(1188) Visiškai tarp kitko: Miłoszas – veislinis arklys ar grynakraujis žirgas?

akar dingtelėjo: reikia patikrint, ar Witoldas Gombrowiczius nemini Dienorašty Felikso Zahoros-Ibiańskio, apie kurį šį tą užfiksavau ankstesniam įraše? Patikrint lengva, nes 3 tomo pabaigoj yra rodyklė. Ne, nemini – nei Zahoros, nei Ibiańskio.
Ir, kaip dažnai būna, nuklydau. Irenos Aleksaitės išverstas Gombrowicziaus Dienoraštis išėjo 1998–1999-ais serijoj „Atviros Lietuvos knyga“, su Arūno Sverdiolo įžanga. O anksčiau? Šis tas buvo ir anksčiau. Nors vos vos abejoju, gal ir klystu, bet: ar ne Antanas Ramonas pirmasis pristatė Dienoraštį?
7 meno dienose 1993-iais dvejuos numeriuos (IV 9 ir 16, nr. 14 ir 15) buvo paskelbta Ramono verstų ištraukų iš 1953–1956 metų dienoraščio, ir įvadėlis buvo. Kaip AntR gerbėjui, tas tekstukas gražus atrodo:

Witoldas Gombrowiczius (1904-1969), nors gimęs kaime, gražiose Sandomiro apylinkėse, nuo vaikystės jautėsi esąs miesto žmogus. Baigęs teisę, šiek tiek apsitrynė Paryžiuje, bet nei verslininku, kaip tėvas, nei teisininku netapo. 1939 metais, rugpjūčio mėnesį išplaukė laivu į Argentiną, tikriausiai nenujausdamas, kad į Lenkiją niekada nebegrįš. Beje, W. Gombrowiczius kilęs, kaip ir daugelis žymių Lenkijos žmonių, iš senos lietuvių bajorų giminės. Jo protėviai šimtus metų pešėsi, bylinėjosi, uliojo Upytės paviete.
     W. Gombrowiczius rašė apysakas, apsakymus, dramas (“Ferdydurke”, “Trans-Atlantyk”, “Pornografia”, “Šlub”), bet turbūt labiausiai pagarsėjo savo “Dienoraščiu”, kurį daugelį metų spausdino lenkų emigrantų žurnalas “Kultura”, iki šiol tebeleidžiamas Paryžiuje irgi lietuvių Giedraičių palikuonio. W. Gombrowicziaus “Dienoraštis” - tai ne savęs ieškojimas, kaip, sakysim, Kafkos ar Kierkegaardo dienoraščiai, tai pašnekesys su kitu žmogumi, tarsi tęsinys tų pokalbių, kuriuos taip mėgo rašytojas Argentinos kavinėse. “Dienoraštis” - labai savitas literatūros kūrinys, gal kiek primenantis Montaigne’io “Bandymus”. Ne veltui jis ir prasideda tuo įžūliai ir ironiškai kartojamu: aš aš aš. “Dienoraštyje” autorius pašiepia, nevengdamas grotesko, šiuolaikinės kultūros, tautinius, visuomeninius mitus. Taip pat blaiviai, ironiškai žvelgia ir į save, savo nelengvą, vienišo emigranto gyvenimą. W. Gombrowiczius neturėjo asmeninio gyvenimo, namų, tėvynės, kurioje buvo laikomas išdaviku ir antikomunistu - vienintelė jo gyvenimo esmė ir prasmė - literatūra. Rašytojas dažnai šokiruoja sąmoningai (jo mintys apie tapybą, poeziją), tarsi kviesdamas skaitytoją pažvelgti savo akimis į žmones, meną, susidaryti savo nuomonę apie viską, kitaip tariant, būti laisvu žmogumi.
     1964 m., jau sunkiai sirgdamas astma, W. Gombrowiczius persikėlė į Vence miestelį netoli Nicos Prancūzijoje. Buvo pristatytas Nobelio premijai kartu su S. Beckettu, bet laureatu, kaip žinome, tapo Beckettas. Vence ir mirė 1969 metų karštą vasarą. Paprašė žmonos įjungti ventiliatorių. Oro srovė gaivino veidą, kedeno plaukus. Tai jam priminė vėją Argentinos kavinių terasose. (7MD, 1993 IV 9, nr. 14, p. 4)

