(242) Visiškai tarp kitko: apie poetų bendravimą

Šiandien dingtelėjo: oi kaip seniai beskaičiau GGrajausko tvarkomus Gintaro lašus (prie jų eit reikia per Archyvą, tada pagal datą rinktis Duris arba GL)! Paskaičiau, įdomu, kaip ir anksčiau būdavo įdomu. Va ėmė ir įstrigo Daivos Molytės-Lukauskienės ciklo „Nužiūrėtoji“ paskutinis gabaliukas:

Paplūdimy
guliu nuoga
su A. Marčėno knyga eilinė.
Vėjas atverčia lapą:
dvi vyro akys žiūri.
Susigėstu. Prisidengiu nuogybę.

A.M. turėtų apsidžiaugt tokį perskaitęs (gražiausia [ne, netikslus būdvardis] recenzija?).

(241) Iš popieryno, iii: Šeinius apie šedevrus

Prae scirptumas tebūnie toks: praeitą savaitgalį nusprendžiau pailgint ilgiklį. Atsiminiau: trigyslio laido turėjau nusipirkęs, tik jis užkištas kažkur tamsiajam kambary. Giliai. Kad pasiekčiau, teko išnešt koridoriun kelias dėžes, kupinas popierių. Reikia išpašolvonyt! Per gyvenimą žmogus tiek prikaupi, kad apsikaupi kaip koks bulvių kelmas.

Šeiniaus šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-02-19)

Vienos iš dėžių viršuj gulėjo švietalas – nežinau, nei kada, ne dėl ko pasidarytas ir pasiliktas, – va ir įsimečiau anąjį kuprinėn, kad važiuodamas darban dar kartą perskaityčiau: Ignas Šeinius, „Šedevro mastas“ (Skynimai, 1933, sausis, kn. I, p. 68–70). — Perskaičiau pirmadienį, o va tik penktadienį grįžęs iš darbo ir kraudamas stirtą parsineštų per savaitgalį perskaitytinų popierių jį vėl pamačiau/prisiminiau. Sekmadienį vakare ėmiau kalent klaviatūrą.
Dabartinių prozininkų panašaus pobūdžio pasipiktinimų – ironiškų! – nesu/nebeprisimenu skaitęs (bet kad anie niekuo pastaruoju laiku nebesipiktina; paskutinis atvejis – ar ne Sigito Parulskio Šiaurės Atėnuos „Sutrikusi kritika“, į kurį reagavo Algis Kalėda – „Irztelėjusiam kritikų kritikui“? bet tai 2003-ieji!), o va prieš 70 metų, 1933-ųjų pradžioj (tiksliau – 1932-iesiems baigiantis) Šeinius teigė:

[...] Lietuvoje literatūros šedevras [...] turi būti storas, didelis daiktas, mažiausiai kokia trilogija à la Merežkovskij ar Tolstojaus „Voina i Mir“. Ten neturi būti korektūros klaidų ir jokių nusižengimų kritiko proteguojamai rašybai. [Dėl korektūros klaidų – kritikų pusėj, dėl rašybos principų – prozininkų pusėj.]
Lietuvoj literatūros konkursuose atrodo, kad neretai nulemia puslapių skaičius, jei romanas; ir paveikslų skaičius, jei drama. „Didelis veikalas – 786 puslapiai! Nuostabi drama – 23 paveikslai!“ [Tokia Šeiniaus nuomonė; esu dalyvavęs kai kurių konkursų vertinimo komisijose, – ne tai dabar lemia, tikrai.]

O tai – Šeiniaus pastraipa, kurią ketinau praleist, bet kad palyginimai labai vykę:

Žemčiūgo, deimanto, smaragdo kokybė nesprendžiama iš jo didumo. Nereikalaujama, kad žavingas, žvilgantis žemčiūgas būtų ropės ar kalakuto didumo, o mistišku žaliumu trykštantis smaragdas plytos ar pavartės.

Kur kreipia ienas Šeinius – jau aišku: ne kūrinio apimtis svarbiausia:

Edgar Allan Poe romanų nerašė, o daugiausiai tik labai trumpas noveles. Būtų jis gimęs Raseiniuose, vargiai tokios pasaulinės garbės būtų susilaukęs. Dabar Amerikoje gyvena ir rašo visam pasaulyje garsus the short stories, trumpų novelių specialistas Theodor Dreysser [manau, = Theodore Dreiser; o gal klystu? nes man jis pirmiausia romanistas; apie Dreiserio apsakymus čia gan įdomiai pasvarstyta]. Bet todėl jis Lietuvoje ir visai nežinomas, „per smulkus“. Pivoša [o va tai reikšmingas pastebėjimas; Pivoša = Augustinas Gricius (1899–1972)] visai ne blogesnis negu Anglijos garsieji Jerome K. Jerome ir Herbert Jenkins, – bet... Pivoša nėra jokios trilogijos ar didesnio romano parašęs.
Mano dėta, visų geriausias Vinco Kėvės darbas – neilgas „Skerdžius“. Bet jis toks plonas, užpakaly „Šarūno“ ir „Likimo keliais“ jo visai nematyti!
Vaižgantas, trumpučių menkniekių puikus pasakotojas, kad jį pamatytų, parašė „Pragiedrulius“... [sic!] [...]
Jurgio Savickio novelės „Miesto pavasaris“, „Motina“, „Ties aukštu sostu“ – tokios nuostabios, kad jos nedaug nustotų ir arabiškai ar persiškai išverstos. — J. Savickis rašo dabar storą romaną, – tikisi, kad jį tada pamatys. [Nedrįstu spėt, ką Šeinius turėjo galvoj; 1934 išėjo Savickio Truputis Afrikos, bet tai ne romanas.]

Lietuviškus skirtingo masto dalykus palyginęs ir smulkiuosius geriau o geriau įvertinęs, Šeinius ir kitokio pjūvio imasi. Perskaitęs jis švediškai ką tik, t.y. 1932-ais, išėjusią smulkiosios prozos antologiją Ungerska noveller, pačių vengrų parinktą:

Dalykėliai gražūs, kai kurie nuostabūs. Perskaičiau, pagalvojau ir galėjau sau pasakyti: „Ir Lietuvoje yra ne blogesnių brangiųjų akmenų, jie šalia šitų vengriškųjų nenubluktų“. [Antologija Litauiska noveller išėjo Stockholme 1940-ais, ir Šeiniaus yra.]

Kas galėtų/turėtų, bet neįžvelgia lietuviškų žemčiūgų, deimantų, smaragdų, kurie pirmiausia savųjų turėtų būt pamilti, o jau tada ir kitiems siūlomi? Aišku, kritikai (primenu: skaitysit tai, kas 1933-ųjų pačioj pradžioj išspausdinta):

Lietuvos geresni kritikai, – jų yra trejetas [kas??? – vaizduotei ir protui darbo per akis!], – apie smulkius daiktus nerašo. Bet kai jie pagaliau sulaukia storo, puslapingo daikto, jie bijo pagirti, nes, saugok Dieve, kiti du gali papeikti; prieš opiniją eiti negalima! Korektūros ir rašybos klaidos skaitliuoti ne tiek pavojinga. Geriausiu atveju atpasakojamas veikalo turinys. [Beveik neabejotina, kad Šeinius turi galvoj 1932-aisiais perleistą savo Kuprelį ir jo kritiką.]

Toliau: nebūt Šeinius tikras rašytojas, jei nepasiųstų kritikų pasitobulint: „pamatytų ir pasimokytų, kaip Vakarų Europos kritikai rašo!“ (Ar ne archetipinis lietuvių mostas: siųst pasitobulint kitur, kad įžvelgtų tai, kas [vertinga!] čiur?)

Dabar – trys žingsniai į šoną:
(1) 1980-tiniams metams artėjant į pabaigą, buvo subrendusi tokia mintis: išrinkt iš periodikos per metus apsirodžiusias geriausias noveles ir sudaryt jųjų rinktinę, paskaninant puikiom verstinėm ir jų interpretacijom. „Vaga“ yra išleidusi tokią knygą: Novelės metai’88 (sudarė Jūratė Sprindytė; redakcinė komisija: Juozas Aputis, Algirdas Pocius, Albertas Zalatorius). Deja, viskas tuo ir užsibaigė. O anglai/amerikiečiai short stories antologijas leidžia kasmet ir įvairiausias; ir kiti tikriausiai.
(2) Ar būtų įmanoma parengt 2012-ųjų mūsųjų apsakymų/novelių antologiją? Reiktų šiek tiek pinigų ir bent keturių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių smulkiąja proza pasidomėtų. Vienas sektų periodiką ir padarytų ten pasirodančios smulkiosios prozos kopijas (sykiu ir bibliografiją); 3–5 žmonių komisija gruodžio antrojoj pusėj perskaito pateiktas kopijas ir išrenka, pvz., 20, jų manymu, geriausių palygint trumpų pasakojimų, raštu pasidalindami rinkimų įspūdžiais. Ar leist tatai atskira knyga, ar kaip nors kitaip paskelbt – čia jau tolesnis klausimas.
(3) Regis, šių metų pradžioj Latvijoj išėjo Solveigos Daugirdaitės parinkta lietuvių novelių antologija latviškai – Lietuviešu zelta stāsti (sudarytoja savo abejones yra užfiksavusi Naujajam Židiny-Aiduose – Laiške redaktoriui (2008, nr. 7/8); internete tik anotaciją teradau:

Solveiga Daugirdaitė pasakoja, su kokiais sunkumais ir dvejonėmis susidūrė sudarinėdama lietuvių apsakymų antologiją Latvijos skaitytojams. „Bet ką aš noriu parodyti: kas svarbu raidai ar ką įdomu bus skaityti? Gerai, Biliūnas svarbus visais požiūriais, bet ką konkrečiai dėti: baltą katytę, Brisiaus galą? Bet juk latviai neskaitė šitų kūrinių dar vaikystėj ir neverkė dėl liūdno gyvulėlių likimo“, – laiške redaktoriui mintimi dalijasi S. Daugirdaitė. (cit. iš čia)

O juk galėtų ir iš savų kas nors tuos S.D. atrinktus „auksinius“ apsakymus aptarti; galėtų, jei norėtų.

Ir dar du žingsniai-klausimai tolimesnian šonan.
(1) Kas ir kaip iš lietuvių yra apibrėžęs šedevrą? Aišku, juokingas klausimas, bet vis tiek – Igną Šeinių pacituosiu (o ką dar galima?):

Tai daiktas, kuris sužavi, patraukia; įstringa. Tai daiktas, kurį nelengva tą pat dieną pamiršti, kurį net pamilsti kartais ir kuris kartais žmogų lyg iš aslos atkelia ar nematomu gaivinančiu vandeniu suvilgo. Tai yra, ką anglai vadina it. Tai kažkas, ką sunku pasakyti žodžiais, ką galima tik spontaniškai pajusti, nuo ko krūtinėje darosi šilta, dėl ko ima noras ilgiau pagyventi.
Tas it kartais glūdi veikalo turinyje, kartais formoje. Geriausiai jis veikia, kai turinys ir forma sudaro vieną sintetišką harmoniją.
Bet tas nenusakomas kažkas nepareina nuo veikalo didumo ar storumo.

(2) Šitas klausimas greičiau retorinis: kodėl Šeiniaus vienąkart pavartotas žodis užfiksuotas LKŽ, o kitų – irgi vienąkart (ir net du etc.!) ne:

Ne tiek šedevrų Lietuvoje stoka, kiek pajėgumo juos įžiūrėti. Tik ne stoka Lietuvoje vaitokšlių ir bailių. Bailių viso ko savo, vaitokšlių dėl viso ko savo. Sekdama vaitokšlius ir įsibauginusius kritikus, visuomenė, kuri dar nepamiršo skaityti, verčiau skaito Rygos trotuaro ar Berlyno magazinų literatūrą.

