Paskutiniam Krantų numery Irena Žemaitytė-Geniušienė pristato klasės draugę iš Vilniaus 2-osios mergaičių gimnazijos, vėliau pavadintos SN vardu, – Palmyrą Navickaitę-Matulionienę (1932–2017), kuri 1949-ais buvo ištremta į Altajaus kraštą. Vienai draugei buvo davusi mokyklinį sąsiuvinį su eilėraščiais, kitai – su užrašais apie tremtį. Tie užrašai dabar paskelbti (tik skelbiant, manyčiau, persistengta – sukursyvinta viskas, kas ne lietuviška, lyg pirštu prikišamai parodyta „svetimybės“; abejoju, labai abejoju, ar tame mokykliniam sąsiuviny užrašytame pasakojime tos frazės ar žodžiai ar pavingiuoti, ar pabraukti; jie juk pasitelkti todėl, kad tikslesni, tikresni negu galimi lietuviški atitikmenys; kaip ir rusiški sakiniai; vertimai tik skliaustuos, tiem, kas nemoka rusiškai; nusižengdamas citavimo taisyklėms, nieko nekursyvinu; NB! šitie atsiprašant tekstologiniai pasvarstymai – nukrypimas į šoną, nevertas sustot).
Koks iš tremtinių atsiminimų likęs įspūdis apie žmones, kuriuos ištremtieji vadino vietiniais, sibiriakais, sibiriokais – tuos, kurie ne per prievartą Sibire atsidūrė? (Vėliau, grįžę, patys taip vadinosi, buvo vadinami.) Iš esmės neblogi žmonės. Bet kokių ryškesnių epizodų, per kuriuos atsiskleistų, dabar taip save užklupęs ir neprisimenu. Kad, lietuvių supratimu, baisūs keikūnai – taip, bet keiksmų prasmė skirtingose kultūrose skirtinga. — Įsiplepėjau, atsiprašau. Tenoriu pasidalint vienu epizodu, perskaitytu Navickaitės atsiminimuos, pavadintuos „Liudijimai iš atšiaurios šalies“.
— Romas, lietuviukas iš Vilniaus, baigęs du Vilniaus politechnikumo kursus, vežtas tuo pačiu ešelonu kaip ir Palmyra Navickaitė, papasakojęs šitą istoriją, o PalmN – užrašydama perpasakojusi.
Tai nutikę Rytų Sibire, Krasnojarsko krašte. Prieš 1955-ų Kalėdas Narvos traktorių remonto dirbtuvių, ЦРМ’o (центральная ремонтная мастерская), direktorius pasiuntęs Romą komandiruotėn į rytus nuo Kamarčagos, neprivažiavus Dalnesibirsko, į kaimą, kur buvusi tokia pati traktorių remonto taisykla.
Nurodytas kaimas buvo netoli traukinio stoties. Truputėlį paėjęs surado tą kaimą, kur turėjo padėti taisyti traktorius. Ten irgi taiga, ir vyko miško darbai. Šalia didelė upė. Susirado užvažiuojamąjį namą (заезжка). Gavo kur apsistoti. Šeimininkė rusė atvedė jį į kambarėlį, pasakė savo sąlygas. Vėliau prisėdo ant lovelės krašto ir liūdnai prabilo: Голубчик, знай, у нас завтра утрышком приди на площадь. (Žinai, mielasis, rytoj pas mus anksti ankstutėliai ateik į aikštę.) Paaiškino, kad šalia klubo yra aikštė su dideliu stulpu (dar turbūt nuo caro laikų).Prieš kelias dienas šitą istoriją perpasakojau coll. Donatai, dar tokį mintigalį pridurdamas: esą šitaip nubausdami jie greičiausiai manė gelbstintys tą moterį, nes kitaip ją sąžinė būtų užgraužusi, o tai gal net baisiau negu mirtis. – Bet apibendrint nereiktų. – Ne, nereiktų, o vis dėlto kažką tokio, sunkiai nusakomo žodžiais, šitas epizodas liudija apie tuos žmones. Priešpaskutinis Palmyros Navickaitės liudijimų sakinys: „Sibiro žmonės pasikoliodavo baisiai, bet buvo čysti ir geros širdies“ (p. 9).
