(479) Visiškai tarp kitko: poezija prieš atostogas

Šiandien paskutinė darbo diena, tad, matyt, neatsitiktinai prisiminiau 2002-ų liepą sukurto Kornelijaus Platelio eilėraščio pradžią:

Laikas rašyti eiles, bet laikas ir keisti tepalus.

Liepą ir stengsiuos „pakeist tepalus“.

(478) Apie Vilniaus viešojo transporto pertvarką l. konkrečiai

Kažkuriam reportaže apie prie savivaldybės vykusį pertvarkos priešininkų mitingą buvo rašoma, esą tie protestuojai nežino, kaip viskas bus, nepatenkinti abstrakčiai, antizuokininkai, ir tiek. Tad būsiu labai konkretus.
Į darbą važiuoju 19 troleibusu. Kito varianto nėr. Be to, pusvalandis malonaus skaitymo. Iki pertvarkos troleibusas važinėja štai tokiu grafiku (palygint dažnai; žr. dešinėj).
O dabr užmeskite akį į tai, kas man siūloma nuo liepos 1-os:























Žiūrėjau ir taip, ir taip, ir pasirinkau vis tiek 19 troleibusą. Na kurių velnių persėdinėt su pasivaikščiojimais, jei tik dviem minutėm greičiau? Tikrai nėra jokios prasmės. Ir dar: pirmiausia siūlomi maršutai su autobusai, nors visai nepatogūs, be to, net ilgiau tektų važiuot (žr. 3 variantą).
Paklausit, o kas tau čia nepatinka? Tai ir važinėk savo 19-u. Troleibusai važinės dvigubai rečiau: prieš pertvarką nuo 8:30 iki 9:00 – keturi, po pertvarkos – tik du.
Optimizavimas? Gal ir taip. VVT išleis mažiau pinigų, bet ar man patogiau? – tikrai ne.
Va tokia labai konkreti analizė ir įvertinimas: man bus nepatogiau vykt į darbą (greičiausiai ir iš darbo, to varianto dar netikrinau).

(477) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxvi

[Praeitą penktadienį popiet kolega ėmė ir paklausė, kaip jaučiuos. Atsakiau pasitelkdamas nemėgstamą žodį: normaliai.]

– Atsiprašau, labai atsiprašau, bet baisiai negerai jaučiuos neturėdamas galimybės pasitikslint.
– Pasitikslint, kuriame puslapy yra cituota mintis?
– Ne cituota, o prisiminta. Vaidinau, kad cituoju, o išties – tik prisiminiau.

[Prisiminiau, kad Arno Ališausko rinkiny Rentgeno nuotraukų albumas yra eilėraštis apie savijautą, kuriame sužaista prieveiksmiu пусто ir esamojo laiko veiksmažodžiu pusto. Ir tiktai tiek. (Po perkūnais! kokia trumpa ta atmintis.)
Tiksli citata:

Dar prisiminiau rusą kaimyną – paklaustas kaip gyvas
Jis sakydavo „pusto v mojej grudnoj kletke tak pusto...“
Man taip pat – viskas taip pat ir be jokio vertimo:
pusto mano krūtinės narve – pusto pusto ir pusto

„Пусто в моей грудной клетке, pusto ir pusto“, – taip norėjau atsakyt kolegai apie savijautą.]

(222.1) Prieduras apie Karolį Poželą ir jo treniruotą Prancūzų Angelą

nuotrauka iš čia

Esu užfiksavęs šį tą apie ristiką Karolį Poželą.
Tada rašiau, kad wikipedijoj (nei en., nei lt.) Karolio Poželos = Karl Pojello kol kas nėr. Dabar en.wikipedijoj jau yra (nuotrauka pasiskolinta iš mano įrašo).
Ypač sudomino paskutinė pastraipa: palaidotas vienam kape su Maurice’u Tillet, mirusiu tą pačią dieną kaip ir Požela. Šreko prototipu.

(476) Iš popieryno, xiv: audiatur et altera pars

Prae scriptum. Dabar įvairiai apibūdinam Sąjūdžio laikus (vienybės, susitelkimo ir pan). Manau, reiktų neužmiršt ir tokio dalyko: tai buvo teisybės, t.y. savo nuomonės/įsitikinimo, sakymo laikas.

