(640) Užparaštė, xcv: apie sausrą ir šv. Veroniką

Įvairiausi dalykai ima ir primena ką nors iš poezijos.
Įvairiausi iš tos, kurią moki beveik atmintinai arba kuri tupi tavo atminty kaip tam tikra ritminė struktūra, arba kaip tam tikro vaizdo/savijautos atitikmuo, arba tam tikra situacija lemia, kad kažkur ten (sąmonėj?) žybteli tekstas, kurį imtum ir pavadintum (ramiai atsakinėdamas į klausimus) užparaštiniu.
Tarkim, žiūrėdamas InfoTV prisiminiau Aistį: „Ir mes, matai, jau ne tautiečiai – žmonės, / Džiaugsmų ir ašarų vaikai“.
--------------------
Pirmasis jau atostoginis savaitgalis sode (30 km nuo Vilniaus, netoli Paberžės). – Viską reikia laistyt, ne tik šiltnamį. Kiek pajėgėm, tiek laistėm; bet: sausringa vasara yra sausringa vasara, ir jos neįveiksi.
Ir [koks esmingas jungtukas; viską gali sujungt, pvz.: buvo baisiai karšta ir galvojau apie poeziją] grįždamas į Vilnių (ryt šį tą reiks padaryt nepaisant kaitros; pažadas yra pažadas) prisiminiau Mackų; jį pasitvirtinau ne per atmintį, o žiūrėdamas į knygą: rinkinio Jo yra žemė (Chicago, 1959) antro skyriaus poskyrio „Dedikacijos mirčiai ir meilei“ eilėraštis „Sausros alegorija“:

Šią vasarą nelijo:
sausi miškai,
supleišėję dirvonai
nemato debesio.
Miškų šešėly
rudeniškai šlama
ištroškusi žolė.

Ant augaloto medžio
džiūstanti šaka,
norėdama paliesti
siauras upokšnio lūpas,
giliai suaimanuoja.
Kodėl šią vasarą
nebeatsinešė skaros Veronika?,

nejau nebuvo kam numirt šią vasarą,
nejau vinim per sausas buvo medis?

Šią vasarą
karūnos nesapnavęs
aštrus erškėtis
aiktelia iš skausmo.
Šią vasarą
jo niekas nenuskynė,
nepapuošė galvos...

Po suaižėjusia žeme,
girdėdamos pernykštį
lietų ošiant,
iš lėto
ima vysti šaknys.
Kodėl šią vasarą
vienplaukė šypsosi Veronika?,

nejau šią vasarą karaliaus nebėra,
nejau šią vasarą karalius nebedrįso prisikelti?

— Štai ką reiškia per kaitrą prisimint poeziją. Ir ne lietus, geidžiamas lietus svarbu, apmąstytinas šv. Veronikos likimas. Kai tokia sausra. Ir per radiją žadėtosios liūties greičiausiai nesulauksim. – 20:35.

(639) Vilniaus vaizdai, xxiv

Tikriausiai pastebėjot šitą liūdną pavargusį žmogų, žiūrintį jums tiesiai į akis.

(Jei ir vaikštot po Vilnių, ne tik važinėjat.)

Šitaip primenama, kad prieš 100 metų Vilniuj gimė būsimasis prancūzų rašytojas Romainas Gary

(plakato autorius Robertas Jucaitis).

Kai prisimeni tose pat vietose buvusius Maironio atvaizdus ar jo eilėraščius, pateiktus beserifiu gremėzdišku šriftu,

arba tai, kaip tarsi primenama, kad šįmet Donelaičiui 300,

liūdniau nei liūdna pasidaro.

(638) Savivoka (o gal: dėl juoko), v: apie eurą ir padėtį Ukrainoj

Per InfoTV reportažai, kad lietuviams svarbu, kaip bus įvestas euras; kad gali būt sukčiaujama ir pan.
O man nusispjaut.
Nelietuvis esu?
Per tą pačią InfoTV reportažai iš Ukrainos rytų; ir nė žodžio, kad tai [bent galbūt] lietuviams svarbu.
Taip, nelietuvis. Greičiau: ne lietuvis (ech, tas Aistis).

(637) Visiškai tarp kitko: gal kas bent miglotai žinot, kodėl?

Nei tai svarbu, nei ką.
Bet va sukiojas galvoj klausimas, į kurį technologijas išmanantis žmogus gal ir pamėgintų atsakyt:
– Kodėl šlamštinių „komentarų“ siuntėjai, o gal greičiau juos generuojančios programos yra nusitaikiusios būtent štai į šitą, 187-ą tinklaraščio įrašą?
Per dieną po kelias dešimtis tenka ištrint, nors blogger.com garbei turiu pasakyti, kad jų paskelbt neleidžia, į Šlamštą nukreipia.
Ir jų vis daugyn.

Negi koks asmenvardis yra tas magnetas? – Nesitiki.
Čia kažkokių kitų priežasčių turėtų būt. – Gal trys iksai šalia (XXXII sonetas)?

07-25: paverčiau tą įrašą juodraščiu, t.y. tinklarašty jo nematyt; žiūrėsiu, ar keisis situacija. — Po valandos: atrodo, veikia; šiukšlės nebesirenka.
08-28: dabar eina į kitus du, 10 ir 216, kuriuose yra teksto gabalų anglų kalba, bet nebe tokiais baisiais kiekiais; tiek to,tų neslėpsiu.

