(647) Visiškai tarp kitko: ar verta svarstyti?

Vis neišeina iš galvos gal jau prieš porą mėnesių perskaitytas Jono Juškaičio sakinys apie savo pirmąjį eilėraščių rinkinį Ir aušros, ir žaros (1962):

Tai buvo apskritai pirmoji nesovietizuota poezijos knyga iš visų išeinančių, o mano eilėraščiai tokie ir dabar – atrinkti sudarytojų į 2012, 2013 ir 2014 m. [Poezijos pavasario] almanachus. (Metai, 2014, nr. 7, p. 98).

(Visai galimas dalykas, kad Jonas Juškaitis teisus.)
Nesovietizuota – kalbant apie kūrėjo laikyseną, taip, be abejo, l. svarbu.
O apie pačią poeziją?
O atsižvelgiant į tam tikro laiko specifiką?
Kai keli perkūnsargiai rinkinio pradžioj (pirmas, keli pirmi, visas pirmas skyrius)? Yra eilėraščių apie Kubą ir Fidelį – jau konjunktūra ar der Zeitgeist apraiška? – Rinkinys jau vadintinas sovietizuotu?
Ne viskas taip paprasta.

(646) Užparaštė, xcvi: apie „Lietuvos piliečio“ genezę

Galbūt kada nors kas nors sugalvos parašyt knygą, kurios paantraštė būtų: Eilėraščių istorijos (pavadinimui toks žodžių junginys netinkamas, nėra reklaminio užtaiso).
Toj knygoj, mano manymu, turėtų būt skirsnelis ir apie, kiek pavyko perprast, populiariausią Adomo Jakšto eilėraštį „Lietuvos pilietis“, parašytą 1925-02-26. Jį, bent jau skirtingo ilgumo pradžią, atmintinai mokėjo – prielaida – absoliuti dauguma Pirmosios Lietuvos Respublikos moksleivių; per juos šis tekstas pasiekė ir jau sovietmečiu gimusiuosius.
Štai tas Adomo Jakšto tekstas:

Lietuvos pilietis
Vaikams deklamuoti

Šiandien atsitiktinai pamatytas atvirlaiškis,
kurio dėka ir atsirado šitas tinklaraščio įrašas

Kas esi tu? – Lietuvytis.
Tavo ženklas? – Baltas vytis.
Kur gimei tu? – Lietuvoje.
Kas ji tau? – Šalis gimtoji.
Kas lietuviai? – Mano broliai.
O tėveliai? – Gi varguoliai.
Kuo būt nori? – Gi moksleiviu.
O paskui? – Tautos kareiviu.
Ką tu ginsi? – Mūs tėvynę.
Ką lauk vysi? – Priešų minią.
Ką reik brangint? – Savo kraštas.
Kas skaityt? – Lietuvių raštas.
Neužmiršti kas? – Gimtinė.
Gelbėt? – Vilnius, mūs sostinė.
– Tai nesi tu pašalietis?
– Ne, aš Lietuvos pilietis!..

Jono Šlekio parengtoj Jakšto Rinktinėj (1998, p. 205) šis eilėraštis pateiktas kaip originalus, komentaruose tenurodant, iš kur pats tekstas imtas. Bet originaliu tikrąja to žodžio prasme eilėraščiu šito teksto vis dėlto neišeina vadint; jis sukurtas turint galvoj / prieš akis Władysławo Bełzos „Katechizm polskiego dziecka“, pasirodžiusį 1912 metais. – Jakštas sukūrė lietuviams tai, ką lenkai jau turėjo daugiau negu dešimtmetį (vis dėlto: lenkiškas variantas universalesnis, ir apie mergaites pagalvota, o lietuviškas – tik berniukus turint omeny rašytas).

(645) Visiškai tarp kitko: apie Vidą ir Rimą

Šituos plakatus pastebėjau dar prieš atostogas, o grįžus dabar Vida kasryt pasitinka prie darbovietės, jau sveikintis pradėjau ir girt jos kepinius.

