(1276) Savivoka, xvii: atsakymai į klausimus

nature morte, 2021 VIII 29, Kalvarijų g-vė;
žiedlapis iš III aukšto balkono nukrito ant II aukšto balkono tvorelės

nymphalis antiopa, 2021 VIII 8, Šepečiai;
lenk. żałobnik, vok. der Trauermantel,
rus. траурница, o liet. – šeirys (= našlys) 

Vakar keliaujant darban galvoj atsibudo metų senumo dalykai – kaip priešpaskutinę vasaros dieną Pasvaly gavau Brazdžionio premiją. Dabar galvoju: gerai, kad vėlavo atvežt paminklą; kaip jis atrodys – žinojau, kvietimo viršely atvaizdas buvo, bet kol tikro nematai stovinčio, apsiverčia liežuvis pasakyt: gerai, kad Pasvalys Brazdžionio atminimu rūpinas. (Paminklas atvežtas ir pastatytas rugsėjį.)

O už premiją atidirbt teko, jokios moralinės teisės nebeturi maut į krūmus ir slėptis. Kreipės dukart per metus išeinančio Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo redaktorė Agnė G., paprašė atsakyt į gausimus klausimus; teko. — Maniau, viskas; Mamerto Indriliūno šimtmetis praėjo, bus pertrauka iki 2022-ų rudens, Broniaus Krivicko žūties 70-mečio. Bet prieš Vasario 16-ąją Biržai parašė, gal sutikčiau atsakyt į keletą klausimų. Mėginau suktis, kad viską jau atsakiau Pasvaliui, nieko naujo nesugalvosiu, nebent ko naujo paklaustų. Ir gavau tris klausimus, vėl atsakinėt teko.

Skaitant šitą įrašą gali susidaryt įspūdis, esą gasiliūnas išsidirbinėja, vaidina, kad jis čia paslaugas daręs atsakinėdamas. Nesiginčysiu, galima ir taip manyt, esą man paslaugos buvo darytos, buvau pagerbtas paklausiant. O išties gal kažkaip abipusiškai? Klausdami suteikė progą raštu užfiksuot šį tą, ko kitaip nebūčiau prisirengęs padaryt; ar tai kam nors įdomu gali būt – to nežinau; bet viliuos, kad gal vienam kitam ir įdomu buvo/bus paskaityt; nes jei net nesivilčiau, tikrai nebūčiau vertęs savęs baksnot klaviatūrą. — Ir dar, kaip dirbęs radijuj, turiu pridurt: tai ne interviu, pokalbiai, o atsakymai į iš anksto parengtus klausimus. Klausimai – kokie buvo išspausdinti, atsakymai – kokius išsiunčiau.

※ 

√  Atsakymai į mokytojos Reginos Grubinskienės klausimus buvo paskelbti Šiaurietiškuos atsivėrimuos:

„Apie ‘Sietyną’ ir Mamertą Indriliūną, Pasvalį ir Biržus bei kita: pokalbis su Virginijumi Gasiliūnu“, 2020, nr. 2, p. 56–63; perskelbti bernardinuos.lt.

√  Atsakymai į Indros Drevinskaitės klausimus – Biržiečių žody: „Virginijus Gasiliūnas: ‘Svarbiau žmonės, su kuriais buvai, darydamasis žmogumi“, 2021 II 17, nr. 13, p. 6.

(1275) Dėl juoko: o galėjo ir susiprast, pats išeit

erskaitęs, kad rugsėjį Cvirkos paminklas bus nukeltas nuo postamento, prisiminiau: — buvo tatai 2014-ais, lapkričio pabaigoj, – vienintelįkart dalyvavau Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos organizuojamuos „Imbiero vakaruos“: direktorės Giedrės B. paprašytas, ryžaus avantiūrai – tapt skaitovu, – viešai ir garsiai paskaityt Kunčino tekstų. Pageidavimas buvo – kokį gabalioką iš Tūlos, o kita galėjau pasirinkt pats. — Tuolaik Žaliojo tilto skulptūros tebestovėjo у прохожих на виду, šnekos, kad jų ten turi nelikt – ėjo (nuimtos 2015 VII 20–21), ir pagalvojau, kad klausytojams pralinksmint visai tiktų Kunčino tekstas, parašytas dar XX amžiuj, – kaip skulptūros pačios išeina (paskelbtas buvo Šiaurės Atėnuos, 1999 IV 17, nr. 15, p. 12, paskutiniam, skiltis „Gyvenimas čia“). — Prisiminiau dabar, nes tam feljetone ir Cvirka paminėtas; smagus tekstas; pagalvojau, ir kitiems, kas ŠA nuo pačios pradžios skaito, priminsiu:

Prie Grūto...
Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai. Su palapinapsiaustėm, šalmais, kerziniais batais. Su diskiniais PPŠ automatais. Viskas iš metalo, bet palaidinės žliaukia prakaitu, gal penkiasdešimt metų jas skalbė tik lietus. Trep, šlep, trep, šlep. Sunkiai kilojasi sustingusios kojos. Statybininkų porai dar sunkiau, bet ir jie eina. Pirmučiausiai per tiltą, kur stovi mechanikai ar tekintojai, dabar nesupaisysi. Vienas tarsi su pneumatiniu kūju. Tokiais ardė, urbino, griovė senamiestį. Ir dainavo:
– Broliai, atstatysim miestą Gedimino!
Choras pačiumpa priedainį:
– Baigę padabinsim vėliavų žiedais!
Mat kaip. Kiek įstengė – viską sugriovė. Ačiūdie, kvapo pristigo. Būtų juk nuvarę nuo Aušros Vartų – viską pakeliui į druzgus maldami – pro Kotrynos bažnyčią – velniop ir ją! – iki Žaliojo tilto ir toliau, toliau, toliau.
O dabar metas išeiti prie Grūto.
Jie paskutinieji: dvi moterys ir šešetas vyrų. Amžinai jauni, amžinai raumeningi. Sustingę – nejau bronzoje? – kaip Nevzorovo gvardiečiai. Paskutinieji, pamirštieji, nenuverstieji! Patys išeina. Išėjus Leninui, Raudonajai armijai su generolu Ivanu Černiachovskiu, lydimi Vinco Kapsuko ir dengiami grupelės diversantų, kažkada įsitvirtinusių priešais Reformatų bažnyčią.
– Žyvej, chlopcy! Maša, Katia, neotstavatj-matjperematj!

iš naftalino.lt 2018 XII 15 už 0,5 euro nusipirkau šitą nuotrauką;
kada tie du sovietų kariškiai greičiausiai iš Kauno garnizono
fotografavosi prie SN paminklo? spėčiau, 1950-tiniams baigiantis

Taip ir eina per priešaušrio miestą. Prie Grūto. Pas saviškius. Eina ant pirštų galų, kaip vagys. Juk gėda. Kitus vis dėlto išvežė, apklojo, saugojo. O jie? Viską atstovėjo, viską atlaikė. Ir še tau – pamiršo! Ir saviškiai, ir tie, kuriuos kitados išvadavo. Ech, kvailiai! Būtų palikę po fašistų padu, iki šiolei būtų cypę, dejavę!
Jau ir Paneriai. Kariškiai suguldo darbininkus ir kolūkietę krūmuose, o patys žvalgybon. Merkia lietutis, bet darbininkas vis tiek verčia kolūkietę ant to plataus rugių pėdo:
– Katiuša! Šitiek metų greta prastovėjom, o aš... net neapkabinau tavęs!
Ak, kokie saldūs bronziniai bučkiai, bet žvalgybininkai grįžta, piktai aprėkia porelę ir aštuonetas vėl pajuda...
Paskutinė kelionė prie Grūto. Pas saviškius. Ten ne tik Leninas ir Stalinas. Ten ir Marija Melnik, ir kiti. Iš visos Lietuvos.
Atėjo girdas, kad ten būsią neblogai. Apskalbs, aprinks gyvius, pakeis baltinius, duos putros. Gal ir kokią pensiją už invalidumą. Senatvėje viskas praverčia.
Taip svarsto darbininkas. Taip svarsto kolūkietė. Taip svarsto visas aštuonetas...
– Vyrai! – sako leitenantas. – Čia kažkur banditų kaimas pakeliui? Gal supleškinam atminimui? Mimoliotom?
Supleškintų, bet blauzdos jau per skystos.
O buvo laikai! Sotūs, gražūs, tarybiniai! Kaip dundėjo tiltu į Rytus karo kanopos! Paskui raudonžvaigždžių pulkai. Į šiaurės miestelį, iš šiaurės miestelio – raz, dva, raz, dva! Šire šag!
Ek, lietuviai jūs, litovcai! Neišsaugojot nieko! Ir mus juk norėjo jau versti iš klumpių, ar kuris užsistojot? Vienas kitas! Tik vienas kitas – tikras tarybinis žmogus! Net jaunesniojo amžiaus. Tegul stovi, girdi, kam gi jie trukdo? Bet krūtine nė vienas neuždengė, matrosovų neatsirado...
Patiems teko žengti lemtingąjį žingsnį – nuo postamento prie Grūto. Į tą sovietinių statulų parką. Ramu ten, sako, oras grynas. Nei mašinų ūžesio, nei benzino smarvės. Bet juk pripratę buvom. Šitiek metų! Juk amžių amžius turėjom stovėti! Kaip Leninas... O juk Iljičius bene pirmasis ir griuvo? Teisybė, dar Josifas Visarionovičius – įdomu bus su juo pasimatyt, pasikalbėt. Ek, vadams vis geriau – ir Leninas, ir Kapsukas su gerais paltais. Drapo. Stalinas su miline. O mes visi su kasdieniais rūbais – kas karo, kas darbo. Tokia mada buvo, vėliau jau ir Iljičių su kostiumu lipdydavo, ypač kur kurortuose ar Pietuose.
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!
Galėtumėm kokią mašiną susistabdyt, bet argi dabar pavėžės kas! Be pinigo nė žingsnio! O juk galėtumėm ir kėbule sugriūti...
Na, nieko. Eime. Patys juk nulipom, patys nueisim. Niekieno nevaromi. Garbingai. Sunkios kojos, sunkūs ginklai, rugių pėdas, darbo įnagiai. Bent kokia raudonoji gurguolė pasitaikytų... Bet jau nelabai ir toli...
Iki vakaro, bratcy, ir nukaksim. Ten mūsų jau seniai laukia!

