(492) Iš atostogų, ii: Jokūbavas

Prae scriptum. Niekada nebuvau buvęs Jokūbave. Tad grįždami nuo jūros nusprendėm pakreivuliot: Palanga–Kretinga–Gargždai, o tada jau A1-u namo. Tarp Kretingos ir Gargždų ir yra Jokūbavas, kur stovi paminklas Aleksandrui Stulginskiui.

architektas Edmundas Giedrimas, skulptorius Motiejus Narbutas, 1991

Mano supratimu, visai gerai tas paminklas atrodo; ir aplinka gražiai sutvarkyta.
Na, buvai, pamatei, ir kas iš to?

Nežinau, gal ir kvailokos, bet, į tą paminklą žiūrint, ėmė galvoj sukiotis tokios mintys: Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais trys prezidentai buvo: Smetona, Stulginskis ir Grinius (Staugaičio ar Merkio, prezidentavusių po dieną dvi, nelabai išeina vadint prezidentais); jei apie to laiko prezidentus kalba užeina, tai pirmiausia vieni Smetoną, kiti Grinių prisimena (na, kam kokios vertybės atrodo svarbiau), o Stulginskis – Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, 1922–1926 prezidentas – vis lieka lyg šešėly, tarsi jam prezidentaujant nieko tokio ir neįvyko: nei iš jo kas valdžią atėmė, nei jis atėmė. Smetonai pasisavinus valdžią, 1927-ais išvažiavo iš Kauno Jokūbavan ir ramiai ūkininkavo; prieš tapdamas diplomuotu agronomu, ketvertą metų mokęsis kunigų seminarijoj, dar ir teologiją bei filosofiją Innsbrucke; nuo noro perprast Dievą, prie noro perprast žemę.
1941-ų birželį jį ir suėmė Jokūbave, be teismo kalino iki 1952-ų, tada nuteisė dar 25-erius kalėti; 1954-ais paleistas iš kalėjimo, bet ištremtas, tik 1956-ų pabaigoj leista grįžti į Lietuvą. 1957–1960 dirbo Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoty; paskui išėjo į pensiją (ir pati stotis perkelta į Babtus), 1962-ais palaidojo žmoną, ėmė vis stipriau šlubuot širdis, mirė 1969-ų rugsėjį (devynis mėnesius galėjo būt vadinamas: paskutinysis gyvas Vasario 16-osios akto signataras; Petras Klimas mirė 1969-ų sausį). Bet tai tik biografijos faktai, o ne žmogaus gyvenimas.
Jau grįžęs Vilniun prisiminiau vieną tekstą, kuriame užfiksuota ir šiek tiek Aleksandro Stulginskio gyvenimo – dr. Vincas Maciūnas, remdamasis laiškais dukrai, kuri buvo atsidūrusi JAV, 1970-ais per ateitininkų surengtą Stulginskio minėjimą perskaitė pranešimą „Aleksandras Stulginskis savo gyvenimo saulėlydyje: Keli brūkšniai iš jo laiškų“ (Rinktiniai raštai, 2003, p. 817–819).
Iš 1959-03-20 laiško dukrai dr. Aldonai Juozevičienei:

Greitai paaiškės, kaip padarysiu su daržais. Gal pavyks taip sutvarkyti, kad aš jų visai nusikratysiu. Ne taip sunku būtų jas [t.y. daržoves] išauginti, kiek keblumų susidaro jas parduoti. Pačiam vykti į turgų ir laiko nėra, ir nepatogu, o per kitą asmenį parduodant susidaro nuostolių. [...] Fiziniai aš dar gana stiprus, nepalyginamai stipresnis negu mano amžininkai, bet dirbti daugiau 2 metų nenorėčiau, nes darbo sąlygos, santykiai su bendradarbiais yra nelabai malonūs; įžūliai lipa kitam ant kulnų (o jų net keliolika). Darbas arti miesto, visi čionai veržiasi. Mieste savo specialybėje darbo gauti neįmanoma, ypač mano amžiuje [74-eri]. [...] Manau, kad per tuos du metu man pavyks gauti šiokį tokį butelį, nes ilgiau gyventi kambariuke 2½ metro ant 2½ metro yra labai sunku. Jau dveji metai, kaip gyvename tame kambarėlyje, o šeimininkas, nors ir žadėjo, nepajėgia net fortkelės lange įtaisyti... Šį pavasarį turbūt bus galima gauti sklypą namui pasistatyti toj vietoj, kur man labai patinka, bet toji statyba mane labai baugina. Čia reikia turėti ir daug laiko, ir nepaprasto apsukrumo, ko man labai trūksta. [...] Pagalios visas santaupas į namelį sudėsi, gal ir sveikatą prarasi – kas tuomet iš namelio. Nors praeitais metais buvau labai užsidegęs, bet dabar pradedu ataušti – tai ne mano amžiui. Mano idealas būtų senatvėje turėti nors mažą darželį ir jame triūstis, bet turbūt tatai paliks svajonių srityj.