Taip, – vaitokšlis užfiksuotas LKŽ; ta kortelė ar tik ne iš 1933-ųjų užsiliko, kol panaudota rengiant XVII tomą; pavyzdys – tik va iš šitos citatos.
[Antrąkart skaitydamas ką prirašęs pagalvojau: per daug tų digresijų skliaustuose ir ne, per daug; bet: kurių velnių gaišt laiką su tekstu, kuris reakcijų nežadina?!]
P.S. O ilgiklis taip ir liko per striukas; iki kito savaitgalio? Tose dėžėse tiek visko prikrauta...

(240) Dėl juoko: spaudos draudimas ir orlaiviai

eisti klausimai kartais ima ir susiformuluoja, tarkim: kas pirmasis iš lietuvių ėmė galvot, kaip čia praktiškai panaudojus orlaivius?
Ir mėginu siūlyt atsakymą: barbis devyndarbis Jonas Žilius (1870–1932) tada, kai Steponui Dariui tebuvo 5-eri, o Stasiui Girėnui – 8-eri, t.y. 1901-aisiais. Žodžiu, prisiskaitęs apie Alberto Santos-Dumont’ą ėmė ir parašė straipsnį „Orlaivis jau iszmislytas. Kaip isz jo pasinaudoti“ (Žvaigždė, 1901-08-01, nr. 26, p. 405).
Esą Amerikos lietuviai turį surinkt daug daug pinigų ir nupirkt tris orlaivius „geriausio iszdirbimo“. Pavadint juos reiktų kunigaikščių Vytauto, Kęstučio ir Algirdo vardais. Tada nuplukdyt į Tilžę ir rast tris patriotiškai nusiteikusius lietuvius oreivius. Ką jie veiktų? Ogi skraidintų draudžiamąją spaudą į Suvalkų, Kauno ir Vilniaus gubernijas: sutemus perskrenda sieną, aplanko numatytus taškus kiekvienas savo gubernijoj, išmeta ten pundus su knygom beigi laikraščiais ir dar tą pačią naktį grįžta į Rytprūsius.
Na ar ne nuostabus planas? Prisimintina: iki pirmojo sėkmingo brolių Wrightų skrydžio dar likę daugiau negu dveji metai.
P.S. Netrukus turėtų išeit Jono Šlekio knyga apie Žilių.

(239) Donelaitiana, ii

Pietūs. Kramsnoju obuolį klausydamasis plojimų Vileišių svetainėj – apdovanojami moksleiviai, sukūrę trumpametražio filmo apie Donelaitį scenarijus. Neskaičiavau, bet kokį 15 ar net daugiau kartų anie aidėjo, vadinas, tiek buvo konkurso dalyvių. Viršuj laukia tortas [iš ryto nufotografavau, momentą nutaikęs, – irgi donelaitianos dokumentas:)] ir kitos vaišės. Aha, pasirodo, jokia čia naujiena – konkursas jau aprašytas.
Dar kartą užmečiau akį į Seimo 2010-06-03 priimtą nutarimą nr. XI-878 (wordinis variantas pasiekiamas per Litanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos svetainę). Ir ko tik ten neprisvajota! Kad ir Kryžkalnį perprasmint į Donelaitkalnį:

8.6. Kristijono Donelaičio atminimo įprasminimas Kryžkalnyje:
8.6.1. triumfo arka (stela, kubas ar kita architektūrinė forma) su ištraukomis iš Kristijono Donelaičio „Metų“;
8.6.2. nuolatinė atvira vaizdo ekspozicija, kur rodoma dokumentinė ir istorinė medžiaga, susijusi su Tolminkiemiu, skaitomi Kristijono Donelaičio „Metai“, pasakėčios, skamba jo laikų muzika ir t. t., Kryžkalnyje;
8.6.3. „Būrų karčemos“ įsteigimas (siūloma Kryžkalnyje).

Ypač žavu, kad Donelaičio, keikusio girtuoklius, atminimą siūloma įprasmint pastatant karčemą. (Seimas pritarė.)
P.S. O tortas skanus; konkursantai įveikė asmenvardį ir 300 – kraštai teliko.