(636) Užparaštė, xciv: jei reiktų parengt komentarus

1990-ais išėjusioj Vytauto Mačernio rinktinėj Po ūkanotu nežinios dangum nėra teksto, kuris buvo išspausdintas Ateity (1938/39, nr. 5, p. 304–305). Nieko ten tokio nėr; Mačernio kūrybos visumos jis tikrai nepakoreguotų, tiesiog: kadangi Mačernio tekstas, tai primintinas. Rašiny užfiksuotas vieno vakaro vyksmas, pamargintas vertinimais.
Skaitydamas pagalvojau: o jei tas tekstas būtų perspausdinamas (pvz., naujai rengiamoj Mačernio rinktinėj) ir reiktų jį pakomentuot?
Be pasiminėjusio autoriaus, Vytauto Mačernio (pilnu vardu), dar paminėti: du pedagogai, viena rašytoja ir 31 gimnazistas, turėjęs polinkių į įv. menus (literatūros, aktorystės, dainavimo ar šokio).
Štai tas tekstas:

Žemaitijos moksleivių meno vakaras
1938.XI.26 į Tauragę suskrenda daug Žemaitijos mokslus einančios jaunuomenės, meno mėgėjų. Palyginti nemaža Tauragės v[aldžios] gimnazijos salė sausakimšai prisikemša.
     18 val. Tauragės v. gimnazijos direktorius p. J. Jakubonis[1] atidaro vakarą, trumpai pasveikindamas susirinkusiuosius: vakaro programos narius ir publiką. Dabar scenoje pasirodo rašytoja Br. Buivydaitė-Mičiulienė[2] ir gyvais, trumpais, charakteringais žodžiais pasisako dėl literatūros būrelių veikimo. Karštais plojimais palydi jaunieji baigusią žodį rašytoją, jaunųjų draugę.
     Pirmieji scenoje pasirodo mažeikiškiai. Z. Umbražiūnas[3], neseniai lankęsis Italijoje, paskaito savo įspūdžius. Kūrinėlio nuotaika nuoširdi ir mums be galo artima. P. Stelingis[4] skaito savo eilėraščius apie jūrą, ilgesį ir karius, o A. Grybauskas[5] pasirodo su novele „Zakarijas“. Paskutinis išeina Z. Nainys[6] ir užtraukia solo: muz. Navicko „Aukšti krantai“, Šimkaus „Ko vėjai pučia“ ir Kurčio „Sugrįžk į Sorento“. Nainio nestiprus, bet lyriškas dainos interpretavimas susilaukia šiltų katučių.
     Dabar scenoje Pagėgių Duonelaičio gimnazija. Nagys[7] dainuoja „Rudenį“ ir „Elgetas“, Mažeika[8] skaito eilėraščius: „Pirmą pagundą“ ir „Atsisveikinimą“, o Nasvytytė[9] „Rudenį tėviškės padangėje“ ir „Vėjo dainą“. Švėdas[10] traukia solo: Mocarto ariją iš operos „Užburta fleita“ ir kitą ariją iš Lortzingo operos „Ginklų kalvis“. Tai pirmarūšis bosas, daug žadąs ateityje.
     Trečioji rodosi Švėkšnos „Saulės“ gimnazija. V. Tilvykas[11] su novele „Iš saulėtų dienų“ ir E. Vaičikauskaitė[12] su novele „Slėnio prisiminimas“. Abu skaito monotoniškai, neaiškiai. Bet užtat J. Nausėda[13] ryškiai skaito savo eilėraščių apie sesę, jūrą ir Kristų. Nemaža prozaiškų posakių, bet kai kur švysteli ir tikrosios poezijos žodžiai. Tauragės v. gimnazijos mergaitės pašoka baletą, ir taip pasibaigia pirmoji vakaro dalis.
     Po dešimties minučių pertraukos pasirodo Tauragės Mok[ytojų] Sem[inarija]. Kiupelytė[14] skaito novelę „Dar kartą džiaugėsi“. R. Rauba[15] dainuoja „Tu mano saulė (Kapua) ir „Jeigu tu būtum supratęs“ (Denta). Balsas stiprus, tik truputį neaiškus. Andrulis[16] smuiku graja savo paties sukomponuotą „Ilgesio dainą“ ir Brogos „Serenadą“. Bet geriausiai nuteikia vyrų oktetas gerai išpildytu „Iškilmių maršu“. Publikai plojant, dalykėlis pakartojamas.
     Eina Telšiai. Vytautas Mačernis skaito savo eilėraščius. Toliau L. Kupstaitė[17] noveliukę „Viltis“. Publika sulaiko kvapą. Ryškus, artistiškas skaitymas išperka keletą silpnesnių novelės pusių. T. Jasenauskaitė[18] labai tiksliai ir meistriškai paskambina Beethoveno 3-ją sonatą. Telšiai baigia.
     Kelmės v. progimnazijos mokinė Vilajošytė[19] deklamuoja Vaičiūno „Aušros Sūnums“ ir G. Žadeikytė[20] skaito savo novelę „Pakelės berželio pasipasakojimas“
     Viekšnių v. progimnazija scenoje ilgai užtrunka. Karlauskas[21] skaito nuobodoką referatą „Literatūra ir mes“. Kiek gyvesnė Virkučio[22] skaityta Jankaus „Egzaminų“ recenzija. Tik per daug informacijų, maža nagrinėjimo. Toliau eina Niūniavaitės[23] eilėraščiai, Lazausko[24] feljetonas ir Mikoliūno[25] novelė.
     Salė ploja. Scenoje patys šeimininkai. Dang. Jackevičiūtė[26] dainuoja Kurčio „Sugrįžk į Sorento“ ir „Ties mano kryžium“. Kūrinėliai praskamba stipriai ir vykusiai, tik per daug aštriai. Toliau Čepaitė[27]  ir Sabatauskaitė[28] deklamuoja savo eilėraščius, o Gudaitė[29] skaito vaizdelį „Jos ruduo“. Pasirodo P. Drevinis[30] su savo vykusiais elegiškais eilėraščiais. Truputį per daug graudenimosi. Šaulytė[31] dainuoja „Elegiją“ Pabaigoj Kymantaitė[32] ir Jakutytė[33] pašoka komišką „Domininką ir Danutę“. Pabaigos žodį taria J. Navasaitis[34], Tauragės v. gim[nazijos] lit[eratų] būrelio globėjas, padėkodamas jauniesiems už programą.
     Vakaras truko 4 valandas, bet publikai nepabodo. Ji išsiskirstė susižavėjusi ir patenkinta. Jaunieji vakaro dalyviai už suteiktą programą [t.b. progą] pasirodyti ir kitus pamatyti ypatingai dėkoja dideliam literatūrininkų draugui mokyt. J. Navasaičiui ir T[auragės] v. g[imnazijos] mokiniui P. Dreviniui.

