(626) Dėl juoko: apie orientacijas (išilgai ar skersai)

Sakoma, kad rašytojai, ypač prozininkai, stebi / turi stebėt žmones, jei nori sukurt įtikimus personažus; ir psichologų tarsi besąlyginis instinktas turėtų būt: stebėk žmones. Nesu nei vienas, nei kitas, bet vis tiek stebiu. Turėdamas labai konkretų (ir kvailą) tikslą.
Visi mes užeinam šio to nusipirkt į vad. prekybos centrus. Prisirenkam į krepšį norimų nusipirkt daiktų, tada stojam eilėn prie kurios nors kasos. Ir ateina laikas, kai išimam iš krepšio daiktus ir sudedam juos ant to [kaip jis vadinas? kaip jį vadint?]  juodo slenkančio konvejerio, nešančio pirkinius kasininkės link. – Va čia ir prasideda įdomumai.

Praktiškai visi norim nusipirk [ir] to, kas ridinėjas; ir kaip mes tuos daiktus (pvz., butelius) padedam ant takelio?

• Vieni guldo išilgai (norit ritinėtis? ridinėkinės nuo krašto ligi krašto, bet keliausit į priekį be pagalbos).
• Kiti guldo skersai (kad nesiridinėtų, iš priekio, tarkim, duona, o jei panorėsit ristis atgal, jums kelią užstos, pvz., sūris).

Primo: guldau išilgai; secundo: galvoju, kodėl guldantys skersai būtent taip daro?
Atsakymo [kol kas?] neradau. Neįžvelgiu, kuo išilginiai žmonės nuo skersinių skirias. Ar čia gali būt panaši priežastis, kuo kairiarankiai nuo dešiniarankių skirias?
P.S. Gal ir nereikėjo tų „pavyzdinių“ nuotraukų, viskas tarsi aišku ir savaime, bet va pridėjau. – Atsiprašau.
P.P.S. Gali kilt klausimas, kodėl sumažėjo įrašų tinklarašty? – Atsakau: —vg— užsiėmė beprasmiu malonumu: parengt tokio leidinio, kuris vadinosi Sietynas, bibliografiją.

(625) Tarp kitko: Salys Šemerys prisimena Vytautą Bičiūną + išnaša apie Kostą Ostrauską

Papildęs dar vienu tikslinamuoju komentaru įrašą apie nelemtąjį Entrée!, vėl paskaitinėjau Salio Šemerio atsiminimus Žmonės mano gyvenime (1997).

Šįmet VDA buvo ginamas bakalauro darbas apie Vytautą Bičiūną (1893–1942; sušaudytas Sverdlovske). Kadangi menotyra, suprantama: kaip dailininką ir meno kritiką (manau, sėkmingai apgintas).
O B-nas dar ir dramaturgas, dar ir teatralas, dar ir literatūros kritikas, dar ir žurnalistas, o dar ir politikas etc. Mano suvokimu, jis – pirmosios Lietuvos Respublikos kultūros lauko paraštės daugiadarbis personažas, kurio visą veiklą galėtų aprėpt literatūrologas+menotyrininkas+teatrologas+politologas.

Saliamonas Šmerauskas praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoj rašydamas atsiminimus (visas pluoštas datuotas 1970) užfiksavo tokį Bičiūno žodinį portretą: tai buvęs elegantiškai apsirengęs ir tobulai nusiskutęs malonaus būdo vyras; vidutinio ūgio, apskrito putlaus veido; kalbėjęs aksominiu baritonu, mandagiai, nieko neužgauliodamas ir nesididžiuodamas; gyvenęs Aleksote su labai gražia žmona. Toliau:

V. Bičiūnas domėjosi teatru ir bendradarbiavo „Vilkolakio“ repertuare. Jis buvo sukūręs pjesę „Varnalėšos“, kurios fabulą sudarė mano „Himno Mergelei“ komentavimas. (p. 17)

