(935) Užparaštė, cxxviii: kaip Vienažindys tuo pačiu metu galėjo būt ir Petrapily, ir Krinčine?

egioninius kultūros leidinius skaityt, bent man, gal net įdomiau negu tuos lyg ir visų visiems skirtuosius. (Net žemaitiškus, ir labai gaila, kad Žemaičių žemė nebesirodys.)
Vakar gavau dovanų Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo Šiaurietiški atsivėrimai naujausią (41-ą) numerį.
Be kitų įdomių publikacijų, ir faktofilo (tai komplimentas!) Algimanto Krinčiaus rašinys „Kunigas Antanas Vienažindys: mitai ir faktai“, skirtas 150-osioms Vienažindžio atvykimo Krinčinan metinėms. Remiantis išlikusiais bažnyčios archyvais, pateikiama daug duomenų apie kun. Antano darbą – kiek pakrikštijęs, kiek palaidojęs, kieno krikšatėvis buvęs; suabejoja kai kurių jo konfratrų charakteristikom, Juozo Tumo lengva ranka paleistom pasaulin. Kaip sakoma, informatyvus straipsnis.
Bet ne tik viešai pasidžiaugt šiuoju tekstu noris. Rašiny užminta viena mįslė, kurią mėgint įminti ir jūs gal norėsit.

Kosto Aleksyno parengtoje A. Vienažindžio rinktinėje „Kaipgi gražus gražus“ (Vilnius, 1978) paskelbtas 13 laiškas „Saviškiams“, datuojamas 1870 m. lapkričio 7(19) dieną, rašytas iš Peterburgo, rodytų kunigą tuo metu ten buvus, tačiau Krikšto metrikų knygoje dieną prieš ir dieną po (t.y. lapkričio 6(18) ir 8(20) dienomis) įrašyti Krikšto aktai. Ar galėjo kunigas per vieną parą nuvažiuoti tokį atstumą ir grįžti? (p. 8–9)

Kad toks senųjų bažnytinių rankraščių skaitytojas kaip Krinčius būt ko nors toj krikšto metrikų knygoj nesupratęs ar klaidingai įžiūrėjęs datas – negali būt; laiško data Aleksyno parengtoj knygoj irgi tokia, kokia užrašyta laiško dešiniam viršutiniam kampe – Petersburg 1870 r. Listopada 7^go dnia. — Tai kur tas šuo pakastas?
Kokia prasmė pinklint (kaip bidens tripartita prie kiškos tas žodis prikibo, šuniukais vadindavom) rašant laiško datą? Jokios. Lapsus calami? Bet tokios ištinka naujus metus ar mėnesį pradedant; vargu ar tikėtina, kad Vienažindys rašydamas laiško datą paprasčiausiai apsiriko.
Spėčiau, krikšto metrikų knygoj nurodytomis datomis vertėtų imt ir suabejot. Kuo remiantis? Tik pasvarstymu, aišku. Štai tokiu.
Kaip rašo Krinčius, Vienažindžio bėdos prasidėję 1869-ais, kai buv. Pabiržės klebonas Lichodziejevskis tapęs Panevėžio dekanu; spėja, kad gal net per pirmą vizitaciją tų metų spalio pradžioj Krinčino vikaras su dekanu susikirtę – ir amžius, ir kilmė, ir pažiūros galėję tatai lemti. Kitąmet dekanas bažnyčią vizitavęs irgi spalio pradžioj; irgi, matyt, išlydėdamas dekaną Vienažindys jam abiejų žandų neišbučiavęs. 1871-ais Lichodziejevskis Vienažindį paskutinįkart vizitavo Krinčine (p. 11). – Petrapilin 1870-ais Vienažindys išvažiavo, aišku, po vizitacijos, gal ir spaliui artėjant į pabaigą, o grįžęs – anksčiausiai lapkričio vidury? – užlopė išvykimo skylę (vaikus pakrikštijęs knygon surašė pagal gimimo dieną), kad kitąmet vizituojantis dekanas bent prie išvykos negalėtų prisikabinti. (Nors tai ir nepadėjo, o gal net atvirkščiai, jei kas – kad ir laiške minimas nepatenkintas p. asesorius – netinkamon ausin šnipštelėjo ar Panevėžin brūkštelėjo; – Do Wojnuta!).
Ar taip galėjo būt? Manau, galėjo. Nors gal ir nebuvo. Arba kitaip buvo. – O kaip jūs mėgintumėt įmint šitą mįslę?