Trejetą vakarų ir dar šiandien per pietus pasikrapštęs, deja, tik tiek informacijos tesužvejojau:

1 — Tauragės gimnazijos direktorius J. Jakubonis. Jonas Žičkus savo atsiminimuose mini tik pavardę: Jokubonis patikslindamas – ilgametis direktorius ir pridurdamas, kad 1940-ais buvo atleistas. Ir nieko daugiau nepavyko rast. Keista, vis dėlto direktorius buvo.
2 — Bronė Buivydaitė; apie 1938-us gyveno Tauragėj. (Beje, neatsimenu matęs taip užrašytos jos pavardės, t.y. priduriant ir pagal vyrą; apie jo likimą yra to straipsnio apie B.B. pačioj pabaigoj.)

Mažeikių gimnazija:
3 — Zigmas Umbražiūnas, *1919 Sedoje; baigęs gimnaziją, mokėsi karo mokykloje, VDU, VU; jau atsidūręs Vakaruose – dar Berlyne ir Paryžiuj; nuo 1954-ų gyvena JAV, turėjo privačią statybos bendrovę. †2007. Daug keliavo po pasaulį, kaip karo korespondentas buvo Vietname ir Kambodžoj; periodikoj skelbė savo kelionių įspūdžius. Mecenatas. (Beje, Z.U. 1938-ų vasarą buvo ne šiaip stovykloj, o kuri vadinosi „Campo Mussolini“; Ateitis, 1938/39 m.m., nr 2, p. 117.)
4 — Paulius Stelingis, *1923 Viekšniuose; jo gimnazistiškų eilėraščių nemažai Ateities spinduliuos ir Ateity; 1945–1959-ais rašytieji – rinktinėj Gimtosios žemės paveikslai (2008). Mažeikių gimnaziją baigė 1941-ais, studijavo VDU, po karo Tübingene, 1948-ais išplaukė į Čilę. 1958 apgynė dr. disertaciją ir dėstė Čilės katalikiškajame (iki 1993) ir Čilės valstybiniame (iki 2007) universitetuose visuotinę literatūrą. Studijos: Carlos Pezoa Véliz: poeta modernista innovador (1954), La poesía de Manuel Magallanes Moure (1959), La idea de libertad en la obra dramática de Schiller (1962; disertacija).
5 — A. Grybauskas. Ateities kronikoje „Mokykloj ir gyvenime“ radau dvejaip pailgintą vardo pradžią: vienur: Alg., kitur Alp. Tinkamo nei Algimanto, nei Algirdo googlindamas neradau. Tiek.
6 —  Z. Nainys. Ir nieko daugiau neradau.
Pagėgių gimnazija:
7 — Greičiausiai: Henrikas Nagys; 1935–1938 gyveno Šilutėj, o gimnaziją lankė Pagėgiuos. Bet kodėl dainuoja? Spėčiau, kad spaudos riktas; (deklamuoja, o ne dainuoja Mačernis buvo parašęs; plg. tekste žemiau: Čepaitė ir Sabatauskaitė deklamuoja, o Gudaitė skaito [vengiant kartoti tą patį žodį]); beje, Nagys tikrai deklamuodavo savo eilėraščius, o ne skaitydavo. (Dar šmėkštelėjo prielaida: o gal dainavo poeto brolis dvynys Martynas? Juk kartu turėjo mokytis. Reiktų patikrint, ar H.N. buvo parašęs [gal kur ir paskelbęs] eilėraščius „Ruduo“ ir „Elgetos“.)
8 — Mažeika – ar tik nebus Povilo Almio Mažeikos jaunesnis brolis?
9 — Aldona Elena Nasvytytė. Angliškai rašytų eilėraščių rinkinys – Shalimar Lovesong.
10 — Beveik be abejonės: Leonas Švedas (Henrikas Nagys, kalbinamas Arūno Sverdiolo: „...Leonas Švedas, su kuriuo kartu ėjau į gimnaziją Pagėgiuose.“)
Švėkšnos gimnazija:
11 — Vaclovas Tilvikas (su trumpąja -i-); gimnaziją baigė 1940-ais. [Buvau radęs: 1919–1991, bet neaišku, ar tas pats V.T.] Daugiau nieko.
12 — Elena Vaičikauskytė (ne -aitė); gimnaziją baigė 1939-ais. [Buvau radęs Eleną Vaičikauskaitę-Karužienę, bet – dainuoja aukštaičių liaudies dainas.]
13 — Jonas Nausėda; gimnaziją baigė 1941-ais; jo eilėraščių mačiau skelbta Ateities spinduliuos ir Ateity, t.p. Bernardo Braždžionio redaguotame almanache „Pirmieji žingsniai“ (1940). Daugiau nieko.
Tauragės mokytojų seminarija:
14 — Kiupelytė. Ir nieko daugiau neradau.
15 — R. Rauba. Ir nieko daugiau neradau.
16 — Liudas Andrulis.
Telšių gimnazija:
17 —  Lidija Kupstaitė. (Beje, ar tik ne šitame Mačernio tekste jos, dar gimnazistės, aktorinis talentas pirmąkart viešai – spaudoj – išgirtas?)
18 — Drauge radau tokį pranešimą: „A†A TERESĖ JASENAUSKAITĖ-PRIZGINTIENĖ. Mirė 2010 m. birželio 2 d. NY,  Central Valley, sulaukusi 81 metų. Ji buvo Telšių Katedros vargonininko ir chorvedžio Albino Jasenausko duktė. Keliais mėnesiais anksčiau mirė jos vyras Viktoras Prizgintas. Teresė Jasenauskaitė-Prizgintienė paliko du sūnus ir dukterį. Vienas sūnus žuvo, tarnaudamas JAV Marines daliniuose, Vietnamo karo metu.“ Kaip apie pianistę neužsiminta.
Kelmės progimnazija:
19 — Vilajošytė. Ir nieko daugiau neradau.
20 — G. Žadeikytė. Ir nieko daugiau neradau.
Viekšnių progimnazija:
21 — Karlauskas. Ir nieko daugiau neradau.
22 — Gal: Leonas Virkutis? Bet nieko daugiau.
23 — Stasė Niūniavaitė. Apie ją yra išleista ir knyga.
24 — Lazauskas. Radau, kad Viekšnių progimnazijos direktorius 1933–1940-ais buvo J. Lazauskas. Gal jo sūnus?
25 — Mikoliūnas. Ir nieko daugiau neradau.
Tauragės gimnazija:
26 — Danguolė Jackevičiūtė; Mačernio draugė, o gal ir gimnazistiška meilė; susipažino 1938-ų vasarą. Yra išlikę ketetas M-nio laiškų, net eiliuotų, jai (žr. Po ūkanotu nežinios dangum, p. 347–364). Vytauto Kubiliaus parengtuos komentaruos tiek žinių apie ją: 1923–1939, notaro duktė, literatė, mokėsi Tauragės, o vėliau Alytaus gimnazijoje (p. 482). Dėl literatės abejotina, bet kad dainininkė – taip.
27 — Aldona Čepaitė (Jonas Žičkus savo atsiminimuose mini; vardas iš ten).
28 — Pr. Sabatauskaitė (tik vardo pirmąsias raides sužvejojau Ateities skyriuj „Mokykloj ir gyvenime“).
29 — Gudaitė. Ir nieko daugiau neradau.
30 — Paulius Drevinis.
31 — Šaulytė. Ir nieko daugiau neradau.
32 — Kymantaitė. Ir nieko daugiau neradau.
33 — Jakutytė. Ir nieko daugiau neradau.

