(1190) Dėl juoko (bet ne tik): kaip įsitikint, ar menas tikras

Laukt 100 metų po autoriaus mirties? Dėl kai kurių kūrinių – gal ir taip, o kai ką galima patikrint ir bemat.
Šiaurės Atėnuos 2004 XI 13 nr. 42 net per tris puslapius buvo Juozo Šorio pokalbis su Justinu ir Regina Jonušais apie Stanislovą Riaubą, pas juos išgyvenusį apie 20 metų.

– Kada jam dažniau užeidavo kūrybinis šišas – žiemą ar vasarą?
– Būdavo tarpiukų, kai nedirbdavo [, – atsako JustJ]. Vasarą dirbdavo gana smarkiai. Nors vasarą kur kas daugiau būdavo gamtoje. Žiemą dirbdavo savo kambary mažai į lauką išeidamas. Laukė pavasario. Pasakodavo, kad tada eina pasišnekėti su žvėreliais, paukšteliais. Kai po jo langu buvo dar sausas sodas, iš miško prisinešdavo medelių ir prisibadydavo. Laikė prie savęs mažą miškelį. Kartą sakau: parsinešk medelių su šaknim ir įdiek. Kad būtų nuolat ir nereiktų keisti. Sako: nežinojau, ar galiu diegti. Sakau: diek, neveizėk į nieką. Buvo užsidiegęs sau miškelį po kambario langais. Jame „pridiegė“ ir medinių grybų, pridėjo drožtų paukščių. Buvo pridaręs daug zylių. Stebėdavo, kaip atlėkusios tikrosios zylės reaguodavo į medines. Sakydavo, kad iš dešimties viena jo drožtoji atitinka... Su ja tikrosios kitaip elgdavosi, o į kitas nekreipdavo dėmesio. Sakė, gali užlipti ant jų galvų, apdergti – nepripažino sava. Vieną iš dešimties zylių padarau tikrą, sakydavo. Stebėdavo jas pro langą. („Riaubelis“, p. 10)

Juokai juokais, bet: kaip būtų galima pabaigt Justino Jonušo sakinį, kad tik viena drožtoji atitinka... Ką? – proporcijas? Gal ornitologai yr tokius dalykus tyrinėję? Tikriausiai yr.  — Su žmonėm paprasčiau – charakteringo bruožo gana:

Toks Baguckis eidavo vasarą su kailiniais, klumpiais (basomis). Riauba jį išdrožė ir pastatė kambary. Visi atpažino, kas tai – nuvilnijo kalbos, kad Baguckį išdrožė kaip tikrą. Mėgo senmerges – visos jo buvo „išdirbtos“ medyje. Tokia Domicelė vis kasydavosi arba pakaušį, arba užpakalį. Nereikėjo jokių įvardijimų – ta yra, ir viskas. (idem ibidem)

Digresija: kas gyveno ir dirbo panašiai kaip Riauba? (2020 X 2) Vakar popieryne besikapstydamas radau išsiplėštus kelis lapus iš Kultūros barų: 1993, nr. 8/9, p. 23–28 – „Septyni žali obuoliai absoliuto šviesoje: Algimantas Švėgžda apie save ir XX a. meną“ (užrašė Anelė Dvilinskaitė). Taigi, Švėgžda apie save ir savo darbus:

Kartais juokauju, kad esu paskutinis lietuvių pagonis ir pirmasis XXI amžiaus europietis, vėl santaikoje gyvenantis su gamta ir su savimi. [...] Gyvenu ir dirbu panašiai kaip Stanislovas Riauba. Žiemą, kai tamsu, kai sunku, jis darė savo vaiduoklius. O vasarą jų nedarydavo. Droždavo paukštelius, grybus – kaip gyvus... Aš irgi – vasarą, kai būnu gamtoje, tapau taip, kaip ten ir tuo metu yra įmanoma, kaip man atrodo gražu, kaip rankos ir galva kreipia, kaip man yra gera. [...] O jeigu lyja, tamsu, šalta, esu namuose ir viskas, kas yra aplink, pasidaro mano draugai. Iš to visko bandau lipdyti paveikslą. Panašiai kaip Morandi’s turėjo butelių kolekciją, taip aš senoj gražioj geldoj laikau visokius sudžiūvusius obuoliukus... Kampe ištiesta balta, nuo laiko kiek gelstelėjusi drobė, ten ir dėlioju tuos daikčiukus - vieną, antrą, ilgai žiūriu, kol surandu tai, ko reikia. Kas nesvetima. Ir pradedu piešt... Žinau, kad laiko turiu pakankamai, man nereikia niekur skubėt... Šičia, tame kamputyje, aš gyvenu ir tapau, kaip kad moteris mezga kojinę. Žiūri pro langą ir mezga. Ir nieko daugiau. (p. 23–24)

Papildas (2021 IX 15) Šią vasarą, liepos pabaigoj, buvau Beržore. Buvau ir prie Riaubos kapo šalia medinės Šv. vysk. Stanislovo bažnyčios. Antkapinis paminklas – Vytauto Ulevičiaus. To paties, kuris ir Broniui Krivickui atminti skulptūrą yra sukūręs, Putiliškių kapinaitėse stovinčią. Žemaičių dailės muziejuj jo darbams skirta nemaža patalpa II aukšte, ypač įspūdingi antkapiniai paminklai sūnui, kiek supratau, nužudytam, ir diplomatui Broniui K. Balučiui.

O su mediniu Riauba – viskas lyg tvarkoj, viskas gražu, tik va jei imi skaityt išskobtus Mieželaičio žodžius – ... paskutinis žemaičių stabmeldys, paskutinis žynys, raganius ir paskutinis gal burtininkas ... – sovietine der Zeitgeist padvelkia: suprantu, greičiausiai tuos Lenino premijos laureato žodžius reikėjo 1983-iais pasitelkt, gal be jų nebūt buvęs gautas leidimas statyt antkapinį paminklą šventoriuj, gal, greičiausiai. (Ir aukščiau cituoto Švėgždos galvoj tas Mieželaičio paleistas apyvarton įvardas buvo užsifiksavęs.)

Žmogus visko pridrožė, ir pondievalių, šv. Barborų, Izidorių, Jurgių, ir šiaip visokių zabovėlių. Pagal dalį kūrinių spręst apie kūrėjo pasaulėžiūrą – nesusipratimas, ir tiek, dabar pasakytumėm. (Griešnas katalikas, joks ne stabmeldys, – pagalvojau.)