„Himno“ tiesioginį poveikį jau esu užfiksavęs; o dar buvo parašyta ir pjesė, tą eilėraštį komentuojanti?!
(Prabėgo nemažai laiko[*], kol perskaičiau tą B-no opusą.)
Pasirodo, tai yra komedija: Varnalėšos: 3 veiksmų piršlybos; pastatyta 1924-ais „Vilkolakyje“ (rež. Antanas Sutkus) ir 1928-ais „Vyties“ teatre (rež. B-nas); išsp.1931.
Kuo ten dėtas Šemerio tekstas? – Ogi jojo „Himnas“ tepanaudotas kaip [pseudo]laiškas senmergei ilgaliežuvei Katrei (kurią vaidindavo vyrai – 1924-ais Kazys Juršys, 1928-ais Stasys Petraitis) sužavėti/suvylioti („už vargamistrą Simparijoną pasirašė Šemerių Salys“, p. 34) – susižavėdavo! – Epizodas, ir tiek; ir jokios fabulos.
Kita atsiminimų pastraipa:

V. Bičiūnas buvo vienintelis kritikas, kuris atkreipė dėmesį į mano draminį kūrinį antrašte „Mirties mirtis“, kuri buvo atspausdinta „Keturių Vėjų“ pirmajame numeryje. Straipsnyje „Keturi Vėjai“, kuris buvo atspausdintas 1924 metų žurnale „Gairės“ Nr. 1 gana objektingai atsiliepė apie tą kūrinį. Tai buvo vienas iš padoresnių straipsnių apie mano kūrybą. Tame straipsnyje V. Bičiūnas pareiškė komplimentų mano kūrybai ir mano „Mirties mirtį“ sulygino su Leonido Andriejevo pjesėmis. (p. 17–18)

Nebesinorėjo ieškot to straipsnio, bet: perskaičiau. Išties Kazio Puidos redaguotų Gairių nurodytam numery yra Bičiūno recenzija apie Keturis vėjus;  p. 72–74 – apie Salio Šemerio ten išspausdintą Mirties mirtį svarstoma. Atsiliepiama gan palankiai: „Šis veikalas yra perdėm alegorija, bet alegorija ryški ir subtelinga. Nieko nėra nedasakyta. Visa vadinama savais vardais.“ Toliau teigiamybių ieškant: pagiriama dalis S.Š. neologizmų, kurie rodą „ir vaizdinę nuovoką, ir loginį autoriaus nuosakumą“.
O kaip su Leonidu Andrejevu? – Prastai (minimas, bet apie „sulyginimą“ nėra nė užuominos):

Imant gi iš esmės pačią Šemerio prozos temą, prisimena senelio-šykštuolio žodžiai iš L. Andrejevo dramos „Ne ubij“ . Jisai sako:
– Tu gąsdini mane mirtimi, o aš nebijau.
Nebaisi Šemerio „Mirties Mirtis“, nors jis sukviečia pagalbon visą jam prieinamą butaforiją [...]. (p. 73)

— Bet tai visiškai nereiškia, kad ėmiau skeptiškiau žvelgt į šio žmogaus prisiminimus. Tiesiog dar kartą pa[si]tvirtino: t.y. ars memorativa; atminties, bet: menas; perkuriame tai, kas buvo, taip, kaip „turėjo būt“. Viskas tvarkoj. Atsiminimai – atminties meniniai kūriniai –  fiction, o ne non fiction, ne dokumentinis žanras.
____________________________________________________________________

[*] Taip jau susiklostė, kad (kaip kultūrinis nekrofilas) tapau Kosto Ostrausko (1926–2012) pirmosios pomirtinės knygos redaktorium (pirmosios, bet, tikiuos, ne paskutinės pomirtinės knygos; K.O. laiškų rinkinys būtų tikras atgaivos šaltinis; ne redagavimą turiu galvoj). — Ir vis dar iš galvos nedingstantis klausimas: tai reikėjo ar nereikėjo komentuot  K.O. tekstus, pvz., finalinį antrojo dramų rinkinio (Paskutinis kvartetas; siuntinys – envoi – archyvan) kūrinį:

Envoi

Ich kokettiere mit dem Tod... –
nors ir nederėtų.
------------------
Komm du, du letzter, den ich anerkenne, –
kai jau nėra kitos išeities.
------------------------
Death, a necessary end. –
Turbūt, – negi taip ir tąsysies per omnia saecula saeculorum.
---------------------------------------------------------
O vis dėlto koks nuostabus nuotykis žmogaus gyvenimas!
(p. 279)

K.O. manė, kad skaitytojai patys pajėgūs suprast arba, jei nori, išsiaiškint. Parengėja manė kitaip.