34 — Jonas Navasaitis. Jonas Žičkus jį mini. Mokytojas, o po karo tapo Tauragės gimnazijos direktorium. Gimimo ir mirties metų nenurodo, bet visai neblogą charakteristiką (pokarinę) pateikia:

Direktorių Joną Navasaitį gerai pažinojome. Jis buvo flegmatikas, gerai išmanantis lietuvių kalbą ir literatūrą, labai reiklus. Už reiklumą kartais mokiniai pykdavo, bet už žinias gerbė. Dabar jis buvo uždaras, pasyvus, neryžtingas. Kai abu likdavome dviese, jis būdavo nuoširdesnis ir atviresnis. Kartais jam prikišdavau neryžtingumą ir nereikalingą nuolaidžiavimą sovietų valdžiai. Jis nesupykdavo už mano karštakošiškumą, nusišypsodavo jam būdinga šypsena ir sakydavo: „Žičkau, taip nekalbėk! Tave ir mane suriš viena virvute ir abudu pakars!“ Tada jo žodžių nesupratau, bet kai po pusantrų metų atsidūriau Raseinių NKGB tardytojų kabinetuose, Pečioros ir Intos lageriuose, supratau, ką turėjo galvoje Navasaitis (Nueitas kelias: Kęstučio apygardos partizano atsiminimai).

Jei būtum žmogus, užsispyręs būtinai pasiekt tikslą, prisimintum, kad dar yra gimnazistų šapirografu spausdinti laikraštėliai, žinučių įv. jaunuomenei skirtuose žurnaluose (ne tik Ateities spinduliuos ir Ateity, ir Mokslo dienose, tikriausiai ir kituose), pagaliau – įvairiausių archyvų. Bet tai tik šiaip mintis. Man jau gana. Dabar jūsų, ypač krapštukų žemaičių, eilė :)

(635) Tarp kitko: ogi visai gražu būtų

Vartinėdamas mėnesinį moksleivių žurnalą Ateitis užtikau:

Lapkričio 18 d. latviai švenčia savo Nepriklausomybės atgavimo šventę. Ta proga dedame porą latvių poetų eilėraščių. (1938/39 m.m., nr. 3, p. 136)

Ir įdėti du Henriko Nagio, dar gimnazisto, vertimai: Fricio Bārdos „Elegija“ ir Kārlio Krūzos „Sustoju šešėly pas langą“.
Literatūra ir menas turi rubriką „Vienas eilėraštis“; dedami ir originalūs, ir verstiniai. Ogi visai gražu būtų, jei LM primintų skaitytojams ir apie Nepriklausomybės šventes tokiu būdu, kaip padarė Ateitis. (Tarkim: Lapkričio 28-oji – Albanijos nepriklausomybės diena; reiktų pakapstyt: Aistis su vienu albanų poetu Paryžiuj bendravo, regis, kažką iš prancūziškų pažodinių ir išvertė.)
Beje, ta Bārdos „Elegija“ visai nieko, išskyrus keletą kirčiavimo riktų:

Kai miegančiais laukais, šaltos šviesos nužertais,
Žvaigždėms aukštai liepsnojant, vienas vaikštau
Ir mintyse slepiu gyvybės didžią mįslę, –
Į žemę visuomet kreipiu vargingą veidą.

Žvaigždes pamėgus, man nuliūdo siela.
Man jų žėrėjimas toks šventas buvo ir švelnus lig skausmo.
Ir sieloje sapnai – sapnai užgimę kėlės...
Ir, slėpdams juos, aš marmuro laiptais lipau į skliautą.

Lipau į begalybės stebuklingas sferas,
Rankas ištiesęs, lyg kažką pagaut norėčiau.
Nuo virpančio dangaus nenusigrįžo mano žvilgsnis,
Ir aš nuleisti ištiestųjų rankų negalėjau...

Bet vis dėlto – jos tuščios nusileis, tik tuščios.
Prie šaltos žemės karštas veidas glausis – – –
O žvaigždės vėl taip abejingai krūpčios
Ir kitą klystantį apgaus. – – –

Įdomu, ką apie vertimą pasakytų Vigmantas Butkus, apie Bārdą rašęs ir jo šį tą vertęs (Baltoskandija, nr. 3, 1993, p. 3)?
P.S. (2018 XI 23) Atsiverčiu šiandien išėjusį Šiaurės Atėnų numerį: Latvijos Nepriklosomybės 100-metis primintas vertimais; kadangi jubiliejus, tai ne koks vienas eilėraštis: ir poezijos (Rūdolfo Blaumanio, Kārlio Skalbės, Leono Briedžio ir kt. eilėraščių puokštė, versta Audriaus Musteikio), ir prozos (Eriko Ādamsono apsakymas, verstas Laimanto Jonušio [gal ir per ilgas laikraščiui, du pilni puslapiai]; Uldžio Bērzinio idilė, versta Vigmanto Butkaus). Gražu ir prasminga, manyčiau.