O dėl vertimo, ėmiau ir palyginau vieną gabaliuką – gal atsimenat, iš 1953-ių pabaigos, iš VI skirsnio: Gombrowiczius polemizuoja su Czesławu Miłoszu dėl literatūros paskirties, santykio su istorija – kaip ir apie ką derėtų rašyt lenkui. — Versta Ramono:

Dar sako (vis tos išprotautos vizijos apsėstas, kuriai taip priešinasi visos geriausios jo savybės): - Mes, lenkai, galime šiandien iš aukšto ir drąsiai kalbėti Vakarams, “todėl tiesiai (cituoju pažodžiui), kad mūsų kraštas - laukas svarbiausių permainų, kokios tik gali būti, ir tose permainose girdi “ateities balsą” (...)” Į tai atsakyčiau, kad tegu pritaiko tą mintį Bulgarijai arba Kinijai, kurios taip pat yra istorijos avangardas. Ne, Miloszai, jokia istorija neatstos tau savo patyrimo, subrendimo, gilumos, niekas kitas už tave neatpirks tavųjų nuodėmių. Ir jei viduje jautiesi tikras, nors ir konservatyviausiame pasaulio taške gyventum, tavo liudijimas apie gyvenimą bus tikras: ir jokia istorijos kultuvė neišmuš iš nesubrendusio žmogaus tikrų žodžių.
     Visa tai sunku padaryti, daug kas abejotina, neaišku šiais mūsų komplikuotos sofistikos laikais; bet atrasime savo krištolinį aiškumą, jeigu suprasime, kad šiandien nerašome kaip nors naujai, kitaip, bet taip pat, kaip buvo rašoma nuo pačios pasaulio pradžios. Ir jokia koncepcija neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija neatstos literatūrai jos genealoginio medžio, kurio vardų gausybė sukelia tiek minčių. Nėra pasirinkimo: galima rašyti tik taip, kaip rašė Rabelais, Poe, Heinė, Racine’as arba Gogolis, arba ne. Tos didžiosios genties palikimas, tekęs mums, - vienintelis mus valdantis įstatymas. Aš čia nesiginčiju su Miloszu, tuo grynakrauju žirgu, polemizuoju su jo pavalkais, su vežimu, pilnu skrupulų, kurį jam prikabino praeitis. (ibid.)

— Versta Aleksaitės:

Ir jis sako (tebebūdamas tos išprotautos vizijos valdžioje, vizijos, kuri jame grumiasi su vertingiausiais jo asmenybės bruožais):
     – Mes, lenkai, šiandien galime iš aukšto ir drąsiai prabilti į Vakarus „paprasčiausiai todėl (čia cituoju pažodžiui), kad mūsų krašte vyksta svarbiausi, kokie tik gali vykti, pokyčiai, ir kad tie pokyčiai – „ateities grėsmė“, kuri visa jėga suskambės tuomet, kai žlugs Maskvos viešpatavimas“.
     Atsakydamas į tai jam patarčiau šią mintį pritaikyti Bulgarijai arba Kinijai, kurios juk irgi yra tame istorijos avangarde. Ne, Miloszai: jokia istorija tau neatstos tavo paties suvokimo, subrendimo, gilumos, niekas neatleis tau už tave patį. Jei tu kaip asmenybė esi svarbus, tai gali gyventi nors pačiam konservatyviausiam žemės rutulio kampelyje, vis tiek tavo liudijimas apie gyvenimą bus svarbus; tačiau jokios istorinės brūžkos neišspaus svarbių žodžių iš nesubrendusių žmonių lūpų.
     Visa tai, užgriuvus komplikuotai mūsų laikų sofistikai, tampa abejotina, sunku, tamsu, supainiota; bet atgauna savo krištolinį aiškumą, kai tik suprantame, kad šiandien nekalbame, nerašome kokiu nors nauju ir ypatingu būdu, o tik taip, kaip šitai buvo daroma nuo pat pasaulio sukūrimo. Ir jokios koncepcijos neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija nepakeis literatūrai jos genealoginio medžio, turtingo keliančiomis pasididžiavimą pavardėmis. Pasirinkimo nėra: galima rašyti tik taip kaip Rabelais, Poe, Heine, Racine’as ar Gogolis – arba visai nerašyti. Tos didžios rasės paveldas, kuris buvo perduotas mums, yra vienintelė teisė, kuria mes vadovaujamės. Bet čia aš nepolemizuoju su Miłoszu, kuris yra veislinis arklys, – polemizuoju tik su jo pavalkais, su tuo pilnu skrupulų vežimu, kurį jam prikabino jo praeitis. (t. 1, p. 108–109)

Lenkiškai tik vos graibaus, tad net nemėginau lygint su originalu; dėl kitko šitą gabaliuką pasirinkau – trys dalykai užkliuvo:
(a) Ramonas vertė iš dar kupiūruoto teksto?: jei būt buvusi lenkiškai ta frazė apie Maskvos viešpatavimo baigtį, neabejotinai būt buvusi išversta; Aleksaitė vertė iš naujausio tuolaik Dzienniko leidimo, Krokuvoj 1997–1999-ais išėjusio;
(b) literatūra kaip tikras liudijimas, tikras žodis vs svarbus liudijimas, svarbus žodis – nežinau, tikras ir svarbus lyg ir skirtingi dalykai;
(c) grynakraujis žirgas ar veislinis arklys? – va šita dilema linksmiausia. „Na, iš išvaizdos, tai, sakyčiau, arklys“, – paklaustas pasirinko coll. Pranas.

(1187) Iš popieryno, lvii: trys, gyvenę Argentinoj

aisus dalykas tas popierynas; geriausia būtų nejudint, nekilnot, neskaitinėt. Ėmei ir ištrenkei viską iškart. Bet kad valios vis pritrūksta: imi žiūrinėt, vartinėt.
Va praeitą savaitę pasipainiojo sąsiuvinis, kuriame šio to prisirašyta iš Argentinos lietuvių balso = La voz de los lituanos en la Argentina – kaip patys leidėjai įvardijo 1966 I 6 išėjusiam numery, „nepartinis, seniausias ir plačiausiai skaitomas lietuvių laikraštis Pietų Amerikoje“. Prisirašyta sėdint Vrublevskių periodikos (buv. specfondinės?) skaitykloj greičiausiai apie 1995-us (dabar ten antram aukšte tais laipteliais palipus ar ne buhalterija?). Ir signatūra pasižymėta, jei vėl prireiktų:  P 082728.
Visokios nuotrupos – štai trys skelbimai iš vieno laikraščio numerio (1948 XII 23, p. 2, 3, 5):

• Reikalaukite Visuose Merkaduose / ONIX Kepyklos / juodos, pusjuodės ir baltos duonos. / V. Marcinkevičius ir S. Rutkus, savininkai. / Jeigu norite būti sveiki, valgykit ruginę LIETUVIŠKĄ DUONĄ!
• IEŠKANT POILSIO SALOSE IBICUY, / atostogas galit praleisti gražioje vietoje, trijų upių santakoje, moderniškame pensione / „L I E T U V A“; [jei netinka Vyt. Nalinaikos pensionas, galima rinktis kitą variantą:] Atostogos salose pas / A. J. Burokus / Švarūs kambariai, erdvus valgomasis etc.

