(1192) Visiškai tarp kitko: tinklaraštis nelyg skruzdėlynas

nemėgstu salotų, bet peraugusios – gražu; 2019 VII 22, vakaras

Vežamas atostogaut sodan, prigriebiau aišku ką – pluoštą senpopierių. Sodas šįmet tuščias – krituolių rinkt nereikia, lietūs ėmė lyt – daržo laistyt nebereikia, žodžiu, ne atostogos, o filologo svajonė: skaitinėk, grožėkis kuo širdis geidžia – dangum ar salotom, kartkartėm ką nors pasikrapštinėdamas.
Tarp popierių užtikau nusibaigusiam Veido savaitrašty 2001 II 8 skelbtą Jovitos Girlevičiūtės rašinį apie vertėją Ramutę Iešmantaitę-Ramunienę „Paskendusi prancūzų literatūroje“. Būsimoji Grenoblio universiteto studentė ir Prancūzijos Garbės legiono ordino kavalierė mokės Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoj, dar gimnazistė būdama apsisprendė, kas būsianti:

Atėjo nauja mokytoja, ką tik baigusi Sorbonos universitetą, ir atrodė tokia žavinga. Man labai graži buvo ta kalba. Nuo penktos klasės supratau, kad ir aš noriu būti prancūzų kalbos mokytoja. (p. 34)

Mokytojos pavardė nepaminėta, bet – be abejonių, tai Marija Spėtylienė, kurios žodinį Paulio Valéry portretą esu užfiksavęs prieš beveik šešetą metų. — Aišku, juokinga, bet toks lyg ir džiaugsmas apėmė: na va, radau dar vieną šapą, kuris ne šiaip, o susisiejantis su jau atitemptu.
Papildai, priedurai, digresijos – nežinau, gal net maloniau tokius dalykus subaksnot nei kurpt naują įrašą.
Va neseniai šį tą pridūriau prie įrašo apie tefritschare – spaustinę, kurią lietuvių poetus gert įpratino Suomijos švedas Henry Parlandas, papildžiau įrašą apie Jono Mikelinsko apsakymą „Amžinai gyvas“. Ir dar bus ką veikt rytais prieš darbą – dar šį tą iš tos senpopierių krūvelės iškapsčiau.
P.S. Girlevičiūtei Ramunienė pasakojo ne tik apie vertimus – ir kaip ji Atgimimo laikais išgarsėjusi buvo:

„O jūs žinote, iš kur aš turiu tiek daug draugų visoje Prancūzijoje? – vėl atkunta pašnekovė. – 1989 m. pas mane atvedė radijo žurnalistą iš Šveicarijos. Aš daviau jam interviu prancūzų kalba.“ Ta laida turėjo didelį pasisekimą, ją perpirko Prancūzijos ir Kanados radijo stotys. Pasauliui tuomet įdomu buvo iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Netrukus atvyko ir Prancūzijos televizijos žurnalistų, ir jų parengta laida susilaukė didžiulio atgarsio. R. Ramunienė prisimena, jog tada jos paklausė, ką ji mano apie M. Gorbačiovą. Ši atsakė: „M. Gorbačiovas dviveidis. Vieną veidą jis rodo Vakarams, o kitą – mums. Jūs nematote to veido, kurį jis rodo mums.“ Po to visą naktį išgyveno, ar neatsirūgs tokios kalbos. Žurnalistai skambino iš Paryžiaus ir klausė, ar gali sužavėtiems žiūrovams duoti jos adresą. „Mane užplūdo laiškai, – pasakoja R. Ramunienė. – Su kokiais šešiais žmonėmis užsimezgė nuoširdūs santykiai, ir nors mes niekada nesimatėme, susirašinėjame iki šiol, – tai pasakodama pašnekovė tarsi atgyja. – O šiaip aš tik tiek jaučiuosi susijusi su gyvenimu, kiek verčiu“, – prisipažįsta ji. (p. 35)

O jei dukra Jonė, irgi vertėja, imtų ir parengtų kokią tų laiškų, rinktinių, publikaciją? Bais įdomu būtų paskaityt bent jau kai kurių prancūzų reakcijas į tai, kad Sovietų imperija eižėja ir Lietuva nori išnert iš pusamžį trukusios okupacijos. Pasvajot juk nedraudžiama.

(1191) Epizodai, xxxv: kaip 1949-ais suimtą Valį Drazdauską mėginta gelbėt

[Yra vienas įrašas apie tekstą, kurį rašė ne Salomėja Nėris, bet jos vardu buvo paskelbtas New York Herald Tribune 1943 V 20 ir į Raštus dedamas; šitas įrašas apie kitą tekstą – žinomesnį, irgi ne jos pačios rašytą, – vad. pareiškimą Trečio fronto nr. 5 (žr. p. 6 arba dešinėj) 1931-ais.]