Graži Lietuvos Respublikos prezidento svajonė buvo, bet taip ir liko svajone.

P.S. Nereikėjo man vakar to prašymo-klausimo formuluot [„Prašyčiau įvardinti Prezidentą, kuris daugiau negu dvejus metus su savo sergančia žmona gyveno 2,5 m iš 2,5 m nuomojamam kambary be orlaidės?“], atsiprašau, suklydau. (Ypač atsiprašau Ingos, kuri atspėjo; ne, netikslus žodis.] Niekur dviejų mėginimų spėt (gal Grinius? gal Stulginskis?) taip ir nepasitelkiau (įrašą peržiūrėjo apie 40, jei logika šiuo atveju galioja, vadinas, 30 su viršum galbūt galėjo reaguot: nežinau; čia jau seno bambeklio pastaba: dabar reaguot nežinau tikriausiai ne fasonas; turi žinot arba tylėt [jei nežinai]).

(491) Dėl juoko, xli: karo veteranai ir jumoras, 1968

[1968-ais dar buvo jumoras; humoru anas tapo vėliau.]
Tataigi: Nemuno žurnalo 1968 metų 8 numerio trečiame viršelio puslapy buvo paskelbta Jono Varno karikatūra.

Komentaras – Horacijaus Drapako = Alekso Dabulskio 300-ajam Nemuno numery:

Per kažkokį partinį pasitarimą, į kuriuos anais laikais periodinių leidinių redaktorius valdžia kviesdavo vos ne kiekvieną savaitę, baltųjų rūmų [LKP CK, dabar Vyriausybės rūmai] koridoriuje prie „Nemuno“ redaktoriaus [Antano Drilingos] prišoko garsusis pogrindininkas ir čekistas Balys Baranauskas. Jis mosavo žurnalu ir piktai šaukė:
– Ką jūs darot? Elgiatės kaip piemenys! Politiniai analfabetai! Provokatoriai!...
– O ką mes padarėm? – išklausęs ilgą tiradą, nedrąsiai pasidomėjo redaktorius.
– Štai! Štai! Tyčiojatės iš karo veteranų, iš pogrindžio kovotojų! [...] Kovų draugai man skambino. Prašė iškelti šį klausimą biuro posėdyje. Aš būtinai iškelsiu ir pareikalausiu žurnalą uždrausti.
– Bet juk čia tik katinai... – bandė teisintis redaktorius.
– Žinau aš jūsų katinus! Kovose už tarybų valdžią mes praradome sveikatą, netekome kojų, rankų, akių, o jūs dar tyčiojatės tiek iš mūsų, tiek iš tėvynės apdovanojimų.
Ir nuplevėsavo su žurnalu rankose, vis pakišdamas ideologijos šulams po nosim medaliuotus katinus. (Nemunas, 1992, nr. 3, p. 59)

Deja, nežinau, kaip šita istorija klostės toliau. Nebent karikatūristo Jono Varno atminty kas likę. O šiaip, visai smagu įsivaizduot, kaip galėjo vykti toks CK biuro posėdis...
Štai ir ezopinė kalba, ir sovietmečio x failai: „Истина где-то там“ :)
P.S. Peržiūrėjau pirmųjų trejų metų Nemunus; rinkau medžiagą pagrįst tezei: gal Sovietų Sąjungoj sekso ir nebuvo, nežinau, bet sovietinėj Lietuvoj – buvo; net raudonasis generolas Jonas Petronis taip manė.

(490) Rastinukai, xxviii: apie Basanavičių japoniškai eilėmis

Nuolat LLTI bibliotekos rankraštyne besilankantis istorikas Algirdas Grigaravičius, vis Basanavičiaus rankraščius beskaitinėjantis, per epaveldą.lt Marijampolėj marijonų leistame savaitrašty Šaltinis užtiko tokią žinią:

JAPONŲ ŽURNALAS APIE DR. J. BASANAVIČIŲ
Japonijoj, Kameoka mieste išeinantis mėnesinis žurnalas 54(2) numery vasario mėn. įdėjo poemą apie Dr. Joną Basanavičių. Poema pavadinta: „Dr. Jonas Basanavičius Lietuvių tautos patriarchas“. (Šaltinis, 1936-02-22; parašas: V – ša [greičiausiai redaktorius Viktoras Šauklys])

[Parodė viltingai į akis žvelgdamas. – Niekuo negaliu padėt.] Nei žurnalo pavadinimas, nei poemos (o gal tik eilėraščio? – greičiausiai: eilėraščio) autoriaus asmenvardis nenurodyti. Įdomus basanavičianos faktas; nors kol kas dar ne faktas, o tik žinia apie faktą. Užfiksuoju viešai – o gal kas, japoniškai mokantis, užkibs ir suras tą tekstą?

(489) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxviii

[487 įrašo P.P.S.]