Kai pamatai, atrodo: o! įdomu, bet ką su tokiu įdomumu daryt? Gatavų kostiumų pardavėjas Jonas Saladžius, kirpėjas Enrique Lukaševičius, lietuviškai kalbantis chirurgas, Berlyno ir Córdobos u-tų absolventas dr. E. Levinas, stogdengys Petras Varnas, laikrodininkas ir auksorius Aronas Resnikas, pianinų derintojas Leonas Mušketas, filatelistas ir žurnalistas K. Klustauskas etc. – žmonės, žmonės, žmonės. — Neseniai buvo pasipainiojęs Šiaurės Atėnų lapas, tiksliau – 1994 I 28 išėjusio numerio pirmas puslapis su ištraukom iš apie 1430 metus rašytų poeto ir vienuolio Yoshido Kenko Nuobodžio užrašų:

Sėdėti vienam lempos šviesoj su atversta knyga ir artimai bendrauti su nematomų epochų žmonėmis – tai nenusakomas malonumas! (iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka)

Šiek tiek žinių + vaizduotė – labai nedaug tereikia, kad galėtum leistis malonuman.

(a) Stasys Miščikas
Metuose 2005-ais, nr. 8/9 buvo paskelbti Salomėjos Nėries bendraklasio Vinco Laurynaičio atsiminimai  „Vilkaviškio ‘Žiburio’ gimnazija, 1919.IX.1–1922.XI.1“, parengti Jono Šlekio. Prisimindamas mokslų gimnazijos mišrioj klasėj pradžią, VincL sumini bendramoksles ir bendramokslius, tarp kurių – ir StM:

Pirmame suole sėdėjo judrus kaip gyvsidabris Stasys Miščikas ir karštuolis Stasys Matulevičius. Nors buvo mažiausi, bet klasėje didžiausi „kertukai“ (p. 156)

Prie Miščiko pavardės parengėjas prirašė išnašą:

V. Laurynaitis taip jį charakterizuoja: „Vilkaviškio siuvėjo sūnus. <...> VI klasėje pasiskaitęs Z. Angariečio „Istoriją“, <...> rašomajame darbe apie Maironį <...> ir patį poetą, ir savo tiesioginį mokytoją kun. J[uozą] Juraitį išvadino liaudies mulkintojais, <...> pašalintas iš gimnazijos. Vis dėlto <...> Kaune pavyko baigti gimnaziją. Pamatęs, kad Lietuvoje nepavyks pasižymėti, vedė žydaitę Marijampolskaitę, išsidangino į Argentiną <...>. Griebėsi žurnalistikos. Tam turėjo gabumų. Gana vykusi jo apybraiža „Raudona lempa Argentinoje“, išspausdinta „Lietuvos žiniose“. <...>  Duoną pelnė matracų dirbtuvėje. Kilo mintis keliauti <...>. Įsitaisė asilą ir ryžos leistis į Argentinos, Brazilijos džiungles. Kaip tolimesnis to tarzano gyvenimas susiklostė, nežinau“ (Atsiminimų rankraštis, l. 75, 118–120).

ALB 1963 XI 7, p. 5 yra StM-ko lyg nekrologėlis: gimęs 1904-ų pabaigoj Vilkaviškyje, sudegintas Chacarito krematoriume 1963 X 21 (kada tiksliai mirė – nenurodyta; spėtina, kad ir palaidotas Chacarito kapinėse).  Argentinon atvyko 1929-ais su sužadėtine Rakele Marijampolskaite, kuri dirbo Buenos Aires žydų ligoninėj. StM redagavo Rytojų, daug rašė Lietuvos žinioms. Slp.: Šarūnas, Žiemys (radau Rytojuj daug str., pasirašytų M. Šarūnas; jo slp. Stasys Žiemys ir kt. užfiksuoti Lietuviškuosiuose slapyvardžiuose, 2004, o Šarūnas neminimas; ir mirties data nenurodyta). Apie rašytinį palikimą: „Be daugybės laikraštinių dar nespausdintų straipsnių, scenos vaizdelių, Stasys paliko kapitalinį veikalą – Argentinos Istoriją lietuvių kalba.“ — Balažin, koks jo popierių likimas.

(b) Feliks Zahora-Ibiański
Lenkas Argentinoj, kurį žino lietuviai? – Gombrowiczius. O galima būtų žinot dar vieną. Ten leisto Kurier Polski redaktorių, kilusį nuo Kėdainių.
ALB, 1966 IV 21, p. 7, straipsnelis, pasirašytas N.G.:

Paskutinis Lietuvos stabmeldys
Buenos Aires lenkų savaitraščio Kurier Polski (J.A.A. de Melo 2573; TE: 83-3844) redaktorius Feliks Zahora parašė apysakaitę „Ostatni poganin na Litwie“ (Paskutinis stabmeldys Lietuvoje), kuri tilpo minėto laikraščio laidoje iš 27.5.1965. Ji taipgi buvo atspausdinta ir lenkų parapijos laikraštyje „Bóg i Ojczyzna“.
Autorius prisimena Adomą Skirgailą, Radzvilus, Vendžiogalos kleboną kun. [Kazimierą] Mockų, bet daugiausia vietos pašvenčia Lietuvių Bajorų Draugijai, kurios pirmininkas buvo Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis Klausutis.
Kaip žinoma, to ilgo vardo kunigaikštis buvo Perkūno garbintojas. Dėl to p. Zahora ir vadina paskutiniu Lietuvos stabmeldžiu. Paduota kai kurios smulkmenos apie jo gyvenimą. Autorius yra gyvenęs Lietuvoje ir puikiai moka lietuvių kalbą. 

Beje, 1967 VIII 4 numery prie „gerai kalbantis lietuviškai“ pridurta: „išvertęs lenkų kalbon Krėvės Mickevičiaus Gegutę ir kitų lietuvių rašytojų darbų“.

(c) Jonas Vasinauskas
ALB, 1966 IV 21, p. 8:

Jonas Vasinauskas, buvęs cirke „Kaunas“ Argentijoje, su vėlioniu rašytoju Matu Šalčium važinėjęs po įvairias Pietų Amerikos šalis, kaipo olandų laivyno jūrininkas gydęsis Anglijoje ir lygiai prieš 20 metų grįžęs Lietuvon gyvena iš 23 rublių mėnesinės pensijos Kaune. Jis norėtų atvykti į Chaco arba Misiones ūkininkauti. Peru respublikoje buvo vedęs jauną piace Gonzalez, bet ryšiai nutrūko. Kas iš Argentinoje gyvenančių buvusių jo draugų norėtų jam parašyti ar padaryti kvietimą, štai jo adresas: Ūmėdžių gatvė 12A, Kaunas, Lituania – Liet. T.S.R.

Mažvydo bibliotekos Rankraštyne, kiek išsiaiškinau, yra saugoma keletas jo laiškų Šalčiui, rašytų 1936 ir 1937 iš Paragvajaus, Urugvajaus ir Argentinos; kelionė po Pietų Ameriką Šalčiui tapo paskutinė – mirė 1940-ais Guayarameríne, Bolivijoj. (Nieko daugiau apie kelionės palydovą neišsiaiškinau; bet kur gyveno Kaune – aišku; vis šis tas.)
[trupiniai, trupiniai, trupiniai – matyt, prigimtis kaip kokio žvirblio, jei ir tiek gana]

(1186) Pakeliui į darbą, xxi: apie konferenciją ir dar šį tą

Prisispausdini visokių popierių – kvietimų, programų – manydamas: o gal pavyks nueit? Aišku, nei pavyksta, nei ką. Besiknaisiodamas po kuprinę užtikau praeitą savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, VU ir VDU vykusios konferencijos „Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Bronius Krivickas: likiminiai kartos pasirinkimai“ programą. Apie 30 pranešimų, Krivicko pavardė minima pavadinimuos keturių:

• Dalia ČIOČYTĖ „Broniaus Krivicko poetinio subjekto laikysena ‘dūžtančiose formose’“ (VU)
• Dalia JAKAITĖ „Buvimo katarsis Alfonso Nykos-Niliūno ir Broniaus Krivicko eilėraščiuose“ (ŠU)
• Indrė ŽAKEVIČIENĖ „B. Krivicko ir V. Šlaito pasirinkimai: metafora prieš nuogą žodį“ (VDU)
• Eugenija VALIENĖ „Bronius Krivickas iš šiandienos perspektyvos: kūrybos recepcija ir refleksija viešajame diskurse“ (VDU)

Nykos-Niliūno ne visuos likusiuos, dešimties, buvo ir bendresnių, ir kitom temom. Ne, ne kabinėtis norėdamas pradėjau skaičiuot; tiesiog šiaip mintigaliai ėmė sukiotis galvoj.
Likiminiai kartos pasirinkimai nebuvo tik du – arba iš Lietuvos, arba į mišką; buvo toks pasirinkimas kaip Eduardo Mieželaičio, irgi 1919-ais gimusio, apie kurio kūrybą pranešimą skaitė Elena Baliutytė; buvo ir kitoks – kaip Alberto Dilio (1920–2000), perėjusio Karagandos lagerį, – Tėvą konferencijoj prisiminė dukra Ona Dilytė. Suprantu, konferencijos organizatoriai pavadinime paminėjo pavardes gimusių prie 100 metų. Gal lengviau gaut paramą, jei jubiliatams skirta konferencija? Kitąmet vėl: „Henrikas Nagys ir Gediminas Jokimaitis: likiminiai kartos pasirinkimai“? Nežinau, matyt, nemoku projektiškai galvot. Jei apie kartą, jos atstovų pasirinkimus, tai vis dėlto reikia imt maždaug 1917–1922-ais gimusius, kad ir Eugenijus Matuzevičius, ir Leonas Švedas, ir Jonas Sereikis, ir Pranutė Aukštikalnytė, ir nemažai kitų papultų, – va tada pasirinkimų/apsisprendimų spektras gali išsiskleist.
O kad apie Nyką kalbėjo dvigubai daugiau žmonių negu apie Krivicką – viskas labai suprantama: (a) Nyka mirė 2015-ais, dešimtą dešimtį įpusėjęs, Krivickas žuvo 1952-ais, 33-ejų nesulaukęs (pagal dabartinę sampratą – jaunasis rašytojas); rašytiniai palikimai ir įvairove, ir apimtim kaip reikiant skirias, (b) Nykos tekstai – ir eilėraščiai, ir dienoraščiai, ir kt. – „tinkamesni“ visokiems apkalbėjimams, interpretacijoms: būties erozija etc. – ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš viršaus, ir iš apačios gali ieškot prieigų, kaip sakoma, o Krivicko akistata su nebūtim šiek tiek trikdanti, estetikon neatskiriamai įsiterpia etika, lyg įpareigojanti labai atsakingai rinktis aptariamuosius žodžius. — —
— dešinėj – Nyka, 1948-ais Freiburge nupaišytas Viktoro Simankevičiaus (1921–2006); šitas atvaizdas buvo įdėtas prie jo eilėraščių publikacijos Aiduos, 1979, nr. 1, p. 3. Neatsimenu, kad kur kitur piešinys būtų buvęs skelbtas (gal ir buvo); mano supratimu, taip ir turėtų atrodyt Praradimo simfonijas parašęs ir išleidęs poetas :) (Antrasis Nykos eilėraščių rinkinys Orfėjaus medis išėjo 1953-ais jau Amerikoj.)

(1185) Visiškai tarp kitko: galimas 1992-ų Metų žodis

[Sustojo Lietuvos žinios, įsteigtos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio ir pradėjusios eit 1909 VI 19 (ar kas bepaminės 100 110-ąsias metines?), užsiraukė ir lzinios.lt, kur vykdavo Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai, šįmet ir kandidatai buvo pristatomi. Toks lyg kontekstas šito įrašo.]
— jei būt buvęs renkamas 1992-ų Metų žodis, vienas iš rimtųjų kandidatų, neabejoju, būt buvęs varis.
Gimtojo krašto savaitrašty, dažniausiai trečiam puslapy, būdavo skiltis „Savaitė“; 1992 X 22 pasirodžiusiam numery praėjusią savaitę apžvelgia Marcelijus Martinaitis; pradžia:

Tikriausiai Lietuva jau tapo žymiausia varį eksportuojančia šalimi. Tiek dabar išvežama šio metalo, taip vagiama visa, kas blizga, šviečia, pažaliuoja nuo drėgmės, kad greitai liksime be rankenų, vandentiekio čiaupų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų. Kažkas Lietuvoje pasirodžiusį neandartalietį išmokė lydyti metalą, ir šis sulydys viską – varpus, žvakides, varinius papuošalus, žymių žmonių biustus, neturėdamas jokio supratimo apie šimteriopai didesnę antikvarinę, sakralinę ar žmogiškąją jų vertę. Liūdna dabar važiuoti per Lietuvą, lankyti miestukus, net ir kapines, šventas vietas. Ten pamatai ką nors nusukta, nuplėšta, kur nors dungso tuščias postamentas, styro nupjauti laidai. Ko vertos visos kalbos apie pagarbą, garbę, ištikimybę, kai apvagiami mirusieji, kai išniekintojai pasirodė ten, kur giedama, meldžiamasi, verkiama. Apiplėšiamas jau ir Maironis – dreskiama varinė skarda nuo stogastulpių prie tako į Pasandravį. Prieš keletą dienų tai pamačius, pirma mintis buvo: štai vėl pažeminama mano tauta. Štai eina per Lietuvą antrasis, išsigimęs ir degradavęs išniekintojų ešelonas, pakeitęs pirmąjį, svetimą ir galingą, kurį jau nutrenkė laisvės perkūnija.
Per mūsų tėvų kapines, per šventoves, mūsų namus ir darbovietes su laužtuvu ir replėmis eina vidinis okupantas.

nuotr. gauta iš coll. Aušros Martišiūtės-Linartienės

Ir sakinys iš šiek tiek vėliau rašyto Valdo Kukulo straipsnio „Mohikanas – lietuviškas žodis: Poetui Jonui Graičiūnui – 90“:

Graičiūnas eiliuoja taip, kad jo strofa būtų verta vagystės nelyg koks vario laidas ar varinė lenta:

Ir motinos ranka, ir maištas Prometėjo
Vedžiojo ieškantį mane savų takų:
Visad giedrų vilčių iliuzijos lydėjo
Ir saulės šviesulys virš tėviškės laukų.
                           „Pro Domo Sua“

(Lietuvos rytas, 1993 VI 12, p. 9)

Praeis dar kiek laiko, ir jaunesni skaitytojai ims stebėtis: kokį keistą palyginimą sugalvojo kritikas.

P.S. Ne iš vario, iš bronzos lietas Balio Sruogos reljefinis portretas iš antkapinio paminklo Rasose (skulptorius Petras Aleksandravičius) buvo išluptas 2001-ais; dabar jo vietoj, regis, dažytas plastikas. Beje, Balio ir Vandos Sruogų kapas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2000-ais, kodas 25353; nuotraukos kvr.kpd.lt puslapy vėlesnis, su plastikiniu bareljefu. Ar jau atėjęs laikas nebebijot, kad vėl bus pavogtas kitas bronzinis? Nežinau. Kad būtų atsarga, gal iškart atliet du?