Didžiausias malonumas? Gadinti orą ar dirbti kokį paprastą fizinį darbą: kasti duobę, rinkti nuo pievos arkliašūdžius, atkasinėti akmenis, koks skirtumas…buvau prisiminęs Just. M. eilėraščio „Pasiilgau arklio“ pirmą posmą (fizinis darbas ir arkliašūdžiai priminė):
Paprasčiausiai: pasiilgau arklio,– Na ir kas čia tokio? – paklausit. Nieko tokio, tai tik įvadas į tekstologinį/psichologinį priedurą.
jo protingų ir gerų akių.
Norisi kažką sunkaus pavalkiot
arba šiaip – pasiganyt sykiu.
Atmintinai temoku tik tą cituotąjį Marcinkevičiaus posmą. Jis koks buvo parašytas 1966-ais, toks ir liko.
Bet paskutinis pasikeitė iš esmės. Nuo 1968-ų, kada išėjo rinkinys Liepsnojantis krūmas, tas posmas toks:
Ji [= kaip darbas paprasta tiesa] tarytum pavalkai mus jungiaO pradžioj buvo visai kitoks:
su praeitimi ir ateitim.
Į gyvenimą – saldžiausią jungą –
žiūrim jau suprantančiom akim.
Pasiilgau arklio. Jį sutikęs,„Pasiilgau arklio“ su tokiu baigiamuoju posmu buvo išspausdintas 1967-ų Poezijos pavasary (p. 70). Kodėl buvo perrašytas – teišeina spėliot: kas nors ką nors perskaitęs eilėraštį PP almanache leptėjo? rinkinio redaktorė Aušra Sluckaitė abejonę išsakė? pats autorius taip nusprendė?
aš atsiprašysiu prie visų,
kad kadaise, žvėriškai supykęs,
taip, kaip žmogų, mušęs jį esu.
Kita vertus, ne tai svarbiausia. Pirminis posmo variantas visiškai disonuoja su Marcinkevičiaus poezijos lyrinio subjekto pasaulėvoka. Vos ne antimarcinkevičiškas posmas. (Ar paskutinės dvi eilutės, taip sakant, iš gyvenimo? – Greičiausiai. Kam tokius nemalonius dalykus reiktų išgalvot?)
Tai, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl tapo perrašytas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą