskaitai, eini ir praeini. O kartais stabteli – pala, kaip čia yr?
Dalia Grinkevičiūtė po 1979-ų rašytuos atsiminimuos Gimtojoj žemėj prisimena, kaip ją metė iš darbo, kaip reikalavo, kad išvažiuotų iš Laukuvos. Suprasdama, kad viskas jau nuspręsta aukščiau ir iš anksto, vis dėlto ryžtasi dar pasikalbėt su Šilalės rajono partijos komiteto pirmuoju sekretorium Vladu Bartašiu, išsakyt teisybę.
Deja, kaip žirniai į sieną.

Pokalbį tęsti nebebuvo prasmės. Į mane su neapykanta žvelgė įniršęs stalinistas, kuris, jei galėtų, šią minutę uždėtų man antrankius.
     Atsistojau ir išeidama jam pasakiau:
     – Sekretoriau, nepaisant visko, aš jums dėkinga už atvirumą. Nenoriu likti skolinga. Atvirumas už atvirumą – paskutiniai mano mirštančios motinos žodžiai buvo: „Kodėl mūsų visų keturių nesušaudė tada prie vagono durų...“ Dvidešimt ketverius metus aš netikėjau šiais žodžiais. Ir tik šiandien jūsų kabinete aš supratau, kokia teisi buvo mano motina. O jūsų reikalavimą išvykti iš rajono aš įvykdysiu, bet tik po to, kai Laukuvą apleis Minos Kaganaitės ir jos motinos žudikai. Žmogžudžių pavardės 30 metų žinomos kiekvienam, be abejonės, ir jums, ir saugumo organams. Bet kaip keista, jų gyvenimo netemdo joks debesėlis... Jų niekas nepersekioja ir nereikalauja išvykti iš rajono...

Per karą žmonės slėpė nuo sušaudymo Kaganienę ir jos 14 metų dukrą Miną. Moterys gyvendavo tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką. Taip jos slapstėsi apie porą metų. Visi tai žinojo, bet niekas neišdavė. Tačiau atsirado du niekšai, kurie susitarė jas nužudyti, norėdami pasisavinti jų daiktus. Vieną naktį jie nužudė mergaitę. Vienam iš žudikų grįžus namo, jo vežime kažkas matė Minos klumpaitę. Prie vieškelio, po pušaite, atsirado nežinomas kapas. Ėmė sklisti kalbos, kad Mina nužudyta. Motina naktimis ateidavo prie kapo ir balsu raudodavo. Kuo toliau, tuo nelaimingoji motina šaukė vis garsiau ir klaikiau. Ji jau nebesaugojo savo gyvybės. Jos kraupios raudos sklisdavo naktimis po aplinkinius kaimus. Žmogžudžiams buvo labai lengva ją nutykoti. Motiną jie taip pat nužudė. Pavasarį iš Lūksto ežero buvo ištrauktas pagyvenusios moters lavonas, kurio niekas neatsiėmė. Žmonės neabejoja, kad tai buvo Kaganienės lavonas. Nežinomos rankos nuolat supildavo po pušim Minai kapą, pasodindavo gėlių. Kitos rankos iš po nakties gėles išraudavo, išmėtydavo, kapą sulygindavo su žeme. Ši kova tęsėsi 30 metų. Apie Minos ir jos motinos nužudymą liaudis sudėjo ilgą graudžią sakmę ir ją dainuodavo. Joje buvo minimos ir abiejų žudikų pavardės. Atskirus sakmės posmus žmonės atsimena ir dabar. Nenubausti žudikai tebegyvena ir šiandien.
     1973 metais reikėjo platinti vieškelį į emigranto L[eono] Joniko tėviškę. Tada Laukuvos apylinkės vykdomasis komitetas nutarė Minos Kaganaitės palaikus perkelti į kapines. Atkasus kapą, šalia Minos kaulelių visi pamatė vieną medinę klumpaitę. Ekshumacija buvo labai keista: joje nedalyvavo joks gydytojas, joks prokuratūros atstovas, nebuvo atlikta palaikų teismo medicinos ekspertizė. Nebuvo iškelta byla. Susidarė įspūdis, kad žmogžudžiai yra valdžiai kažkuo įsiteikę ir už tai jiems buvo suteikta neliečiamybė. (Lietuviai prie Laptevų jūros, 2005, p. 226–228)

Ir dar vienas renginys buvo prieš šnekėjimus apie Grinkevičiūtę.
1991-ais Laukuvoj buvo pastatyti Trys Kryžiai valsčiaus tremtiniams atminti.
Daugiau kaip per ketvirtį amžiaus stovėjusieji sunyko;
šį pavasarį pastatyti nauji.
Kalbėjęs seniūnas baigdamas norėjo žybtelt išmintim:
esą medis laikinas, bet atmintis amžina.
Oi kokia ji striuka ir linkus kreivazot, – pagalvojau.