Išsipildė Kunčino 1999-ų pranašystė: neiškeliavo Cvirka kartu su Žaliojo tilto aštuonetu 2015-ų vasarą, nors kelias ne toks ir tolimas buvo – iki „Grindai“ priklausančios kažkokios nuošalios aikštelės, bet vis tiek pačiam Vilniuj. Nujautė, kad gali būt pasiūlyta geresnė vieta apsistoti – nacionalinis muziejus. Ot, Lakštingala!

P.S. Perskaičiau, kad „Pro patria“ vietoj Cvirkos norėtų Lukšą-Daumantą įkurdint (irgi ant postamento?) ir skverą pervadint – bet, pala, juk yr Lukšos skveras tarp Savanorių prospekto ir Konarskio gatvės, rašiau šičia apie jį. — Pasirodo, atsilikėlis esu – perkelt tą skverą norima, ir kodėl? – ir vėl Cvirka kaltas, jo Lakštingala ten įsikūrus.

(Ramiai į tuos paminklų nukėlimus žiūriu; va jei kas kokio žmogaus knygas iš bibliotekų imtų siūlyt mesti – tada jau kitas reikalas. Nėris ir Cvirka palygint jauni mirė, ir dar tokiu laiku, kai Lietuvos aneksiją reikėjo įtvirtint, – kuo puikiausiai abu paverst paminklais tiko; numirei – ir su tavim gali daryt ką nori, nebepaprieštarausi; Paleckis ar Venclova būt tuo laiku numirę, o Nėris su Cvirka gyvi buvę – beveik neabejoju, jiems paminklus būt pastatę, nes reikėjo paminklų. Nėris (palaikai ir 1955-ais pastatyta Bučo sukurta skulptūra) iš Karo muziejaus kiemelio kažkaip tyliai ramiai į Petrašiūnų kapines persikraustė, o va Cvirka – su komplikacijom, pagal charakterį.)

(1274) Visiškai tarp kitko: du žmonės, Stalinas jau miręs

 — iš naujo pirkio; taip esu apsibrėžęs kolekcijos rėmus: žmogus ir dviratis, Lietuva, XX amžius —

užrašas antroj pusėj: →

Šienapiutė, 1953 m.

← užrašas kitoj pusėj:
Prisiminimui nuo sesės lietuvaitės, nepažįstamam kariui lietuviui
Alė
1953.XII.30.
Kelionė traukinyje.

