(1314) Visiškai tarp kitko: tragikomedijos sarkastiška remarka su citata iš 115 psalmės

— jei kur būnu, stengiuos užsukt ar muziejun, ar galerijon, bet juk ne visur žmogus gali būt buvęs; galit juoktis: Marijampolėj neprisimenu buvęs, ir Kapsuke kad būčiau buvęs neprisimenu, tad naujam NŽ-A numery esantį Aistės Paulinos Virbickaitės rašinį „Dar kartą išeiviai: Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija Marijampolėje“ perskaičiau įdėmiai (apskritai APV tekstai, skelbiami su rubrika „Muziejų istorijos: sapnai ir kasdienis gyvenimas“, verti akių gadinimo). Citata, prie kurios galima šį tą pridurt:

Pasakotojai apie Beatričę Kleizaitę būtinai pamini, kad tai jos rūpesčiu Vilniuje buvo pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Nejaučiu didelės meilės nei išskirtinės pagarbos paminklams ir jų statytojams. Bet paminklo Gediminui statybų istorija man labai patinka. Suprantu, kad jos dalyviai ir liudininkai išgyveno dramą, tačiau žvelgiant iš šalies, tai tikra tragikomedija. Devyniasdešimtųjų pradžios Vilnius, kuriame tautinis idealizmas žydi kartu su laukiniu kapitalizmu. Kuriamos taisyklės tučtuojau laužomos, akimirksniu keičiasi dūmo stabilumo susitarimai. Ginčai kiekviename žingsnyje, vyrams matuojantis savo statusus naujoje hierarchijoje. Ir į tamsų, skurdų miestą atvykusi dama su amerikonišku akcentu, baltais dantimis ir žaliais doleriais. Beatričė Kleizaitė darė viską, kad miesto centre, šalia Katedros, būtinai stovėtų Vytauto Kašubos sukurta skulptūra. Ji pasiekė savo. Kaip ir daugelis to laikotarpio istorijų, paminklo Gediminui statymo peripetijos labai painios, kiekvienas pasakotojas turi savo versiją. Beatričė Kleizaitė šią istoriją pasakodavo iš savo perspektyvos ir jos pasakojime – daugiausia polėkio. Bene vėliausią variantą, 2017 m. publikuotą Lietuvos ryte, ji papuošė nauja detale. Žurnalistei Daliai Gudavičiūtei jautriai pastebėjus, kad po šitiek vargų statant paminklą, dabar šalia jo nėra jokios lentelės su organizatorės vardu, ši atsakė: „Yra šis tas, bet ne lentelė. Mes su tuometine miesto vyriausiąja architekte Dalija Rudyte ant žirgo genitalijų išgraviravome savo vardo ir pavardės pirmąsias raides. Man to užtenka“. Nesvarbu, kad skulptūrą įgyvendinęs skulptorius Mindaugas Šnipas nieko apie tai negirdėjo ir sunku patikėti, kad dvi moterys slapčia nuo visų ant metalinių žirgo genitalijų išties raižė savo inicialus. Tai perskaičiusi ilgai juokiausi ir galvojau, kad šios ponios avantiūrizmo, užsispyrimo ir idealizmo derinys yra unikalus. Pagaliau pasitaikė proga susipažinti kiek išsamiau. (NŽ-A, 2023, nr. 5, p. 37)

Žiūrint iš trijų dešimtmečių perspektyvos ta paminklo statymo istorija gal ir ima panėšėt į tragikomediją. Beje, o pats skulptorius yra pareiškęs savo nuomonę apie kamerinio darbo išdyyyydinimą (h 59 cm → h 10 m)? Neatsimenu. Išdidintojo nuomonė: „Atvirai tariant, jis [paminklas Gediminui] man nei tada [1996], nei dabar [2013] nepatinka.“ — Daug ko nebeatsimenu. Tikrai įdomu būtų paskaitinėt dokumentų ir nuomonių rinkinį, kuris galėtų vadintis Katedros aikštės Gedimino byla, 1988–1996. Juk ne šiaip skulptūra – „matomiausias Vilniaus aksesuaras“. Tam rinkiny, tikiuos, būtų ir tekstas, paskelbtas 1992-ais Šiaurės Atėnų paskutinio puslapio apačioj (VII 24, nr. 30, p. 8):

Meno krankliai[*]
Mintys po Gedimino paminklo konkurso

Kalbama apie tai, kad Lietuvoje “per tą penkiasdešimt metų” buvo nukankinti visi skulptoriai, kad jie nepajėgūs paminklo sukurti, kad tai gali padaryti tik “amerikonai” - lietuviai kankiniai, “tikrieji lietuviai”. Tokiu būdu visoks šlamštas pateikiamas kaip tikras menas. Būkit ramūs - yra Lietuvoje nemaža skulptorių. Tik tokiam paminklui kaip Vytauto Kašubos padaryti skulptorius-menininkas nereikalingas, nes nėra jame skulptūros meno. Yra kas tik norit: literatūra, legenda, istorija, truputis amato. Tik meno nėra. Gryna meno iškamša. Jeigu ne autoriaus vardas ir praeities kūryba, nė vienas dabartinis rėmėjas jo nepastebėtų.
Meno krankliai, jūs kiekvieną gyvą meno daigelį užkapojat jam dar nespėjus sutvirtėt, jūs mintate meno dvėseliena ir kiekvienas jūsų organizuojamas konkursas sulauks tokios pat pabaigos - meno iškamšos. Jūs padarysit viską, kad skulptūra Lietuvoje mirtų ir veidmainiškai šnekėsit apie “tą penkiasdešimt metų”... Jūs patys esat tų penkiasdešimties metų aukos, nes laikotės staliniečių minties, kad tikrą meną supranta kiekvienas. Taip klaidinate nelabai išmanančius ar mažai išprususius šioje srityje žmones, kuriems visuomet nepatinka tai, kas nesuprantama, dėl ko reikia “sukt galvą”. O čia dar tokie “žinovai” taip pat peikia viską, kas originalu, savita. Kodėl jūs gydytojui nenurodinėjat, kaip jam dirbti, o skulptorių spraudžiat į tokius rėmus, kad jis tegali iškamšas gaminti, ir tos iškamšos pristatomos kaip tikras menas. Esat velniškos demagogijos meistrai ir savinatės vienintelių žinovų vardą, klaidindami abejojančius.
Jums pritinka šie psalmės žodžiai:

“Jie turi burną, tačiau nekalba;
turi akis, tačiau neregi.
Jie turi ausis, tačiau negirdi;
turi nosį, tačiau nesuuodžia.
Jų rankos - bet jos nečiupinėja;
jų kojos - bet jos nevaikščioja.
Jie nemurmena savo gerkle.
Tepasidaro kaip jie, kurie daro juos,
kiekvienas, kuris pasitiki jais!” (Ps 115, 5-8)   

P.S. LAF’o traukinys, užsimetęs ant platformos V. Kašubos paminklą Gediminui, pajudėjo dar kartą, šiuokart jau kultūros bėgiais “į šviesią ateitį”.
Dar nepribaigta skulptorė Ksenija Jaroševaitė
---------------------------
[* manau, aliuzija į 1988–1992-ais Leono Kiauleikio leistą bulvarinį laikraštėlį Kranklys, kuriame skelbtus tekstus kai kas vadina satyrom, kai kas – paskviliais]

(Ksenija J ir Beatričė K-V, noris manyt, nebuvo susitikusios akis į akį.)

P.S. Neišsiaiškinau, kas vertė cituojamą psalmę (pabaiga nesklandi).