Štai kas mane trikdo: kodėl Laisvosios rinkos institutas, pasirinkdamas tik du ir būtent tokius pavyzdžius savo paslaugos viešajai reklamai (nors vad. liniuotėj maximum 20 000 Lt), taip išskyrė mokesčių mokėtojus pagal lytį? Tai ką nors atspindi? Kad vyrai Lietuvoj uždirba tūkstančiu litų daugiau negu moterys? Kad vyrai „valdininkai“, o moterys – „produktų gamintojos“? – Ar gali būti paveiki reklama, grįsta primityviais streotipais?
Na, švelniai tariant, mano manymu, netikusi reklama; nesvarbu, kad šią reklamos kampaniją administravęs asmuo uždirba tikrai daugiau negu kepėja Vida (neabejoju), o gal ir savo galionikais besidžiaugiąs Rimas (apie —vg— geriau net neužsimint, kad nepasijustų visiškas nevykėlis).

(644) Rastinukai, xxxiv: apie Berlyno sieną ir Lietuvos laisvę

Baigės atostogos. Kai būdavo 30° su viršum, dirbt sode nieko negalėjau, tik skaityt: arba pavėsy, arba – net rūsy įsitaisęs.
Nemaniau, kad tiek laiko bus skaityt, tikrai nemaniau; baigės atsivežtinė lektūra, teko ieškot vietinės.
Radau du buv. šeimininkų paliktuosius Sodininko žinynus, skirtus 1987-iems ir 1990-iems metams (abu sudaryti Algirdo Puipos, išleisti Lietuvos KP CK leidyklos).
Į 1990-iems skirtąjį žinyną leidinio buv. skaitytojai – kaip skirtuką? – įkišo dienraščio Respublika paskutiniojo lapo nuoplėšą. →
Aišku, už ko užkliuvau; už „Atsiliepk, Raimundai“; deja deja, nuplėšto;
o man kažkodėl vaidenas, kad tai galėtų būt įdomi mikroistorija;
žodžių junginys smulkmės fenomenologija skamba taip pat, kaip aš tave myliu.
Tai greičiausiai buvo išspausdinta 1990-ais. Reiktų peržiūrėt visą komplektą. Bet nežiūrėsiu; telieka va taip: pastebėjau, bet nieko daugiau nedariau.
Ech, o juk išsiaiškinus būtų nuostabi dienos istorija!?

(643) Iš atostogų: trys natiurmortai

Nieko nereikia kurt, viskas susikuria, tereikia pastebėt, – labai paprasta.

(642) Iš popieryno, xix: dienos istorija – neįvykdomas projektas

Kaupdamas visokiausius dalykus, kurie galbūt pravers rengiant Algimanto Mackaus rinktinės Ir mirtis nebus nugalėta (išėjo 1994-ais) komentarus, pasirodo, išsirašiau ir tokią citatą (lapas išslydo iš pluošto, reiktų sugrąžint į vietą, tik vargu ar berasiu tą buv. vietą):

N. Chruščiovas per JAV televiziją
1960 m. spalio 9 d. 21 valandą Niujorko laiku per Amerikos televiziją pradėjo kalbėti N. Chruščiovas.
– Taip, mes už visišką kiekvienos tautos laisvę. Mūsų šalyje, pavyzdžiui, kiekviena iš penkiolikos nepriklausomų sąjunginių respublikų, jei ji panorės, gali išeiti iš Tarybų Sąjungos, turi teisę tai padaryti. ( Tiesa, 1960-10-12, p. 2)

Mackus svarstė galimybė grįžt į Lietuvą (kad ir kokia utopinė jinai būtų) būtent vad. atlydžio laiku, ir motina tatai yra paliudijusi, ir tai, kad buvo Romualdo Juknevičiaus žentas, šį tą reiškė. Negrįžo (ir gerai padarė).
P.S. Jei sulauksiu pensinio amžiaus, tikrai prie šio sumanymo – dienos istorijos – grįšiu. (Šiuo konkrečiu atveju, yra faktų, kurie mintį leidžia paplėtot; ir jūs galit vaizduotėj paplėtot: Mackus sugrįžta į sov. Lietuvą.)

