(238) Tarp kitko: apie sovietmetį ir spalvas

Vakar per Kritikų klubo diskusiją „Kodėl šiandien (ne)reikalingas Justinas Marcinkevičius?“ [nebuvo diskusijos, tik šiaip pašnekėjimai] Aurimas Švedas, be kita ko, pasakė, kad sovietmečiu buvę daugiausia įvairaus intensyvumo pilkos, o ne baltos ir juodos spalvos. Bet tai sakant turėta juk galvoj ne tiesioginė, o perkeltinė šių būdvardžių prasmė (pilkasis kardinolas Zimanas, Juodas ir Baltas metraštininkai Mindauge), spalva kaip etinis/politinis vertinimas: juoda – blogai, balta – gerai (o kodėl ne raudona ir, tarkim, žalia?).
O kaip keitėsi tikroji koloristika? Teprisiminiau Ramutės Rachlevičiūtės sakinį apie tapytoją Alfonsą Motiejūną (1912–1979), kurio brandžiausias kūrybos laikotarpis prasidėjo nuo 1956-ųjų, vad. Atlydžio, ir tęsėsi daugiau nei dešimtmetį:

Motiejūnas nusišveitė savo paletę, išmesdamas stalininį pilkos, rudos ir juodos spalvos purvą, anksčiau už kitus, net už tapybos grandus – jautrų koloristą Algirdą Petrulį (1915–2010) ir temperamentingąjį spalvininką Augustiną Savickį (g. 1919). (Šiaurės Lietuva/2011, red. Stasys Tumėnas, Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2011, p. 40)