(1192) Visiškai tarp kitko: tinklaraštis nelyg skruzdėlynas

nemėgstu salotų, bet peraugusios – gražu; 2019 VII 22, vakaras

Vežamas atostogaut sodan, prigriebiau aišku ką – pluoštą senpopierių. Sodas šįmet tuščias – krituolių rinkt nereikia, lietūs ėmė lyt – daržo laistyt nebereikia, žodžiu, ne atostogos, o filologo svajonė: skaitinėk, grožėkis kuo širdis geidžia – dangum ar salotom, kartkartėm ką nors pasikrapštinėdamas.
Tarp popierių užtikau nusibaigusiam Veido savaitrašty 2001 II 8 skelbtą Jovitos Girlevičiūtės rašinį apie vertėją Ramutę Iešmantaitę-Ramunienę „Paskendusi prancūzų literatūroje“. Būsimoji Grenoblio universiteto studentė ir Prancūzijos Garbės legiono ordino kavalierė mokės Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoj, dar gimnazistė būdama apsisprendė, kas būsianti:

Atėjo nauja mokytoja, ką tik baigusi Sorbonos universitetą, ir atrodė tokia žavinga. Man labai graži buvo ta kalba. Nuo penktos klasės supratau, kad ir aš noriu būti prancūzų kalbos mokytoja. (p. 34)

Mokytojos pavardė nepaminėta, bet – be abejonių, tai Marija Spėtylienė, kurios žodinį Paulio Valéry portretą esu užfiksavęs prieš beveik šešetą metų. — Aišku, juokinga, bet toks lyg ir džiaugsmas apėmė: na va, radau dar vieną šapą, kuris ne šiaip, o susisiejantis su jau atitemptu.
Papildai, priedurai, digresijos – nežinau, gal net maloniau tokius dalykus subaksnot nei kurpt naują įrašą.
Va neseniai šį tą pridūriau prie įrašo apie tefritschare – spaustinę, kurią lietuvių poetus gert įpratino Suomijos švedas Henry Parlandas, papildžiau įrašą apie Jono Mikelinsko apsakymą „Amžinai gyvas“. Ir dar bus ką veikt rytais prieš darbą – dar šį tą iš tos senpopierių krūvelės iškapsčiau.
P.S. Girlevičiūtei Ramunienė pasakojo ne tik apie vertimus – ir kaip ji Atgimimo laikais išgarsėjusi buvo:

„O jūs žinote, iš kur aš turiu tiek daug draugų visoje Prancūzijoje? – vėl atkunta pašnekovė. – 1989 m. pas mane atvedė radijo žurnalistą iš Šveicarijos. Aš daviau jam interviu prancūzų kalba.“ Ta laida turėjo didelį pasisekimą, ją perpirko Prancūzijos ir Kanados radijo stotys. Pasauliui tuomet įdomu buvo iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Netrukus atvyko ir Prancūzijos televizijos žurnalistų, ir jų parengta laida susilaukė didžiulio atgarsio. R. Ramunienė prisimena, jog tada jos paklausė, ką ji mano apie M. Gorbačiovą. Ši atsakė: „M. Gorbačiovas dviveidis. Vieną veidą jis rodo Vakarams, o kitą – mums. Jūs nematote to veido, kurį jis rodo mums.“ Po to visą naktį išgyveno, ar neatsirūgs tokios kalbos. Žurnalistai skambino iš Paryžiaus ir klausė, ar gali sužavėtiems žiūrovams duoti jos adresą. „Mane užplūdo laiškai, – pasakoja R. Ramunienė. – Su kokiais šešiais žmonėmis užsimezgė nuoširdūs santykiai, ir nors mes niekada nesimatėme, susirašinėjame iki šiol, – tai pasakodama pašnekovė tarsi atgyja. – O šiaip aš tik tiek jaučiuosi susijusi su gyvenimu, kiek verčiu“, – prisipažįsta ji. (p. 35)

O jei dukra Jonė, irgi vertėja, imtų ir parengtų kokią tų laiškų, rinktinių, publikaciją? Bais įdomu būtų paskaityt bent jau kai kurių prancūzų reakcijas į tai, kad Sovietų imperija eižėja ir Lietuva nori išnert iš pusamžį trukusios okupacijos. Pasvajot juk nedraudžiama.