(862) Iš praeitos vasaros: Nida

ai pakaitina, kaip šį savaitgalį, tai norom nenorom prisimeni, kad jau vasara tuoj, kad bus ir atostogų.
Šįmet nieko tokio nebus, o pernai buvo nuskilę – už dyką tris dienas Nidoj teko pabūt.
Liepos 16–18 vyko XIX Thomo Manno festivalis, kurio tema „Sąžinės proveržis“; skaičiau pranešimą.
Šiek tiek gailėjaus, ir tebesigailiu, kad leidaus Antano Gailiaus įkalbamas imtis pranešimo. Ką reiktų turėt galvot tokį dalyką rengiant, kas adresatas: lietuviai ar vokiečiai? Visiškai skirtingos išankstinės žinios. Kita vertus, reikia iš klausos daugmaž suvokiamo pranešimo, o ne straipsnio; tą galėtum apkabinėt visokiom išnašom. Taip ir neapsisprendžiau, tad ir išėjo nei šioks, nei toks tekstas.
Bet tebūnie ir akims pasiekiamas, pagalvojau, – gal kas perpras, kaip nereiktų daryt.

Apie balsus – proto ir širdies (arba sąžinės), ir murmuratio

Nėra istorijos [gen. sing.], yra istorijos [nom. pl.]

Gintaras Grajauskas

Prae scriptum Šis pranešimas nebus nuoseklus pasakojimas apie likimus žmonių, dalyvavusių ginkluotoje pokario rezistencijoje, galima sakyt, iki jos pabaigos. Stabtelėsiu prie kai kurių epizodų; jie, manau, iškalbingesni už virtines datų, vietovardžių ir faktų, nes šį tą pasako apie vertybes ir nuostatas – dalykus, kurie turėtų būt suvokiami ir jau visai kitu laiku gyvenantiems. Arba lygiai taip pat nesuvokiami.
Išeities pozicija: žmogus visada turi galimybę rinktis.

(1.1) Bronius Krivickas
Dabar kai pagalvoji: jeigu kas, tarkim, 1985-ais būtų ėmęs įrodinėt, kad buvo toks 1919 metais, kaip ir Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis, gimęs poetas, kurio kūrybos visiškai nežinom, bet po gero dešimtmečio ji atsidurs mokyklų programose, na, nežinau, kaip kitaip į tokias kalbas būtų buvę galima reaguot? – tik: svaičiojimai. Broniaus Krivicko poezija išniro tarsi iš nebūties (suprantu, per skambu, bet nieko tikslesnio negaliu rasti).
          Kad buvo kuriamos dainos apie partizanus, kad ir jie patys eiliavo (visada ir visur tokių žmonių atsiranda), taip, žinojom, bet kad tokio poetinio lygio kūryba ėmė ir išniro – išties stebėtina. Eilėraščiai, sonetai, epigramos, satyros. Broniaus Krivicko kūryba yra tarsi paralelus pasaulis, lyginant su oficialiąja po karo, Stalino laikais kurtąja literatūra. Ir sykiu – drįstu teigt – nepaneigiamas moralinis priekaištas pastarajai: buvo Lietuvoj ir laisvų kūrėjų. Kad gretinimas taip nerėžtų akies, jo kūrybai sugalvota atskira lentynėlė: rezistencijos poezija. Bet jei šitą lentynėlę vadinam rezistencijos, tai kaip vadint tą ilgąją, ant kurios rikiuojas kitų Lietuvoj kūrusiųjų knygos? Dabar ji vadinama: tarybinė.
          Probėgšmais: gimnazijoj rašo feljetonus, studijuodamas universitete rimtai imasi kritikos, pereina prie novelių, poetinės prozos, sukuria net dramą, redaguoja kelis leidinius. Jei nebūtų 1943-iais uždarytas Vilniaus Universitetas, visai tikėtina, kad būtų pasukęs į mokslus (kalbėta, esą prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, kurio vadovaujamas kaip diplominį darbą parašė pirmąją labai gerai įvertintą studiją apie Jono Aisčio poeziją, ketina jį pasirinkt savo asistentu). Bet viskas pasisuko kitaip.
          Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, proto balsas turėjo sakyt: bėk, traukis, nes iš sovietų valdžios tikėtis stebuklo – kūrybinės laisvės beviltiška; iš esmės tęsis tai, kas dėjos pirmosios okupacijos laiku (pasitraukė iš Lietuvos net tie, kurie tada rašė naująją valdžią šlovinančius eilėraščius ir vertė „Katiušą“; pvz., Juozas Kruminas ir Jurgis Blekaitis). Grįžę Lietuvon viskam ims vadovauti su Raudonąja armija pasitraukusieji į Sovietų Sąjungą.
          Bet liko. Ar tokį apsisprendimą galėjo lemti mintis, užrašyta karo metais sukurtoje „Giesmėje laisvei“, kurią viešai skaitė Vilniuje 1944-ų kovo pabaigoje per literatūros ir muzikos vakarą?

Tie paukščiai, kurie nardo padangėse, jie nėra laisvi, nes ateina ruduo, ir jie turi skristi į pietus, o atėjus pavasariui, turi traukti atgal į šiaurę. Tik tas paukštis buvo laisvas, kurs, turėdamas sveikus sparnus, nepaklausė savo kraujo balso: atsiskyrė nuo būrio, lekiančio pietų link, ir, nutūpęs medžio šakon, žvilgsniu palydėjo išlekiančius.

Manau, toks klausimas turi teisę būti keliamas.
          1944 metų rudenį, kaip diplomuotas lituanistas, Krivickas pradėjo dirbti gimnazijoj mokytoju, kurių labai trūko. Du broliai jau slapstėsi, kad nepaimtų į okupacinę kariuomenę. 1945-ų vasarį, gavęs kvietimą atvykti į MGB skyrių, pasitraukė iš legalaus gyvenimo, prisijungė prie brolių. Pasitraukimas iš legalaus gyvenimo sutampa su pirmaisiais eilėraščiais, kurių anksčiau nebuvo rašęs.
          1945-ų vasarą žuvo jaunėlis brolis Juozas. Jo kūnas su kitų žuvusiųjų buvo numestas Biržuose. Po poros metų Bronius Krivickas sukūrė jam skirtą eilėraštį, kuris, mano manymu, pagal poetinę jėgą gretintinas tik su Mykolaičio-Putino Vivos plango, mortuos voco. Mintis eilėraščio paprasta, nors reta lietuvių atlaidžiojoj poezijoj: niekada neatleisiu nužudžiusiems brolį priešams; bet visa jėga sklinda iš beveik 30 kartų pasikartojančio balsio „o“ (kaip neprisiminsi Poe „Varno“ su nevermore); iš to gaudesio „iškrentančios“, be ryškaus „o“ pasibaigiančios eilutės suskamba dar įspūdingiau. Vargu ar šį eilėraštį galima išverst. Tiesiog jo fonika, skambesys labai svarbus prasmės kūrimosi elementas:

Niekad, niekados
Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.

Išsipildė mano mintys tos...

Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...

Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžius žodžius kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.

Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.

Niekad, niekados...

Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.

Tas o (-os) skamba esmingai, man šis balsis siejasi su fatum balsu.

1949 metais pasaulis minėjo 200-ąsiais Goethės gimimo metines. Iš lietuvių (tikrinaus, regis, neklystu) šį jubiliejų prasmingiausiai paminėjo Bronius Krivickas, išversdamas per 70 jo poetinių kūrinių – dainų, baladžių, filosofinės lyrikos, epigramų, satyrų. Niekas šių vertimų rimčiau nėra analizavęs; kad jie visai vykę, girdėjau iš a.a. Bronio Savukyno (kelis paskelbė savo redaguojamuose Kultūros baruose); jo, be kita ko, ir Johanneso Bobrowskio poezijos vertėjo, nuomone visiškai pasitikiu. (Pagalvojau: gal šis faktas būtų įdomus ir rimtiems Goethės tyrinėtojams?) Kam, kai gali žūt kad ir šiandien arba ryt, jei stribai ar NKVD kariuomenė užtiks, kur slapstaisi, imtis tokio darbo? (Vertimas juk ir darbas?) – Nerandu atsakymo.
Kadangi esam Nidoj, pridursiu: Krivickas yra išvertęs ir garsiąją Agnes Miegel baladę „Die Frauen von Nidden“:

Pakrantėj Nidos moterys stovėjo.
Ranka akis pridengusios žiūrėjo,
Kaip artinas į krantą valtys skubinai
Ir plazda juodos vėliavos ant jų liūdnai. [Etc.]