Yra gražus ir su tikrove lyg ir neprasilenkiantis straipsnis lt.wikipedijoj apie Feliksą Vaitkų – kaip apie Dariaus ir Girėno sumanymo perskrist Atlantą įvykdytoją. Edita Mildažytė apie Vaitkų sukūrė dokumentinį filmą „Solo virš Atlanto“, – vienžo, herojus.
Bet ar ne [tik] 2006-ais Vaitkaus skrydžiui per Atlantą atminti Ballinrobe (Airijoj) pastatytą skulptoriaus Juozo Šlivinsko paminklą turėdamas galvoj karo lakūnas-pilotas Leonardas Juozėnas 1989-ų spalį parašė laišką Atgimimo redakcijai:

15 centų vertės pašto ženklas, 1936

Teko girdėti, kad ruošiamasi statyti paminklą Atlanto nugalėtojui Amerikos lietuvių lakūnui Feliksui Vaiktui, kuris, esą, pratęsė Dariaus ir Girėno žygdarbį.
Aš apie tai esu kitos nuomonės.
Sutinkant Darių ir Girėną aš buvau paauglys vaikėzas, o sutinkant F. Vaitkų jau Karo aviacijos mokyklos mokinys-lakūnas. Mano pareiga buvo stovėti garbės sargyboje sutinkant svečią. Pagaliau pasirodė lėktuvas. Iš jo išlipusį Vaitkų sutiko aviacijos viršininkas A[ntanas] Gustaitis ir būrys karininkų lakūnų. Išsirikiavome. Vaitkus įlipo į čia pat padarytą tribūną, kiek pamikčiojo ir pagaliau sušuko:
– Džiaugiuosi, kad turiu sveiką galvą!..
Netrenkiau žemėn šautuvo, kuriuo gerbiau, nes to neleido kariška garbė. Bet grįžtant į kareivines visi spjaudėmės, lyg mazgote per akis gavę. Ir šitokį „didvyrį“ mes buvome priversti gerbti ginklu? Koks gi tu „didvyris“, jeigu vos pamatęs ganantis Anglijos karves greit nusodinai žemėn lėktuvą ir dar jį sulaužei vien dėl to, kad „turėtum sveiką galvą“? Vadinasi, tau nusispjaut į viską – į Darių ir Girėną, į jų šventą atminimą, pagaliau į Lietuvos garbę – už viską svarbiau tavo galva!..
Mano nuomone, jis, tas Feliksas Vaitkus, nevertas ne tik paminklo, bet ir lakūno vardo. Nes tai karjeristas, skridęs ne dėl Lietuvos garbės, bet savo biznio sumetimais.  (Atgimimas, 1989-10-06–13, nr. 36, p. 4)

P.S. Išklausyt antrąją pusę visada gerai; nesvarbu, ką mes manome.
Altera pars tik garui nuleisti? — Gal ir taip.

(475) Susieji – ir [nuklysti į lankas], xiv

Prisiminiau, kad Šiaurės Atėnuos skaitydamas Gyčio Norvilo atsakymus į Oscaro Wilde’o klausimyną buvau prisiminęs Justiną Marcinkevičių. Jei konkrečiau, skaitydamas atsakymą į šitą klausimą:

Didžiausias malonumas? Gadinti orą ar dirbti kokį paprastą fizinį darbą: kasti duobę, rinkti nuo pievos arkliašūdžius, atkasinėti akmenis, koks skirtumas…

buvau prisiminęs Just. M. eilėraščio „Pasiilgau arklio“ pirmą posmą (fizinis darbas ir arkliašūdžiai priminė):

Paprasčiausiai: pasiilgau arklio,
jo protingų ir gerų akių.
Norisi kažką sunkaus pavalkiot
arba šiaip – pasiganyt sykiu.

– Na ir kas čia tokio? – paklausit. Nieko tokio, tai tik įvadas į tekstologinį/psichologinį priedurą.
Atmintinai temoku tik tą cituotąjį Marcinkevičiaus posmą. Jis koks buvo parašytas 1966-ais, toks ir liko.
Bet paskutinis pasikeitė iš esmės. Nuo 1968-ų, kada išėjo rinkinys Liepsnojantis krūmas, tas posmas toks:

Ji [= kaip darbas paprasta tiesa] tarytum pavalkai mus jungia
su praeitimi ir ateitim.
Į gyvenimą – saldžiausią jungą –
žiūrim jau suprantančiom akim.