(624) Visiškai tarp kitko: Šapokos Lietuvos istorijos fotografuotinių leidimų bendras tiražas

Prieš valandą užėjo bibliotekon Solveiga D. ir klausia:
– Gal žinot, koks buvo Šapokos Lietuvos istorijos fotografuotinių leidimų bendras tiražas?
Daugiau negu pusvalandį su coll. Augustinu V. užtrukom. Ką tik nunešiau „ataskaitą“:

• 1988 – 1300 egz. (išleido Komunalinio ūkio projektavimo institutas);
• 1989-ais pelningo patriotinio darbo ėmės „Mokslas“: 100 000 + 100 000 egz. (dar 30 egz. Brailio raštu išleido Lietuvos aklųjų draugijos leidykla; vieną egz. sudarė 15 knygų; bet tai ne fotografuotinis leidimas);
• 1990-ais „Mokslas“ išleido dar 155 000 egz. [ataskaitoj patikslinimo nėr: bet šito leidimo tiražas jau buvo per daug optimistinis; atsimenu, regis, net kainas mažino knygynai, kad tik išparduotų; 1992–1993-iais, negražiai sakant, Šapokos Lietuvos istorija mėtės ant kiekvieno kampo; o studentaudamas už kserokopiją buvau paklojęs visą stipendiją – 40 rub.].
• Taigi: 1300 + 200 000 + 155 000 = 356 300 egz.

Pagalvojau: gal kam nors dar, be Solveigos D., tokios informacijos prireiks.

(623) Užparaštė, xcii: apie knygų leidybos tempus egzily ir stalo tenisą

Geriau nejudint prikauptų popierių. Va pajudinau, ir – keli lapai užskrido iš nežinia kokių aplankų.
Rengdamas Algimanto Mackaus Ir mirtis nebus nugalėta (išėjo 1994), fiksavau viską, kas susiję su A.M.
Lapas langeliais, sulietas čefyru [tuolaik dar ir naktimis dirbau; dabar – nebepajėgiu]:

Drg. [dienraštis Draugas, leistas Chicagoj], 1958, vasario 22, nr. 45, II dalis [leidžiama kaip kultūrinis priedas savaitgaliais], p. 1, „Kultūrinė kronika“:

Alg. Mackaus poezijos rinkinys „Jo yra žemė“ [antrasis = pirmasis, kur Mackus jau prabilo kaip Mackus, nebe Pagėgis] yra atiduotas spaudai. Knyga turės apie 80 psl. Iliustruoja V[ytautas] Ignas.

Drg., 1959, gegužės 29, nr. 126, II d., p. 1, „Kultūrinė kronika“:

Alg. Mackaus eilėraščių knyga „Jo yra žemė“ surinkta ir pradedama spausdinti.

Drg., 1959, rugpjūčio 8, nr. 185, II d., p. 1, „Kultūrinė kronika“:

Alg. Mackaus poezijos knyga „Jo yra žemė“ jau išėjo iš spaudos. [+ anotacija]

Kitam išskridusiam lape langeliais  – A.M. rinkinių recenzijos irba anotacijos užfiksuotos (tik bibliografinės nuorodos), o tarp jų:

Liudas Šmulkštys, Jr., „Įspūdžiai iš suvažiavimo“, Naujienos, II dalis, nr. 688, 1963-10-26, p. 4:
X Santaros suvažiavimo metu vykęs stalo teniso turnyras, kurio nugalėtoju tapęs A.M. [Šalia fiksacijos pastaba: „antr.“ – t.y. = „antrąkart“?]
O tos, teniso turnyro, dienos vakare vykusi diskusija „Bendruomenės kultūrinės veiklos samprata“ – Pagr. dal[yviai]: Juozas Bachunas ir A.M.