Šiaurės Aukštaitijos, Biržų krašto partizanai ilgiausiai laikėsi atskirai, nesijungė į visą šalį apimančią Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) organizaciją. Įsijungė tik 1951 metų rudenį, kai jų buvo likę vos kelios dešimtys. Bronius Krivickas, daugiau kaip šešerius metus išlikęs gyvas daugiausia rasdamas prieglobstį pas pažįstamus žmones, buvo deleguotas į LLKS Rytų Lietuvos srities štabą, kur turėjo užsiimti spaudos leidyba, t.y. kaip studentaudamas tapti redaktorium – gyventojams skirto laikraštėlio Aukštaičių kova ir partizanams – žurnaliuko Laisvės kova. Nesustosiu ties šitais leidiniais. Tekonstatuosiu: juose, taip pat pagrindiniame partizanų leidinyje Prie rymančio Rūpintojėlio yra daug Krivicko straipsnių, leidžiančių suvokti jau begęstančio ginkluoto pasipriešinimo dalyvių savijautą ir savivoką. (Tik tokia pridurtina smulkmena: nuo Biržų Panevėžio link iškeliavęs Bronius Krivickas buvo vadinamas Broniuku Klaidatikiu, – jei nuo Biržų, tai ne katalikas.)
          Laisvės kovos 1952 metų pirmame numery yra ištrauka iš Krivicko pradėto rašyti romano Laikų griūty, kuri vadinas „Dvi mirtys“ (tik tiek ar ir daugiau buvo spėjęs parašyti – nežinia). Nėra tas epizodas meniškai labai įtaigus, jaučiama schema, bet tai vienintelis tekstas, kuriame priešas, tas, kuriam prisiekta neatleisti niekad niekados, įgyja veidus. Kariškiai po operacijos prieš partizanus į ūkininko sodybą atneša du sužeistuosius – Vanką ir Mitią. Paaiškėja, kad abu sužeisti mirtinai. Vienas prieš mirdamas politrukui į akis ima keikti Staliną, politrukas griebiasi ginklo, gydytojas mėgina jį sulaikyti sakydamas, kad tai tesą kliedesiai. Kitas mirtį pasitinka tyliai, paprašo jį palikti ramybėje, išsitraukia Stalino atvaizdą: „Staline, mano Staline, kodėl mane apleidai?“ – „Lyg melstųsi,“ pagalvoja sodybos šeimininkas.

– Mirė? – paklausė Mačiulis.
– Mirė, – atsakė gydytojas. Paskui patylėjęs pridūrė: – Jūs turbūt žinote istoriją apie du latrus? Ar ne panašu?

Žuvo Bronius Krivickas 1952 metų rugsėjį, nesulaukęs 33-ejų. Buvo išduotas. Išdavė tiesioginis viršininkas – LLKS Rytų Lietuvos srities vadas Jonas Kimštas, kuris į MGB pinkles papuolė irgi išduotas (pavaldinio).

(1.2) Jonas Kimštas
Probėgšmais: gimęs Vilniuj 1911-ais; anksti liko našlaitis, augo vaikų namuose. Atėjus laikui atlikti tarnybą Lenkijos kariuomenėje, pabėgo į Lietuvą; baigė Karo mokyklą. Grąžinus Vilnių, jam, kaip vilniečiui karininkui, buvo suteikta garbė iškelti Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte. Per pirmąją sovietų okupaciją Lietuvos kariuomenei virtus Raudonosios armijos vienu korpusu, 1941-ų birželį neišžygiavo iš Lietuvos rytų kryptim, pabėgo. 1944-ais buvo įstojęs į Vietinę rinktinę, ją išformavus, pasitraukė į pogrindį; partizanas nuo pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios. Kaip karininkas, pradėjo nuo būrio vado, o 1947-ais jau buvo visos Aukštaitijos partizanų galva.
          Lemtinga diena – 1952-ų rugpjūčio 14: Jonas Kimštas, LLKS Rytų Lietuvos srities vadas, srities štabo vadu paskiria jau MGB agentu tapusį Bronių Kalytį (beje, antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, kaip ir Bronius Krivickas, trumpai dirbusį mokytoju), o tas žvalgybos viršininku pasiūlo kitą agentą – Stasį Šimkų. Būtent jie po dviejų dienų pakvietė nuošaliai susitikti Kimštą, susitikus nuginklavo ir perdavė MGB.
          Po dviejų savaičių jis jau rašė planą „Kaip likviduoti LLKS ir užmegzti ryšį su Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu“. Teko skaityti tą tekstą. Įspūdis toks, lyg jis vis dar jaustųsi esąs vadas. Tik jau buvusių priešų pusėje. Ne tik fiksuoja viską, ką žino, su visomis, regis, tikrai perviršinėmis smulkmenomis (pavyzdys: nurodo, kad to ir to žmogaus, gyvenančio ten ir ten, tvarte yra įrengtas bunkeris po avelių gardu, ir dar priduria: jis augina bites), bet ir nurodinėja, kuriuos partizanus reikia paimti gyvus (tarkim, Bronių Krivicką), kuriuos nebūtina; kad vienai ar kitai operacijai vadovauti geriausiai tiktų jis. Arba aiškina, kaip turi atrodyti smogikai, kad nesukeltų įtarimų tikriems partizanams: privalo būti nusiskutę, mandagūs, nešioti medalionėlį arba žiedą su tautine simbolika, neversti pavaldinių valyti viršininkų batus, nesikeikti, nebūti kurortuose įdegę...
          Kas atsitiko per tas dvi savaites, kad žmogus, prieš du mėnesius per Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydį iš naujo priėmęs priesaiką, kurioj buvo ir tokie žodžiai:

Kovoje už aukščiausias tautos dvasines vertybes, už jos laisvę ir kartu visos žmonijos gerovę [...] Aukščiausiojo akivaizdoje prisiekiame ir toliau tęsti brolių krauju parašytą testamentą vesti kovojantį Sąjūdį didvyrių keliu, kuriuo iki šiol ėjo Lietuvos laisvės kovotojas, šventai aukodamas save, –

ima ir išduoda, galima sakyt, viską?
          Vargu ar čia galima mėgint išgirsti proto ar kokį kitokį balsą. Tai, ką toliau pasakysiu, – murmuratio, savęs paklausinėjimas nemanant, kad gali būti neabejotinų atsakymų. Žmogus, nepakeliantis fizinio skausmo, po mušimų ir kitokių kankinimų ėmęs daryti viską, ko tik buvo prašoma? MGB pavyko jį įtikinti, kad jo, kaip vieno iš Sąjūdžio vadų (beje, įtarė, kad galbūt kiti vadai, su kuriais paskutiniu laiku nepavyko susisiekti, yra pabėgę iš Lietuvos), pareiga – viską užbaigti atiduodant kovos brolius į priešo rankas (mazgo neįmanoma atrišti, todėl reikia perkirsti)? MGB įtikinėjimams, kad bendradarbiautų, buvo pasitelkusi ir žmoną; o jei ji paklaususi: ar nori, kad tavo trys vaikai liktų našlaičiais kaip likai tu? ir dar pridūrusi: privalai likti gyvas bet kokia kaina. Šitokia murmuratio dažnai suskamba galvoj, ir nežinau, ar bent į vieną atsakymą būtų galima sureaguot: „šilta“.
          Jonas Kimštas išliko gyvas, jokia bausmė jam nebuvo paskirta. – Bet štai vienas faktas, viską dar sukomplikuojantis: 1953-ais bandė nusižudyti persipjaudamas venas; nepavyko; nebevaldė rankų pirštų; metų pabaigoje buvo išleistas į laisvę, gyveno Vilniuje, mirė 1974-ais. Dukros versija, kad sausgysles perpjovę MGB-istai, sakydami: daugiau tu, bandite, nebešaudysi (matyt, girdėta iš tėvo?). Ir dar: pasak dukters, kartkartėm išsitardavęs, kad didžiausia jo svajonė esanti vilkint Lietuvos karininko uniformą pereiti Gedimino prospektu... – Ar galėjo Kimštas turėt tokią svajonę? – Kokių tik svajonių mes neturim.