O pradžioj buvo visai kitoks:

Pasiilgau arklio. Jį sutikęs,
aš atsiprašysiu prie visų,
kad kadaise, žvėriškai supykęs,
taip, kaip žmogų, mušęs jį esu.

„Pasiilgau arklio“ su tokiu baigiamuoju posmu buvo išspausdintas 1967-ų Poezijos pavasary (p. 70). Kodėl buvo perrašytas – teišeina spėliot: kas nors ką nors perskaitęs eilėraštį PP almanache leptėjo? rinkinio redaktorė Aušra Sluckaitė abejonę išsakė? pats autorius taip nusprendė?
Kita vertus, ne tai svarbiausia. Pirminis posmo variantas visiškai disonuoja su Marcinkevičiaus poezijos lyrinio subjekto pasaulėvoka. Vos ne antimarcinkevičiškas posmas. (Ar paskutinės dvi eilutės, taip sakant, iš gyvenimo? – Greičiausiai. Kam tokius nemalonius dalykus reiktų išgalvot?)
Tai, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl tapo perrašytas.

(474) Epizodai, i: Schilleris ir Goethe išeinamojoj Irkutsko srity

                                                                           Skiriu poetui ir vertėjui Dainiui Gintalui,
                                                                           ne tik fotografuojančiam išvietes,
                                                                           bet ir sukūrusiam eilėraštį
                                                                           apie gero poeto [t.y. Sigito Gedos] knygą:

                                                                                               net ir baisiai susukus vidurius
                                                                                               jos nepaleidau iš rankų

1949/50 metų žiema, politiniai kaliniai stato Vichorevkos miestelį.
Rašytojas Jonas Šukys (1906–1987; 1945-ais nuteistas sušaudyti, paskui bausmė pakeista: 25-eri) užsuka išeinamon ir randa jau tupintį generolą Dietrichą von Sauckeną (karo belaisvį, irgi 25-eriems nuteistą). Pritupia šalia. Ir generolas ima deklamuot Schillerio „Das Lied von der Glocke“, kurios motto „Vivos voco. Mortuos plango. Fulgura frango“ [Gyvus šaukiu. Mirusius apraudu. Žaibus sutramdau; Putinas dvi pirmąsias frazes apvertė: Vivos plango, mortuos voco; ar kas nors yra gretinęs šį Putino tekstą su Schillerio tekstu? Nežinau.], – 430 eilučių.

Generolas, tupėdamas išeinamoje, deklamavo, o aš klausiausi. Rodos, nejutome skersvėjų, kurie ėjo iš apačios ir pro dvejas atviras duris. Paskui pradėjo deklamuoti ištraukas iš „Fausto“. Dievaži, kiek daug jis mokėjo! Naujos ir naujos filosofinės ištraukos, ir vis deklamuojamos su jausmu, akcentuojant žodžius. Klausiau ir stebėjaus tokia dvasine jėga. (Mane nuteisė sušaudyti, 1993, p. 262–263)

Prozininko apibendrinimas: „kaip gerai atmintinai mokėti gražios poezijos“.

P.S. Vaikystėj nežinojau tokio žodžio kaip tualetas, tik išeinama. (LKŽ šio žodžio [įvardžiuotinės formos]  reikšmę atskleidžiantis vienintelis sakinys – paties Jablonskio: „Kur jūsų išeinamoji?“)
P.P.S. Esu sakęs Sigiui Parulskiui, kad eilėraščio „Dangaus durys dažytos“ frazėj „tėvas sumanė statyt / tualetą“ paskutinis žodis – nesusipratimas, ir tiek. Pasakęs tai, pridūriau, kad man tai vienas gražiausių jo eilėraščių. – O Tau pačiam? – „Šaltis“ [„su motina / kartu su motina // žengiau į požemius / į rūsį raugtų agurkų“ etc.].