(238) Tarp kitko: apie sovietmetį ir spalvas

Vakar per Kritikų klubo diskusiją „Kodėl šiandien (ne)reikalingas Justinas Marcinkevičius?“ [nebuvo diskusijos, tik šiaip pašnekėjimai] Aurimas Švedas, be kita ko, pasakė, kad sovietmečiu buvę daugiausia įvairaus intensyvumo pilkos, o ne baltos ir juodos spalvos. Bet tai sakant turėta juk galvoj ne tiesioginė, o perkeltinė šių būdvardžių prasmė (pilkasis kardinolas Zimanas, Juodas ir Baltas metraštininkai Mindauge), spalva kaip etinis/politinis vertinimas: juoda – blogai, balta – gerai (o kodėl ne raudona ir, tarkim, žalia?).
O kaip keitėsi tikroji koloristika? Teprisiminiau Ramutės Rachlevičiūtės sakinį apie tapytoją Alfonsą Motiejūną (1912–1979), kurio brandžiausias kūrybos laikotarpis prasidėjo nuo 1956-ųjų, vad. Atlydžio, ir tęsėsi daugiau nei dešimtmetį:

Motiejūnas nusišveitė savo paletę, išmesdamas stalininį pilkos, rudos ir juodos spalvos purvą, anksčiau už kitus, net už tapybos grandus – jautrų koloristą Algirdą Petrulį (1915–2010) ir temperamentingąjį spalvininką Augustiną Savickį (g. 1919). (Šiaurės Lietuva/2011, red. Stasys Tumėnas, Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2011, p. 40)

(237) Rastinukai, xxiv: knygrišys iš Filadelfijos Simonas Masickas

Visad randi ką nors įdomaus, kai specialiai neieškai. Va kad ir atvaizdą ir aprašą vieno iš Lietuvių skyriaus eksponatų Paryžiaus pasaulinėj parodoj 1900-aisiais (Tėvynė, 1900-09-01, nr. 33, p. 271–272). Ir ne šiaip kokio, o gal net svarbaus mūsų knygrišystės istorijai.
Taigi Paryžiuj buvo eksponuotas daiktan įrištas trejų metų (1897–1899) žurnalo Tėvynė komplektas, kurį už dyka „puikiausiai apdarė“ „savo rankomis lietuvis p. S. Masickis isz Philadelphijos“ – „idant trijų metų organas Susivienijimo [lietuvių Amerikoje] iszroditų puikiausia knyga už visas kitas, kokios ten parodoje randasi“. Balažin, kaip ten ta knyga lyginant su kitų knygrišių darbais atrodė, bet kad ne prasčiausiai – visai tikėtina. Nes vien jau įrišimo medžiagos ko vertos:

Virszus ant 3 metų „Tēvynēs” yra brangus, nes viskas isz sloniaus kaulo, margumynai, kvietkos ir visi padabinimai ant apdarų abiejose pusēse yra isz žuvies kaulo tokio, kaip ant skripkų gražios yra kvietkos.

Pateikti ir viršelio abiejų pusių atvaizdai, o kas įdomiausia (ir sykiu juokingiausia) – išaiškinta, kas ką reiškia.

Ritinis su parašu „Tēvynē” ženklina gumulą žemės, apmargintą su visokiomis gyvuojancziomis tautomis, kur ir Lietuvos szalis, mus tēvynē, su lietuviais dą yra neižgēsę.
Saulē isz tarp kalnynų tekēdama ir kildama spinduliais savo szviet lygiais szildant lietuvius kaip ir kitus žmones ant viso horizonto žemēs.
Žyrgvaikis, mus Lietuvos senovēs herbas, ženklina senoviszką galingumą Lietuvos, kad tarpe herbų kitų vieszpatysczių turējo guodonę ir vietą, nors dar per moczekas ir patēvius prakreiptas.
Szirdis liepsnojenti, paviaikslas žemiaus ritinio, reiszkia szirdingą meilę, mus lietuvių visad prie tēvynēs szalies Lietuvos liepsnojanczią.
Organas Susivienijimo Lietuvių Amerikos 1897, 1898, 1899 m., suviniotas į pundelį popierų, ženklina, kad laikrasztis „Tēvynē” tų trijų metų, glauzdams visus lietuvius vienybēn ir apszvietimon, turi savije nemažai tautiszkų apraszimų ir žinių isz tautos gyvenimo ir kitų reikalų žmonijos.

