(646) Užparaštė, xcvi: apie „Lietuvos piliečio“ genezę

Galbūt kada nors kas nors sugalvos parašyt knygą, kurios paantraštė būtų: Eilėraščių istorijos (pavadinimui toks žodžių junginys netinkamas, nėra reklaminio užtaiso).
Toj knygoj, mano manymu, turėtų būt skirsnelis ir apie, kiek pavyko perprast, populiariausią Adomo Jakšto eilėraštį „Lietuvos pilietis“, parašytą 1925-02-26. Jį, bent jau skirtingo ilgumo pradžią, atmintinai mokėjo – prielaida – absoliuti dauguma Pirmosios Lietuvos Respublikos moksleivių; per juos šis tekstas pasiekė ir jau sovietmečiu gimusiuosius.
Štai tas Adomo Jakšto tekstas:

Lietuvos pilietis
Vaikams deklamuoti

Šiandien atsitiktinai pamatytas atvirlaiškis,
kurio dėka ir atsirado šitas tinklaraščio įrašas

Kas esi tu? – Lietuvytis.
Tavo ženklas? – Baltas vytis.
Kur gimei tu? – Lietuvoje.
Kas ji tau? – Šalis gimtoji.
Kas lietuviai? – Mano broliai.
O tėveliai? – Gi varguoliai.
Kuo būt nori? – Gi moksleiviu.
O paskui? – Tautos kareiviu.
Ką tu ginsi? – Mūs tėvynę.
Ką lauk vysi? – Priešų minią.
Ką reik brangint? – Savo kraštas.
Kas skaityt? – Lietuvių raštas.
Neužmiršti kas? – Gimtinė.
Gelbėt? – Vilnius, mūs sostinė.
– Tai nesi tu pašalietis?
– Ne, aš Lietuvos pilietis!..

Jono Šlekio parengtoj Jakšto Rinktinėj (1998, p. 205) šis eilėraštis pateiktas kaip originalus, komentaruose tenurodant, iš kur pats tekstas imtas. Bet originaliu tikrąja to žodžio prasme eilėraščiu šito teksto vis dėlto neišeina vadint; jis sukurtas turint galvoj / prieš akis Władysławo Bełzos „Katechizm polskiego dziecka“, pasirodžiusį 1912 metais. – Jakštas sukūrė lietuviams tai, ką lenkai jau turėjo daugiau negu dešimtmetį (vis dėlto: lenkiškas variantas universalesnis, ir apie mergaites pagalvota, o lietuviškas – tik berniukus turint omeny rašytas).