(473) Dėl juoko: Buicko reklama

Tiesiog trys žodžiai rėmeliuose, ir tiek. (Spėtina, turėtas galvoj štai toks modelis.)

Chicagoj leidžiamas Draugas, 1955-08-02, p. 4

(472) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxv

– Algis Griškevičius kartais būna per daug konceptualus.
– Ką turi galvoj?
– Jis sugalvoja, o ne kuria. Pvz.: „Aštri moteris“. Totaliai instrumentalistinis požiūris į žmogaus kūną: rankena, atsiprašant.
– O ką? spontaniškumas – didi vertybė?
– Gimimas (kūrinio, nebūtinai vaiko) vis dėlto spontaniškas aktas, manau. Gal ir klystu.

(471) Užparaštė, lxvi: apie įsimenamas poezijos eilutes

Skaitydamas pranešimą, kad pasipildė Lietuvos rekordų knyga, pagalvojau: o kodėl buvo pasirinktos būtent tos, o ne kitos Maironio eilutės (nuotraukoj tematyt perlaužta „Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!“)? Aišku, reiktų klaust pačių raidžių rišėjų. (Gražiausios? Prasmingiausios? O gal lengviausiai išlankstomos?)
Nors atsakyt vis dėlto sunku.
Tarkim, iš Donaldo Kajoko:

o skaisčiausiai spindės tai kas rodės niekai
raisto kmynas dėlė magdalietės plaukai

Skambù; pirmoj eilutėj – „teisinga“ mintis; antroj – trys „niekai“, kurie, atsidūrę šalia kits kito, išties suspindi...
Arba irgi iš DonKajoko:

atsakyk tik tuomet jeigu to nežinai
jei žinai patylėk nemeluoki verčiau

Čia jau pirmiausia dėl minties; Laozi: žinantieji nekalba.
Arba iš Gyčio Norvilo:

dabar skambam it valgykliniai indai
iš kurių ryja tarnybiniai šunys

Nežinau, tiesiog kažkokios agresyvios ekspresijos pritvinkęs girdimas vaizdas; „paveikus“.
Taip, sunku atsakyti kodėl.

(470) Tarp kitko: apie vertes – aktualioji vs išliekamoji

Regis, praeitą šeštadienį palygint ilgai dieną lijo? Kiek prisimenu, taip. Tai va: nieko negalėdamas vad. sode daryt po atviru dangum (pvz., smulkit išpjautų sausuolių), ėmiaus buv. šeimininkų sankaupų – vežė žmonės ir krovė laikraščius, kurie tiktų įkuram [LKŽ patikslintina: ne tik „skiedros, skalos ar šiaip smulkios ir sausos malkos“, bet ir popieriai, ypač laikraščiai].
Laikotarpio tiksliai nenurodysiu, bet bent jau 1998–1999-ais Ričardas Gavelis pragyvenimui užsidirbdavo kas savaitę Respublikai rašydamas „Nuomonę“.
Paskaičiau keletą. Bet kokią išliekamąją vertę praradę tekstai (įsimintinas sakinys: „Lietuvoje gyventi keista, todėl įdomu.“ – Irgi nieko tokio.). Nors už juos buvo sumokama tiek, kiek tikrai negalėjai tikėtis kultūrinėj periodikoj paskelbęs apsakymą (tarkim).
Kvaila būtų pult moralizuoti, esą už vieną Gavelio novelę Respublika galėjo sumokėt kaip už keturis aktualius tekstus. Utopinė mintis. Respublikai reikėjo aktualių tekstų, už juos ji ir mokėjo, ir viskas tvarkoj.
Suvokiu ir tai, kad aktualūs tekstai – par excellence laikini, kelias dienas, na, gal savaitę svarbūs/dominantys tekstai. Nori nenori, susidėsto tokia priešprieša (gal jau kur nors ir užfiksuota): aktualioji vs išliekamoji [teksto] vertė. Kai tokius vad. aktualiuosius (pvz., apie Prezidentės metinį pranešimą šiandien) tekstus rašo žurnalistai ar politikos apžvalgininkai, – viskas tvarkoj, čia jų daržas, bet kai apie tai tenka rašyt žmonėms, kurie gali sukurt šį tą išliekamo, deja, liūdna. Nors ir suprantama: valgyt visiems reikia.

(469) Visiškai tarp kitko: apie Turniškes ir poeziją

Skaitydamas straipsnį apie dabartines Turniškių bėdas, prisiminiau vieno eilėraščio istoriją.
Taigi, įsivaizduokit: 1968-ų pradžia, ką tik perkopėt Kristaus amžių, esat dviejų poezijos rinkinių autorius, netrukus turi pasirodyt trečiasis, bet dar per cenzūrą neperėjęs. Nuvažiuojat Kapsuku pervadinton Marijampolėn, kur pedagoginėj mokykloj turi vykt Vytautui Montvilai skirtas literatūros vakaras. Ir staiga su jumis susipažint pareiškia norą drg. Michalina M., lyg ir rašytoja, bet šiaip – komunistė nuo prieškario laikų, buv. ministrė, žodžiu, valdžios žmogus. O spausdama ranką lyg tarp kitko ima ir paklausia, ar jūs tikrai tas, kuris parašė eilėraštį apie Turniškes.
Bent aš tai tikrai, švelniai tariant, labai nekaip pasijausčiau.
O drg. Michalina linksminasi ir linksmina dėstytojų kambary susirinkusius būsimo vakaro dalyvius: esą tą jūsų eilėraštį apie Turniškes Sniečkaus įsakymu dabar skaitanti visa Lietuvos valdžia. Sniečkus perskaitęs pasipiktino, davė Šumauskui, LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui; Šumauskas skaitęs tą eilėraštį kiaurą naktį, iš ryto paskambinęs Sniečkui ir prisipažinęs, kad nieko nesupratęs. Ir drg. Michalina sakanti: Šumauskas nesuprato, tai gal būsimieji mokytojai supras? Būtinai šį vakarą jį paskaitykit!
Jūs sukat uodegą sakydamas, kad neturit teksto, o atmintinai nemokat. Ir jums jau aišku: cenzoriams šitas eilėraštis užkliuvo, jų iniciatyva jis ir atsidūrė net ant paties Sniečkaus stalo.

Štai tas eilėraštis „Turniškės“, ten ir parašytas (aišku, anapus tvoros) 1967-ų rugsėjo 26–27:

Vyriausybinės pušys.
               Vyriausybinės vilos.
Prie nuomojamo slenksčio –
               nenuomojamas grybas.
Prie nuomojamo slenksčio –
               aš spygliais apsipylęs.
Vyriausybinės pušys,
               gal ir aš vyriausybinis?
Lyg valstybė kūryba.
               Bastaus kaip apsėstas.
Paskui seserį stirną
               nugyliavo galvijai.
Žolė dygsta asfalte,
               išpešta ne pincetais.
Ir spygliai ant asfalto
               lyg pincetai rūdija.
Bylose kiek rūdija
               atkaklių sąvaržėlių
Ir kiek lapų pagelsta,
               nežaliavusių medžiuos!.. –
Nesiskutusios kalvos.
               Aš visai neapžėliau –
Tik prilipo prie žando
               tas miškingas peizažas.
Mąsto žemė barzdota.
               Mąsto žemėje Marksas.
Abejoja ir tiki –
               būtų metas ilsėtis.
Žolė želia asfalte,
               atkakliai prisimerkus.
Ir prie smilkinio kybo
               spyglys lyg pincetas.

Šio eilėraščio autorius – a.a. Albinas Bernotas; eilėraščio istorija yra knygoj Rašytojas ir cenzūra (1992, p. 10–11).
P.S. (dėl juoko) Be to, galima pasitikrint, ar jūsų poezijos suvokimas panašesnis į Sniečkaus, ar į Šumausko.

(468) Užparaštė, lxv: apie 俳句

Prisiminiau, kad buvau prisiminęs, – suformulavau pirmąjį įrašo sakinį ir pagalvojau: ar įmanoma tiksliau išreikšti tai, ką noriu pasakyt?
Skaitydamas skelbimą „NASA skelbia haiku konkursą“, buvau prisiminęs Paulių Normantą, ne tik keliautoją fotografą, bet ir poetą – Lai Vėjų Normantą. Kuriantį haiku. Ir jo (nors lietuviškai užrašyti) trieiliai man atrodo panašiausi į 俳句. Pasaulėvoka (budistinė?) šiuo atveju, man regis, yra kur kas esmingesnis dalykas negu atitinkamas skiemenų skaičius eilutėse. Du jo haiku (ŠA, 2008-06-13, p. 2):

Žvakės dagtis
Kaip raudona skruzdėlė
Liepsnoja susirietusi.
•••
Įsiklausyk į šviesą,
Įsižiūrėk į garsą.
Bus lengva sukti Dharmos ratą.