– Ko mes ieškom skaitydami poezijos knygas – rinkinius ir rinktines?
– Tekstų, kuriuos norėtumėm būti parašę mes. Tarkim:

PAKELIUI Į ŠEŠIAS DEŠIMTIS METŲ – vis dažniau
pagauni save, jog didžiausios gyvenimo mįslės:
Dievas, Egzistencija, Mirtis ir Niekas
vis labiau blėsta;
vis dažniau galvoji apie levažandį,
šlamutį, prigludusį prie tvoros,
smulkiai margintą dievo karvytės drabužį.

(Sigitas Geda, Śpiący Teodendron: Strare wiersze Jadźwingów

= Miegantis Teodendronas: Senieji jotvingių eilėraščiai, Varšuva, 2006, p. 135)

(488) Užparaštė, lxviii: nuoskaita

[Žodis kaip žodis, plg.: nuogirda.]

84-erių senutė („gyvenu gyvenu, ir galo nematyt“):
– Man sunkiausia, kai užeina širdį niežėti, – ot niežti ir nemoku ją pakasyt. Bet ji pati nustoja niežėti ir vėl esu sveika.

(487) Vilniaus vaizdai, xx

Vienas iš Kalvarijų gatvės kiemų. Jokių atvaizdo korekcijų.











































P.S. Šeštadienio rytas. Reikalingi daiktai sunešti, sudėti bagažinėn. Lauki, kol pasirodys draugė su savo šune. Važiuosit Paberžės link, pomidorų ir agurkų, ir jurginų link. Ir žiūri į atspindžius ant šalia stovinčios mašinos. Ir dingteli: velniop tas Platonas, manęs, esą reikia lįst iš olos, kad proto akim pamatytum tai, kas atseit tikra.
Šešėliai/atspindžiai, kad ir ką, gražiau! – už ką? – architektūrines idėjas? Antrąkart tokių jau niekada nebepamatysi. Nors po savaitės ta mašina gal ir stovės tame pačiame kieme, bet jau tikrai nebe toj pačioj vietoj, ir saulė bus kitoj. – Taip, sutinku, kvailoka mintis, bet tokia buvo atėjusi į galvą. — Dasein. Kas tai yra, jaunystėj mėginau suvokt iš įv. straipsniuose pasitelkiamų citatų. Išsitraukiau iš lentynos 1983-ais išleistą straipsnių rinkinį Būtis ir laikas: Filosofijos istorijos baruose; prieštituliame puslapy paišeliu užrašyta: „pavadinimas pavogtas iš Heidegerio! 1927 m.“ 

(486) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxvii

– Ką norėtum daryt, jei sulauksi pensinio amžiaus ir tapsi pensininku?
– Skaitinėt praėjusio amžiaus periodinius leidinius ir augint jurginus – visiškai neprasminga ir gražu, labai labai gražu.
– Ir viskas?
– Ne, matyt, dar nesu pasiruošęs pensininko gyvenimui, jei – užkluptam – ėmė ir iškrito iš galvos: batauti, kol padžiausiu batus.
– Dabar tai jau tikrai viskas?
– Deja, ne. Geras senelis norėčiau būt, – baisiai bijau ir kraupiai noriu. – Dabar jau viskas. – Ne, geras senelis norėčiau būt ir anksčiau.

(485) Susieji – ir [pasiklausi savęs], xv

Donaldas Kajokas:

ko mes čia ieškome ko mes
čia ieškome nežinau
ko mes čia ieškome
mes – čia
(Nemunas, 2008-04-03, p. 9)

Petras Rakštikas:

Geltonas aliejus iš juodžiausių saulėgrąžų čepsi keptuvėje čiulpdamas aprūdijusią vištos šlaunį. Puode pabudęs vanduo marmaliuoja maišydamas bulves su putomis ir radijo bangomis. „Rašykite mums: geidaraštis@taškas.fm.“ Nieko naujo po pasenusiu dangumi. (ŠA, 2007-04-21, p. 1)

Štai kas liūdniausia: ilgiausiai sustojau ties: „Rašykite mums: geidaraštis@taškas.fm.“ – suklydo (?) rašantysis: po @ negali būt iškart dedamas taškas, jau du išeitų, nesąmonė kažkokia.

štai ko mes čia ieškome –
svetimų klaidų ir apsirikimų –
mes, čia, savimi nepatenkintieji

Digresija (08-04). Galvodamas apie Petro Rakštiko tekstus, prisiminiau Merleau-Ponty:

Iš rašytojo, filosofo reikalaujame patarimo ar nuomonės, nesutinkame, kad jie laikytų pasaulį pakibusį, norime, kad jie užimtų poziciją. [...] Tapytojas vienintelis turi teisę žvelgti į viską neprivalėdamas nieko vertinti. (Akis ir dvasia, vertė Arūnas Sverdiolas, 2005, p. 43)

Rakštiko tekstai – piešiniai žodžiais, ir rašydamas jis lieka dailininkas, paišytojas par excellence.