Penkeli laipsniai (skadai) auksztyn ant kitos pusēs apdarų, tie ženklina senovybę lietuviszkos tautos ir kalbos ant žemēs; auksztai paskutiniame laipsnije stovi gumulas žemēs, apjuostas juosta, kuris apjuosas ženklina susiriszimą visų lietuvių, ant žemēs gyvenanczių.
Vazonike kvietkas ženklina Paryžių, pražydusį dar parodoje visokioms iszdirbystėms margo svieto.
Peteliszkēs dvi žemai ir dvi bitēs auksztai kampuose reiszkia lietuvių reikalus, duzgenczius nors silpnybēje į Paryžių.

Mėginau paieškot daugiau ko nors apie knygrišį Simoną Masicką – deja deja, nieko taip viens du neradau. Spėtina, kad jis rimtai šiuo amatu/menu užsiėmė, nes mėgėjas taip ir tokiom medžiagom knygos vis dėlto nebūtų įrišęs.

(236) Dėl juoko: apie vardų formas

Istorijos ir kultūros paveldo objektų tyrinėtojas, architektas ir restauratorius dr. Kitkauskas mano galvoj visada buvo vardu Napalys; o va išėjo jo darbų bibliografija, kurios viršely užrašyta: Kazys Napaleonas Kitkauskas (būtent Napaleonas – panapalintas Napoleonas).
Visi prisimenam iš mokyklos laikų, kaip Vaižganto Pragiedruliuose Napalys Šešiavilkis darbus dirba, – o kaip, jei būtų iš jo pavykę tėvui amatininką ar mokslo vyrą padaryt krikšto knygon įrašytą vardą pateisinant, jei būt likęs Vilniuj, kaip Napoleonas darbus dirbtų? Štai ir tema alternatyviosios istorijos mėgėjams.

(235) Visiškai tarp kitko: dienos seniena

Šįryt nuo šeštos iki aštuntos klausiaus Žinių radijo ir vis svarsčiau, bus ar nebus priminta seniena, kad lygiai prieš 20 metų Sovietų Sąjunga išnyko de jure:

Союз ССР, как субъект международного права и геополитическая реальность, прекращает свое существование.

Deja, neišgirdau; aišku, kam tos senienos, jei naujienų pilna.
Beje, Svobodos radijas yra ta proga parengęs tikrai gerą projektą – „Крах: двадцать лет спустя после распада СССР“ (yra ir angliška versija).
Šiaip, kai pagalvoji, ar ne taikingiausias imperijos krachas pasaulio istorijoj?
O jei būtų buvęs ne Gorbačiovas, bet, pvz., Masliukovas, 1990-03-01 planavęs:

5 районов вернуть из Литвы в Белоруссию. Мемель–Клайпеду оставить в СССР. То есть 1/7 территории Литвы отторгается: 182 тыс. населения!

arba Lukjanovas, svajojęs atkurt Rusijos imperiją:

Я за федерацию с разным статусом республик. Как было в Российской империи: Великое княжество Финляндия, Царство Польское, Бухарское ханство, Хорезм и т.д. И ни на какие переговоры типа СССР – Литва не идти. Ибо это уже выход на международный уровень отношений. Нет Союза вне республик. Договор может быть, но межреспубликанский, а не между Центром и республиками.

(Citatos iš čia; Gorbačiovo slaptieji archyvai – vienintelis dalykas, dėl ko užsuku į lrytą.lt; na, dar kartais patikrinu, ar nėra naujo Sigito Parulskio teksto paskelbta.)
P.S. Visai buvau užmiršęs, ant kurios raudonosios juostelės buvo lietuviškai užrašyta „Visų šalių proletarai, vienykitės“.

P.P.S. (dėl juoko) Ką gi, žodis batauti jau lyg ir pripažintas, belieka tikėtis, kad prigis ir burokologija, paleista pasaulin praeitą savaitę.