Ši istorija to sibirsko gyvenimo baisi.
Kaimelyje gyveno Marusia su savo vyru ir dviem mažučiais vaikeliais. Vyras jos žuvo miške, darbuose. Marusia buvo graži. Juodi ilgi plaukai ir gražios akys ją labai dabino. Jau vasarą iš kažkur pas ją atvažiuodavo kavalierius. Rusai jį vadino хахаль (kleidūnu). Pasisukiodavo. Dingdavo. Ir vėl atsirasdavo. Patiko Marija. Atsiradęs žiemą, pareikalavo, kad moteris išbūtų savo vaikelius, tada jis su ja gyvensiąs – išsivešiąs į Krasnojarską.
Vieną labai šaltą vakarą Marusia išmaudė savo vaikelius šiltame vandenėlyje, sušukavo mergytei plaukelius ir pridengusi abu nunešė prie tvartuko, kur laikė karvę. Už tvartuko durų, lauke, buvo pabarsčiusi šieno. Pakišo pagalviuką ir suguldė vaikelius miego. Lengvai apklojo. Pabuvo prie vaikelių, kol tie sumigo, ir grįžo į gryčią pas chachalį. Šaltis greitai užmigdė mažyčius amžinai.
Moterys žingeidžios. Viena iš kaimynių, anksčiau kėlusi, ėjo ir pastebėjo prie kūtės šviesų apklotą. O tengi vaikeliai. Skubiai sukėlė kaimą ant kojų. Marijai prisakė būti namie. Chachalį gaudė. Šakalas spėjo pabėgti, nes netoli geležinkelio stotis (į Vladivostoką).
Sekmadienio rytas. Romas, atėjęs į aikštę, matė, kaip tyliai, girgždindami sniegą, rinkosi kaimelio žmonės. Tikriausiai susirinko visi, susirūpinę ir tylūs.
Prasidėjo teismas. Keli vyrai atvedė Marusią aikštėn. Pririšo prie stulpo virvėmis. Stovėjo ji, nesipriešino, tyliai. Apsirengusi lengva suknyte, vienplaukė, rami.
Romas, pamatęs su kibirais skubančius vyrus, pribėgo prie ЦРМ’o viršininko ir paprašė, kad pasigailėtų moters. Ji jauna ir tokia graži. Šis atsakė: Небось не подумал, как с такой совестью ей дальше жить? (Ko gero, nepagalvojai, kaip su tokia sąžine ji toliau gyventų?)
Tai buvo baisus sibiriečių teismas, be advokatų, be teisėjų ir milicijos. Ten tokios prabangos nebuvo. Tvarkėsi patys.
Keli vyrai su kibirais bėgo į upę ir iš tamsios eketės nešė ledinį vandenį. Pylė Marijai ant galvos ir viso liekno kūnelio. Marija tylėjo. Tik kaimelio moterys žegnojosi ir aimanavo.
Pylė tol, kol sušalo. Paliko sušalusi moters statula. Taip ji stovėjo ir per naktį. Tikriausiai visi jos gailėjo. Mėnulis ir žvaigždės nakčia ją puošė melsvais spinduliais. Vėlią naktį Romas atėjęs sukalbėjo „Tėve mūsų“. Tik nedidelis šuniukas sukiojosi apie Mariją ir aikštę. Vienas piktas žmogus pražudė tris. O! Jeigu būtų jį pagavę!..
Kitą rytą kaimelis nedirbo. Visi susirinko kluban. Čia pašarvojo Mariją su vaikeliais. Atsirado ir batiuška. Jis vis ėjo apie sušalusius ir be paliovos dūmino smilkykle. Ir vis giedojo giesmes. Romas pasakojo, kad visi verkė. Patys žiauriai baudė, patys graudžiai verkė.
