(204) Visiškai tarp kitko: kur tik nenuveda ausys...

Prae scriptum: skaitant ir žiūrinėjant galima klausytis šios BG dainos.

foto iš čia

foto iš čia

Vakar klausydamasis „Svobodos“ išgirdau, kad Maskvoj vėl stovi Ivano Šadro „Mergina su irklu“, puošusi Gorkio kultūros ir poilsio parko fontaną 1936–1941 (vokiečiai subombardavo; žr. kairėj).
Paminėjus šitą faktą, kalba nukrypo prie kitų merginų su irklais, kurių daugybė stovėjusi Sovietų Sąjungos parkuose. Pasirodo, šitų prototipas – kito skulptoriaus darbas: Šadro nuoga, irklas dešinėj, o išplitusioji – su maudymosi kostiumėliu (visada), o irklas dažniausiai kairėj (kairiarankė?; vienas iš variantų – dešinėj; daugiau – čia ir čia).
Pagalvojau: o Lietuvoj kur nors bent viena stovėjo? Greičiausiai – ne, nes jos plito prieš karą.
Intriga užsimezgė išgirdus to skulptoriaus pavardę – kaip VU rektoriaus – Juodko, Romuald.
Iš ryto puoliau ieškot to Juodkos biografijos. Išsamiausia rasta:

Иодко, Ромуальд Ромуальдович (03.12.1894–13.11.1974) скульптор, педагог. Засл. деятель искусств РСФСР (1968). Окончил моск. ВХУТЕМАС (1924), ученик Б. Королева. Жил в Москве. Участник выставок с 1926. Член худ. об-в РОСТ (1925–27), АХРР (1928–33). Преподавал в худ. вузах Москвы, с 1941 профессор. Монументально-декоративная скульптура ("Прыжок в воду", 1930; "Детский хоровод", 1930; "Девушка с веслом", 1936; "Колхозник", 1950), станковая скульптура ("Мужской портрет", 1925; "Красногвардеец", 1927) и др. работы.

Kitoj vietoj radau pavardę užrašytą taip: Йодько. Nei paneigia, nei patvirtina spėjimą apie Juodką. Reikia rast gimimo vietą – va tada gal kas ir paaiškės. Visai atsitiktinai užtikau dokumentuose apie 1938-ais sušaudytą (apkaltintą šnipinėjus Lenkijai; gal dėl to, kad domėjos esperanto kalba?) jo brolį Adomą Juodką. Adomas gimęs Slucke, susijusiame su Radvilais, metais anksčiau už Romualdą. Dar vienas brolis – Vitoldas – gyvenęs Lenkijoj.
Va tiek ir tepavyko išsiaiškint apie Romualdą Juodką, 1936-ais nulipdžiusį „Merginą su irklu“ – būtent jo skulptūra buvo prototipas įvairiausių invariantų, apie vieną iš kurių dainuoja BG.

(203) Užparaštė, xviii: apie Maironio poeziją Naujojoj Gvinėjoj

dail. Aleksandras Vitulskis (1927–1969)
iš: Literatūra ir menas, 1962-11-03

Šįryt galvoj spragtelėjo: taigi neužteks skaitalo nuvažiuot iki darbo – vienas perbėgtinas straipsnis Kultūros baruos likęs. Ir prigriebiau dar Jurgio Janavičiaus laiškus iš Australijos Tada ir mes. Lengviausia buvo ištraukt – nugarėlė išsikišus styrojo. Patiko jo laiškus skaityt Šiaurės Atėnuos, ir dar kartą – kai „Tyto alba“ knygą išleido, ir šiandien. Dauguma rašyti, „kai užeina reflektyvi praeitin nukreipta nuotaika“.

Dailininku, poetu ar prozininku pas mus vadinamas J.J. iš profesijos hidrografas. Kartą juos, baltuosius hidrografus iš Australijos, nusiuntė Naujojon Gvinėjon džiunglėse palei Purari upę įrengt keletą stočių.

Vietinius darbininkus išmokiau lietuviškų dainelių. Iš visų išbandytųjų jiems labiausiai patiko „Atskrend sakalėlis“ ir „Trakų pilis“. Populiariausios eilutės buvo „vilnis gena vilnį ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn“. Girdėdavau, kaip jie tarpusavyje jas kartodavo. (p. 29)

Patiko, aišku, ne dėl prasmės, o dėl skambesio. O kokia buvo vietinių gimtoji kalba, kaip skambanti? Ką nors išsiaiškint beviltiška:

Papua New Guinea is one of the most culturally diverse countries on Earth, with over 850 indigenous languages and at least as many traditional societies.