(634) Visiškai tarp kitko: vapsva vapsvai ką daro?

Išėjęs parūkyt pamačiau tai, ko savo akim dar nebuvau matęs:

gyva vapsva prie nusibaigusios kimba –

ir iš tos pusės, ir iš kitos, ir taip paverčia, ir kitaip. 

Galėtum pajuokaut: prikelt mėgina visaip kaip bukštindama,

nors ilgiau stebint atėjo galvon daug įtikinamesnė mintis:

o gal mėgina prisikast iki maistingojo turinio nusibaigusiosios viduriuos?

Ir tai truko mažiausiai kokias 10 min

(ir aparatą spėjau atsinešt, ir kolegei dar parodyt).

Ir be jokios baimės (aparato objektyvą buvau visai arti prikišęs).

Paskui galinčioji skrist nuskrido.

(633) Visiškai tarp kitko: retorinis klausimas

Gyveno (o gal ir tebegyvena?) mokytojas Antanas Brazauskas. Dirbęs Medvėgalio pradinėj mokykloj, po to Mišučių (Šilalės rajone) aštuonmetėj, gal ir kitur.
Kraštotyrininkas ir bibliofilas autografų medžiotojas.
1973-02-13 rašydamas Janinai Degutytei ir aišku ko prašydamas, pasigiria jau turįs per 600 autografuotų knygų.
Įdomu, koks tos kolekcijos likimas?

(632) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxviii

Šiandien namo grįžau su peršokimu: 4G → 2G.
Prie „Pasidaryk pats“ autobusan įlipo močiutė su dviem anūkais.
Pati atsistojo šalia lango, įsitvėrė į horizontalų vamzdį. Anūkai (jai – kokie šešeri ar septyneri, jam – ketveri, o gal penkeri), vos įlipę įsikibo į vertikalų vamzdį prie autobuso durų.
– Pereikit čia ir įsikibkit čia [į kitą vertikalų vamzdį, toliau nuo durų], jūs trukdysit žmonėms išlipt.
Anūkai nejuda iš vietos, laikos to vamzdžio, į kurį įsikibo vos įlipę, – ir dar: „smerkiamai“ žvelgia Močiutės pusėn. – [„Gana mums nurodinėt; mokai ir mokai, nusibodai.“]
O juk galėjo sakyt:
– Jei pajausit, kad trukdot išlipantiems, pereikit arčiau manęs ir įsikibkit į šitą vamzdį.
Ir tai – garantuoju! – būtų suveikę. Be to, kol niekam netrukdai, juk gali stovėt kur pats nori, o ne kur Močiutė nori.
Nereikia, negalima, nevalia ir vaikams nurodinėt (t.y. primest savo požiūrį), valia tik patarti. – Esu įsitikinęs: pavyzdys ir patarimas, tokie iš principo neliepiamieji dalykai, anksčiau ar vėliau suveikia. – Taip [be prievartos] perduodama socialinė patirtis iš kartos į kartą.
-----------------------------------------
Dar tik liepos pirma pusė, o šermukšnio uogos jau raudonos, tokios, kokios, kiek atsimenu, būdavo tik rugpjūčio antroj pusėj. –
Užfiksuoju, kad galėčiau palygint kitąmet.
Šiaip, iš smalsumo.

2016-09-23. Pernykščio vaizdo neužfiksavau, tai bent paskutinį. Finis. Nupjautas. Spėju, todėl, kad geriau matytų vairuotojai, sukantys dešinėn.

(631) Susieji – ir [užsiimi savivoka], xix

Šitą rankraštinį kreipimąsi → užfiksavau priklijuotą prie stulpo vakar vakarop, grįždamas po darbo namo, – laukdamas 19 troleibuso Tuskulėnų rimties parko stotelėj.

Pirmiausia: pagarba žmogui, ranka surašiusiam tokį kreipimąsi. – Jūsų geras ir gražias intencijas labai vertinu, bet...
...man baigiant rankraštinį liepiamąjį tekstą, galvoj Gintaras Grajauskas ėmė skaityt eilėraštį „Pratimas laimei prišaukti“ iš rinkinio Naujausių laikų istorija: Vadovėlis pradedantiesiems (2004):

Norite būti laimingi? tai būkite

arba mes padarysime jus laimingus

įdėmiai klausykitės: jei norite
būti laimingi, šypsokitės

šypsokitės žmonai šypsokitės šuniui
šypsokitės televizoriui
šypsokitės rūgščiam dirvožemiui
šypsokitės kėdei spintai veidrodžiui
šypsokitės sudegusiam troškiniui
šypsokitės troleibusui ir ledų pardavėjui
šypsokitės psichoanalitikui
šypsokitės atmosferiniams reiškiniams
šypsokitės kelnių sagai
šypsokitės šv. Antano medalikėliui
jei pavyks, šypsokitės kurmiams
gnomams kirminams ir kt. chtoninių
klasės atstovams
šypsokitės aukštyn ir žemyn
šypsokitės kairėn dešinėn

šypsokitės ir gyvenkite,
kaip kokie debilai

Savivoka: taip, esu beviltiškas surauktakaktis niurzglys, alergiškai reaguojantis į anoniminę liepiamąją nuosaką: kai mane karvė, vardu Milka, ima mokyt: Išdrįsk būti savimi!, užsiuntu; suprantu, mus, įv. [reklamos] „mokytojams“ atkertančius „Tik nereikia mūsų mokyti!“, nurašo į nuostolius, bet vis tiek: tie nuostoliai kartoja: Tik nereikia mūsų mokyti! – O ypač šypsotis. – Toks jau ir liksiu – beviltiškas surauktakaktis niurzglys; ir nereikia man rėkt į akis: Cheeeeese! (nors ir „Džiugą“ turėtumėt omeny), – nesuveiks.

