(621) Visiškai tarp kitko: apie liucerną ir Maironį, apie paparčius ir laisvę judėti

Mintis mes vis linkę vertint: kvaila, protinga; nauja (ar gal mes jos nežino[jo]m?), girdėta/skaityta ir pan.
Bet galvoj kartais išdygsta tokių, kurios kitiems gali atrodyt kaip visiškas nesusipratimas.
Pvz.: žiūri į augalus, o galvoji apie balažin ką.

(←) Štai išlipus iš 4G autobuso Sietyno stotelėj ir pasukus Laisvės prospekto link, šalia šaligatvio auga liucerna (taip, tos geltonai žydinčios žolės – medicago falcata), o galvoj jau entąjį kartą vis iškyla klausimas: „Kaip turėtų skambėt preciziškai suformuluotas [viktorininis] klausimas apie liucerną, kad teisingas atsakymas būtų: Maironis [„Saulė už Alpių leidos sustingus; / Varpai Liucernos / Dievui aukojo darbus vargingus / Žmogaus ir gamtos.“] – Na, kvaila mintis, išties, pripažįstu.

Išlipęs iš 2G einu namo, einu savosios laiptinės link, žvilgt į dešinę, ir štai toks vaizdas (→): kažkas [iš mūsų namo gyventojų?] sugalvojo, pasodindama [ar: -damas?; vargu; tikimybė baisiai maža] tuos paparčius, nukreipt žmonių judėjimą „teisingu“ keliuku.
Na, totalitaristinio mąstymo apraiška: jūs turit eit tik tuo keliuku, kurį jums palikau; jokio pasirinkimo: tuo ar anuo? (Smulkmenos atspindi esmę? – Regis, taip.)
Ir prisiminiau Reiną Raudą. Kalbinau jį „Literatūros akiračiams“, regis, VDU centriniuos rūmuos Kaune, kur vyko Santaros-Šviesos suvažiavimo įžanginė dalis; be kita ko, paklausiau ir apie jo domėjimąsi Rytais. – Ir jis prisiminė tokį dalyką iš Rytų Azijos (bijau dabar suklyst sakydamas, apie kurią valstybę kalbėjo):
– Pastato namus, ir palieka. Tada žmonės išmina takus, kurie tinkamiausi. O va tada, atsižvelgiant!, padaromi tikri.
Geras principas; teisingas principas. – Manau.
Protinga mintis?