(2.1) Jonas Žemaitis
(Apie Žemaitį Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė yra parašiusi puikią studiją Žuvusiųjų prezidentas, 1998; atsiprašau, kad greičiausiai daugumai ši pranešimo dalis bus nelabai verta dėmesio; tebūnie ji kaip įvadas į paskutiniąją, apie Juozą Palubecką.)
          Probėgšmais: gimęs 1909-ais Palangoje; baigęs Raseinių gimnaziją, pasirinko kariūno kelią; 1929-ais prisiekė Lietuvos Respublikai kardo be reikalo nepakelti, be garbės nenuleisti. (Ir šitos karininko priesaikos laikėsi iki galo.) Stažavosi Prancūzijoje, Fontainebleau karo mokykloje. Pirmoji sovietų okupacija, nacių okupacija – elgiasi taip pat, kaip Jonas Kimštas: 1941-ų birželį atsilieka nuo į rytus žygiuojančios Raudonosios armijos, slapstosi; Vietinė rinktinė, kol neįsakoma vilktis SS uniformą; vėl slapstosi; antrosios sovietinės okupacijos pradžioje NKVD tėvų ima klausinėt, kur sūnus (sakoma: gal pasitraukė, gal žuvo; nežinom). Kaip partizanas prisiekia 1945-ų birželį; ima vadovaut 60 kovotojų būriui: mokymai, norminių dokumentų kūrimas. 1946-ų vasara: iš namų išvaromi tėvai, kurie po kurio laiko atsidurs Klaipėdos invalidų namuose. Miršta Kaune gyvenusi žmona; lieka sūnus, kurį užaugins globėja, iš profesijos mokytoja. Partizanų daug – tad: susidūrimai su kariuomenės daliniais, žūtys, jau prasideda provokacijos, išdavystės, kita vertus – suvokimas, kad reikia, ir pastangos sukurti partizaniniam, t.y. iš esmės chaotiškam, pasipriešinimui struktūrą, įsteigti vieningą organizaciją.
          Tai įvyksta 1949 metų vasarį, kai vienon vieton susirinkę visų regionų partizanų atstovai įkuria Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, priima deklaraciją ir patvirtina reikalingiausius dokumentus. Sąjūdžio šūkiu pasirenkama sentencija „Redde, quad debes“ (priskiriama Gajui Petronijui, gyvenusiam I amžiuj po Kr. ir parašiusiam Satyrikoną), papildant vienu žodžiu: „Atiduok Tėvynei, ką privalai.“ (Nuo tol visų partizanų leidinių pirmojo puslapio dešiniajame viršutiniame kampe jis bus rašomas; kartais gale jokio ženklo, kas reikštų nutylimą tašką, kartais su šauktuku, kaip toj pačioj vietoj oficialiosios spaudos rašytas „Visų šalių proletarai, vienykitės!“)
          Jonas Žemaitis vienbalsiai išrenkamas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku, jam suteikiamas laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis. Ką jis turi daryti? Keliauti po Lietuvą ir lankyti įvairių dalinių štabus. Nebe jaunystė, pradėta penkta dešimtis. Kartais apsaugos būrio nariai pasisiūlo panešti šautuvą, už akių pavadina senuku. Dauguma pirmųjų partizanų jau žuvę, daug naujų, kad ir pabėgusiųjų nuo masinių trėmimų 1948-ais ir 1949-ais metais. Dauguma buvusių rėmėjų ištremti, o ir likusieji varu varomi į kolchozus. Žemaitis, kaip vadas, puikiausiai suvokė, kad pavojingiausia ne kam kitam, o ryšininkėms, tad, jei tik atsirasdavo proga, stengdavosi joms, o ne partizanams parūpinti fiktyvius dokumentus, kad būtų mažesnė rizika būti suimtoms. Nes suėmus į MGB pakliūdavo ir laiškai bei kiti nešami dokumentai. Didžiausia bėda – išdavystės. Apie 1950-us MGB ėmė keisti taktiką: kariuomenės daliniai nebešukavo miškų, tikėdamiesi rasti partizanų stovyklų, ėmė pinti agentūrinius tinklus: suimtuosius, sutikusius bendradarbiauti, paleisdavo į laisvę, kad sektų ir pranešinėtų; tada suimamas ir verbuojamas kitas ar keli kiti, smelkiantis vis gilyn, link Sąjūdžio vadovybės. Po kaimus ėmė vaikščioti šnipai, apsimetę pabėgėliais iš tremties. Kaip su tuo kovoti? Formalus atsakymas: remiantis LLKS Baudžiamuoju statutu. Be išlygų ar su išlygom, turint galvoje, kaip į partizanų karo lauko teismų sprendimus reaguodavo valdžios represiniai organai? (Beje, Žemaitis buvo už išlygas: jeigu išdavęs ar kitaip nusižengęs statutui asmuo daugiau grėsmės nebekelia, jo teismą reikia atidėti, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.) – Ne, visų vyriausiojo partizanų vado rūpesčių neketinu vardint; tik dar vienas dalykas: Žemaičio iniciatyva įtvirtintas partizano kreipinys į partizaną – broli.
          1951-ų lapkričio pabaigoje Žemaitis turėjo susitikti su Pietų Lietuvos srities atstovais. Susitikimas neįvyko. Liko žiemoti jį saugojusio vietinio partizano bunkeryje, nes grįžti į Žemaitiją nebebuvo galimybių (tiksliausias žodis būtų – įstrigo). Tas bunkeris tapo paskutine Lietuvos ginkluotosios rezistencijos pirmojo asmens vadaviete, nors nebelabai kam buvo likę vadovauti, o ir būdų – minimumas. Gruodžio pradžioje nė penktos dešimties vidurio nesulaukusį Žemaitį ištiko greičiausiai insultas – nebevaldė kairės rankos ir kojos. Kitų metų sausio pabaigoje raštiškai atsisakė einamų pareigų, nors ir suprato, kad išrinkti naują vadą pagal visus reikalavimus (tam turi pritart susirinkę visų sričių atstovai) praktiškai nebėra. Pakviesta medicinos sesuo Marija Žiliūtė kiek galėdama mėgino padėti, nors sekėsi sunkiai. Tame Šimkaičių miške (dab. Jurbarko raj.; apie 10 km į šiaurę nuo Nemuno, prie Skirsnemunės) Žemaitis ir buvo, kol 1953-ių gegužės 30, apsvaigintą migdomosios dujomis, ištraukė iš bunkerio.
          Prasidėjo tai, ko partizanai labiau bijojo: būti suimtam gyvam. (Beje, čia primintina tai, ko Žemaitis tikrai nežinojo: po Stalino mirties Lavrentijus Berija balandžio 4-ą buvo uždraudęs taikyti suimtiesiems „fizinio poveikio priemones“, t.y. kankinti.)
          Žemaičio nemušė, tik tardė, kaip buvo įprasta: du kartus per dieną, leisdami pamiegot vos 2–3 valandas. Vadinamosios operatyvinės informacijos iš jo vargu ar tikėjosi išpešti, juk sirgdamas beveik su niekuo nesusitikinėjo. Tikslas buvo išgauti prisipažinimą, kad klydo. Tam buvo pasitelktas pirmiausia Jonas Kimštas, mėginęs įrodyt Žemaičiui, kad kova jau pralaimėta, žūti beprasmiška, valdžia humaniška, tų, kurie pasiduos, neteis ir pan. Kas dėjos Žemaičio galvoje, nieks nežino, bet faktas toks: jis sutiko parašyti „Apybraižą apie pogrindžio organizaciją nuo Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio sužlugimo [t.y. 1948] iki pastarojo laiko“. Teminėjo tik žuvusius ar tuos, kurie, jo žiniomis, tapo išdavikais (tekstas tebuvo panaudotas tik grafologinei ekspertizei).
          Birželio 23-ią Žemaitis buvo išskraidintas į Maskvą, 25-ą – valandą trukęs pokalbis su Berija. Kitądien Berija suimamas ir apkaltinamas tėvynės išdavimu. Kol kas apie tai pateikiamos tik hipotezės, kas ir kaip ten galėjo vykti, nes Berijos archyvas įslaptintas. Vargu ar yra prasmės spėlioti. Toliau Žemaitis buvo tardomas Maskvoje (kai kurių tardymo protokolų trūksta, jie greičiausiai tame pat neprieinamame archyve). Liepos 16-ą jam pareiškiami kaltinimai: tėvynės išdavimas, teroras, antisovietinė agitacija.
          Rugsėjį Žemaitis persigalvoja: prisipažįsta klydęs išvis duodamas parodymus ir atsisako pasirašyti tardymo protokolus, nors pareikalauja ištaisyti juose užfiksuojamą netiesą: pvz., LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku jis buvęs ne paskirtas, o išrinktas.
          Sužinojęs, kad byla baigta ir perduota kariniam tribunolui, parašo prašymą prokurorui pridėti prie bylos konkrečius Sąjūdžio programinius ir normatyvinius dokumentus, kuriais ketinąs remtis per teismą (nepasinaudojo). Ir dar paprašo leist susitikti su motina ir sūnum, kuriam buvo jau 12 metų (matė prieš 6-erius metus). MGB privertė globėją nusifotografuoti su sūnum, kuriam buvo įsegtas pionieriaus ženklelis. Tiek tepamatė.
          1954-ų birželį prasidėjęs uždaras teismas, jei kas jį atkurtų, galėtų būt rodytinas mokyklose; tai, manau, veiktų stipriau negu tekstai istorijos vadovėliuose.
          Teismo pirmininkui ėmus skaityti kaltinimą ir paminėjus tėvynės išdavystę, Žemaitis replikuoja savęs nelaikąs Sovietų Sąjungos piliečiu ir priduria, kad dabar Lietuva yra okupuota. Paklaustas, ar prisipažįsta esąs kaltas, pareiškia parodymų teismui neduosiąs, kuo nors nusikaltęs neprisipažįstąs ir atsisakąs ką nors kalbėti apie bylą, nes nenorįs būt naudingas sovietiniams valdžios organams; „sovietinė valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas“; „aš kovojau prieš sovietinę valdžią, kurią laikau neteisėta, o teismas yra sovietinės valdžios organas ir jis negali būti objektyvus“; „aš atsisakau duoti paaiškinimus apie visus bylos daiktinius įrodymus. Tai daryti nėra tikslo ir prasmės. Aš neturiu tikslo pasiteisinti. [Vieną tikslą vis dėlto turėjo: kad teismo protokole būtų užfiksuotos jam žinomų išdavikų pavardės; minėjo keletą, kaip liudininkai dalyvavo du.] Teismo nuosprendis man žinomas iš anksto.“ (Ir dar viena Žemaičio frazė, adresuota prokurorui: nėra tokio vertėjo, kuris padėtų mums susikalbėti.)
          Nuosprendis beveik sutapo su tuo, kurį pasiskyrė pats Žemaitis:

Šiame teismo posėdyje man teko matyti žmonių, kurie naudojasi galimybe eiti lengvu keliu. Būdamas nenormalios dvasinės būsenos, aš taip pat iš pradžių ėjau šiuo keliu ir padariau žalą sąjūdžiui. Todėl aš pasmerkiu save aukščiausiai bausmei. Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pavyko atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią.

