(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-09-30

(353) Visiškai tarp kitko: paskutinis rugsėjo šeštadienis, rytas–vakaras

Toks jau tas ruduo – čia saulė, čia lietus, čia šiaip nei šis, nei tas – bjaurokas oras, ir tiek.
Štai sekmadienio vakarą šlapia galva, dar ir pravažiuojančios mašinos aptaškytas grįžti namo su didžiuoju Maximos maišu obuolių, puslitriuku virtų grybų ir trim beveik raudonom paprikom, – ir šeštadienio rytą prisimeni lyg buvusį mažiausiai prieš savaitę.


Toks buvo [trečiam] fotonatiurmorte [su vinim] užfiksuotas rytas.
Vakarop, dieną palaipiojęs po obelis – o! tas malonumas nuskint pačioj viršūnėj kabantį gražiausią obuolį! – ir įrodyt sau, kad tu dar šio to vertas, nes dar gali nuskint viršūnėj kabantį obuolį :) – taigi vakarop, saulei leidžiantis, išsidrėbiau išlankstomoj kėdėj; pernai toj pačioj Maximoj – akcija buvo – pirktoj už 39 Lt; ir žiūrėjau į dangų virš Vilniaus rajone esančios Paberžės – į plaukiančius debesis; taip, tokie tik rudenį būna: neapsakomi ir nenufotografuojami; fotografuot net nemėginau; esu mėginęs – beviltiškus blynus fotoaparatas (tiesa, prastas arba prastokas) teužfiksuoja, bet netikiu, kad ką nors daugiau ir kelis tūkstančius kainuojantis pajėgtų; erdvės ir kitimo (vyksmo, kaitos) pojūtis – štai kas esmingai svarbu; taip, tie debesys buvo – leksemų bejėgystę pasitelkiant: tumulai, jaukūs, švelniai pasteliniai, persiliejantys, vis tamsyn.
Jie buvo, aš juos mačiau, jie man atrodė gražūs; jie praplaukė prieš mano akis. – Ir jų nebėr.
Maironis rašė [atsiprašau, kam įkyrėjau su Maironiu; kitąmet persiorientuosiu; bus: Donelaitis rašė]: Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo... Autoritetai autoritetais, o aš manau, kad žmogaus gyvenimo sugretinimas su – prieš istorijos akis – vėjo praplukdomu debesiu – tikslesnis; taip atrodė šeštadienio vakarą; taip atrodo sekmadienio vakarą; taip galbūt atrodys ir net pirmadienį. :)
Sentimentalus daraus rudenį; 2000-ais išėjusios Donaldo Kajoko knygos pavadinimą vis dažniau imu prisimint.

3 komentarai:

  1. Taip debesys ... tokie praplaukiantys pro sali kaip daug kas siame gyvenime. Sedejau su visai perkaitusia galva po disertacijos gynimo Preiloj ant mariu kranto ir stebejau kaip vakarejant praplaukia ir nuplaukia debesys virs vandenu erdves. To pasedejimo prisiminimas verte mane bandyt fotografuot:
    bandymas
    Bet galvojant toliau labai prisimena Nemuno slenis ir Dubysos krantas ties Seredzium. Is tiesu kitoj Dubysos pusej lipant i kalna atsiveria didele erdve po debesimis. Panasiai ir Veliuonoj nuo kapiniu toks pat vaizdas. Didesni ir erdvesni vaizdai atsiveria Aliaskoj ziurint nuo Chrominio tarpeklio krasto, kur tolumoje uz kokiu 50 myliu stovi kalnai, o tarp ju debesys ir nenusileidzianti saule. O pats siurealiausias vaizdas yra kai stovi auksciau debesu ant ugnikalnio slaito.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. labanaktis.blogspot.com/2009/10/sedziu-knygyne-tiksliau-kavineje-kuri.html

      kazkodel virsutine nuoroda neveikia normaliai.

      Panaikinti
    2. Kad ir koks įspūdingas būtų užfiksuotas statiškas debesų vaizdas, jie praplaukia tik mūsų atsiminimuose, mūsų galvoj; užfiksuot debesis – kaip užfiksuot vėjo gūsį: šakos stipriai palinkę, tai matyt, bet ar tai vėjo gūsis? – tai tik palinkę šakos! – neįmanoma. Visiškai dėl to nesigraužiant, deja :)

      Panaikinti