Tada ir mes išėjo prie 10 metų. Ar susidarytų kita J.J. laiškų iš Australijos knyga? Vargiai; ŠA vis rečiau randu jo pavardę.

P.S. (2012-04-27) Šios dienos Šiaurės Atėnuos – gražus Jūratės Visockaitės atsisveikinimo žodis „Jurgis Janavičius, hidrografas ir poetas“. 1926–2012.

(202) Der Zeitgeist: 1940-08-28

Šiandien iš ankstaus ryto, darbe padėdamas iškelt vėliavą su perrištu juodu kaspinu, prisiminiau vieną Tiesoj skaitytą tekstą. ELTA išsivertė ir įsidėjo TASSo parengtą medžiagą „Vokiečių spauda apie Vokietijos ir TSRS nepuolimo paktą“ (1940-08-28, nr. 65, p. 2). Be jokių komentarų (ergo, pritariant) perpasakojama, ką savo vedamuosiuose ką tik, 08-23, rašė nacių spauda apie prieš metus sudarytą paktą, kurį vadinam Molotovo–Ribentroppo:

Vokietija ir Tarybų Sąjunga nenorėjo, kad jų tautos kovotų už svetimus interesus. [...] Paktas sudaro istorinį įvykį ir žymi politinį posūkį Vokietijos ir TSRS santykiuose. [...] Šios sutarties veikimas atitinka istorines, politines ir ekonomines prielaidas, kuriomis remiasi Vokietijos ir TSRS susitarimas. [...] Pašalinus nenatūralų santykių įtempimą, buvo sudaryti normalūs, aiškūs ir taikingi santykiai tarp abiejų valstybių. [...] Visai galimas dalykas, rašo laikraštis pabaigoje, kad Vokietijos ir TSRS susidūrimai yra pašalinti visiems laikams. [...] šio pakto vykdymas atitinka visus lygiai Vokietijos, lygiai Tarybų Sąjungos lūkesčius. [...] abiejų valstybių interesų pagrindą sudaro taikingas naujos santvarkos kūrimas Europos rytuose. Tariant kitais žodžiais, abiejų valstybių karinio susidūrimo galimumas yra neįmanomas ir ateityje. Nei Vokietija, nei Tarybų Sąjunga neturi pagrindo skųstis dėl šio pakto padarinių.

Ką žmogus, skaitydamas tokį tekstą, tuolaik galėjo pagalvot? — Gal kas ir gero bus iš to, kad mes jau okupuoti (08-25 atsirado nauja konstitucija, Liudo Giros apdainuota: „Respublika! Ligšiol tave visi tik alino, / Nuo šiol žydėt globoj pradėsi Stalino!“), gal karas mus aplenks? Neduokdie, kaip su Lenkija atsitiko...

Kokiais pinigais – nenurodyta; bijota suklyst?

Dar iš to paties Tiesos puslapio:

Iki šiol dar neturime Internacionalo gero vertimo. Tas Internacionalo tekstas, kuris dabar vartojamas, yra nevykęs. „Tiesa“ jau prieš ilgesnį laiką paskelbė konkursą naujam Internacionalo vertimui daryti, bet, deja, ligi šiol į tą konkursą nebuvo tinkamai atsiliepta. Tai nedaro garbės mūsų poetams ir poezijos vertėjams.
Tuo tarpu dabartinis tekstas [regis, Binkis buvo išvertęs ir ar ne Literatūros naujienose buvo paskelbta, bet gal čia kitas variantas turimas galvoj] vis daugiau plinta, ir naują vertimą reikia kuo greičiau išleisti. Jis turi būti geras ir taisyklingas vertimas, kupinas originalo stiprumo ir grožio, vertas mūsų išvaduotosios liaudies, kuri jį dainuoja su tokiu entuziazmu ir dvasios pakilimu.
Tad dalyvaukime kuo gausiau Internacionalo vertimo konkurse. Naujo, gražaus proletarijato himno vertimo sudarymas yra mūsų garbės pareiga.

NB! O skelbime nebeminimas vertimas – tikimasi, kad bus sukurtas naujas lietuviškas Internacionalo tekstas, „visiškai atitinkantis originalą“ (oksimoronas išeina).