P.S. 2014-10-16 →

(630) Rastinukai, xxxiii: apie Dambrauską-Jakštą kaip modernistą ir dar apie vieną žmogų, B.Ż.

Pradėkim nuo pradžių: prel. Aleksandrą Dambrauską mes suvokiam vos ne kaip simbolį konservatizmo; dorovingojo aukštojo meno adeptas, visokių modernizmų priešininkas, net Vaižgantą baręs už tai, kad šis gerą žodį ėmęs ir parašęs apie kūrinius, kurie iš principo, Jakšto manymu, negali būt geri (pvz., Salio Šemerio); arba jo garsioji frazė, kad nuogybės esąs meno sifilis [dėl juoko plg. prano morkūno 1928-01-09 parašytą „tavo pakaušy sifilio šašas“: „naktis / ką ji pridarys / aprangė žaltys / naktis // o kurkė kunigai / prašvis laikai / užaugs vaikai / dabar nieko nesuvaikai / ko čia lenda kapai“] etc.
Bet visai neseniai perskaičiau, kad Dambrauskas-Jakštas pats buvęs išvadintas modernistu, – taip, žiūrėt galima iš įvairiausių varpinių, ir vaizdas vis kitoks atsiveria.
Kun. dr. Juozapas Čepėnas yra parašęs pluoštelį atsiminimų apie prel. D-ką (LLTI BR, F1-3276) ir, be kita ko, papasakojęs tokį dalyką:

Dambrauskas nepalankiai žiūrėjo į Indeksą. Jis sakydavo, kad nėr geresnės reklamos, kaip įtraukimas į Indeksą. Kai tik kokią knygą įtraukia į Indeksą, tai tuoj ją visi skaito. Jis parašė beletristinę humoreską, pavadintą „Somnium t[h]eologi“ – „Teologo sapnas“. Teologas sapnuoja, kad nebėra Indekso. Linksmas, šokinėja iš džiaugsmo. Atsibunda – Indeksas tebėra. Ta humoreska buvo išspausdinta užsieny lotyniškai atskira brošiūra. Sužinojo apie tai Roma.
Vysk. Karevičius, pažeisdamas procedūrinę tvarką, A. Dambrauską padarė savo kapitulos prelatu. Kai vysk. Karevičius nuvyko į Romą popiežiui (berods Benediktui XV) prisistatyti, popiežius jo nepriėmė, o priėmė kardinolas, kurs, matyti, lenkų sukurstytas, padarė vyskupui aštrių priekaištų:
– Illum modernistam Dambrauskas fecisti praelatum capitulae Samogitiensis, Olševskem, binae prolis patrem, fecisti praelatum. ...Maculevicium, illum infamem... [Tą modernistą Dambrauską paskyrei Žemaičių kapitulos prelatu, Olševskį, dviejų vaikų tėvą, paskyrei prelatu. ...Maciulevičių, tą besarmatį...]

Dėl prel. Dambrausko. 1906-11-21 laiške Vaižgantui Jakštas rašo:

Juo ilgiau gyvenu, juo labiau man darosi aišku, jog tikra liuosybė yra pamatas visko; be liuosybės negal but jokio tobulinimos žmonijos gyvenime, o ypač be žodžio liuosybės. Ant nelaimės pas mus Bažnyčioje ta žodžio liuosybė pasilieka dabar suspausta daugiau negu XI–XII amžiuose. Kiekviena gyvesnė mintis išreikšta kataliko rašytojo tuojau patenka į Indeksą. Nedovanojo nei tokiai nekalto turinio apysakai, kaip „Il santo“ Fogazzaro[*]. Indeksas tai amžini pančiai, kurie nevieną dorą žmogų nuo Bažnyčios jau atstumė.
Apie tą klausimą aš parašiau lotyniškai satirą, kurią Tamstai skaičiau. Dabar atspausdinau ją užrubežyje ir vieną egzempliorių siunčiu Tamstai ant paminklo. (Athenaeum, t. IX, sąs. 1, 1938, p. 30–31)

* Laiškus spaudai parengusio Juozo Ambrazevičiaus komentaras: Antonio Fogazzaro (1842–1911), italų romanistas, italams buvęs moderniojoj literatūroj tuo, kuo buvo prieš 1850 Manzoni. Rodęs ankstesniuose romanuose „mažąjį mūsų tėvų pasaulį“, paskui „mažąjį mūsų laikų pasaulį“, galiausiai rodo naujosios kartos herojų „Šventąjį“ („Il santo“, kuris skelbia religinių ir bažnytinių reformų idėją. Jos buvo iš dalies palaikytos vad. „modernizmo“ klaidomis, ir veikalas indeksuotas.

Taip, Bažnyčios supratimu, prel. D-kas buvo „modernistas“, ir praėjo 60 metų, kol jo sapnas virto tikrove (Indeksas ofic. nustojo galiojęs 1966).

Dėl Maironio. Maculevicium, illum infamem – Maciulevičių, tą begėdį (galima verst ir: bloga šlove pagarsėjusį), vysk. Karevičius prelatu paskyrė 1911-ais.
Pacitavęs kardinolą lotyniškai, kun. Čepėnas priduria: „Tai padarė lenkų skundai. Žangolavičius Maironiui keršijo.“ Ir dar pacituoja iš 1927-08-22 parašyto ir tik po mirties leisto skelbt Maironio „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų [/ Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų: / Neburnok, kad lig šiolei ten viskas venale [t.y. prekė], / Betgi duota pakampių šmeižtams visa galia.]“ Esą ne veltui potas taip rašęs.
Ėmiau ir pagalvojau: o ką mes žinom apie tą didįjį skundiką, kurio nuomonė pasiekdavo Vatikano ausis?
Čepėnas rašo: Žangolavičius, Vanda Zaborskaitė monografijoj: Žongalavičius; abukart – be vardo. Maironyje pasakodama apie šį asmenį ir jo santykius su prelatu-poetu (p. 280–282), profesorė remiasi pačiu Maironiu ir kan. Kazimiero Prapuolenio Romos (1912–1921 metais buvo neoficialus Lietuvos atstovas Vatikane) užrašais (tie RU, parengti Remigijaus Misiūno, išleisti 2009-ais).
Maironis:

Kun. Žongalavičius tapo mano didžiausias priešas nuo to laiko, kai buvo [Petrapilio katalikų dvasinėje?] akademijoje  iškelta jo kandidatūra į profesorius, o aš turėjau nelaimės tuomet akademijos rektoriui pasakyti, kad mokslo žvilgsniu jisai būtų geras ir gabus profesorius, bet būdo nesugyvenamo žmogus. Jo kandidatūra tuomet atpuolė. To man kun. Žongalavičius niekados negalėjo dovanoti. Kad bent atviru keliu man būtų keršijęs. Bet jisai iš pasalų, pakampiais bjauriausiai šmeižė, prasimanydamas nebūtų daiktų, mano kai kuriuos eilėraščius savotiškai išvertęs ir iškraipęs, siųsdavo Romai. (cit. iš: Maironis, 1987, p. 281)

Prapuolenio Romos užrašų atitinkamų vietų necituosiu; skaitant susidaro įspūdis, kad tik jis vienas pasauly teisus ir žino ką ir kaip reikia daryti; kiti – lenkberniai, žydberniai, masonai, degeneratai arba pederastai. Ir jo „liudijimai“ iš principo nuogirdom grįsti.

Tas Maironio „didžiausias priešas“ – Bronisławas Żongołłowiczius, gimęs 1870 Dotnuvoj, miręs 1944 Vilniuj, palaidotas Rasose. Įvairių knygų ir brošiūrų, be kita ko, prirašęs.
Nesiplėsdamas noriu užfiksuot vieną dalyką: 2004-ais buvo išleisti jo Dzienniki, 1930–1936, parengti Dorotos Zamojskos. Panašu, kad B.Ż. buvo iš prigimties tikras paskalų medžioklis; tai liudija kad ir ši citata (iš čia):

Niedostępne ogółowi obrazy życia osobistego uczonych odnotował dla potomnych w „Dziennikach 1930−1936” zgorzkniały ks. Bronisław Żongołłowicz, ówcześnie podsekretarz stanu w Ministerstwie WRiOP. Jako profesor USB [= Stepono Batoro universiteto] dobrze znał środowisko wileńskie. Odnotował – co opublikowano – iż Kazimierz Moszyński, „46 letni »mistrz«, porwał nieletnią dziewczynę w Krakowie” do Wilna, gdzie szukała ich policja. Edmund Lelesz z kolei „skojarzył się z asystentką. Żona w Paryżu się otruła”. Juliusz Kłos, dziekan, od narzeczonego sekretarki wydziału „dostał był publicznie w twarz, nie reagował... W Wilnie krążył dowcip: na 2-złotówce jest panna i dwa kłosy, na Wydziale Sztuki jeden Kłos – żadnej panny”. Wacław Komarnicki „żył z dwiema siostrami”, a Eugeniusz Waśkowski „przywiózł z Rosji »damę«. Nazywał ją żoną, brał dodatek... Kwestura zażądała metryki ślubu. Nie było”. Mieczysław Limanowski „odebrał od dziewki ulicznej syfilis, zaraził żonę... Żyje nadal w domu z uliczną dziewką”. Inny z profesorów, Stefan Kempisty, którego żona zdradzała „z jakimś generałem... pojedynku nie przyjmował, żądał »odszkodowania«”. Cezaria Ehrenkreutzowa „romansowała wysoko – z Ministrem... opuściła męża, zmieniła wyznanie, wyszła za Janusza Jędrzejewicza, dostała katedrę w Warszawie”. Z kolei Eugeniusz Sieńkowski, ożeniony „z 28-letnią dziewczyną 68-letni starzec, rozwiódł się z żoną i musiał dać jej alimenty”. Jednak dziewczyna „po 6 miesiącach uciekła z kochankiem. Staremu wytoczyła proces o alimenty, wygrała”. Kazimierz Jantzen, „postępowy paralityk, o wyszłych na łeb oczach, utykający, o sparaliżowanej prawej ręce, znalazł sobie b. młodą asystentkę, publicznie się z nią afiszuje, prywatnie – żyje”. Juliusz Rudnicki „skojarzył się był z zamężną sekretarką dziekanatu Wronkówną, córką stróża. Zamykał się z nią podczas urzędowania w dziekanacie. Żona obiła ich naprzód na ulicy koło Ostrej Bramy, następnie w dziekanacie”. Po tym wszystkim Rudnicki „skojarzył się z młodą asystentką – obecnie po ulicach chodzą oboje i wiozą wózek z dzieckiem”. Ks. prof. Bolesław Wilanowski „porzucił sutannę, zaopatrzył się w dziewkę, z którą żyje od lat kilku, jako »tradycyjną« gospodynią”. Jan Szmurło natomiast „spłodził dziecko z kobietą zamężną, wprowadził ją do domu, zmienił wyznanie i ożenił się”. Ks. prof. Stanisław Domińczak „przybył do Wilna z »bratową« i »bratankiem«. Okazało się niebawem, że... sam spłodził »bratanka«”. O tempora! O mores!

Gal nevertėtų visko aiškint vien tautiniu pagrindu („Pasižymėjo nusiteikimu prieš lietuvius visur, kur su jais susidūrė“, LE, t. XXXV, p. 418)? Blogybės ir nuodėmės jam, regis, vaidenos visur; ne atsitiktinumas, kad, kaip polityk w sutannie, buvo didelis sanacijos šalininkas ir wiceministr wyznań religijnych i oświecenia publicznego.
Dorotos Zamojskos įvade turėtų būt užfiksuota, ar išlikę daugiau B.Ż dienoraščių (tarkim, Kauno laikotarpio). Jei taip, jie būtinai perskaitytini, norint iš pirminio šaltinio pažint tą Maironio „didįjį priešą“. (Kiek dar žmonių jį šitaip vadino?)

(629) Laikmenis, iv

Tai, ką galima būtų vadint laikmeniu,

sukuria nebūtinai dešimtmečiai;

gali ir viena diena.

Šitas nuotraukas galima būtų įprasmint pavadinant:

fotodiptikas

VALSTYBĖS DIENOS LIEKANOS

Užfiksavau šįryt eidamas į darbą per Žirmūnų tiltą.

Viena vėliavėlės liekana nuo kitos per kokius 10 metrų.

Popierinė vėliavėlė suplyšo?

Nei iš šio, nei iš to? – Vargu.

Buvo suplėšyta?

Kodėl?

Štai ir prisikasėm iki neatsakomo klausimo.
Gana.

(628) Susieji – ir [pagalvoji: buvo pagrindo?], xviii

Tai atsitiko jau seniai, gal net prieš keletą savaičių, kai Seime vėl buvo mėginta [iš]spręst nelietuvių asmenvardžių rašymo pasuose rebusą.
Tada grįžtant iš darbo ėmė galvoj ir susisiejo du tekstai, tiksliau – du juose perskaitytu dalyku. Nieko neužfiksavau, nes absoliučiai nepasitikiu savo atmintim. O va kol suradau citatas – ir užtrukau. Kita vertus, laikas šiuo atveju beveik nesvarbu, svarbu principas. – Suradau.

Naujojo Židinio-Aidų 2010 metų jungtiniam 5/6 numery buvo išspausdintas pokalbis „Lietuvių kalba, asmenų vardai ir liga galiai“. Polilogui artėjant pabaigos link, viens kitą papildydami Mantas Adomėnas ir Nerijus Šepetys prisiminė Vilniaus kapines (konkrečiai: Kairėnų) – kaip ten mirusiųjų asmenvardžiai užrašomi ant paminklų (kam yra tekę lankytis, žinot apie klestinčią kalbinę demokratiją [atsiprašau už juodą ironiją]).
Arūno Sverdiolo (vieno iš [ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų] Lietuvoj gyvų filosofų; pradedu lenkt nuo digitus minimus, tai A.S. – anularius) reakcija:

Sukrečiantis pavyzdys: miręs žmogus pagaliau tampa laisvas... Valstybė pasiima tai, kas liudija asmens tapatybę ir kas yra jos nuosavybė (juk pasą su legaliu vardu paima iš artimųjų, kai žmogus miršta), o tada jau paleidžia, kapinėse rašybos nebereguliuoja. Asmens vardas gali būti užrašytas kaip tik norėjo mirusysis ar nori jo artimieji. Mirusiojo vardas nebėra valstybės nuožiūroje. Tik kažin, ar dabar, kai valdininkai kalbininkai sužinos, kad taip yra, ar jie nesukrus valdyti ir šios srities? (p. 164)

Na, kol kas nesukruto; kita vertus, antkapį įvardint kaip postpasą – reikia dar ir vaizduotės.

O su kuo susisiejo šita Sverdiolo įžvalga? – Su Giedriaus Subačiaus straipsnio „Seniausios lietuviškos Mosėdžio kapų epitafijos“ labai dalykiška įžangine pastraipa; jos pradžia:

1990 metų birželio mėnesį dalyvaudamas Birutės Vanagienės Mosėdžio tarmės žodyno ekspedicijoje, nusirašiau ir senuosius, spaudos draudimo laikotarpio, 1865–1904 metų, Mosėdžio kapų lietuviškus paminklų užrašus. Tai buvo laikotarpis, kai lietuviškų knygų, laikraščių spausdinti buvo negalima, o kapų paminklų tekstai niekam nekliudė. (Žemaičių žemė, 1998, nr. 4, p. 17)

Va ėmė ir susisiejo, ir – kai pagalvoji – nusispjaut: buvo to pagrindo ar nebuvo.

(627) Užparaštė, xciii: apie pabaigas

Raimondas Vabalas, prisimindamas, kaip jam su Icchoku Meru teko vis blogint filmo Birželis, vasaros pradžia (1969) scenarijų, kad gautų leidimą filmuot, ima ir apibendrina:

Esu beveik įsitikinęs, kad 75 procentai visų sovietinių filmų finalų yra perdaryti. (ŠA, 2003-02-22, p. 7)

Na ir kas iš to?
Laimonas Tapinas knygoj apie Vytautą Žalakevičių užsimena, kad filmo Niekas nenorėjo mirti (1965) finalas norėtas būti toks: įvažiuoja į kaimą sunkvežimiai su NKVD kareiviais; būtent jie nulemia karo po karo baigtį.
Norėtas būti – sovietmečio atmosferą labai gerai atspindinti frazė. – Norėtas, bet nebūtas. – Tai bent iš dalies atspindi sovietmečio Lietuvoj kūrybinių intencijų esmę [prasmę? – l. abejoju].

Digresija. „Vagoj“ kurį laiką dirbau Šiuolaikinės prozos redakcijoj. Ir teko (be kita ko) redaguot dvi PK: Romo Kazakevičiaus (*1943; jo dukra studijavo tuolaik filologiją VU kaip ir mano žmona) apsakymų rinkinį Vestuvių polka Ignasiui (1988; pirma ir paskutinė autoriaus knyga) ir Dainiaus Razausko novelių rinkinį Pro langą (1990).
Prie Razausko (Aido Marčėno bičiulio, Domanto Razausko tėvo) tekstų iš principo nekibau (kiek dabar prisimenu): gal kokią leksemą pasiūliau pakeist kita, gal dar kokią smulkmeną; beje, tai labai reikšmingas prozos rinkinys, galimas gretint su Aido Marčėno PK Šulinys (tais pačiais metais išėjusia): pasaulėjauta, ervėlaikis ir pan.; gaila [visai netikęs žodis], kad D.R. dabar mitologas krosnininkas ir pan
O va Romo Kazakevičiaus tekstus redagavau, ypač pabaigas. – Na nereikia laikyt skaitytojų durniais [kiek dabar prisimenu mintis, tuolaik galvoj buvusias]: gal vertėtų baigt visko iki galo neatskleidus? Tegu ir jie, skaitytojai, gauna šansą pasijust protingi. [Ir pan.] Autorius palaimino tokius taisymus, ergo, autorinė valia nebuvo pažeista.
Taip, tai yra ars memorativa; Dainius Razauskas, Romas Kazakevičius, o gal ir Aidas Marčėnas galėtų „suredaguot“ šitą įrašą.