Reiktų tuos popierius šveist į makulatūrą neskaitant, reiktų.

(622) Dėl juoko: du Brodskiai ir vienas Donelaitis

Kolegė Rūta P. persiuntė nuorodą į ketverių su viršum metų senumo Gražinos Juodytės straipsnį Vakarų eksprese „Su Kristijono Donelaičio vertimais – į pasaulį“, pridėdama šypsenėlę. Supratau kodėl: prieš keletą dienų apie du Brodskius, Donelaičio vertėją ir „vertėją“, jau svarstėm.
Šiuo atveju, Vakarų ekspreso publikacijos atveju, – greičiausiai žurnalistė pamanė, kad kito Brodskio negali būt, tik Nobelio premijos laureatas Josifas, ir „pataisė“ Clandestiną (kad jis supainiotų Josifą B. (1940–1996) su Davidu B. (1899–1966; jo išversti Metai pirmąkart išleisti 1946), – na, netikiu, tikrai netikiu; Isajevo vertimas [neseniai išspausdintas; gabalų skaičiau] visai geras; išties: gal ir geresnis už Davido Brodskio).

O kada pirmąkart Brodskiai buvo supainioti? – beveik prieš pusę amžiaus.

Kostas Korsakas kaupė visokiausią medžiagą, susijusią su K.D. 250-ųjų gimimo metinių paminėjimais visur kur, su Metų vertimais į kitas kalbas ir pan. Daugiausia iškarpos iš įvairiakalbių leidinių. Tik JAV lietuvių nepažangiojoj spaudoj skelbti tekstai perspausdinti mašinėle (matyt, labai trumpam gaudavo – susipažinti; bet dar ir mašininkė spėdavo perspausdint).
Tai va tame pluošte yra ir toks perspausdintas tekstas:

Donelaičio vertėjas rusų kalbon paleistas iš katorgos. 24 metų amžiaus sovietų poetas ir vertėjas (į rusų kalbą išvertę Donelaičio „Metus“) Josif Brodski neseniai grįžo iš priverčiamųjų darbų stovyklos. Kovo mėn. jis buvo nuteistas kaip „veltėdis“ penkeriems metams priverčiamųjų darbų. Jo eilėraščiuose buvę rasta antisovietiškumo. Brodskis atliko bausmę kaip mėšlo išvežiotojas viename Archangelsko sovchoze. Brodskio ištrėmimas liudija, kad komunistinėje santvarkoje kiekvieno kuriuo nors atžvilgiu partijai nepatinkančio kultūrininko likimas yra ir toliau despotų rankoje, nežiūrint, kuriais vardais tironai besišauktų. Brodskis iš katorgos buvo paleistas, tur būt, dėl to, kad rašytojo ištrėmimas labai plačiai nuaidėjo laisvojo pasaulio spaudoje, o taipgi kėlė nepasitenkinimą kituose sovietų rašytojuose.

Po perspausdintu tekstu K.K. ranka teužrašyta: Draugas (pr[ie]d[as]) 1964, birželio. Matyt, pajuto, kad kažkas negerai, ir dienos nebepridūrė. Ir išties: na negalėjo toks tekstas būt išspausdintas 1964-ų birželį: Josifas B. nuteistas 1964-ų kovą, paleistas po pusantrų metų 1965-ų rugsėjį.
Peržiūrėjau epavelde.lt esančius 1965-ų Draugo kultūrinius priedus nuo rugsėjo iki metų pabaigos ir neradau tokio teksto išspausdinto. Balažin, gal pražiūrėjau, gal dar vėliau skelbtas, gal ne savaitgaliniam priede, gal net ne Drauge. Bet tikrai kur nors turėjo būt paskelbtas.
Su Josifu B. bendravę lietuviai tikriausiai apie šią publikaciją nežinojo; jei būt žinoję, tikrai – kaip juoką – būtų Juozapui papasakoję, greičiausiai ir „Donelaičio vertėjui“ būt pasirodęs šis supainiojimas juokingas, – tai kieno nors atsiminimuose kokiu nors būdu būtų atsispindėję; deja.