          Paskutiniame žodyje dar kartą priminė okupaciją, kad partizanų kovą laikąs teisinga ir, kiek jam tekę jai vadovauti, stengęsis, kad būtų laikomasi humanizmo principų; ir dar pridūrė tikįs, kad ji duosianti rezultatų. Nuosprendis: mirties bausmė su turto [seno portfelio, 1,5 metro medžiagos atraižos ir guminių batų] konfiskavimu. Malonės prašymo nerašė. Sušaudytas generolas Jonas Žemaitis Butyrkų kalėjime 1954-ų lapkričio 26; palaikai ten pat sudeginti.

(2.2) Juozas Palubeckas
Vyriausiojo Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio ir Jurbarko rajone gimusio ir ten partizanavusio Juozo Palubecko keliai susikirto visiškai atsitiktinai – jis tiesiog buvo paskirtas rūpintis generolu, kol buvo laukiama taip ir neįvykusio susitikimo kitąpus Nemuno su Pietų srities atstovais. Ūkininkų sūnus, baigęs keturias klases, partizanas nuo pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios, tėvai ištremti, nuo tremties pabėgusi sesuo laikėsi kartu su broliu. Būtent jo, Juozo Palubecko, iškastame bunkeryje ir praėjo (gal tiksliau: praslinko) paskutinio Žemaičio mėnesiai laisvėje.
          Sesuo gamino maistą, o jis rūpinosi visu kitu, ir tų rūpesčių, galima įsivaizduoti, buvo labai daug, nes Žemaitis buvo paralyžiuotas: ir surado medicinos seserį, ir kasnakt, kai jau buvo galima, padėdavo generolui pakilt į žemės paviršių, vedžiodavo jį, vykdė kitus pavedimus. (Nežinia, tiesa tai ar ne, bet yra užfiksuota: išgirdęs praskrendant lėktuvą, išlindęs iš bunkerio lipdavo į aukščiausią medį ir žiūrėdavo, ar kur nors nėra nusileidusio: o gal atskrido paimti sergančio vyriausiojo vado ir išgabenti į užsienį?) Viena iš jo užduočių buvo palaikyti ryšius su dar veikusiais partizanų junginiais. Per ryšininkus. 1953-ių gegužės 23-ią išėjo susitikti ir negrįžo.
Penkias dienas net kankinamas kartojo: pasakyti bunkerio vietą ir išduoti Lietuvos partizanų vadą atsisakau; aš prisiekiau Žemaičio neišduoti jokiomis aplinkybėmis. Buvo ne tik kankinamas, rengtos ir akistatas su pažįstamais partizanais, jau sutikusiais bendradarbiauti su MGB. Už sutikimą bendradarbiauti žadėjo ne tik laisvę, žadėjo, kad iš tremties bus grąžinti ne tik tėvai, bet ir giminės, garantavo „gyvybės išsaugojimą, pilną laisvę ir aprūpinimą darbu tiems, kurie bus sulaikyti su piliečio J. R. Palubecko pagalba su ta sąlyga, kad jie padės išvesti iš miško ir legalizuoti kitus besislapstančius ginkluoto nacionalinio pogrindžio dalyvius“.
          Naktį į 29-ą: supratau, kad kova šiuo metu betikslė, galiu bunkerį parodyti.
          Bet: Palubeckas pareikalavo „garantinio rašto“ – visa tai turi būti surašyta ir pasirašyta. Manau, tai buvo vienintelis raštas, kurį pasirašė Lietuvos okupacinės valdžios vidaus reikalų ministras ir eilinis partizanas, kovojęs prieš tą valdžią. Beje, prieš pasirašydamas dar pareikalavo, kad būtų išbraukta frazė, esą jis įsipareigoja išduoti „visiškai laisva valia“, – ir buvo išbraukta prirašant: „Taisymais tikėti.“
          Kodėl leistasi į tokius žaidimus? – Nes ant plauko kabojo LKP CK pirmojo sekretoriaus Sniečkaus likimas – jis buvo kaltinamas per tiek laiko nesusidorojęs su „nacionalistiniu ginkluotu pogrindžiu“, kurio „prezidentas“ (šį žodį, kad ir kabutėse, pavartojo ne kas kitas, o Berija) vis dar laisvėje. Palubeckas buvo vienintelis, kuris galėjo „išgelbėti“.
          30-ą – jau Šimkaičių miške. Prieš parodydamas tikslią vietą, Palubeckas iškelia dar vieną reikalavimą: tas „garantinis raštas“ turi būti perduotas saugoti žmogui, kuriuo jis pasitiki. T.y. vietos klebonui. (Aišku, po operacijos tas raštas iš kunigo buvo atimtas.) Vėliau Palubeckas dar parodė, kur buvo paslėptas Žemaičio pastarojo laiko archyvas.
          Ir viskas. Ir nieko daugiau. Iš suimto Žemaičio, net jei jis, tarkim, tik tarkim, ir būtų sutikęs parašyti kokius nors MGB padiktuotus laiškus, dar kartą: tik tarkim, įsakydamas sudėti ginklus, iš jų nebūtų buvę jokios naudos, – jie partizanus nesukeldami įtarimo galėjo pasiekti tik su Palubecko pagalba. Tebūnie tokia išvada (abstraktokai skambanti): žmogus suvokė suklydęs patikėdamas melu, ir nusprendė daugiau nebeklysti. Ir neklydo. Teisme tardamas paskutinį žodį pareiškė:

Kiti teisiamieji suimti dėl mano kaltės, ir aš jaučiuosi kaltas asmeniškai prieš juos. Prašau teismą sušvelninti jiems bausmę ir už juos nubausti mane.

Juozas Palubeckas buvo sušaudytas ten pat kur ir Jonas Žemaitis, tik šešiom dienom vėliau. Mano suvokimu, tai bene tragiškiausias partizano likimas.

Post scriptum: du prieduru
(a) Apie slapyvardžius, turint galvoj renginio pavadinimą „Sąžinės proveržis“. – Partizano Prano Bartkaus, beje, ir eilėraščius rašiusio, vienas iš slapyvardžių buvo Sąžinė; kažkur skaitydamas esu užtikęs, kad vienam iš savo agentų MGB buvo suteikusi slapyvardį Sąžiningas. Ką tai reiškia vienu ir kitu atveju, vargu ar verta aiškint.
(b) Apie „vertimus“. – Kad ir palygint nedaug, bet yra tekę skaityti MGB dokumentų, susijusių su partizanų veikla; kai planuose ar ataskaitose jie vadinami banditais, viskas suprantama, bet taip ir protokoluose, kad ir Žemaičio teismo, apie kurį šiek tiek kalbėjau: neabejotinai buvo sakoma: partizanas, būrys, o rašoma banditas, gauja (rus. банда); turi nelikti ne tik partizanų, bet ir žodžio partizanas būtent šia – kovotojo prieš sovietų valdžią reikšme, nes jam skirta reikšti tik ką kita – vad. raudonuosius partizanus.

P.P.S. Tos pat dienos, kai skaičiau pranešimą, vakarą buvo parodytas Jono Öhmano ir Vinco Sruoginio dokumentinis filmas Nematomas frontas; džiaugiaus; tekstas + vaizdas – gal viens kitą sustiprino?

P.P.P.S. Nesu jūros mylėtojas; vieno tik vasarai artėjant pasiilgstu – to jausmo, kuris apima, kai grįžtanti banga iš po padų peša smėlį.

(474) Epizodai, i: Schilleris ir Goethe išeinamojoj Irkutsko srity

                                                                           Skiriu poetui ir vertėjui Dainiui Gintalui,
                                                                           ne tik fotografuojančiam išvietes,
                                                                           bet ir sukūrusiam eilėraštį
                                                                           apie gero poeto [t.y. Sigito Gedos] knygą:

                                                                                               net ir baisiai susukus vidurius
                                                                                               jos nepaleidau iš rankų

1949/50 metų žiema, politiniai kaliniai stato Vichorevkos miestelį.
Rašytojas Jonas Šukys (1906–1987; 1945-ais nuteistas sušaudyti, paskui bausmė pakeista: 25-eri) užsuka išeinamon ir randa jau tupintį generolą Dietrichą von Sauckeną (karo belaisvį, irgi 25-eriems nuteistą). Pritupia šalia. Ir generolas ima deklamuot Schillerio „Das Lied von der Glocke“, kurios motto „Vivos voco. Mortuos plango. Fulgura frango“ [Gyvus šaukiu. Mirusius apraudu. Žaibus sutramdau; Putinas dvi pirmąsias frazes apvertė: Vivos plango, mortuos voco; ar kas nors yra gretinęs šį Putino tekstą su Schillerio tekstu? Nežinau.], – 430 eilučių.

Generolas, tupėdamas išeinamoje, deklamavo, o aš klausiausi. Rodos, nejutome skersvėjų, kurie ėjo iš apačios ir pro dvejas atviras duris. Paskui pradėjo deklamuoti ištraukas iš „Fausto“. Dievaži, kiek daug jis mokėjo! Naujos ir naujos filosofinės ištraukos, ir vis deklamuojamos su jausmu, akcentuojant žodžius. Klausiau ir stebėjaus tokia dvasine jėga. (Mane nuteisė sušaudyti, 1993, p. 262–263)

Prozininko apibendrinimas: „kaip gerai atmintinai mokėti gražios poezijos“.

P.S. Vaikystėj nežinojau tokio žodžio kaip tualetas, tik išeinama. (LKŽ šio žodžio [įvardžiuotinės formos]  reikšmę atskleidžiantis vienintelis sakinys – paties Jablonskio: „Kur jūsų išeinamoji?“)
P.P.S. Esu sakęs Sigiui Parulskiui, kad eilėraščio „Dangaus durys dažytos“ frazėj „tėvas sumanė statyt / tualetą“ paskutinis žodis – nesusipratimas, ir tiek. Pasakęs tai, pridūriau, kad man tai vienas gražiausių jo eilėraščių. – O Tau pačiam? – „Šaltis“ [„su motina / kartu su motina // žengiau į požemius / į rūsį raugtų agurkų“ etc.].

(173) Poezijos diena: jau vakaras, jau tuoj ir dvylikta

Šįmet tarptautinė poezijos diena Rašytojų klube buvo paminėta Antano A. Jonyno poezijos skaitymais. Pradėdamas vakarą, poetas prisiminė paties versto Goethės Fausto „Prologo teatre“ žodžius, priskirtus Komikui:

Jaunystės reikia, mielas drauge, tik tada,
Kada prispaudžia priešas mūšy,
Tada, kai su netramdoma aistra
Prie tavo kaklo glaudžiasi meilužė,
Tada, kai tu eini lenkčių,
Ir nugalėt varžovą reikia,
Arba kai siautėji lig paryčių,
Geri ir lėbauji be saiko,
Bet tam, kad meiliai virpintum stygas
Ir melodingą skambesį išgautum,
Kad pasirinkęs temą, į lankas
Protu nebesuvaldomas nenukeliautum,
Kaip tik praverčia patirtis visa,
Juk reikia laiko, kad pasiektum tobulumo,
O kad senatvėj suvaikėjam – netiesa,
Tiktai pamatom, kokie visad buvom.

VU Botanikos sodas, 2005-05-05

Ir tos eilutės iškart prišaukė žodžių junginį Poeto senatvė – taip pradžioj vadinos A.A.J. sonetų vainikas, vėliau pervadintas į Paskutines dienas Itakėje (išleido „Tyto alba“ 2007-ais; kaip antrasis knygos autorius įvardintinas dailininkas Mikalojus Vilutis).

Audioarchyve tupi du šio sonetų vainiko audiovariantai – pirmasis įrašytas Bernardinų bažnyčioj, Juliui Žėkui įsiterpiant, sujungiant vainiko dalis lūpinės armonikėlės garsais (įrašas buvo transliuotas per Lietuvos radiją 2003-06-01 laidoj „Literatūros akiračiai“; tais metais A.A.J. tapo Poezijos pavasario laureatu).
Kitas įrašas padarytas 2008-03-12 LRS bibliotekoj ir paskelbtas CD Poezija ir balsas 2008. Šito ir siūlau pasiklausyt besibaigiant poezijos dienai; pasibaigus šitai, prasidėjus kitai ar dar kitkitai dienai. Mano supratimu, nepriklausomai nuo dienos gražu.

(23) Pernykštę vasarą prisiminus

ši nuotrauka vadinas „Poetės kojos ir apavas“
(Jurbarko krašto muziejaus balkonas, 2008-06-13)

Kolegė S. el. paštu persiuntė šiųmečio (vyks rugpjūčio 20–23) tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo Šiaurės vasara programą. Pernykščiam (apie rašytoją ir maištą, vyko neįprastai anksti, birželio 12–15) buvau; didžiavaus, kad pajėgiau pranešimo tekstą parašyt, o ne į planelį žiūrėdamas vogravau; paskui ne kartą buvo siūloma tą tekstą kam nors duot išspausdint, o aš užsispyriau kaip ožys: ne, nieko ten nėr, neverta.
Dabar pagalvojau: būčiau pernai su šituo tinklaraščiu žaidęs, šičion būčiau drįsęs įmest. Perfekcionizmo įveika post factum.

Punktai apie maištą, per daug nenutolstant nuo literatūros

0: dėl pavadinimo
Kai Šiaurės vasaros programėlėj pamačiau, kokia tema Gasiliūnas kalbėsiąs, stipriai išsigandau: bent man 12 literatūrinio maišto tezių iškart galvoj atgaivino Lenino 1917 metais išrėžtas garsiąsias Balandžio tezes (imam valdžią dabar arba niekados), kita vertus, mokslinio pranešimo tezes, o su mokslu santykiai jau seniai komplikuoti, esu redaktorius. Taigi grįžtu prie gal ir gremėzdiško, bet gasiliūniškesnio pavadinimo, kuris prieš keletą mėnesių pirmiausia atėjo galvon: punktai apie maištą, per daug nenutolstant nuo literatūros (viena iš punkto reikšmių – tiesiog: atskira ko nors dalis).
Ir dar kartą tenka paminėt Leniną, nes jo sakinys yra LKŽ VII tome aiškinant pirmąją žodžio maištas reikšmę: stichinis sukilimas („[...] revoliucija yra pavykęs maištas, o maištas yra nepavykusi revoliucija“). Taigi maištas pirmiausia – gaivalas, stichija, racionaliai gal net nesuvoktas pasipriešinimas nelaisvei ar neteisybei. Kiekybiškai aukštesnė maišto stadija būtų sukilimas. Ir, ciniškai kalbant, linkėtina, kad jis būtų nepavykęs, pralaimėtas, nes pavykęs – jau būtų revoliucija, o šitos pergalė buvusį maištininką paverčia naujuoju despotu, kurio naktiniu košmaru turėtų tapt naujasis maištininkas prieš jį. Arba vadybininku, kuris gali tikėtis skambučio iš panorusio pavaidint maištą jaunuomenės būrelio.
Per ilgas nulinis punktas daros, bet tiek to, dar vieną dalyką norėčiau pradžioj pasakyt. 2005 metų 10-ame Metų numery buvo skelbtas pokalbis tokiu pat pavadinimu, kaip šių metų Šiaurės vasara: „Rašytojas ir maištas“. Ten buvo išsakyta minčių, kurios maišto sąvoką daro neaprėpiamą („Literatūra maištauja jau nuo pat jos atsiradimo [...]“ arba „[...] kiekvienas rašytojas, jeigu jau pradeda rašyti, savaime yra maištininkas“). Pamėginsiu kalbėt konkrečiau.

1: apie romantizmą ir cholerą
1822 metais kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833, kompozitorius, Abiejų Tautų Respublikos politikas, Gegužės 3-iosios konstitucijos signataras, diplomatas, išmaišęs visą Europą), išleisdamas 14-metį jauniausiąjį sūnų Irenėjų (1808–1863, Rietavo ir kitų dvarų valdytojas, pavyzdingas ūkininkas, jau 1835-ais savo dvaruose panaikinęs baudžiavą) studijuoti Italijon, surašė jam 14 priesakų. Devintame priesake, apie mokslus, be kita ko, liepiama rimtai imtis klasikinių kalbų, be lotynų, išmokt ir senąją graikų, ir priduriama:

Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia.

Ką Oginskis vyresnysis, kaip galima suprast, neabejojantis klasicizmo vertybėm, turėjo galvoje rašydamas apie literatūroj siaučiantį baisųjį romantizmą? Drįsčiau spėt, kad lordą Byroną ir jo kūrybą. Minimu laiku Byronas kaip tik buvo Italijoj, jau išleistos ir Čaild Haroldo klajonės, ir Rytų poemos, o prieš metus, t.y. 1821-ais, buvo išėjęs Kainas.
Iš bendro išprusimo kalbant, bene Byronas ir susiejo labiausiai literatūrą su maištu – ir savo asmenybe, ir kūryba, sukūrė per visą XIX amžių gyvavusį herojaus tipą, net, galima sakyt, individualistinę pasaulėjautą, kuriai būdingas maištingumas, išdidumas, kančia, vad. pasaulio sielvartas. Po Byrono žūties už graikų laisvę jo sekėjų, baironistų, atsirado įvairiose Europos tautose ir literatūrose (anglai gal mažiausiai tokia pasaulėjauta žavėjos, bet čia jau į šoną), iš mums artimesnių ir žinomesnių galima minėt kad ir Mickevičių, Lermontovą ar Puškiną.

Paulio Landowskio (1875–1961) skulptūros
„Les fils de Caïn“ (1906) fragmentas,
Paryžius, placé au Jardin des Tuileries

2: apie slaptąjį baironistą QD&Ką
O kaip su tuo baironizmu (iš pirmų rankų) ir baironistais lietuvių literatūroj? Kad, tarkim, Varpe 1893-iais buvo išspausdintas Byrono „Atsišaukimo į Graikų žemę“ vertimas, nelabai stebina – tematika atitinkama. Bet Vinco Kudirkos santykis su Byrono kūryba galvoj prikėlė daug klausimų, į kuriuos atsakymų neišmąsčiau. Iš satyrų, iš „Tėvynės varpų“, pagaliau iš „Tautiškos giesmės“, mūsų himno, Kudirka atrodo esąs gan arti žemės (kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą ir t.t.), žodžiu, pragmatiškas žmogus: išjuoksim okupantus, atskleisim negeroves, pakelsim tautą ir t.t., siekinys – Lietuvos gerovė ir laisvė. Kodėl jis vertė į lietuvių kalbą Schillerio Vilių Telį ir Orleano mergelę, Słowackio Mindaugo mirtį, tarsi aišku – šių kūrinių idėjos artimos tautinio atgimimo programai, formuluotai varpininkų. Bet kodėl ėmėsi versti Byrono Kainą? Kodėl visą vertimą paskelbė Varpe 1984 metais, o 1895-ais laiške iš Sevastopolio linki sau:

Kad tik man pasisektų gerai pertaisyt mano mylimiausią [šitas žodis Kudirkos Raštuose surinktas kursyvu, originale greičiausiai buvo pabrauktas] „Kainą“, kuriame prie klaidų, mano padarytų, prisidėjo daug sudarkymo redakcijoje „V[arpo]“.