„Išvaduotoji liaudis“ su entuziazmu ir dvasios pakilimu esą gieda kad ir nevykusį Internacionalą, o ne „liaudis“ štai kuo užsiima:

Paskutinėmis dienomis buvusios „aukštosios“ visuomenės atstovai pradėjo būriais apgulti avalynės krautuves ir „Inkaro“ parduotuves. Darbo žmonės, eidami Stalino prospektu ir keliomis kitomis gatvėmis, negali sulaikyti savo pasipiktinimo dėl tų buržuazinių ponų ir ponių, kurios nuo pat ryto renkasi prie batų krautuvių ir akiplėšiškai demonstruoja savo spekuliantiškus užsimojimus. [...] Tų buržuazinių spekuliantų ir panikierių suvedžiojami dažnai įlenda į eiles, stovinčias prie batų krautuvių, ir tarnautojai, o rečiau ir vienas kitas darbininkas.
Tos eilės ir tie būriai prie avalynės parduotuvių yra tikra gėda, kurią reikia visomis priemonėmis sulikviduoti. Tarybų Lietuvoje visi fabrikai ir visos dirbtuvės gamina nepalyginamai daugiau, negu kapitalistiniais laikais, ir ateityje gamins dar daugiau. Mūsų pramonė dirba pilnu tempu, ji auga ir plečiasi, ir darbo liaudis gaus daugiau prekių, negu bent kada, nes dabar visos gerybės gaminamos tik jai.

P.S. ELTA vertėjai, TASSo pranešime perskaitę Нью-Йорк, dar rašydavo: New Yorkas.

(201) Trys tarpai

Šitie ne „prakeikti“; Sigito Parulskio Trijų sekundžių dangaus įžanginiam gabale išsakytoms pastaboms apie tarpą pritariu: maždaug taip ir yr.

(200) Laikmenis, ii

Vileišių rūmų parapetai.

(199) Užparaštė, xvii: Romą Railą prisiminus

37-as viešas sekmadienio eilėraštis
(atvaizdas iš čia)

Ukmergės kultūros draugijos leidžiamų Eskizų nr. 20 (2010) yra Romo Railos (net Vilniaus patiltėse išrašomo eilėraščio apie gyvenamuosius Siesikus autoriaus [žr. dešinėj], Vlado Šlaito premijos laureato) tekstas „Trys šventės: Trys Alfui Pakėnui adresuotų prisiminimų (kronikos) fragmentai“ iš 1992, 1993 ir 1994 metų.
1993, spalio 2–3, šeštadienis–sekmadienis, apie Algirdą Verbą, poeziją ir gyvenimą (žmogiška, per daug žmogiška):

Visiems buvo smagu klausytis, kaip Verba skaito savo eilėraštį „Tu su rusu susimetei, šaunu...“ [...] Į Paąžuolius grįžom apie dešimtą. Važiavom baisiai susikimšę. [...] Suėjom gryčion, pasistatėm patogiai stalą, ir prasidėjo išgėrimas. Verba iš savo rinktinės „Pilkoji žvaigždė“ paskaitė keletą eilėraštukų ir ėmė kalbėtis su Nidos motina. Ši pasakė jam, kad nieko nesuprantanti apie literatūrą. Verba išklausinėjo jos apie jos gyvenimą, o tada tarė: „O dabar paklausykit, ponia!“ Ir vėl paskaitė eilėraštį „Tu su rusu susimetei...“ Visiems buvo juokinga jo klausyt. Aš vis prašiau jo, kad paskaitytų eilėraštį „Iš tolo žvėris uodžia savo irštvą...“ Jis vis neskaitė ir neskaitė, kol galop aš padeklamavau du trečdalius to jo eilėraštuko. Tai jam kažkodėl padarė didelį įspūdį. Slinko nakties valandos, buvo vis geriama. Iš Verbos burnos sklido vis daugiau keiksmų. [...] Alkoholio ant stalo vis mažėjo, o Verba vis norėjo gerti. Pažadėjai pastatyti jam butelį, jei išvardys penkis prasčiausius Lietuvos poetus. Jis vardijo, vardijo ir niekaip negalėjo išvardyti. [...] Paskui užkūriau pečių. Kai jis gerokai įsidegė, – o tai buvo ketvirtą valandą, – nuėjome gulti [...]. Septintą pakilom. [...] Susėdom už stalo, atkimšai dar vieną butelį. Vėl prasidėjo plepėjimas apie literatūrą ir kitką. Verba vėl išsitraukė savo popierius, vėl ėmė skaityt apie aną rusą ir aiškint, kodėl tą opusą parašė. Kalbėjo, jog viena boba paskaitysianti laikraštyje tą eilėraštį ir suprasianti, kad čia jai taikoma. (p. 185)

R.R. Grafo manija išėjo 1996-ais. Prieš keletą metų iš Ričardo Šileikos buvau gavęs paskaityt naujų jo eilėraščių – tiek, kad išeitų antras poezijos rinkinys. Kadangi pluoštas neturėjo pavadinimo, buvom parinkę: Žygdarbis (ir A.A.J. akceptavo). Ketino leist ta pati Ukmergės kultūros draugija, kuri ir Eskizus leidžia. Parašėm su Ričardu Š. rekomendacijas Kultūros ministerijai: prašytume paremti šios knygos leidimą. Deja, nieko iš to neišėjo. Kai per, regis, tų pačių metų Poetinį Druskininkų rudenį sutikęs pasukau kalbą knygos pusėn, R.R. tarstelėjo: dabar man svarbiau senstantys tėvai.
Tas Žygdarbio rankraštis tikriausiai guli kur nors Ukmergėj, o gal autoriui grąžintas, – tada: Siesikuos. Yra ten puikios poezijos, mano supratimu, ir l. gaila, kad knyga vis neišeina. Kad ir neištrinamai atmintin įsirašantis „Durnius su durelėm“ (spausdintas prieš gerus penketą metų Nemune):

Paties R.R. rankraštis
(tikiuos, tvora priešais „Širdelės“ kavinę Druskininkuos
dar nenugriauta)

Dar kūdikystėje
pamilau dureles
tarsi mąstytojas
Mebijaus juostą,
tarsi poetas
žvaigždę aušrinę,
tarsi krikščionis
kryžių.

Vaiku būdamas
tąsiau ant pečių po kambarį
nedidukes spintutės dureles.
Sulaukęs paauglio metų,
laksčiau gatvėmis
su visaip prirašinėtomis,
tuščiaširdėmis
tupyklos durelėmis.

Kai išaugau stipriu jaunikaičiu,
ant nugaros užsiverčiau
plačias daržinės duris,
o tapęs tikru vyru
ir labai surimtėjęs
oriai nešiojau vieškeliais
ąžuolines poliruotas
namų duris
su gražia paauksuota rankena.

Nepaisiau žmonių žvengimo,
nepaisiau badymo pirštais,
darbavaus kiek tik galėjau
savoje srityje,
siekiau tobulybės.

Sykį keliolika kilometrų
per dirvonus tempiau
sunkius garažo vartus.
O kitą sykį,
nukėlęs nuo vyrių,
per visą miestą nešiau
didingas bažnyčios duris.
Atvažiavo fotografai,
nufotkino mane,
išspausdino nuotraukas laikraščiuose.
Atskubėjo televizija,
nufilmavo mane,
parodė žydruose ekranuose.
Atkeliavo radijas,
pakalbino mane,
paleido balsą
elektromagnetinėmis bangomis
per visą šalį.

Atriedėjo dar kažin kas
ir prižadėjo už triūsą
duoti šiek tiek
pinigų.

Nuščiuvo kaimynų juokas,
netgi vaikėzai
nebelaidė į mane akmenukų,
visi mandagiai sveikinosi. –

Tikriausiai
esu jau šis tas daugiau,
nei paprastas durnius.

Tikriausiai
esu jau įgijęs teisę
sustoti pasaulio tyruose,
atremti duris į žemę,
atsidaryti jas sau
ir išeiti.

Sakoma, durnius durniui nelygus, bet viso labo mus skiria tik durelių dydis ir svoris. Tad visi durniai su durelėm – vienykitės! Mes bent jau turime teisę išeiti pro duris, kada panorėję. Išeiti ir negrįžti.
Išeiti ir sugrįžti. Protingieji tegul lieka už durų. Arba beldžiasi į durnių dangaus karalystę. Belsk ir bus atidaryta. Belsk.

Dar du buvo Šiaurės Atėnuos paviešinti.

(198) Sovietmetis: apie neigiamus grožinės literatūros veikėjus

Nežinau kaip jums, bet neigiami veikėjai man visad būdavo įdomesni už teigiamus. Ne todėl, kad galėtum įpult empatijon ir pasijust ragaująs draudžiamo vaisiaus (nors ir ši priežastis neatmestina), o tiesiog atrodydavo gyvesni, „prieštaringesni“ (šitą savo bruožą tai jau visi norėdavom rasti).
Pirmadienį įdienojus taip karšta būnant sode pasidarė, kad pasakiau: avietės išgenimos palauks, – pavėsin! Išsinešdamas laukan kėdę, prigriebiau ir knygą iš buv. šeimininkų sukauptos „bibliotekėlės“ (gal seneliai rūpinos, kad pasisvečiuot atvežti anūkai turėtų ką skaityti?).

Aldonos Liobytės 1973-ais išėjusi Tėveli, būk mažas (iliustravo Kastytis Juodikaitis; regis, buvau skaitęs, nes vartant šis tas iš atminties ėmė lįst).
O dabar apie tuos neigiamus personažus, kurie dar ryškesnėm spalvom sušvito.
Tituliniam pasakojime nuošalaus kaimo, kur poilsiauja pagr. herojus Jonukas su tėvais, ramybę sudrumsčia „laukiniai žmonės“:

Atkaukė jie motociklais kaip padūkę, dūmų burbulus leisdami. Visi buvo kelnėti, gauruoti, ir nesuprasi, ar jie bernai, ar merginos. Vienas kalbėjo laibu balsu – jį visi vadino Gerardu, kitas kalbėjo storu balsu, ir lyg ūsų žymės kalėsi jam panosėj – jį visi vadino Gražka. (p. 30)

Įsikuria ežero saloj. „Vakarais prie laužo jie paleidžia tranzistorių iš visos gerklės, o patys vaiposi, kraiposi (‘kaip nuomario tampomi“, – sako mamytė)“ (p. 31); ir naktimis irgi nerimsta, visokias eibes krečia – vogia ankstyvąsias bulves etc. O kai pavagia ir išsiplukdo salon Jonuko katiną Runcę grasindami jį išsikept ir suvalgyt, tėvelis sutvarko reikalą – palieka juos saloj be valties: grąžina tik išgavęs pažadą, kad išsinešdins, prieš tai šiukšles surinkę ir užkasę.
(Tėvelis po to tuoj gavo telegramą ir „galvotrūkčiais išskrido filmuotis į Afganistaną“, p. 38.)

Pasakojime „Raganos širdis“ veikia veltėdis Kepėstas, kuris

pasirinko labiausiai jam patinkamą gyvenimo būdą: valgė, kas tėvo išvirta, apsitaisydavo iš tėvo kišenės, vakarais žvygindavo su bendraminčiais plokšteles ir įrašų juostas arba traukdavo slampinėti į miesto [iš konteksto aišku, kad Vilniaus] sutemas, nevengdamas „rašalo“ butelio ir peštynių [...]. (p. 43)

Ir apvogt senutę, kurią visi pravardžiavo ragana, pasklidus kalboms, kad ji gavo siuntinį iš Amerikos, sugalvojo štai dėl ko:

[...] o jeigu ragana gavo iš Amerikos siaurut siaurutėlius džinsus su odos lopiniais per kelius ir per tas vietas, kur labiausiai išsitrina? Kam jai reikia tų džinsų? O jeigu raganai atsiuntė kas plokštelių su bigbito įrašais? Ar jos nosiai bigbitas? (ibid.)

Apvogt senutės Kepėstui nepavyko, o už mėginimą buvo išsiųstas į Alytų statyt gamyklos, aišku, „milicijos priežiūroj“.

Skaitant tiesiog širdis džiaugias: štai jums „socialistinės visuomenės atplaišos“ – ir romai kalantos, ir rimai burokai – kaip ant delno.

(197) Laikmenis, i

Vis gražiau tai, kas susikūrė, negu buvo sukurta. Kai įsižiūri. Ką žmogus prieš rūdis? – ką varlė prieš dalgį.

(196) Užparaštė, xvi: apie literatūros istoriją ir gražuoles

ą tik išėjo Metų nr. 8/9. VPU istorijos bakalauras, filosofijos magistras etc. Žilvinas Andriušis, atsakydamas į žurnalo klausimą:

Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? Kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

be kita ko, pareiškia:

Į visą šitą dirbtinę hierarchiją man, tiesą sakant, nusispjaut. Labai didelė tų rašytojų dalis, kuri vadinama klasikais, yra ne klasikai, o paprasčiausia seniena. Labai daug literatūros yra beviltiškai pasenusios. Manau, kad mūsų literatūros istoriją reikia nedelsiant perrašyti. Kas tai padarys – neaišku [vėliau savo viltis susieja su Amerikos lietuviais; Tomas Venclova turįs būt jų priešaky]. Iš lietuvių literatūros instituto, kaip iš ožio pieno – nieko, matyt, padoraus nesulauksim. Visos tos snaudžiančios valstybinės įstaigos turi miegančios gražuolės statusą. Gaila, bet ten dirba visai ne gražuolės... (p. 106)

Nuo ko turėtų prasidėt „padori“ lietuvių literatūros istorija, Andriušio manymu?

Aš labiausiai vertinu Amerikoje sukurtus lietuvių poetų ir prozininkų kūrinius. Manau, nuo jų ir reiktų pradėti lietuvių literatūros pradžią. Nuo amerikietiškojo postmodernizmo. Su nedideliais nukrypimais į praeitį ir ateitį. [...] vertėtų atsisakyti linijinio literatūros istorijos supratimo. Mūsų literatūra vystėsi kaip sraigė, tai judėdama, tai vėl susitraukdama. Todėl laiko tiesė neturi šiai literatūrai jokios reikšmės. (ibid.)

Negi išties žmogus mano, kad Venclova ir kt. (kas tokie? Kelertienė, o dar?) ims rašyt literatūros istoriją pagal svetimą receptą??? Istorijų gali būt daug, tik – reikia parašyti. O pasamprotaut, kad reiktų, – kuris čia negalėtumėm? Anksčiau tokių pliurpalų klausydamasis šypsodavaus, o dabar jau imu pykti: na kiek galima šūdą malt? „Reikia nedelsiant perrašyti“, – čia juk sovietmečio suvažiavimų ir plenumų retorika: reikia nedelsiant įveikti atsilikimą, reikia nedelsiant pašalinti kliūtis, trukdančias etc.
Ir dar apie gražuoles. Va čia tai diediška kliurka. Na, nepažįsta vyriškis visų Institute dirbančių žmonių – ką padarysi, bet šitaip... Tikriausiai parašęs pamanė, kad bus labai šmaikštu. Deja.

(195) Visiškai tarp kitko: apie Matrosovą.lt

Praėjusio amžiaus 70-inių metų trečiokams skirtas apsakymas – mokomajam atpasakojimui, savarankiškai sudarant planą (gal ir aš tokį rašiau? neatsimenu):

V[ladas] Kavoliūnas [1919–1974]

Komjaunuolio žygdarbis
Po sunkių kautynių Lietuviškoji divizija [1945-01-28] įsiveržė į Klaipėdos priemiestį. Fašistai smarkiai šaudė iš kiekvieno skersgatvio. Pagaliau vienam mūsų batalionui pavyko prasiveržti į miesto centrą. Pergalė buvo čia pat.
Staiga iš vieno rūsio prapliupo kulkosvaidis. Kariai sukrito ant grindinio. Puolimas laikinai sustojo.
Bataliono vadas prabilo į karius:
– Kulkosvaidžio lizdas turi būti sunaikintas. Kas eis į žygį?
– Aš, vade!
Į priekį išėjo jaunas seržantas. Tai buvo komjaunuolis Juozas Šimelionis. Šimelionio pavyzdžiu pasekė visas skyrius.
Kariai atsargiai prišliaužė prie kulkosvaidžio lizdo. Blykstelėjo ugnies liežuvėliai. Šimelionis suklupo ir krūtine uždengė kulkosvaidžio angą.
Puolimas vėl prasidėjo.
(Bronė Lapinskienė, Atpasakojimai ir rašiniai I–III klasei, Kaunas: Šviesa, 1969, p. 73)

Perskaitęs šį pasakojimą, mėginau pasidomėt, kas tas Juozas Šimelionis. Deja, nė vienoj iš trijų sovietmečiu išleistų enciklopedijų – nei MLTE, nei TLE, nei LTE – nieko nėr. Ir dar vienas dalykas sukėlė abejonę: už tokius žygdarbius jei ne Sovietų Sąjungos didvyriu būdavo tampama, tai bent ordinu po mirties apdovanojama. Jei buvo apdovanotas, kodėl nutylėta? O gal tai tik vienas iš propagandinių mitų – esą ir mes savo Aleksandrą Matrosovą turim? Nežinau.
P.S. Dabar atpasakojimai mokykloj teberašomi? Šiaip – visai neblogas dalykas, manyčiau.

(194) Užparaštė, xv: apie žodyną

A.Ž. šaržas
(dail. Algirdas Šiekštelė,
Šluota, 1972, nr. 2)

Ieškodamas Sigito Gedos teksto „Apie Donelaičio žodį“, perverčiau ir jo 2003-ais išleistus Adolėlio kalendorius. Skaitydamas p. 279 buvau pasižymėjęs pastraipą:

Geriausias darbas tam tikro amžiaus sulaukus: pildyti didįjį lietuvių kalbos žodyną... Tą darė velionis Albinas Žukauskas. Taip gerokai „perdirbo“, rodos, XV ir XVI tomus. Baisiai keikė sudarytojus, kam tiek žodžių ir reikšmių praleidę.

Kur tie tomai dabar? Vargu ar LKI, kuris 2002-ais baigė leisti LKŽ. Šiaip, juk tik mirusios kalbos žodyną galima „baigti“.

P.S. Apie žodžių kilojimą iš vienos giminės kiton: filma – filmas, atvirutė – atvirukas etc. Tik sociolingvistikos reikalas? Bent jau tos būtų.

P.P.S. (2012-04-17) Regis, pavyko išsiaiškinti, kur tie Albino Žukausko turėtieji LKŽ tomai. Pasak dukters, turėtų būti Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuris dalį archyvo ir bibliotekos perėmė po poeto mirties.

(193) Tarp kitko: Paberžės, jaučiai, toreadorai ir informacijos patikimumas

Savaitgalį teko pasiblaškyt aplink „artimąją“ (esančią Vilniaus rajone) Paberžę, apžiūrėt Vyžulionių dvarą.
Atėjęs darban, mėginau pasitikslint šį tą. Pakeliui, Paberžės seniūnijos puslapy, radau tokią žinią:

XX a. pradžioje Paberžės dvare buvo rengiamos bulių kautynės, kuriose dalyvaudavo vietos toreadorai. Tai buvo vienintelė vieta Lietuvoje, kur vyko koridos beveik iki Pirmojo pasaulinio karo.

Nežinojau tokio dalyko. Pasidalinau rastinuku Veidiškėse. Pirma reakcija:

Čia kita Paberžė, Kėdainių rajone, kur kunigavo Tėvas Stanislovas. Ten dabar veikia 1863 m. sukilimo muziejus :)

Įmečiau nuodorą į tą seniūnijos puslapį; atsakymas – nuoroda į „tolimąją“ Paberžę lt.wikipedijoj, kur įrašyti tie patys du sakiniai (nuorodos nededu, nes jų jau nebelikę). Ir prasidėjo diskusijos, kuo tikėt, kokias šaltiniais kas galėjo remtis, kol:

Šaltiniai visgi yra, Vilniaus rajonas laimi! :) Reik pataisyt vikipediją.

Vilnijos vartuose.lt po šio teiginio nuorodos net į 6 šaltinius. Dabar lt.wikipedijoj esančiame Paberžės dvaro (Kėdainių r.) apraše, be kita ko, galima perskaityt:

Spaudoje kartais pateikiama informacija, kad Paberžės dvare XX a. pradžioje rengtos bulių kautynės, kuriose dalyvaudavę vietos toreadorai, yra klaidinga – bulių kautynės vyko kitame Paberžės dvare Vilniaus rajone.

Šiaip, išvis šito sakinio ten nereikėtų, jei būtų aprašytas „artimosios“ Paberžės dvaras. O apie tas bulių kautynes bei vietinius toreadorus gal kas nors kada nors ką nors konkretesnio iškapstys…

P.S. Skepsis l. geras dalykas. Vytas Dekšnys ėmė ir suabejojo tais 6 šaltiniais:

Tiesa, nurodyti šaltiniai irgi iš hobininkų knygų. Įdomu būtų pasivartyti pastarąsias, kokiais šaltiniais jose remiamasi.

Kadangi pastarosios sunkėliau pasiekiamos, pasižiūrėjau: LE, XXI, 300–301; VLE, XVII, 198–199; Kviklio Mūsų Lietuva, I, 180–181 – nieko apie toreadorus; ir apie dvarą, regis, nieko neatsimenu buvus parašyta. Reiktų tikrint lenkiškuos šaltiniuos Podbrzezie.
Tikrai įdomu daros.
Tomo Krzywickio vadove minima, kad Paberžė prieš I pasaulinį karą garsėjusi dėl ten rengiamų jaučių kovų (walk byków; dvaras neminimas), bet jokios nuorodos nėr (na, tokio pobūdžio leidiniuose ir neturi būti).

(192) Vilniaus vaizdai, x: graffičiai (a) planingai, (b) oficialiai, (c) viešai – [ne]įmanoma?

a: Balandžio vidury susibūrė „ne pelno siekianti organizacija“ „Laikas keistis“, tuoj Veidiškėse atsirado puslapis tuo pat vardu. Misija – „Graffiti ir Street Art’o technikų pagalba kurti socialinę reklamą Vilniaus, o ateityje ir ne tik- mieste ant specialiai tam skirtu sienu ar paviršių.“ [Gražu, nors ir su klaidom.]
Sugalvota, kad užrašas būsiąs „Kiekvienas policininkas turi vardą“ ant tvoros Konstitucijos prospekto pradžioj, kur ilgai ilgai buvo klausiama: „20 metų. Gal reikia dar vieno Sąjūdžio – dainuojančių reformų? Esminių“. (Pravažiuojant į darbą ir iš darbo, šis užrašas man vis nuolat primindavo Herakleitą: pantha rhei – ποταμοῖσι τοῖσιν αὐτοῖσιν ἐμϐαίνουσιν, ἕτερα καἰ ἕτερα ὕδατα ἐπιρρεῖ.)

b: Balandžio 27-ą iniciatoriai prisikasė prie Zuoko:

Siandien buvom pas Mera. Sake kad ideja jam patinka, zadejo kad pades. Laukiam ziniu;). Ryt poryt bus aisku del leidimo ir sienos.