(621) Visiškai tarp kitko: apie liucerną ir Maironį, apie paparčius ir laisvę judėti

Mintis mes vis linkę vertint: kvaila, protinga; nauja (ar gal mes jos nežino[jo]m?), girdėta/skaityta ir pan.
Bet galvoj kartais išdygsta tokių, kurios kitiems gali atrodyt kaip visiškas nesusipratimas.
Pvz.: žiūri į augalus, o galvoji apie balažin ką.

(←) Štai išlipus iš 4G autobuso Sietyno stotelėj ir pasukus Laisvės prospekto link, šalia šaligatvio auga liucerna (taip, tos geltonai žydinčios žolės – medicago falcata), o galvoj jau entąjį kartą vis iškyla klausimas: „Kaip turėtų skambėt preciziškai suformuluotas [viktorininis] klausimas apie liucerną, kad teisingas atsakymas būtų: Maironis [„Saulė už Alpių leidos sustingus; / Varpai Liucernos / Dievui aukojo darbus vargingus / Žmogaus ir gamtos.“] – Na, kvaila mintis, išties, pripažįstu.

Išlipęs iš 2G einu namo, einu savosios laiptinės link, žvilgt į dešinę, ir štai toks vaizdas (→): kažkas [iš mūsų namo gyventojų?] sugalvojo, pasodindama [ar: -damas?; vargu; tikimybė baisiai maža] tuos paparčius, nukreipt žmonių judėjimą „teisingu“ keliuku.
Na, totalitaristinio mąstymo apraiška: jūs turit eit tik tuo keliuku, kurį jums palikau; jokio pasirinkimo: tuo ar anuo? (Smulkmenos atspindi esmę? – Regis, taip.)
Ir prisiminiau Reiną Raudą. Kalbinau jį „Literatūros akiračiams“, regis, VDU centriniuos rūmuos Kaune, kur vyko Santaros-Šviesos suvažiavimo įžanginė dalis; be kita ko, paklausiau ir apie jo domėjimąsi Rytais. – Ir jis prisiminė tokį dalyką iš Rytų Azijos (bijau dabar suklyst sakydamas, apie kurią valstybę kalbėjo):
– Pastato namus, ir palieka. Tada žmonės išmina takus, kurie tinkamiausi. O va tada, atsižvelgiant!, padaromi tikri.
Geras principas; teisingas principas. – Manau.
Protinga mintis?

(620) Visiškai tarp kitko: apie juoką ir santykius

Sekmadienis, Tėvo diena.
Iš ankstaus ankstaus ryto ėmė lyt. Dar mėginom šį tą nuveikt sode, bet ką ten tokio nuveiksi, kai toks oras.
Jau popietė, jau grįžom Vilniun; tebelyja.
Maždaug 16:30; 19 troleibusas, vežantis namo.
Už manęs sėdi pora. Nematau, tik girdžiu.
Ir porõs (spėčiau, abiem apie 20) moteriškoji dalis taip nenatūraliai kartkartėm nusijuokia. Na, atrodo, ne savaime, o tyčia. Jaunuolis vėl kažką tyliai tyliai vos ne į ausį, – ir vėl: cha! cha cha cha...
Ir pagalvojau: jaunuoli, ar jauti, kad jai visai nejuokinga, kad ji tau pataikauja? Nieko neįsivaizduoju siaubingesnio, kaip artimo žmogaus reakcija į tavo pajuokavimą va būtent tokiu būdu. Geriau jau tiesiai šviesiai pasakytų, kad nejuokinga.
Ir dar pagalvojau: nereikia tėvams su savo nuomonėm lįst į vaikų privatų pasaulį. Manyk, ką sau nori, bet pasilik tą nuomonę sau.