(641) Visiškai tarp kitko: dar viena literatūrinė premija

Stasio Krasausko paišytas
Eduardo Mieželaičio šaržas
(Šluota, 1969, nr. 19)

Kad įsteigta Eduardo Mieželaičio premija, perskaičiau Literatūros ir meno kronikoj dar prieš atostogas (tingiu ieškot tikslios nuorodos, tikrai ne anksčiau negu rugpjūtį buvo paskelbta). T.y. prieš atostogas.
– Aišku, ne Santakoj, kukliau, nelygintinai kukliau, netoli Paberžės, šalia namelio ant vištos kojelės, pavėsy įsitaisęs, skaitydamas Knuto Hamsuno biografiją – kartkartėm pailsindamas akis, kai ką padarydamas (pvz., surinkdamas krituolius) – pasvarstydavau (premijos nuostatų neskaitęs), ką va imčiau ir pasiūlyčiau šitos ką tik įsteigtos premijos vertinimo komisijai kaip kandidatą. (Per daug tų premijų, taip, per daug, bet ne mano valioj naujų steigėjus sustabdyti.)
Svarsčiau neperskaitęs, už ką ją, tą premiją, ketinama skirt; pradėjęs skaityt Vilniuj, interneto ryšį turėdamas, nuostatus (projektą, bet tikriausiai jis toks ir buvo patvirtintas), pradžioj jaučiaus visai ramus:

3. Premija teikiama spalio mėnesį kas penkeri metai pradedant nuo 2014 metų – poeto Eduardo Mieželaičio jubiliejinių gimimo metinių proga.
4. Premijos dydis 5000,00 (penki tūkstančiai) litų. Premija skiriama iš Pakruojo rajono savivaldybės administracijos (toliau – savivaldybės administracija) biudžeto asignavimų.
5. Premijos teikimą organizuoja savivaldybės administracijos Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyrius.
6. Premija skiriama už grožinės literatūros knygą, išleistą per penkerius kalendorinius metus po paskutinės premijos įteikimo.

O va kitą nuostatų punktą skaitydamas ir sutrikau:

7. Knyga turi atitikti šiuos reikalavimus:
7.1. tematikos: kūriniuose kalbama apie Lietuvą, jos dabartį ir praeitį, gamtą ir kultūrą, žmogaus egzistencines problemas;
7.2. meninės raiškos: kūriniuose turi būti laikomasi tradicinės lietuvių poetikos normų;
7.3. etikos: kūriniuose išlaikoma pagarba humanistinėms vertybėms.

Ne, čia ne Mieželaičio premijos nuostatų punktas; E.M. buvo suvokiamas, gal ir tebesuvokiamas kaip tradicinės poetikos, neoromantikų tradicijos, kuria pradžioj pats rėmėsi, ledlaužis, dominuojančios tradicijos transformatorius, o pagal nuostatus – tęsėjas-tobulintojas? Ir dėl tematikos – egotistinės temos buvo jo kūryboj svarbiausios/aktualiausios (aišku, tą laiką turint galvoj)? – Arba aš iš esmės nesu perpratęs Mieželaičio. – Ai, bet ką čia įsivaizduojamai diskutuot su valdininkais; beviltiška.
Teisybė, vos neužmiršau, kam būčiau siūlęs skirt E.M. premiją; du pretendentu:

• Žilvinas Andriušis, parašęs antiromaną Onirikonas (2013), ir
• Jonas Jackevičius, išleidęs eilėraščių rinkinį Vilnonis bliovikas (2013);

– mano suvokimu, tikrai verti būtent E.M. premijos nominantai.