[galima prikurt visą istoriją, kaip ši nuotrauka buvo dovanojama]

⁋  mėgėjiškos nuotraukos, nors dažnai nelabai gerai iš rankos nustatytas atstumas, turi vieną esminį privalumą prieš ateljė darytas – veido išraiškos gyvesnės, tikresnės, arba negalvojama apie tai, arba susigalvojama išraiška, poza, be fotografo patarimo, bent jau dažniausiai;

⁋  pamačius 1953, iškart – Stalino mirties metai; ir net nenorom imi svarstyt apie aplinkybes, sąlygas ir pan., determinizmas įsijungia; kartais pagalvoju: jei parinkus spontaniškų, neapgalvotų poelgių pavyzdžių, jei pasvarsčius apie atsitiktinumus istorijoj? ne, nieko neišeis

(1273) Der Zeitgeist: lietuviukai žaidžia karą, apie 1921-us

ai vakar buvau Mažvyde, teko prisimint: didžiosiose bibliotekose užsakęs knygą, ne po kelių minučių ją gauni, apie valandą tenka palaukt. Gal net gerai, kad tokio, „laisvo“, laiko atsiranda? Gali pavartyt paskaityt rajonuos leidžiamus popierinius laikraščius, kurie internete tik anonsines ištraukas skelbia, o šiaip – prenumeratoriams teprieinami; gali apžiūrėt LNB išleistas knygas ir nusipirkt užkliuvusią. Dvi nusipirkau. Viena jų – bibliografo Stasio Tomonio atsiminimai Gyvenimo vingiais (2005, išties 2007); StT atsiminimų gabalų buvo Metuos 1993-iais skelbta, skaičiau, išplėšos archyve guli, bet čia visi, ir tik 3 eurus tekainuoja. (Prisimenu StT siluetą iš praeito amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio antros pusės, kai Nacionalinė Mažvydo dar Respublikine biblioteka vadinos:  pirmiausia ūgis – visa galva už aplinkinius aukštesnis, gunktelėjęs, pliktelėjęs, su barzda; dažniausiai su megztiniu, ir marškinių viršutinė saga neužsegta; kad šitas žmogus – Stasys Tomonis, ar ne Antanas Ramonas pasakė?) Pradėjau skaityt. Daug įdomių epizodų atsiminimuos užfiksuota, gerą atmintį žmogus turėjo. Kad ir toks:

Sykį, kai dar buvau visai mažas, kokių penkerių–šešerių metų pilietis [*1915 XII 1, vadinas, maždaug 1921 metais], pas mus [Kaune, Miško gatvėj Tamoševičiai tuolaik gyveno] susirinko keli didesni berniukai, berods, du inžinieriaus Vyšniausko sūnūs ir dar pora kitų. Jie ėmė žaisti karą. Aš nieko apie jų karą neišmaniau. Mane pavadino bolševiku, narsiai puolė, nugalėjo ir paėmė į nelaisvę. Tada suruošė teismą ir nuteisė mirti. Pastatė į kampą ir, vykdydami nuosprendį, smarkokai kirto man mažu kirvuku į galvą. Taip, kad mama rado mane apsižliumbusį, o per veidą nuo kaktos varvėjo kraujo srovelė. (p. 72–73)

Kas priešas – suprantama, kad priešo neverta pasigailėt – irgi suprantama, vaikai nelinkę cackintis, bet mirties nuosprendžio vykdymo būdas – kirvuku per galvą – sutrikdė: kaip galėjo toks dingtelėt, neįsivaizduoju. Kas būdavo pribaigiama kirvuku per galvą? Triušiai?

(1272) Užparaštė, l: tiesiai šviesiai

ėgstu durstyt žodžius, ir šįkart tebūnie tokių. Kartais pagalvoju: išsakydami savo nuomonę, per dažnai pasitelkiam piktažodžius ar kreivažodžius – jei atvirai, tai būtinai piktai („kad maža nepasirodytų“, kaip kartais priduriama); arba visaip vizginam uodegą, visokiom išlygom, antra vertais apkaišiojam nuomonę, užuot sakę tiesiai šviesiai. Pastaras kartas, kai taip pagalvojau, buvo perskaičius prel. Aleksandro Dambrausko, 1911–1912 ir 1916–1919 metais redagavusio Ateities žurnalą, atsaką redakcijos vardu žmogui, atsiuntusiam leidiniui eiliuotų tekstų, ne savo:

D[raug]ui P. B-ui [noris skaityt: Peliksui Bugailiškiui, bet greičiausiai tatai tik inercija?]. Tamstos „Sodžiaus dainius“ paprastas kaimietis grafomanas, niekuo neinteresingas eiliadirbis, taigi „At.“ neturime jam vietos. Patarkite jam mesti eiles rašius. (Ateitis, 1918, nr. 12, p. 352)

Adomas Jakštas kaip tiesiažodininkas, nuosekliai ir tiesiai šviesiai reiškęs savo nuomonę – ir apie žmonių darbus, ir net apie Bažnyčios reikalus.