P.S. Ir kuo trieilis prasčiau negu haiku? Tebūnie ir tas, ir tas.
P.P.S. Dalyvinė raiška yra grožis par excellence. :)

(467) Dėl juoko: kaip norėjau tapt pirmeiviškiausiu vyru Lietuvoj

Per pietus skaitinėdamas apie tą konvenciją ir gender identity baubą, prisiminiau:
1985-ų pavasaris, baigėm universitetą, skirstymas, kas kur turės dirbt.
Nebuvau pirmūnas, —vg— įrašytas antram dešimtuke.
Ateina mano eilė. Žiūriu, ne tik mokyklos likę, dar ir dviejų darželio auklėtojų reikia. Sakau:
– Norėčiau gaut paskyrimą į vaikų darželį.
– Tie poetai visokių nesąmonių prisigalvoja! – pakėlė balsą prorektorius Sudavičius. – Į mokyklą jį, į mokyklą!
Neišvažiavau į Trakus mokytojaut. Išsisukau, gavau raštą, kad manęs ten nebereikia (žmona dar studentė, sūnus ką tik gimęs, supraskit, kaip man bus sunku kasdien kursuot Vilnius–Trakai), ir pradėjau dirbt „Vagos“ leidykloj (jaunesniuoju redaktorium Muzikologijos ir teatrologijos redakcijoj; a-moll, bet C-dur; pirmoj redaguotoj knygoj apie tenorą Valentiną Adamkevičių palikau korektūros klaidą paraše po nuotrauka: vietoj Smetanos – Smetonos, – ačiū nežinau kam, kad vienas B[edřich], o kitas A[ntanas], – daug kam net patiko: humoro jausmą mėgino įžvelgt).
Štai taip žlugo mano noras tapt pirmuoju vaikų darželio auklyčiu tarybinėj Lietuvoj. Ech, gaila, dabar turėčiau kuo girtis, gal net žurnalas Žmonės apie mane parašytų... :)

(466) Susieji – ir [visiškai sutrinki], xiii

Kai 19 troleibusas nuo Žvėryno pakyla į kalną ir vos įsukęs Laisvės prospektan sustoja, vis nužvelgiu kitąpus gatvės prieš kokį mėnesį pasodintus klevukus. Na ne, čia tikrai ne paprastasis klevas (acer platanoides, vienintelė Lietuvoj savaiminė klevų rūšis) – tokiu laiku jo lapai turėtų būt tiesiog žali, o šitie – kažkokio purpurinio, bordo atspalvio; bet ne raudonasis (acer rumbum) – to lapai būtų ryškiai raudoni.
Ir kad apsiraminčiau! Kurgi... Sodinukai vis dėlto greičiausiai pirkti Lietuvoj. Ir puoliau ieškot. Realiausi pretendentai – klevas paprastasis „Crimson Sentry“ arba klevas paprastasis „Royal Red“ (tikėtiniausia). Ir galvoju: kurių galų ne įprastinis klevas, o kažkoks „patobulintas“ – royal red? [Ir iškart išdygo abejonė: gal iš principo klystu – nė karto nebuvau išlipęs Sietyno stotelėj ir neapžiūrėjau tų sodinukų iš arti – gal tai išvis ne klevai? Abejonės mano galvoj greit dygsta, ergo, tinkama dirva.] — Ką gi, spėtina, natūrnacionalistas ir natūrtradicionalistas esu: man gražu tik tai, kas įprastai auga Lietuvoj. :)

Bet šį pavasarį Vilniuj (beveik neabejoju) tikrai daugiau buvo išpjauta medžių negu pasodinta. Apie tai naujausiam, penktam Kultūros barų numery yra Dainiaus Labeckio straipsnis „Vilniaus parkų šiandiena pagal medkirčių scenarijų“. Beskaitydamas radau ir tokius du sakinius:

Įdomiausia, kad Vilniaus parkų viršininkai tiksliai nežino introdukuotų medžių rūšių (bent jau tų, kuriuos iškirto), jų vertę nustato iš akies, labai paprastai: medis turi būti vietinis, tiesus, sveikas ir, pageidautina, jaunas. Kiti esą menkaverčiai. (p. 23)

Apibendrinimas žiaurokas:

[...] mūsų žaliąjį paveldą jau kuris laikas tvarko žmonės, neturintys supratimo apie želdinių vertę, neišmanantys jų istorijos, neskiriantys stilių, nejaučiantys meilės gamtai ir savo darbui. (p. 24)

Grįžtant prie tų klevelių netoli Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos (t.y. kolegijos), ima pirštis mintis: gal tiesiog pirkusiajam tuos sodinukus pasirodė, kad žali klevų lapai vasarą negražu ir parinko „iškart“ spalvotus; na kam laukt rudens?

Asociatyvi digresija. Kokio lietuvių poeto knygą būtų norima padovanot radijo viktrinos dalyviui, teisingai atsakiusiam į klausimą:

– Kieno antkapiniam paminkle iškaltos šios dvi jo eilėraščio eilutės:

Ir spindėjimą žalio lapo
Tu pasiėmei su savim.

 — ? — Pamėginkit atsakyt prieš googlindami. :)

(465) Visiškai tarp kitko: apie klausimus ir paminklus

Šeštadienį per Lietuvos radiją besiklausydamas Gražinos Kadžytės vedamos viktorinos „Ot tai tau!“ prisiminiau laikus, kai ją vesdavom trise (atsklanda likusi senoji: „klausimai iš kalbos ir literatūros, tautosakos ir etnokultūros“). Kas trečią savaitgalį tekdavo atkeliaut į studiją sugalvojus mažiausiai penkis klausimus. Kartais jais būdavau patenkintas, kartais visai nepatenkintas, bet nebūdavo kur dėtis: jei viktorina, tai turi ko nors klaust.
O klausimai kartais ima ir susigalvoja. Va prieš kokią savaitę vienas visai neblogas atsirado (jei tarp prizų būtų a.a. Sigito Gedos knyga):

Kam apie 1985 metus norėjo pastatyti paminklą Sigitas Geda?

Išbandžiau su trim žmonėm; ilgokai teko patarinėt, kol teisingą atsakymą išgirdau.
Deja, neturiu jokio prizo, tad sustot šitoj vietoj ir siūlyt jums išbandyti laimę negražu būtų.
Iš 1991-04-14 parašyto nekrologo Stasiui Santvarui:

Viename laiške jam [= Santvarui] prieš gerą penketą metų rašiau, jog noriu pastatyti paminklą žiogui (!) Lietuvoje. Taip, žiogui, nes tuomet net ir Maironiui paminklą statant skulptorius turėjo uždengti šventą kryžių, net ir fotografuojant kunigą ar bažnyčią jokiu būdu kryžiaus nevalia buvo rodyti. „Pastatyk, Sigitai, pastatyk žiogui paminklą Lietuvoje...“ ne juokais pagavo mano žaidimą senas poetas. Nepastačiau, regis, jau ir neišeis toks, kokio aš norėjau, o ir ilgai dar visi mes, regis, turėsim nešiotis švenčiausius savo sumanymus širdyse ir protuose. Nebijokime bent jau šito, nes tokie paminklai – patys tvirčiausi, ir pasvirtų jie tik vienu atveju, nelyg Armėnijoj, žemei prasivėrus, sykiu su mumis... Bet tokiais atvejais jau išvis nedaug kas arba niekas žmonėms nereikalinga. („Ką šneka vandenyno puta?“, Literatūra ir menas, 1991-04-20, p. 7)

Nežinau, kaip įsivaizdavo paminklą žiogui Sigitas Geda. Abejoju, ar kas nors paaiškėja (apie paminklą) ir perskaičius jo eilėraštį iš būtent 1985-ais išėjusios Mamutų tėvynės (p. 45–48):