Gegužės 9-a:

Antradieni vėl eisim i Stiklo Boksta. Tikimės leidimas pagaliau bus gautas. Valdiški namai visda viska daro iš lėėėėėėėtoooo?;)

Deja, nieko daugiau „Laike keistis“ nepatikslinta.
Beje, kitur praktiškai tuo pat metu radau tokią mintį užfiksuotą (spėju, jos autorius greičiausiai nesusijęs su Svaro inicijuotu „Laiku keistis“):

Dvi savaites ji [ta pati tvora Konstitucijos prospekte turima galvoj] išpiešta (visuomenės pageidaujama tematika), dvi kitas — jokia: švari, plika. Ir vieniems gerai, ir kitiems. Pakaitom. Kokybiško kito varianto, beje, ir nėra, tai akivaizdu.

c: Gegužės 12-ą sumanymas įgyvendintas viešai, nors iškilo klausimas: ar visi raštiški leidimai buvo gauti (žr.: Astos Kuznecovaitės straipsnį „Piešinio ant sienos detektyvas“).
Sureagavo ir idėjos „2+2 savaitės“ autorius graffiti.puslapiuose.lt.
Juokingiausia reakcija – Artūras Zuokas per pirmą savo videokelionę riedžiu: „O! [...] superprojektas.“
a2?: Gegužės 25-ą pasiūlyta galvot apie naują užrašą. Komentaruose išdygo viena kita idėja. Deja, viskas rimo nurimo.
Paskutinis įrašas „Laike keistis“ – birželio 29-os:

Blogiausia yra tai kad turint reikalu su valdiskais namais be materialios naudos jiems...arba bent man taip atrodo....zodziu nera leidimo, nera jokios kitos sienos, kol kas niekas nejuda. Jei niekas nesikeis, tai viskas keisis kitaip. bet konceptas isliks tas pats.

Besibaigiant atostogom liepos pabaigoj grįžęs Vilniun, ant tvoros teradau labai jau daugiaprasmę frazę (žr. dešinėj). Manau, 209: my tag is guten Tag ranka (o ypač – galva).
Nesu nei viešai, nei slapčia nieko užrašęs ant sienos, tvoros ar kokio stendo (tiesa, vienąkart tokia mintis buvo sukirbėjusi). Ir tvarkos esu linkęs laikytis. Bet: ar tie visi privalomieji žingsniai (a–b–c) neprieštarauja pačiai graffičių prigimčiai? Na taip, leistina vieta būtų gerai, bet visa kita (su spaudos konferencijom [regis, buvo?] ir TV reportažais) – tikrai perviršis, norom nenorom primenantis PR. (Prasmingi darbai daromi tyliai ir anonimiškai? – Taip, per skambi frazė.)

P.S. (hipotezė) Jei teisingai susiejau informacijos trupinius, viena iš graffitininkų grupių vadinasi KGS-ais. Ką tos raidės galėtų reikšt? Ar ne tai, kas buvo didžiosiom raidėm užrašyta ant gelžbetonio plokščių tvoros Žvalgų gatvėj: „Komunizmas geriausia santvarka“ (kai mačiau, neturėjau fotoaparato; kai jau turėjau – tekstas buvo uždažytas)? Kita versija neateina galvon.

(191) Vilniaus vaizdai, ix

Apie karvių migraciją

Pavasarį (ar ne gegužį?) iš prekybos centro „Europa“ karvės (vad. gerumo karvutės) buvo iškeldintos laukan ir sustatytos ratu aplink fontaną Savivaldybės aikštėj. Birželio pradžioj vienos pasigedau – tos tautinės, Albino Vaičiūno išpaišytos, kuri, matyt, ne vieno dėmesį pirmiausia atkreipdavo. Tada iškilo klausimas: o kur ana nuklydo nuo bandos? Nieks nieko konkrečiai nežinojo. „Kas galėtų paneigti, kad jos spalva kažkam užkliuvo?“ – pakomentavo Uršulė G. (Taip, visai galima versija; pagr. dalis, tešmuo – raudonas, visi keturi speniai.)
Šiandien atsitiktinai klajoklę užtikau – netoli nuklydo: kirto Kalvarijų gatvę ir stovi viešbučio „Holiday Inn“ (Šeimyniškių 1) vidiniam kieme, turistų akis, viliuos, džiugindama. Vietiniai juk ten praktiškai neužsuka.
Liepos pabaigoj ratas aplink fontaną labai išskystėjo, bet viskas aišku – iškeliavo į Kauną (gal ir kitur).