— pernai 75 egz. tiražu išėjusioj paskutinėj redaktoriaus, prozininko ir poeto Vytauto Rakausko (†2019 VI 28 Kaune, palaidotas Balninkuos) knygoj Palikę pėdsaką (straipsniai, apybraižos, atsiminimai) yra anksčiau niekur neskelbtas prisiminimų gabaliukas „Kelios nuotrupos“: apie bendravimą su Kostu Korsaku paskutiniais jo gyvenimo metais (1980–1986) – buvo KostK Raštų redaktorius, paskutinį tomą – poezijos (1990) parengė. Kaip sekas redaguot Korsaką, Rakausko vis paklausinėdavo kolega Aleksandras Žirgulys; kartais kalba nukrypdavo šonan (pvz., Nėries pusėn; VytR buvo sudaręs rinkinį Salomėja Nėris literatūros moksle ir kritikoje, 1981):

Man paminėjus S. Nėries nukrypimą į kairę, jos paskelbtą pareiškimą 1931 m. „Trečiame fronte“ (Nr. 1 [t.b. 5]), A. Žirgulys paaiškino, kad pirmasis jo variantas rašytas Valio Drazdausko, vienintelio iš trečiafrontininkų komunistų partijos nario.
– Gal tik spėjama? – suabejojau.
– Tikrai. Iš archyvo paimtas variantas patvirtina. Atlikta teksto analizė rodo, kad ir visi braukymai, taisymai Drazdausko daryti. Kai Drazdauską suėmė, mes tą pirmąjį variantą iš archyvo paėmę ėjom pas Guzevičių, nešėm parodyti – reikėjo žmogų gelbėti.
Apie beviltišką žygį pas neseniai buvusį valstybės saugumo vadovą, saugumo generolą A. Guzevičių, Aleksandro neklausiau. (p. 27–28)

Taip, žygis buvo beviltiškas: ValD-ką suėmė 1949 V 19, kalino Kaune ir Vilniuj, 1950 V 31 Ypatingasis pasitarimas nuteisė 10 metų lagerio (iš Karagandos srities grįžo 1956-ais).
P.S. Prisimenant aa. VytR-ko darbus, pirmiausia iš atminties iškyla Lietuvių literatūros enciklopedija (2001), redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko. Rakauskas, kaip pats ragavęs lagerio, rūpinosi pristatyt tuos, kurie sovietmečiu nebuvo minimi – parašė apžvalginius straipsnius apie tremties ir rezistencinę literatūrą (perspausdinti minėtoj knygoj), taip pat apie daugelį tų, kurių kūryba imta skelbt tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūpinos savo autoriais ir enciklopedijai išėjus – kartkartėm atnešdavo po lapą ar kelis papildymų: kas kada mirė, kokių dar knygų išleido; deja, antras LLE leidimas nepasirodė, elektroninė versija irgi „neišsivystė“.
Ir dar vieną jo darbą, kaip redaktoriaus, vis prisimenu (kai dar dirbo „Vagos“ leidyklos Kritikos redakcijoj) – biobibliografinį žodyną Lietuvių rašytojai. Pirmas tomas, A–J, išėjo 1979-ais, o antro, K–Mykol, rengimas užtruko; 1991-ais jau buvo ateita iki korektūros (ketvirtam puslapy prie © būtent tie metai; tais metais VytR išėjo iš „Vagos“), bet leidyba įstrigo – brangu, o kiek egzempliorių tokio pobūdžio leidinio tuolaik galėjai tikėtis parduot? Viltis išleist dar kartą buvo sušmėžavusi 1993-iais (tituliniam puslapy šitie metai įrašyti), bet galutinai užgeso: gerai, kad buvo pasirūpinta korektūriniais atspaudais, kurie dabar saugomi LNB-koj (LLTInstituto bibliotekos parankiniam fonde yra tų korektūrų kopijų įrišta plyta).
Nežinau, gal klystu, bet atrodo, kad būtent tokio pobūdžio leidiniai kaip enciklopedija ar žodynas buvo Vytauto Rakausko, kaip redaktoriaus, daržas – kur reikia kruopštumo, kantrybės, sistemingo, o ne pripuolamo darbo.
Papildas (2019 VIII 6) Įrašą subaksnojau per atostogas, grįžęs porai dienų namo. Negerai, kad negalėjau iškart reaguot į ValdeMaro komentarus, bet ką jau dabar bepadarysi. Pirmadienį važiuodamas darban svarsčiau: ar imtis SN rankraščių paieškos, ar pirmiausia peržiūrėt, ką yra surinkęs Viktoras Alekna Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metrašty. Aišku, pasirinkau lengvesnį kelią (cituosiu iš pirmos knygos, išėjusios 1995-ais, kurią prigriebiau iš bibliotekos, grįždamas namo; sunkoka neišsiplėst, bet pamėginsiu fiksuot tik pagrindinius dalykus, susijusius su vad. pareiškimu, nesileisdamas į peripetijas). —
1931 IV 17 SN išsiunčia TrFr-tui tris eilėraščius, kuriais nepatenkinta, o lydimojo laiško post scriptume priduria:

P.S. Jūs kalbėjot, kad reikalinga būtų parašyti, kodėl aš įstojau į „Tr. fr.“ kolektyvą. Aš neparašiau. Kai pasirodys mano eilėraščiai „Tr. fr.“ – visiems bus aišku kodėl. O pasiaiškinti, padaryti išpažintį prieš tuos, kurie „Tr. fr.“ „neskaito“, kad jie paskui turėtų iš to sensaciją, man nesinori. Nebent jeigu Jums tas reikalinga kaip laidas, kad aš savo noru ir blaiviu protu įstoju pas Jus ir kad atsisakau bendradarbiauti visoj toj spaudoj, kurioj lig šiol buvau.
     Tai man visai nesunku būtų, bet aš nežinau iš tikrųjų, kaip čia parašyt. Jeigu būtų koks reikalas, jūs galit skambinti man į gimnaziją, geriausia antradienį 10 val.
              Viso geriausio!
                                          S.
Jeigu reikia, Jūs padarykit pastabą maždaug: Nėris atsisako viešai nuo „senojo svieto“ literatūroj (ir gyvenime) ir dirbs tik „Tr. fronte“.
                                                                                                                                                                                                                                              S.

Po trijų dienų siųsdama vieno eilėraščio pataisymą vėl užsimena apie „pasiaiškinimą“:

Dar vienas dalykas. Būkit geri, nedėkit jokios pastabos nei paaiškinimo dėl mano įstojimo į „Tr. fr.“. Tas vėliau bus galima, kai būsiu laisva. Dabar gi man grėstų dideli nemalonumai, ir tikriausiai negalėčiau ligi metų pabaigos šioj įstaigoj [t.y. Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoj] pasilikti (beliko tik pora mėnesių), tai būtų labai negeistina. Jūs gal aiškinsit tai kaip mano bailumą ir silpnumą. To nėra. Įsivaizduokit, kad aš viena prieš visus, iš kurių ne visi juk protingi.
                                                                            Jūsų Salomėja

Trečiafrontininkų nuomonės išsiskiria: vieni sutinka su Nėrim, kad nereikia jokios, Kazio Borutos žodžiais, „sąžinės ataskaitos“, kiti – kad būtinai reikia, ir kur kas „rimtesnio“ žodžio – kad būtų griežtai ir aiškiai atsisakyta nuo ką tik išėjusio antrojo eilėraščių rinkinio Pėdos smėly „ideologinių ir meninių pozicijų“, – kaip rašo Kostas Korsakas IV 19 laiške Antanui Venclovai; po dviejų dienų, perskaitęs SN eilėraščius, kurie skirti TrFr-tui („Jie iš tikrųjų silpni. Neprilygsta nė mano eilėraščiams, rašytiems kalėjime. Ypač stebina, kad jie silpni formaliniu atžvilgiu. Anksčiau Salomėja rašė daug geriau. Bet nieko nepaveiksi – teks spausdinti ir tokius“), ir tą priedurą, tam pačiam adresatui rašydamas Korsakas tampa dar griežtesnis: „[...] aš jokiu būdu nesutinku, kad Salomėja pasitenkintų tik tokiu trumpu prierašu ir, be to, dar ne savo vardu padarytu. Iš tavo praneštos to prierašo redakcijos išeitų viena, jog jos atsisakymą nuo senojo svieto paskelbiam mes. O tai turi padaryti ji pati“; ir išdėsto, kokį tą SN „viešą laišką-pareiškimą“ įsivaizduoja.
Žurnalui atsiųstus SN eilėraščius ėmėsi tvarkyt Bronys Raila. Kadangi negali pastabų ir pasiūlymų pateikt žodžiu, 1931 IV 20 rašo labai ilgą laišką, kaip būtų galima eilėraščius „sustiprint“ (pvz., eil. pavadinimas „Pavasario žemei“ pernelyg statiškas – geriau „Matrosai meta inkarą“, žemės broliai taisytini į darbo brolius etc.); baigdamas:

Dabar dar vienas dalykas – dėl to prierašo. Pradžioj mum atrodė, kad tai būtinai reikalinga. Dabar Antanui V[enclovai], Kaziui B[oru]tai ir man atrodė, kad tai nebe būtinai reikalinga, galima rasti tam dalykui sutvarkyti ir kitoniškų priemonių. Mes kiekvienam numery duodam savo asmenų darbų kroniką – („Ką dirbame“). Ten galėsim ir parašyti maždaug tuos žodžius, kuriuos minėjot savo laiške, ir gal dar kai ką. Rodos, to galėtų užtekti. Nežinia dar, ką mano mūsų kritikai, ypatingai Radžvilas [t.y. Korsakas] ir Drazdauskas, jų dabar nėra Kaune. Bet Drazdauskas ryt atvažiuoja Kaunan, ir tuomet galėsim galutinai viską išspręsti. Aš manau, kad bus priimtas mūsų siūlymas.

Deja. Kritikų nuomonė kita: ją Nėriai pranešė Valys Drazdauskas 1931 IV 29 laiške:

     Brangi Drauge,
Šiom dienom atvažiavau Kaunan. Turiu pranešt, kad Kaune, tarp kitko, jau aiškus pavasaris. Be to, eina smarkus „Trečio fronto“ paruošimas. Vadinas, daug dirbdama ir nemažai kalbama. Gaila, kad šiuo metu Jūsų Kaune nėr: tartumėt „Trečio Fronto“ reikalu ir savo žodį.
     Atvažiavus paaiškėjo, kad tarp Jūsų ir draugų šiuo metu eina „smarki“, taip sakant, „polemika“. Iš tikro, labai gaila, kad jūsų nėr Kaune. Manau, žodžiais bematant prieitume prie susitarimo. Tuo tarpu raštiška neva „polemika“ – veščj zatežnaja. Todėl ir nemaloni.
     Jūs neturit net pačios mažiausios teisės daleisti, kad mes neturim Jum užtektino pasitikėjimo. Aš nenoriu irgi daleisti, kad Jūs būtumėt apie mus tokios niekam tikusios nuomonės. Jei mes norim, kad Jūs konkrečiai pasisakytumėt, kodėl pereinat į „Trečią frontą“, tai tik dėl to, kad kitiem ir, kas svarbiausia, mūsų skaitytojam, neatrodytų, kad Jūs į „Trečią Frontą“ pakliuvot atsitiktinai (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Pavyzdžiui, dabar pavasaris, ir kai kam gali atrodyti, kad čia jis kaltas, kad Salomėja perėjo į „Trečią Frontą“. Žinoma, aš čia kalbu nerimtai, bet aš nemanau, kad perdedu ir visuomet reikia daryti „rimtą veidą“.
     Taigi, būtų labai tvarkoj, jei Jūs vis tik tą atsisakymą nuo „senojo svieto“ parašytumėt bent kiek platesnį ir, kas svarbiausia, konkretesnį. Tačiau gal Jums sunku suformuluoti? Be to, gal Jum neaišku, koks gi turėtų būti tas platesnis ir konkretesnis nuo to „svieto“ atsisakymas. Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip:
     „Visos kalbos apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesniais, – yra tušti plepalai, o dažnai ir sąmoningas melas. Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja. Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam. Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu. Todėl šiandien nevengiu pripažinti, kad visa mano ateities poezija turi būti jų kovos įrankiu, reikšti jų norus ir kovos tikslus. Todėl šiandien „atsisakau nuo senojo svieto“ ir pereinu dirbti į „Trečią frontą“.
     Aš turiu pasakyt, kad iš pradžių aš buvau griežtas priešininkas tokių griežtų formulavimų. Maniau, kad gal šios rūšies pareiškimus Jum daryti truputį per anksti. Tačiau iš pasikalbėjimų su draugais įsitikinau, kad ne mano, bet jų tiesa. Aš būsiu gal per daug atviras, bet turiu pasakyt, kad jei mes negausim iš Jūsų šios rūšies pareiškimo, tai prie geriausių norų negalėsim manyt, kad Salomėja Nėris – trečiafrontininkė. Galėsim tik manyti, kad draugė Salomėja spausdinasi „Trečiame fronte“ (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Aš manau, kad Jūs jaučiat skirtumą? Tačiau gal Jūs manot, kad Jum būti trečiafrontininke per anksti? Nežinau, bet manau, kad Jūs man už tai nepadėkosit – aš panašius argumentus Jus gindamas vartojau. Draugai su tuo nesutiko. Sako, Salomėja Nėris turi ne tik spausdintis „Trečiame fronte“, bet ir būti trečiafrontininke. Nieko nepadarysi, laikui bėgant pas žmones apetitas auga.
     Toki padėtis. Susidariusios, taip sakant, padėties „rimtumą“ charakterizuoja ir pridedamas Radžvilo laiškas [Korsako Venclovai], matot, mes atidarom visas savo kortas. Jei mes su Jumis šį kartą ir nesusitartume (aš to rimtai nemanau), tai vis tik aš drįstu manyt, kad Jūs sutiksit, kad mes turim Jum apsčiai tikro pasitikėjimo.
     Aš dar kelias dienas būsiu Kaune. Man būtų labai malonu, kad Jūsų atsakymą sulaukčiau. Rašykit arba Venclovai, arba Venclovai, kad perduotų man.