Perskaitęs pagalvojau: žudikai juk turėtų būt bent jau įvardinti. Kol Lietuvoj buvo sovietų valdžia, aišku, tai nebuvo padaryta. Bet ir vėliau, regis, ne. Viskas taip ir nugrimzdo užmarštin?
Jei būčiau koks dokumentinių filmų režisierius, imčiau ir pasvarstyčiau: o gal kas ir išeitų? Filmo finalas – prikeltas  Grinkevičiūtės minimos „sakmės“ tekstas. Aišku, tai tik pasvaičiojimas. Vis dėlto šiek tiek pasiknaisiojau, šį tą įvairiuos šaltiniuos radau apie Laukuvoj gyvenusią Kaganų šeimą; užfiksuoju.
Tėvai: Monesas Kaganas (gimęs 1893 Laukuvoj, miręs 1927-08-22 Klaipėdoj, kitur radau, kad 1928-08-13 Maskvoj; serijoj „Lietuvos valsčiai“ išėjusioj dviejų dalių monografijoj Laukuva minima, kad Monesas K. buvęs 1928-06-20 įsteigtos Laukuvos gaisrininkų draugijos valdybos narys (d. I, p. 390); M. Kaganas (tik inicialas nurodytas, gal buvo ir kitas Kaganas Laukuvoj, kurio vardas prasideda ta pačia raide?) taip pat buvęs 1934-06-07 įsteigto Vilniaus vadavimo sąjungos Laukuvos skyriaus iždininkas; vis dėlto greičiausiai mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą); Chavė/Ieva Bro/Broaitė-Kaganienė (gimusi 1898 Laukuvoj, nužudyta 1943-iais [?]); susituokė 1924-01-25, gyveno Laukuvoj, ten gimę visi trys vaikai.
Vaikai: Abraomas Kaganas (gimęs 1925-01-12 , žuvęs Varšuvos gete 1944-iais [?]), Dora Kaganaitė-Tallat Kelpšienė (gimusi 1926-09-14, 1941-ais išsigelbėjo, padėjo Telšių gimnazijos moksladraugis, būsimasis vyras Jurgis Tallat Kelpša; beje, kurį laiką glaudėsi ir Mačernių namuos Šarnelėj; buvo mokytoja, mirė 1998-08-28 Telšiuose, palaidota Varniuose; apie ją yra gražus Vlados Vengrienės straipsnis „Išdalijusi širdį kitiems“, kuriame – šiek tiek žinių ir apie motiną bei seserį) ir Mina Kaganaitė (gimusi 1927-10-13, nužudyta 1943-iais [?]).
Apie Laukuvos valsčiaus žydų žudynes 1941-ais yra rašyta Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano. Spėtina, kad Abraomas Kaganas galėjo būt tarp tų 30–40, kurie išvežti į Macikų darbo stovyklą, o vėliau atsidūrė Varšuvos gete.
Apie motiną ir seserį Kaganaitė-Tallat Kelpšienė (cit. iš Vengrienės str.):

1941 m. rugsėjo 1 d. mus, 15–50 metų moteris, pėsčias išvarė į Telšius ir sudarė žydų getą, kuriame buvo apie 500 kalinių. Per stebuklą su manimi ir seserimi išėjo ir mūsų mama. Apie 400 moterų ir mažų vaikų tą dieną sušaudė Geruliuose. [...] Laiške Laukuvos viršaičio Tado Tallat-Kelpšos vaikams Mokytoja pasakojo, kaip viršaitis išgelbėjo jos motiną ir seserį nuo sušaudymo Padievyčio miške. Naktį, savo globėjo Stirbinskio lydima, Dora ėjo pas viršaitį prašyti, kad padėtų į daboklę uždarytoms jos motinai Ievai ir sesutei Minai. Su dėkingumu prisimena, kaip širdingai ją priėmė viršaitis ir jo žmona. T. Tallat-Kelpša padėjo joms pabėgti: „Tai buvo naktis, viena iš tų istorinių naktų Lietuvoje, kai lietuviai gelbėjo žydus ne tik nuo vokiečių kulkų, kai dalijosi su mumis ne tik duona ir druska, bet ir širdies šiluma, nuostabiais žmogiškais jausmais.“ Tačiau juk buvo ir kitaip... Mokytojos mama ir sesuo keletą mėnesių slapstėsi pas Emiliją ir Stanislovą Laurinavičius, bet vėliau „pikta ranka iš jų išvedė ir nukankino“.

„Pikta ranka“. Dalia Grinkevičiūtė rašė konkrečiau, bet irgi neminėdama pavardžių.
Vis galvoj sukas mintys apie tą „sakmę“ – nežinau kito atvejo, kad pokary būtų sukurtas gal tiksliau balade vadintinas tekstas apie nužudytus žydus. Turėjo būt įvykę kažkas ypatingo, jei toks atsirado. — Monografijoj Laukuva apie tai nieko nėra. Klausiau 2001-ais Laukuvoj tautosakinėj ekspedicijoj dalyvavusios kolegės Vitos Šeibutienės. Jiems nieko panašaus nieks nedainavo. „Bet mes ir neklausėme specialiai apie tai.“
Kol kas ši Ievos Kaganienės ir Minos Kaganaitės istorija vadintina mįslinga. Bet gal ateis laikas ir kas nors ją įmins. Kur ieškot atsakymų – aišku: Lietuvos ypatingajam archyve.