Žiogas ryto šviesoj

Poezija – tarp dviejų žodžių ar periodų uždaryta dvasia, tai, kas nepagaunama.
Uždaryk nepagaunamą paukštį. Taip, kad būtų ir laisvas.
Metafora – paukštis, kuris vienu sparnu plasnoja erdvėj.
Už kito tu jį laikai.
Poezija arba alsavimas.
Lyg ir nebaigta.
Sustoti taške, kuris iš tikrųjų iliuzinis.
Laikinas taškas: kaip jaguarui prieš šuolį, sugriebiant auką.
Poezija – ta pati erdvė, kurią buvo leista matyt ir senovės Egipte.
Poetas, kuomet nekuria, gali padaryti nusikaltimą.
Iš nevilties.
Nesąmoningos. Iš savigraužos. Kaip ligonis.
Kuriant atrodo, kad matai tik tu vienas. Iš čia noras parodyti ir kitiems.
Kūrybos fokusas: galimi bet kokie daiktų santykiai.
Medis – stiklinėje. Svarbu, kaip atrodytų, jeigu būtų kūręs pats dievas.
Natūralizmo pašlovinimas: imti išbaigtus daiktus ir juos sudėliot kaip patinka.
Žaidimas esamom formom. Gražus arba baisus. Harmoningą valandą – koks tiktai nori.
Demiurgas pajūrio smėly.
Jūra delne, o toj jūroje – kriauklės.
Poetas miega su moterim, o jo rankoj gyva baltapilvė kregždė.
Labai trumpam buvau pagavęs dvasią. Alsavau ir su oro srove iš burnos plaukė mažyčiai paukščiai ir žuvys.
Žiogas ir žydintis senas akmuo.
     ŽIOGASIRŽYDINTI
     DIEVOKREGŽDĖ
     ŽIOGASIRDIEVAS
     JISIR
     ŽIOGASIRSAULĖ
     IRŽALIA
     JISIR
     ŽIOGASIRŽALIA
     JISIR
     ŽIOGASIRAKMENYS
     ŽIOGASAPLINK
     ŽIOGASIRAPIE
     YRA
Išardyti kalbos ryšius – išardyti pasaulio santykius.
Nublokšti nuo savęs tinklą, kuriuo gaudom pasaulį.
Naujai sustatyti visatą.
Tai, kas buvo viršuj, turi atsikliūt apačioj.
Vertikalė – horizontalė.
Naujai viską sujungti.
Taip iš naujo suprasime visumą.
Viskas vieninga, bet tiktai kuriant.
Donelaitis turėjo tą pragaro dievišką akį.
Žmogus perstato daiktus ne gamtoj, o savo sieloj.
Kūryba vyksta vidinėj erdvėj.
Už akių ir kaktos. Akių dugne.
Gal dėl to reikalinga begalinė žydra erdvė.
Akių dugnas. Jūra. Skliautai.
Skliautų būtinybė.
Prasivers jūroj kriauklė ir iš jos kyštels galvą žmogus.
Ištiesintas skliautas – plokštuma – aibė mažyčių figūrų.
Paukščių – žuvų – žmonių.
Tik gyvų. Amžinų formų.
Todėl, kad miršta ne ideali forma, ne pirmavaizdis, o vienas iš jo variantų.
Viskas išliktų net ir tuomet, jeigu mirtų pasaulis.
Mano motina ten nuėjo, pasiėmusi kaulus iš žemės.
Kūryba – baisi bedievystė.
Ėjimas prieš dievišką valią.
Kas ką?
Jis. Bet vėlgi – tik vieną, laikiną kraują ir kaulą, vandenį, užpildžiusį amžiną formą.
Atimdami iš dievo amžinas formas, nelyginant indus iš šeimininko, prilygstame jam.
Dvi boružės apokaliptinėj šviesoje.
Dvi boružės ir mažytis sakalas tau ant rankos.

O Algio Griškevičiaus sukurtas žiogas prie sienos Konstitucijos prospekte prisikabino tik 2008-ais.

P.S. (dėl juoko) Ar buvo galima anais laikais oficialiai išspausdintame tekste žodį Dievas pradėti didžiąja raide? — Buvo. Reikėjo visą žodį rašyti didžiosiom raidėm.