Nėris atsiliepia V 7 (ValdeMaras citavo iš šio laiško komentare):

     Draugai,
manau, nepyksit per daug, kad aš tą pareiškimą noriu pakeisti, kitaip sakant, susavinti, kad jausčiau, jog čia mano žodžiai, už kuriuos atsakau, ir kad sąžinė būtų rami. Esmėj lieka tas pat, tik šiek tiek sušvelninta, negaliu taip griežtai pasmerkti savo praeities poeziją. Aš negalėčiau pasakyti, kad rašiau kokiu nors išrokavimu ir už tai turėčiau save smerkti. Rašiau tai, ką širdis liepė, ir visuomet taip darysiu. Negaliu taip pat pasižadėti, kad visai ir niekad nerašysiu eleginių ir egoistinių eilėraščių; žinoma, tai bus neišvengiama būtinybė – nuodėmė, kurią ir iš Jūsų, jei ne visi, tai dauguma retkarčiais papildo. Savaime aišku, kad proletariato reikalai, revoliucija, kova – pirmoj vietoj. Tai darbas visų visiems. Bet yra poilsio valandėlės, kurios priklauso atskiram individui, ir aš jas rezervuoju sau. Todėl ir išbraukiu griežtumus.
     Jei įtartumėt mane pasidavus „kritikų“ pagyrimams [už eilėraščius rinkinyje Pėdos smėly] – tai būtų neteisinga. Patys žinot, kaip aš juos vertinu. Čia grynai širdies dalykas, be jokių pašalinių įtakų. Pasižadėjimai bendrai mane labai varžo, ir aš jų vengiu, nes daug geriau atlieku tą patį darbą nepasižadėjus. Ir neseniai gautas Kazio B. laiškas paskatino mane prie šio pakeitimo. Jeigu jis čia būtų, tai būtinai su manim sutiktų ir pats pasiūlytų keisti arba jokio pareiškimo nedėti. Publikai tai bus net per daug aišku, ir „kritikai“ turės ko nusitverti.
                   Jūsų Salomėja
P.S. Taip atrodo mano „pataisytas“ dalykas.
                                                                 S.

Alekna patikslina: „‘Pataisytas’ dalykas – tai pareiškimas, kurio tekstą, gautą iš V. Drazdausko, šiek tiek pataisė, perrašė į atskirą lapą ir kartu su šiuo laišku pasiuntė ‘Trečiam frontui’.“ Koks esminis pataisymas? Siūlytas teiginys „Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja“ paverstas retoriniu klausimu: „Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti  tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja?“
Čia sustojus, reiktų daryt išvadą, kad pareiškimo pirminį variantą parašė Drazdauskas, nes kaip kitaip galima suprast jo sakinį „Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip“? Ir Nėris tikriausiai manė, kad autorius Drazdauskas, reiškiantis bendrą TrFr-to kritikų – savo ir Korsako – poziciją.
Išėjus iš spaudos žurnalo nr. 5, 1931 V 19 Drazdauskas vėl parašė Nėriai laišką, kuriame yra tokia pastraipa:

Jūsų pareiškimas daug geresnis už Railos (kuris tilpo mano laiške). Tos vietos, kurias Jūs atmetėt ir sušvelninot, ir man nepatiko.

Štai taip buvo atskleistos kortos.
Pareiškimo pirminį variantą parašė Bronys Raila, bet yra Drazdausko laiškas Nėriai, iš kurio galima daryt išvadą, kad to pirminio varianto autorius – Valys Drazdauskas. Manyčiau, būtent tas 1931 IV 29 rašytas laiškas buvo 1949-ais nešamas rodyt Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui tikintis, kad gal padės kalėjime atsidūrusiam Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktoriui.
P.S. Beveik visi iš Viktoro Aleknos knygos percituoti laiškai saugomi Nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. 1992-ais išleistame dokumentų rinkiny Literatūra, 1940–1960 p. 633 yra įdėtas nutarimas „Dėl poetės S. Nėries archyvo perdavimo Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui“, datuotas 1955 X 10:

Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutaria:
Įpareigoti Kultūros ministeriją iki 1955 m. spalio 15 d. perduoti Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui poetės S. Nėries archyvą, esantį Centrinėje respublikinėje bibliotekoje.

