(1040) Dėl juoko: kaip XX amžiaus pradžioj kai kurios motinos Amerikoj vaikus tramdydavo

dr. Šliūpas su anūku, būsimuoju prof. Martynu Yču,
apie 1920 (foto iš čia)

[Kaip nors linksmiau noris baigt šiuos metus; šis įrašas – vietoj padėkos tinklaraščio skaitytojams.]
Iš Karolio Račkausko-Vairo, 1907-ais atsiradusio JAV, atsiminimų:

[...] susipažinau su D-ro Jono Šliupo šeima.
Lig to laiko težinojau apie D-rą Šliupą iš periodinės spaudos, iš to, ką girdėdavau apie jį iš kunigų, iš studentų Šveicarijoje ir dabar iš amerikiečių veikėjų, kokie jie tais laikais buvo. Šliupas Amerikoje buvo katalikų kunigų pabaisa: katalikės, ypač lenkės, net savo vaikus gąsdindavo Šliupu:
– Cicho bądź, bo oddam Szlupasowi! – sakydavo motinos lenkės savo vaikams. Jo vardas Amerikos lenkuose buvo nemėgiamas ir nekenčiamas: jis su kun. Burba išskyrė lietuvius ir lenkus, jis pradėjo organizuoti lietuviškas parapijas, traukdamas lietuvius nuo lenkų. („Su J. Šliupu Amerikoj“, Diena, 1936-03-08, nr. 10, p. 3)

— Ačiū, kad vis dar kartkartėm paskaitot ir tai, kas ne facebooke skelbiama. Gražių naujų metų!

(408) Užparaštė, lv: apie pirmumus

Kartkartėm galvon grįžta mintis apie dienos istorijas.
Tarkim, istorija vasario 17-ai.
Galima būtų pradėt klausimu: koks buvo pirmasis lietuviškas spektaklis? Dauguma greičiausiai atsakytų: Keturakio Amerika pirty, o kai kurie dar ir patikslintų: suvaidintas 1899-08-08 Palangoje. Taip mūsų atminty užsifiksavę; be to, ir pjesė, gali sakyt, žinoma. — Nors tai ir netiesa.
Pirmasis Europoj suvaidintas lietuviškas spektaklis buvo Aleksandro Fromo-Gužučio Išgriovimas Kauno pilies 1362 m. Tai įvyko 1895-02-17 Tilžėj, minint „Birutės“ draugijos gyvavimo 10-metį.

Parodymas sekėsi gerai. Didę įspaudą ant žiūrėtojų padarė žibantiejie aprėdai, ypač Keistučio bei Vaidoto; ale ne tikt tie, bet ir visų kitų aprėdai buvo taip gražūs, kaip retai kur kokiame didžiame teatryje, o priegtam buvo jie pagal istorišką teisybę išrinkti. Iš viso imant, buvo parodymas geras ir retai kada galės diletantai tokį gražų teatrą parodyti, kaip šitas kad buvo. (Nauja lietuviška ceitunga, 1895-02-22, p. 1)

Ir dr. Basanavičių, atsiuntusį ilgoką sveikinimo laišką „Birutės“ draugijai, dar būtų galima prikabint, ir dar šį tą; ir dienos istorijėlė susidėstytų.
O baigt būtų galima daugmaž taip: ne atsitiktinai tą Europą paminėjau, nes pirmasis lietuviškas spektaklis buvo suvaidintas Plymouthe, PA, 1889-12-31 – tokio Antano Turskio Be sumenės, arba Kaip tai einasi ant svieto. Vaidinimą matęs kun. Aleksandras Burba straipsnely „Pirmas lietuviškas teatras“ prognozavo:

Šitas perstatymas Lietuviško teatro ilgai liks mūsų atmintyje ir kaip svarbus dalykas taps užrašytas Lietuvos istorijoje. (cit. iš: Bronius Vaškelis, Žvilgsnis iš atokiau, kn. II: Lietuviškoji scena Jungtinėse Amerikos Valstijose 1889–1990, 2006, p. 9)

Mėginau paieškot ko nors daugiau apie Antaną Turskį; teradau: gimęs apie 1860–1865, miręs po 1900 (+ tai, ką duoda libis.lt ieškant: Turskis Antanas). Teskyriau ≈ 10 min., juokingai mažai; reiktų patikrint Kongreso bibliotekoj; jei ką išleido, tai išleido USA; tiek to, gal kada nors.