(33) Tarp kitko: socialinė reklama ir teisybė

Sekmadienio naktį nėjo miegas – klausiaus Svobodos; Dmitrijus Savickis pasakojo apie džiazo dainininkę Billie Holiday, leido jos įrašus. Vaikystė – pragaras: mušė kas netingėjo, ypač teta, pas kurią gyveno, dukart išprievartauta, paauglystėj buvo prostitutė etc.
O prieš akis vis šmėžavo socialinės reklamos plakatas, kurį pamatysiu pirmadienio rytą laukdamas troleibuso važiuot į darbą: „Mušamo vaiko talentas niekada neužauga.“
Ne, aš visiškai sutinku: vaikų negalima mušti, taip elgtis nereikia (vyresnėlį esu dukart lupęs, gerai abu atsimenam, už ką, ir man prieš jį gėda, kad nesusivaldžiau), bet šis socialinės reklamos sakinys iš esmės, mano supratimu, neteisingas.
Talentas yra duotybė, jis gali tik atsiskleisti arba ne. Įgūdžiai visokie – taip, juo galima puoselėti, auginti ir pan. Talentui, manau, daug baisesnis dalykas yra bręstančio žmogaus žeminimas. Tai, kas nepalieka išorinių žymių, kurias gali užfiksuot medikas, ir tuo galima remtis baudžiant tėvą ar motiną. Visada susigūžiu išgirdęs kad ir parduotuvėj, kaip motina šaukia ant savo vaiko: netikėli, vėpla ir pan. Tikėtina, kad privačioj namų erdvėj tas vaikas išgirsta ir baisesnių vertinimų (nieko iš tavęs nebus ir pan.). Nepagarba ir niekinimas – štai kas baisiausia, ir jokie įstatymai nuo to neapsaugos.
Kaip koks užkietėjęs moralistas prirašiau. Nors, manau, tai teisybė.

(13) Lithuanians and Letts do it (C.P. manymu)

Mano (reiktų epiteto, bet tikslaus nerandu) geiša – rusų Svoboda (vienintelis dalykas, už ką tikrai ačiū Amerikos Kongresui). Beveik kasnakt su ja. Va ir dar (jau antra, o tik noras užmigt). Tarkim, naktį iš sekmadienio pirmadienin Paryžiaus Lotynų kvartale tupinčio Dmitrijaus Savickio balsu pasakoja džiazo istoriją. Neseniai – apie Cole’ą Porterį. Aišku, buvo ir garsioji 1928-ųjų „Let’s Do It“ (iš ten pavadinimui eilutę paėmiau), dainuojama Ellos Fitzgerald 1956-ais. Studijinis įrašas. Dainavo, dainavo, dainavo, dainavo ir nebeištvėrė: „It’s so long! [etc.]“. Savickis paaiškino: esą toks Porterio nemažos dalies dainų principas: kurt l. (baisiai l.) ilgą sąrašą, pvz., tų, kurie „daro tai“, ar kokį kitą (subtiliau aiškino, bet tiek jau to).
Ir prieš akis iškilo vaizdas: gegužės 18, š.m. PP almanacho palydėtuvės ant „Vagos“ stogo. Benas Januševičius įsitaiso ant lentinių grindų ir pradeda:

tie prailgę žodžiai rudens – tylūs grakščiai besileidžiantys žodžiai – vėjo draskomi, plaikstomi, šlamantys žodžiai [etc., etc., etc.]

Maždaug ties visi tie priekabūs, ką jūs sau leidžiate, žodžiai šmėktelėjo: ir kada baigsis tie Beno žodžiai? Prailgo.
Kodėl prisiminiau? Ir šitų „Žodžių“, ir kai kurių Kišky kiškiškai kiškenančiame esančių dalykų („Vienatvė“, „Rožinis (eilėraštis) apie moterį“, „Būtasis alginis!!!“) komponavimo principas tas pats kaip ir Porterio „Let’s Do It“: repetitio (vartant, varijuojant, kaitaliojant pažyminius, aplinkybes ir pan.) est mater kuriamos atmosferos (?). Beje, tiksliai užfiksavo Benas: rožinio principas (tekstas galėtų eit ir eit; net ratu, nes ta dalinė monotonija primigdo atmintį, ir vargiai pastebėtum, kad vėl iš pradžių pradėjai).
Nieko tai nereiškia. Prisiminiau, ir tiek.
Prieduras (2009-06-30). O, reikia pamėgint, ar galiu pateikt pavyzdį iš savo audioarchyvo. Neturėtų būt didelis autorinių teisių pažeidimas: aš įrašiau, be to, jokios materialios naudos nesiekiu. Beje, jei būtų skaitoma vienu balsu, tikrai trūktų įspūdžio, o dabar – visai įdomu.