Archyvas Institutui neperduotas. Kodėl buvo neįvykdytas (ar pakeistas) MT nutarimas? Hipotezių gali būt įvairių, bet tikrai ne galų pagalėj prisimintina, kad Institutui vadovavo Kostas Korsakas – vienaip ar kitaip žiūrėsi, „suinteresuotas asmuo“, nuosekliausiai ir atkakliausiai siekęs būtent tokio, koks paskelbtas Trečiame Fronte, SN viešo pasisakymo.
P.P.S. Kas blaiviausiai įvertino trečiafrontininkus, su kuriais susidėjo Nėris? Ir bemat, o ne, taip sakant, retrospektyviai? Elena Vilčinskaitė, apie kurią Astrida Petraitytė biografinį romaną yra parašiusi. Laiške, 1931-ų gegužės vidury iš Argentinos atkeliavusiam į Lazdijus:

Tu pereini iš grupės jau subrendusių kūrėjų, kuriems jau nėra jėgų tarti kas nauja, kurie jau negaluoja, į triukšmininkus jaunuolius, kurie eina neigimo keliu. Kūryba ir griovimas – tai negalima kartu; naujus kelius galima surasti ne griaunant, tik ieškant. Aš pažįstu daugumą tų žmonių, su kuriais eini. Jų interesas <...> biznis: tu turi vardą, kuris svarbu, tu esi įdomi moteris, jauna. Tie limonadininkai, kurie tave anksčiau globojo, globojo tave altruistiškiau.
     Šitie tave medžioja – tu gera žvėriena. (cit. irgi iš Aleknos kn., p. 441)

(Medžiojo moteris ir ligonius, – turiu omeny džiovininką Leoną Skabeiką, kurio TrFr-tui duotą eilėraštį Bronys Raila beveik neatpažįstamai „suredagavo“; Leonas Gudaitis apie tai yra rašęs.)

(1190) Dėl juoko (bet ne tik): kaip įsitikint, ar menas tikras

Laukt 100 metų po autoriaus mirties? Dėl kai kurių kūrinių – gal ir taip, o kai ką galima patikrint ir bemat.
Šiaurės Atėnuos 2004 XI 13 nr. 42 net per tris puslapius buvo Juozo Šorio pokalbis su Justinu ir Regina Jonušais apie Stanislovą Riaubą, pas juos išgyvenusį apie 20 metų.

– Kada jam dažniau užeidavo kūrybinis šišas – žiemą ar vasarą?
– Būdavo tarpiukų, kai nedirbdavo [, – atsako JustJ]. Vasarą dirbdavo gana smarkiai. Nors vasarą kur kas daugiau būdavo gamtoje. Žiemą dirbdavo savo kambary mažai į lauką išeidamas. Laukė pavasario. Pasakodavo, kad tada eina pasišnekėti su žvėreliais, paukšteliais. Kai po jo langu buvo dar sausas sodas, iš miško prisinešdavo medelių ir prisibadydavo. Laikė prie savęs mažą miškelį. Kartą sakau: parsinešk medelių su šaknim ir įdiek. Kad būtų nuolat ir nereiktų keisti. Sako: nežinojau, ar galiu diegti. Sakau: diek, neveizėk į nieką. Buvo užsidiegęs sau miškelį po kambario langais. Jame „pridiegė“ ir medinių grybų, pridėjo drožtų paukščių. Buvo pridaręs daug zylių. Stebėdavo, kaip atlėkusios tikrosios zylės reaguodavo į medines. Sakydavo, kad iš dešimties viena jo drožtoji atitinka... Su ja tikrosios kitaip elgdavosi, o į kitas nekreipdavo dėmesio. Sakė, gali užlipti ant jų galvų, apdergti – nepripažino sava. Vieną iš dešimties zylių padarau tikrą, sakydavo. Stebėdavo jas pro langą. („Riaubelis“, p. 10)

Juokai juokais, bet: kaip būtų galima pabaigt Justino Jonušo sakinį, kad tik viena drožtoji atitinka... Ką? – proporcijas? Gal ornitologai yr tokius dalykus tyrinėję? Tikriausiai yr.  — Su žmonėm paprasčiau – charakteringo bruožo gana:

Toks Baguckis eidavo vasarą su kailiniais, klumpiais (basomis). Riauba jį išdrožė ir pastatė kambary. Visi atpažino, kas tai – nuvilnijo kalbos, kad Baguckį išdrožė kaip tikrą. Mėgo senmerges – visos jo buvo „išdirbtos“ medyje. Tokia Domicelė vis kasydavosi arba pakaušį, arba užpakalį. Nereikėjo jokių įvardijimų – ta yra, ir viskas. (idem ibidem)

Digresija: kas gyveno ir dirbo panašiai kaip Riauba? (2020 X 2) Vakar popieryne besikapstydamas radau išsiplėštus kelis lapus iš Kultūros barų: 1993, nr. 8/9, p. 23–28 – „Septyni žali obuoliai absoliuto šviesoje: Algimantas Švėgžda apie save ir XX a. meną“ (užrašė Anelė Dvilinskaitė). Taigi, Švėgžda apie save ir savo darbus:

Kartais juokauju, kad esu paskutinis lietuvių pagonis ir pirmasis XXI amžiaus europietis, vėl santaikoje gyvenantis su gamta ir su savimi. [...] Gyvenu ir dirbu panašiai kaip Stanislovas Riauba. Žiemą, kai tamsu, kai sunku, jis darė savo vaiduoklius. O vasarą jų nedarydavo. Droždavo paukštelius, grybus – kaip gyvus... Aš irgi – vasarą, kai būnu gamtoje, tapau taip, kaip ten ir tuo metu yra įmanoma, kaip man atrodo gražu, kaip rankos ir galva kreipia, kaip man yra gera. [...] O jeigu lyja, tamsu, šalta, esu namuose ir viskas, kas yra aplink, pasidaro mano draugai. Iš to visko bandau lipdyti paveikslą. Panašiai kaip Morandi’s turėjo butelių kolekciją, taip aš senoj gražioj geldoj laikau visokius sudžiūvusius obuoliukus... Kampe ištiesta balta, nuo laiko kiek gelstelėjusi drobė, ten ir dėlioju tuos daikčiukus - vieną, antrą, ilgai žiūriu, kol surandu tai, ko reikia. Kas nesvetima. Ir pradedu piešt... Žinau, kad laiko turiu pakankamai, man nereikia niekur skubėt... Šičia, tame kamputyje, aš gyvenu ir tapau, kaip kad moteris mezga kojinę. Žiūri pro langą ir mezga. Ir nieko daugiau. (p. 23–24)

Papildas (2021 IX 15) Šią vasarą, liepos pabaigoj, buvau Beržore. Buvau ir prie Riaubos kapo šalia medinės Šv. vysk. Stanislovo bažnyčios. Antkapinis paminklas – Vytauto Ulevičiaus. To paties, kuris ir Broniui Krivickui atminti skulptūrą yra sukūręs, Putiliškių kapinaitėse stovinčią. Žemaičių dailės muziejuj jo darbams skirta nemaža patalpa II aukšte, ypač įspūdingi antkapiniai paminklai sūnui, kiek supratau, nužudytam, ir diplomatui Broniui K. Balučiui.

O su mediniu Riauba – viskas lyg tvarkoj, viskas gražu, tik va jei imi skaityt išskobtus Mieželaičio žodžius – ... paskutinis žemaičių stabmeldys, paskutinis žynys, raganius ir paskutinis gal burtininkas ... – sovietine der Zeitgeist padvelkia: suprantu, greičiausiai tuos Lenino premijos laureato žodžius reikėjo 1983-iais pasitelkt, gal be jų nebūt buvęs gautas leidimas statyt antkapinį paminklą šventoriuj, gal, greičiausiai. (Ir aukščiau cituoto Švėgždos galvoj tas Mieželaičio paleistas apyvarton įvardas buvo užsifiksavęs.)

Žmogus visko pridrožė, ir pondievalių, šv. Barborų, Izidorių, Jurgių, ir šiaip visokių zabovėlių. Pagal dalį kūrinių spręst apie kūrėjo pasaulėžiūrą – nesusipratimas, ir tiek, dabar pasakytumėm. (Griešnas katalikas, joks ne stabmeldys, – pagalvojau.) 