Vertimas atskiru leidiniu išėjo jau po Kudirkos mirties Amerikoj 1903 metais.
Kodėl Byrono Kainas mylimiausias, o ne kuri nors Schillerio drama? Mums Kainas pažįstamas per Aleksio Churgino vertimą su atmintin stringančia eilute „maištingas kraujas Kaino giminės“. Ačiū Giedrai Radvilavičiūtei – jei ne jos pasiūlymas atvažiuot į Jurbarką, beveik be abejonės galiu pasakyt, kad vargu ar bebūčiau kada nors antrąkart ėmęs skaityt Kainą. Ir dar Kudirkos verstą. Beje, Kudirkos vertime tas kraujas „laukinis“ (originale stern blood – rūstus, bet gal XIX amžiaus pradžioj tas žodis ir daugiau reikšmių turėjo; Kudirka vertė iš vokiško vertimo, kaip ten būta – neišsiaiškinau).
Vertimas visai paskaitomas. Tiesiogiai susiet jo su lietuvių tautiniu atgimimu man niekaip nepavyko: Liuciferis aiškina Kainui apie Dievą, mirtį; pagaliau pagrindinis personažas prakeiktasis brolžudys irgi vargu ar kaip nors galėjo padėt lietuviams tautiškai susiprasti ir kovot prieš Rusijos imperiją. Gal Kudirka manė esant šį kūrinį literatūriškai labai stiprų? Gal dėl Liuciferio, kuris jam, kaip ir Friedrichui Schlegeliui, atrodė esąs įspūdingesnis už Goethės sukurtą Mefistofelį? Kūrinys apie pasaulio pagrindų neteisingumą, maištą prieš bet kokį kitų pripažįstamą autoritetą. Kodėl jis buvo Kudirkos mylimiausias? – nežinau.
Ir dar viena smulkmena, gal ir visiškas atsitiktinumas. 1899 metais išėjo vienintelis Kudirkos eilėraščių rinkinys Laisvos valandos. Byrono pirmojo rinkinio pavadinimą lietuvių kalbon irgi taip galima verst – Hours of Idleness (1807).

3: apie baironizmą kaip pasaulėjautą (iš lietuvių literatūros istorijos)
Vienintelėj vietoj esu užfiksavęs, kad šis žodis būtų įdėtas į kūrinio personažo kalbą. XIX amžiaus antros pusės lietuvių dramaturgo Aleksandro Fromo-Gužučio dramoj Baisioji gadynė, išspausdintoj 1895 metais ir vaizduojančioj 1863-iųjų sukilimo laikus, bajoraitė Uršulytė įkalbinėja bajoraitę Eleną, įsimylėjusią valstiečių kilmės inteligentą Gvaldą:

Liūdna esi, kaip ištremta iš rojaus dvasia. Savo baironizmu tu ir mane užkrėtei, nes dainuodama jau nešokinėju, o šokdama nedainuoju. Taip, mano sesute, nustok skleisti tą savo liūdnumą.

Bent jau dramaturgui šis terminas buvo žinomas.

4: apie lietuvių dainavimą, kai akyse fanatizmas žėri
1858 metais būsimasis vyskupas Antanas Baranauskas, tada jam ėjo 24-ti, vykdamas tęst studijų į Peterburgo dvasinę akademiją, pradėjo rašyt Kelionę Petaburkan – 14 laiškų-giesmių poemą; atskiros giesmės plito nuorašais. Penktoji giesmė, iš tradicijos vadinama pagal pirmąją eilutę: „Nu Lietuva, nu Dauguva“, turi savo atskirą istoriją, be to, jos poveikis yra atkurtas kitame literatūros kūriny, o tokių epizodų (lietuvių literatūroje reflektuojama lietuvių literatūra) labai mažai.
Tai padarė Vaižgantas Pragiedruliuose, be kita ko, Stocholmo viešbuty tris mėnesius 1917 metais rašytuose. Būtent jis šią Baranausko giesmę pavadino lietuviška „Marseliete“, esą tai de facto buvęs lietuvių himnas XIX amžiaus antroje pusėje. Šitie faktai – tarsi bendroji kultūros istorijos informacija, jei prireikia, nurodom, tarkim, Vinco Maciūno straipsnį, kuris taip ir vadinasi: „Lietuviškoji ‘Marselietė’“, o prie paties Vaižganto „vaizdų kovos dėl kultūros“ ir negrįžtam, juolab įsigalėjusi nuomonė, esą nuobodu skaityt. Dar kartą ačiū Giedrai Radvilavičiūtei, kad perskaičiau antrąkart, ir buvo visai įdomu.
Tai, kas prasidėjo Lietuvoj prieš 20 metų, dabar vadinam Dainuojančia revoliucija. Gal ir kvailai nuskambės, bet toks pavadinimas esmingesnis negu kokia Oranžinė (kaip Ukrainoj) ar Rožių (kaip Gruzijoj). Dainavimas daug greičiau ir stipriau įaudrina, įmaiština sielą negu skaitymas.
Dabar apie tą epizodą iš Pragiedrulių, kaip, Vaižganto žodžiais kalbant, „aukštaičių vyrų choras“, „prakrapštęs gerkles“ liaudies daina, surengė koncertą iš „Lietuvių Marselietės, per keturias dešimtis metų žadinančios Lietuvą nepasiduoti fizinei pajėgai, nes sielos pajėgą įveikti ji beviekė, netesi“. Choras, koncertas – žodžiai, kažkaip nelabai susiję su gaivalu. Vaižgantas pateikia aprašymą ne iš dainuojančiųjų, o tą dainavimą stebinčiųjų perspektyvos. Pagrindinis stebėtojas yra aristokratas Sviestavičius, kuris „buvo girdėjęs griežtai visas gerąsias pasaulio operas, gerųjų operininkų ir chorų giedamas“, taip pat „liaudies chorų Italijoje, Tirolyje“ ir „jaunų anglų dainas, dainuojamas [...] vidurnakčiais gelžkelių stotyse ar kaip kitaip“.
Taigi prakrapštę gerkles liaudies daina aukštaičiai, vadovaujami Napalio Šešiavilkio, užgiedojo „Nu Lietuva, nu Dauguva“ (Vaižgantas nurodo, kad ne tik žodžiai, bet ir melodija Baranausko) – dainą kaip istoriją ir himną, kaip skundą ir pasipriešinimą.
Trys momentai. Nusiskundimas:

Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda,
Sako, tegu bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.

Pasipriešinimas:

Kad tu, gudai, nesulauktum, nebus, kaip tu nori.

Ir tikėjimas:

Neįveiksi, sūnau šiaurės: mūsų širdys tvirtos!

Ir užfiksuota besiklausančiojo reakcija:

Tokios žodžių galybės, tokio gaidos pritikimo, tokio įsismarkavimo protestuoti, Sviestavičiui rodės, dar niekada nebuvo girdėjęs. Dabar jam tesidarė aišku, kaip revoliucijos „marselietė“ vedė minių minias į kovą ir liepė drąsiai mirti.

Įpusėjęs giesmę „choras“ pajuda: maršo žingsniu, koja į koją.

Visų giesmininkų veidai nuo stengimosi jausmus lieti kuo garsiausiais balsais, kuo karščiausia intonacija darėsi vis labiau raudoni, vis labiau stingo rimtumu, akys vis labiau žėrė fanatizmu, – pilnu pritarimu giesmei. Ir Sviestavičius buvo jau tikras tą jaunuomenę nuversiant netikusią esamąją valstybės tvarką.

Ir didįjį operų žinovą Sviestavičių įtraukia „maršo žingsnis ir gaida“, jis nusiima kepurę ir prisideda prie tų, kurie žygiuoja kaip „audra, [...] naikindama pakeliui priešininką“.
O epizodo pabaigoj Vaižgantas pateikia dar dvi reakcijas žmonių, kurie lietuviškai nesupranta.

– Ale gi ten esama Pietro Karuzo! – stebėjosi rusas tardytojas, išskirdamas iš viso būrio Napalio balsą.
– Vyrai, tai maištas! Tokiuo jausmu dykai nedainuojama, – atspėjo, nors ir kvailas, antstolis.

Maištas paminėtas, eikim toliau.

5: apie dalgiais kapojamas galvas
Palyginus „Marselietę“ (tiksliau, leitenanto Rauget de Lisle’io „Reino armijos kovos dainą“) su Baranausko „Nu Lietuva, nu Dauguva“, leksikos lygmeny mūsiškė atrodo labai švelni. Prancūzai gieda apie upėm tekantį, per taurių kraštus besiliejantį priešų kraują, o lietuviai tik apie keptas virtas savo širdis, kurios pasidarė tvirtos – trupės jas norintys supjaustyt peiliai.
Ar buvo mūsų poezijoj kas nors rimtesnio, grėsmingesnio – taip sakant, kad nuo žodžių pagaugai per nugarą eitų? Buvo. Andrius Vištelis-Višteliauskas tokių tekstų yra parašęs.
Pristatant šį poetą, dažniausiai susitelkiama į jo nuolat narstomą sonetą „Regėjimas“, vizionierium pavadinamas, pisimenama, kad išvertęs Kraszewskio Vytolio raudą, kuri vadinta lietuvių Biblija, kaip didysis kuriozas paminimas jo įsitikimas, kad Adomas ir Ieva kalbėję lietuviškai, kad bendradarbiavęs Aušroje, gyvenimo pabaigoj papuolęs Buenos Airėse beprotnamin. Vištelio raštai neišleisti, yra tik 1971-ais kolektyviniam leidiny pasirodžiusi Vinco Kuzmicko studija, kur gan išsamiai šio žmogaus likimas papasakotas. Ten ir pabarstyta pavyzdžių jo eilėraščių, rašytų dalyvaujant 1863 metų sukilime. Vištelio ginklas buvo dalgis, priklausė dalgininkų būriui. Vienas jo to laiko eilėraštis:

Užpuldami iš netyčių
Krūvas neprašytų svečių,
Skaldykime ausis žandus,
Sukim kojas, rankas, sprandus!

Dalginykai gerai elgias,
Sugalandę aštriai dalgius,
Kaip plunksnomis anoms valdo,
Kerta galvas, ausis skaldo.

Šitie Vištelio eilėraščiai ramiai guli Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne, sovietmečiu tikrai jie negalėjo išeit, nes pristatant sukilimus būdavo dėliojami visai kiti akcentai. (Beje, Lietuvių tarybinėj enciklopedijoj, vad. raudonojoj, taip pat ir Tarybų Lietuvos enciklopedijoj, vad. žaliojoj, straipsnio apie maištą nėra; ankstesniame punkte minėta Kelionė Petaburkan į sovietmečiu išleistą Baranausko Raštų dvitomį irgi nebuvo įtraukta, nes joje „vyrauja mūsų skaitytojams svetima ideologija“). 26-erių Višteliui šitų dalgininko kovų neužteko, nors buvo smarkiai sužalotas: kai pateko nelaisvėn, kaip spėja Vincas Kuzmickas, jam buvo pritaikyta mėgstamiausia sukilimą malšinusių kazokų bausmė – vilkti paskui vežimą pririštą už rankų. Šitam sukilimui pralaimėjus, Vištelis per Drezdeną ir Paryžių atsidūrė Italijoj ir prisidėjo prie Garibaldžio vadovaujamų sukilėlių, kurie, Višelio manymu, tęsė tą pačią kovą – už tautų laisvę, prieš imperijas, nesvarbu, Rusijos ar Austrijos-Vengrijos.
(Vienintelė išnaša – iš Julijos Kristevos Maišto prasmės ir beprasmybės: „Maištas, kurį lydi vidinė maišto patirtis, yra sudėtinė malonumo principo dalis“, Vilnius: Charibdė, 2003, p. 12.)
Gana istorijos, tepridursiu, kad laiške Kraszewskiui Vištelis yra rašęs, jog Garibaldžio pavardė esanti grynai lietuviška, sudaryta iš žodžių garas ir baldyt, atseit, garo bildėjimas, kitais žodžiais, veikianti garo mašina.

6: linksmas, mano supratimu (pranešimo baigiamasis, nes kitiems punktams nebėra laiko)
Visai neseniai mirė Yves’as Saint Laurent’as. Primenant jo gyvenimą, prasprūsdavo ir žodis revoliucingas (dabar jis tapęs maištingo sinonimu, nebejaučiant skirtumo – štai ką reiškia nestudijuot Lenino). Ir dažniausiai būdavo parodoma moteris, vilkinti kostiumėlį – švarkas ir kelnės. Ir pagalvojau: ne taip jau viskas ir beviltiška Lietuvoj: mes moteriai, mūvinčiai kelnes, net paminklą esam pastatę: Kapčiamiesty 1831-ųjų sukilėlei kapitonei Emilijai Pliaterytei.
------------------------------------------------------------------------------
7: apie maištingiausius lietuvių literatūros personažus – Krėvės Šarūną ir Skirgailą / apie maištavusius literatūros vertintojus – Viktorą Katilių ir Vygantą Šiukščių
8: apie esminį poezijos maištą – prieš kalbą: pranas morkūnas
9: apie pokario rezistenciją kaip maištą ir Broniaus Krivicko „Šėtono monologus“
10: apie du maištus prieš poetus: Maironį ir Justiną Marcinkevičių
11: apie autentiško maišto nebeįmanomybę spektaklio visuomenėje, pasak Dainiaus Gintalo lietuvių kalbon išversto Guy Debord’o
12: apie egzistencinį maištą – malonumą praeiti („preinančiam pasaulyje praeisiu“)

(16) Perličky na dně

Vyresnėlis sūnus perka ir skaito žurnalą Miesto IQ. Parūkęs iš balkono grįždamas nugvelbiau nuo jo stalo (tėviškas atodūsis: o, kad jis gvelbtų maniškius NŽ-A, KB ar Metus...). Š.m. birželio numeris. Pirmas tekstas – Gintaro Grajausko „Kitoks turizmas“. Esą būtų blogiausias turistas pasauly, nes nemėgstąs klausytis gidų, nelabai jam ir architektūra, muziejuos nuododu. Visi miestai, kuriuos tekę būti, susilieją į vieną milžinišką didmiestį, vienžo, globalinį kaimą. Etc. Bet gyvybės miestui suteikią žmonės. Ne homo simplexai, o „personaž[ai], sukurt[i] būtent šitam miestui, būtent šitai scenografijai. Visa kita – tik sumauta masuotė. Tokių personažų nebūna daug, iš pažiūros jie net nepanašūs į pagrindinius herojus“ (p. 8). Ir prisimena kelis tokius. Ypač vienas vertas dėmesio (bent jau tiems, kam patinka paskaitinėt G.G. poeziją). Užfiksuotas ne vieno jo eilėraščio prototipas – Santaliučija (1996-ais išėjusiose Atsiskyrėlio atostogose jis ir vamzdį atranda, ir gauna per galvą, ir girtas dainuoja, rašo laiškus iš toli, ir net paskutinį; naujausiuos Eilėraščiuos savo kailiu irgi šmėkšteli – buhalterio pavidalu):

Santaliučiaja – taip jį visi vadindavo – buvo nuobodus. Už bokalą alaus gana neblogu seniokišku tenoriuku padainuodavo dainą. Labiausiai mėgo, savaime suprantama, tą itališkąją „Santa Liučiją“. Kartą kažkuris prispjovė bokalą, padavė Santaliučijai ir paliepė – „dainuok“. Ir ką – padainavo. Besišypsodamas. Tik alų mandagiai atstūmė.
Per kažkelintą apsilankymą alubaryje, po pusantro bokalo alaus visai suvyriškėjęs ir įsidrąsinęs, kažkaip netyčia ėmiau su tuo Santaliučija kalbėtis. Ir apstulbau: reto intelekto, galantiškas ir šiaip – vienas išmintingiausių žmonių, kuriuos teko sutikti. Eruditas ir poliglotas – deklamavo man Baudelaire’ą, Whitmaną, Goethę. Originalo kalba. Paklausiau susijausminęs – kodėl jis čia, alubaryje, kodėl – taip? Vos šyptelėjo ir teatsakė: esate dar labai jaunas (p. 10).

Suprantu, nuo šito žinojimo G.G. eilėraščiai nepasirodys geresni ar blogesni nei atrodė, bet vis dėlto: kažkas, vos vos kitaip (?). Eilėraštis, kaip personažo, dar ir turinčio prototipą, monologas (tikriausiai dviratį išradinėju; atsirado mat kontekstinės kritikos špecialistas).
Dar du, ne, dvi gyvenimo personažės užfiksuotos melomano ir matematiko Alfredo Cmieliausko straipsny „Kieme gimęs, kieme augęs“ (labai vertingas šaltinis sovietmečio kasdienybės istorikui; pala, tokių yr?). Prisimenamas praėjusio amžiaus septintas dešimtmetis.

Manokiemo ribų paisė net ir žinomi Kauno centro keistuoliai. Čia neįžengdavo kažkur kitoje gatvės pusėje, prie „Pionieriaus“ kino teatro (dabar – Lėlių teatras) gyvenusi pageltusio veido Moteris Su Juodu Raiščiu Ant Burnos [...]. Pašnibždomis pasakojama legenda teigė, jog nosį ji apsirišdavo todėl, kad negalėjo pakęsti komunistų kvapo. kas žino. Neužsukdavo ir Laisvės alėjoj siautusi Moteris Su Kaniuke, kuri greitai eidama staiga pradėdavo šaukti, žvelgdama atsitiktiniam praeiviui į veidą. Jos kaniukė – tai aliuminio indas su rankena ir dangteliu pilstomam pienui laikyti [mano galvoj šitas daiktas vyr. g. su priesaga -elis], o garsiai šaukiamas tekstas paprastai būdavo skirtas įvairių žlungančios moralės aspektų kritikai. Chuliganams [t.y. 7–12 metų jokiemo vaikams] labiausiai patikdavo klausytis jos pasažų apie paleistuvystę (p. 28; tikrinau: internete yra svetainė miestoiq.lt, bet ten tik anotacijos).