(1189) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lx

– Girdėjai? Kęstutis Keblys numirė.
– Skaičiau.
– Parašytum kelis sakinius apie žmogų, juk gali sakyt, kad pažįstami buvot?
– Gal ir galiu, bet kas iš to? Kai susitikdavom, dažniausiai per kokius Poezijos pavasario renginius ar knygų pristatymus, į kuriuos Kebliai vis kartu eidavo, persimesdavom žodžiu kitu – vis apie ką nors pajuokaudavo, bet taip gražiai, nepiktai – geranoriškas žmogus buvo. Ir visai nesijautė, kad iš „kito pasaulio“ – ir Ameriką turiu omeny, ir chemiją. Ir kas iš tokio atsiminimo?
– O smulki kritikos rasa?
– Gerai, labai gerai, kad Dalia Kuizinienė tą knygą parengt sugalvojo. Dabar nepalyginamai didesnė tikimybė, kad kas nors užklius už Keblio rašymų; jei būt ir likę viskas tik kaip knygų dalys ar pabirę periodikoj... Ai, tiek to.
– Ką norėjai sakyt?
– Ne, nieko. Prisiminiau aa. Praną Visvydą, ir kritikos rašiusį, kad jo jokia knyga taip ir neišėjo, net eilėraščių, kurią kažkas labai įkalbinėjo leist. Tokia jau ta kritiko dalia: būt šone, o po to užmirštam.
– O! melodrama padvelkė.
– Atsiprašau. Pajuokaut tokioj situacijoj derėjo, bet kad nemoku. Atsimenu, per Smulkios kritikos rasos pristatymą Rašytojų klube 2012 V 3 Juozas Šalkauskas skaitė ištrauką iš Keblio rašinio „Šposininkai šermenyse: Baranauskas ir Šaltenis“, Baranauskas – ne vysk. Antanas, o Albinas; lietuvių literatūra su šermenim lyginama: „Mūsų literatūra yra šermenys ta prasme, kad ji baisiai rimta, stačiai susiraukusi, nei lūpų krašteliu nenusišypsanti. Tikrai jaučiamės kaip pakasynose, bent jau šermenų pradžioje, kol dar lašinių paltis nesupjaustyta ir naminės buteliukai neatkimšti“ (p. 337).
[Norėdamas tiksliai pacituot atsiverčiau savąjį knygos egzempliorių – velnias, kiek ten korektūros (ir ne tik) klaidų, nevienodumų ir kitų pataisytinų dalykų (pieštuku vietom mėginta taisinėt); na bet ir iš to ką nors gal galima išpešt? Yra toks KęstK ilgokas rašinys – prie studijinių straipsnių pridėtas – „Smulkiosios kritikos rasa literatūros dobilienoje“, apie recenzijas, beje, jas smulkiąja literatūros kritika vadina (kad aiškesnis knygos pavadinimas būtų paminiu). Pabaigoj, lyg apibendrindamas: „Gẽrosios recenzijos pasižymi minties raišumu etc.“ (p. 148). Aišku, turėjo būt raiškumu, – bent nusišypsot galima ir be lašinių, ir be naminės.]
Ką nors linksmesnio, gyvesnio radęs džiaugdavos, ir pats stengės nebūt per rimtas – gal sunkiai, bet būtų pajėgęs. Kad nuobodulys neužpultų, įdomu klausytis/skaityt būtų. Ir tai nereiškia, kad jei ne rimtai – tai tik paviršių grybšteli, ne, juokaudamas, manau, kaip tik kartesnę teisybę gali pasakyt.
Ir dar per ilgų renginių nemėgo. Kai paprašė jojo knygos pristatymą kėravot, pažadėjau stengtis, kad būt valanda, o jei išlįs uodegėlė – tai kuo trumpesnė. Ir atsitik tu man taip: kai pradėjo RimSk apie Vincą Ramoną ir jo Kryžius šnekėt (ir KęstK apie Ramoną rašęs), tai 10 min geru pusvalandžiu virto (kai kas, pastebėjau, neištvėręs, net iš salės išėjo); o dar trys Čaikovskio fortepijoniniai įtarpai buvo. — Renata Šerelytė apie renginį rašydama užsiminė, esą vakaro kaltininkas buvęs kuklus, gražbyliaut nelinkęs (Draugo šeštadieninis priedas, 2012 V 12, p. 3) – apie susirinkusius pristatyman galvojo, kad jiem neprailgtų, nenusibostų, – bent jau viena iš nekalbumo priežasčių tokia buvo. Neturėtų literatūra, o tuolab jos kritika žmonių vargint, nuobodybė gal nemėgstamiausias dalykas jam buvo.
Teisybė, Ričardas Šileika Senį Keblį (taip laiškus pasirašydavo) dar buvo paštamenin įpainiojęs, atvirlaiškininkas buvo – yr apie tai užrašyta.
Bet ką tos atminties nuotrupos – pačius KęstK rašytus tekstus skaityt reikia.
[Post dictum (2019 VIII 4) RičŠil, ne tik paštamenininkas, ir nuogirdininkas, yra užfiksavęs Kęstutį Keblį sakius: „Man įspūdį daro tik tada, kada yra humoro“ (ŠA, 2006 XII 23, nr. 48, p. 10). Tiesiai šviesiai apie tai, kas patinka, t.y. patiko.]