Ir atmintis пошла поехала... Merkelio Račkausko užrašuos Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy (perspausdinta mašinėle 1955, išleista 2008, parengė anūkas Tomas Venclova) užfiksuoti du XIX amžiaus antros pusės broliukai perliukai (tas gabaliokas man įdomesnis už, švelniai tariant, daugelį romanų; ilgokas, bet labai jau žavus, nusikopijavau skaitydamas wordinį būsimos knygos variantą):

Man buvo šventė, kai pas mus ateidavo pan Agapit Bereśniewicz. Buvo du broliai Beresnevičiai, vienas Agapit, antras Donat. Abu didžiavosi savo bajoryste, abu buvo tikri muzikos donkichotai, paskutinieji tos rūšies žmonių mohikanai. Turbūt jie buvo matę ir geresnes dienas, bet į senatvę virto vagabundais, po Žemaitiją keliaujančiais fortepijonų bei vargonų derintojais. Tarp savęs nesugyveno: jei Agapit išgirsdavo, kad kur netoliese sukasi Donat, tuoj išvykdavo į kitą parapiją, į kitą kraštą. Pas mus paprastai užeidavo Agapit; tik jam mirus ėmė lankytis Donat. Agapit buvo vidutinio ūgio išdžiūvęs nuplikęs senis su ilga žila barzda. Vietoje kairės akies turėjo raudoną kraujojančią duobę: akį jam buvo išlupę karčemos lankytojai už kažkokią Dulcinėją, per apsirikimą patekusią į Agapito glėbį. Muzika, Bakchas ir Venera – štai trijulė, ant kurios aukuro be atvangos degino Agapit likusias gyvenimo dienas. Nei šeimos, nei namų, kur galėtų prisiglausti, neturėjo. Keliaudamas po Žemaitiją nešėsi su savim visą turtą – nedidelį odinį apiplyšusį maišelį, kurį iškilmingai vadino „sakvojažu“. Jame buvo: geležiniais apdarais akiniai, raktas fortepijono stygoms tempti, įvairių stygų rutuliukai, zomšės gabalas ir klijai. Kai ateidavo pas mus, motina pasisiūlydavo išskalbti baltinius. Blaivas būdamas, nesutikdavo, girtas – sutikdavo: visus mus varydavo lauk iš trobos, nusirengdavo ir, pravėręs alkieriaus duris, išmesdavo baltinius į priemenę. Kol baltiniai buvo plaunami ir taisomi (motina juos ir palopydavo), dėvėjo be baltinių. Mums, vaikams, įvarydavo baimės jo susirietusiais plaukais apžėlusi krūtinė, kurią ne visą uždengdavo barzda, ir kuri buvo matyti pro švarko atlapas. Vieną vasaros dieną, būdamas labai įkaušęs, išmetęs pro daris nešvarius baltinius, nesivilko švarko, bet nuogas iššoko pro langą ir pasileido keliu Virvytės link maudytis. Pasipiktinusios davatkos šoko iš savo daržų vytis. Apkultas ir sukruvintas Agapit veikiai atskubėjo namo. Per savo ilgametę kelionę po Žemaitiją susipažino su visais fortepijonais ir jų savininkais, žinojo savo derintų instrumentų firmas, jų pirmenybes ir ydas. Jokio apibrėžto atlyginimo už darbą neturėjo, imdavo tiek, kiek kas duodavo, bet dažniausiai pasitenkindavo didesniu ar mažesniu degtinės buteliu. Keliaudavo aukštai iškelta galva, „z Marsem na czole“ [„Su Marsu ant kaktos“ (karingai nusiteikęs) – tie M.R. paaiškinimai pateikti kaip išnašos, bet kad čia būtų per sudėtinga taip pat padaryt], kaip sakydavo motina, šakota lazda pasiremdamas. Vasarą dėvėjo ilgu baltu apsiaustu, šiaudine skrybėle ant plikės, žiemą – ilga miline su kapišonu. Atsiliepdavo tik lenkiškai užkalbintas, kitos kalbos nepripažino.
Atėjęs pas mus, Agapit pirmiausia išsikoliodavo:
– Jak się macie, chamy? – rėkė įėjęs į trobą. – Co? Nie podoba się? Któż wy tacy? Jużci nie panowie... Przez pomyłkę wstąpiłem pod ten chamski dach... [Kaip laikotės, chamai? Ką, nepatinka? Kas gi jūs tokie? Aišku, ne ponai... Per klaidą įžengiau į chamų trobą.]
Ir tik kai motina pastatydavo ant stalo pusbonkį, Agapit atsileisdavo. Išgėręs kas buvo butely (valgė nedaug, o tėvas negėrė), sėsdavo prie fortepijono. Mano nekantriai laukta valanda atėjo! Ilgi siauros rankos pirštai, kuriuos tėvas vadino „bicze“ (botagai), audringai perbėgdavo per visą klaviatūrą, ir Agapit, pakėlęs barzdą į viršų, imdavo improvizuoti. Ką jis skambino, nesuprasdavau, tik matydavau, kad jis savo muziką giliai pergyvena: jo vienintelėje akyje matėsi tai džiaugsmo spindulys, tai pykčio žaibas; kartais ašara nuriedėdavo per išdžiūvusį veidą ir nukrisdavo ant barzdos. Koks nespalvingas ir negyvas atrodė man tada tėvo skambinimas! Staiga Agapit nutraukdavo, atstumdavo kėdę ir, piktai taręs: „Trza (= trzeba) leczyć chorego“ [Reikia gydyti ligonį], imdavos derinimo darbo. Po poros valandų, suderinęs instrumentą, vėl skambino, o aš, palindęs po fortepijonu ar įsispraudęs kur į kertę, nenuleisdavau nuo jo akių. Iš jo skambintų dalykų tėvas išmoko kelis lengviausius, kuriems už pusbonkį Agapit parašė gaidas. Iš tėvo paskui ir aš išmokau vieną žemaitišką polką, Agapito improvizaciją. Sutemus, prieš eidami gulti, aprimęs Agapitas ilgai su tėvu kalbėdavos apie muziką, apie jos atstovus, apie Žemaitijos vargonininkus. Iš tų kalbų sumesdavau, kad ir tėvas, kaip Agapit, tik viena muzika domisi ir tik ją vieną rimtai vertina; jai tarnaudamas, pamiršta sunkią gyvenimo naštą: nusižeminimą prieš kleboną, jo gaspadinės įžūlumą, ubagišką gyvaliojimą špitolėje. Suprasdavau tada, kodėl tėvas nekeitė niekingo vargamistros amato į kitą, pelningesnį darbą, nors motina dažnai ragino eiti tarnauti ar ūkvedžiu į dvarą, ar raštininku į įstaigą. Vieną kitą dieną pagyvenęs pas mus, Agapit traukė toliau. Po keleto metų pasiekė mus žinia, kad Agapit mirė: žiemą rado jį pusnuogį ir sušalusį vieno dvaro daržinės šiauduose. Qualis artifex periit! [Koks menininkas žuvo! (lot.) – Povilas Višinskis kartą papasakojo man, iš kur ir kas buvo tie Agapit ir Donat. Iš Pečkauskių sužinojęs, kad tuodu broliai Beresnevičiai buvo kilę iš turtingų dvarponių, kad pabėgę iš Šiaulių gimnazijos į sukilimą, kad paskui slapstėsi Prūsuose, kad grįžę niekur negalėjo prisirašyti, o tėvai jau buvo išvežti į Sibirą, dvaras konfiskuotas ir atiduotas kažkokiam caro valdininkui.]

Arba va dar vienas XIX amžiaus žemaitiškas perliukas, vysk. Motiejaus (kad Valančiaus – nebereiktų durt?) iš dugno perkeltas į Namų užrašus. Pirmu numeriu pažymėtas tas įrašas, šįkart tikrai per ilgas, kad visą cituočiau, jei užkibsit, žr. NU (2003, p. 551, 553, 555; poriniuos lenkiškas originalas); iš priešpaskutinės pastraipos:

... Ignotas Kumšlytis, samdinys, žemaitiškai temokėdamas, nuvažiavo su [Švč. Mergelės] paveikslu į Romą. Kaip jis ten buvo priimtas? Nežinau, žinau tik, jog minėtą Švenčiausiosios Motinos paveikslą 1868 metais pats popiežius Pijus IX pašventino. Užsibuvęs Romoje beveik ištisus metus, Ignotas su paveikslu grįžo į Klaipėdą, bet ne į Žemaitiją. Nes be valdžios paso važiuodamas nusižengė [galiojusiai] teisei ir grįžęs būtų turėjęs sėsti į kalėjimą. Todėl liko Klaipėdoje siuvėjo pameistriu. Vėliau girdėjau, jog minėtas paveikslas buvo atvežtas į Žemaitiją ir kažkur paslėptas. Žandarai ieškojo, tačiau nesugebėjo rasti.

Mano galva, tiesiog nuostabi kino scenarijaus santrauka.
Taip, per daug įsijaučiau. Gana.
P.S. Įrašo pavadinimas atklydo maždaug tada, kai rinkau citatą apie Moterį Su Juodu Raiščiu Ant Nosies. Perličky (dgs.) iš Věros Chytilovos 1965-ų filmo pavadinimo; Hrabalo 1963-ių apsakymų rinkinys vadinos Perlička na dně. Vis tebedaranti filmus Chytilová (*1929 [jau nebedaranti, †2014-03-12]; čekų kino naujabangininkė; be šito, dar kelis mačiau) l. verta akių. Ar čekai visi tokį gerą ironijos jausmą turi?