Palaidojo visus tris pavakary kaimelio kapinėse ant upės kranto. Šaltis piktai spaudė. (Krantai, 2018, nr. 4, p. 7–8)
Paskutinis: „Ir не подохла в тайге, ir nenuskendau, nes Ponas Dievas saugojo“ (šita rusiška frazė neišversta; verst: nenustipau? – lyg ir neišeina, gyvuliai stimpa; nenusibaigiau? – per silpnas žodis).
Primena Vienuolio "Čigono dukterį" ir "Sakmę apie Narajamą". Tradicinė bendruomenė žiauriai teisinga.
AtsakytiPanaikintiDėl tekstologinio nukrypimo: Jums reikėtų universitete dėstyti būsimiems redaktoriams :). O tai man va neseniai ištaisė "nelipdytos žodžių galūnės" į "nepridėtos žodžių galūnės". Turbūt dėl to, kad žodis "nelipdytos" netinka moksliniam tekstui, redaktorės nuomone. Viena laimė, kad bent jau interviu publikacijoje visokių kursyvų rusiškiems ir neteiktiniems žodžiams nebus.
Pridėti – ne prilipdyti; prilipdyti – ne prikabinti; jei žmogui atrodo, kad tiksliausias žodis neprilipdytos, vadinas, taip ir turi būt; aš sakyčiau/rašyčiau neprikabintos ir nenorėčiau, kad kas keistų į neprilipdytos. Bet kaip redaktorius paklausčiau: šiaip lietuviški žodžiai visi su galūnėm, gal gerbautorius turėjo omeny neprilipdytos pilnosios žodžių galūnės? T.y., pvz., iš rašiny nepadaryta rašinyje.
PanaikintiBeje, paskutiniam NŽ-A nr. yra Streikaus knygos apie cenzūrą recenzija, kurioj negailima pagyros žodžių stiliui – už tai, kad kartais ans net labai gyvas, net pavyzdžių pateikta. Visokių mokslininkų yr, tad ir stilių gali būt, net: turėtų būt visokių, o ne vienas kažkoks bendrinis.
– Laisvę (ir) moksliniam stiliui! :)
„Arkliavagio dukterį“ – ir kiek prisimenu, tas arkliavagis buvo visai ne čigonas...
PanaikintiInga, tiksliai, gėda man oi gėda :). Skaičiau turbūt dar mokyklos laikais, liko tik siužeto esmė. Dabar net suabejojau, kaip jį ten užmušė - ar kaip sovietiniame kalėjime atmušė kepenis, kad nesimatytų smurto, ar paprasčiau. Skaičiau panašiu metu kaip ir tuomet pasipylusią tremtinių ir kalinių memuaristiką, tai susimaišė.
PanaikintiTokiu žodžiu aš norėjau dar ir parodyti savo požiūrį į perteklinį šnekamosios kalbos sunorminimą skelbiant interviu :). "Prikabinti" jau ne taip aiškiai matosi požiūris, nors ir ne toks neutralus, kaip "pridėti". Tame konkrečiame interviu kai kur išvis nėra galūnių - labai stiprus trumpinimas, kai kur net turėjau pridėti, nes be to prasmę suprasti sudėtinga.
Tas ir yra, kad mūsuose vis dar labai stiprus kalbos uniforminimo jausmas. Ir aš jaučiu, kaip mane rašant mokslinį tekstą itin varžo žinojimas, kaip reikia rašyti. Ne didžiųjų kalbos nuodėmių ir rašybos taisyklių, o, kaip čia pasakius, deramo stiliaus. Yra žodžių, kurie moksliniam stiliui tiesiog nedera, kaip prilipdyti ar atsiknojęs. Ir vat sėdi galvoje stiliaus policininkas ir gamina tekstą, kurios neįmanoma perskaityti normaliam žmogui, nes jis stilistiškai baisiai nuobodus. Turi tiesiog kariauti pats su savimi rašydamas. O paskui ateina redaktorius ir viską nušukuoja. Kiek teko skaityti tarpukarinių tekstų, jie daug gyvesni ir stilistiškai, ir leksiškai įdomesni, net "Lietuviškosios enciklopedijos". Karsavino "Europos kultūros istoriją" tiesiog vienas malonumas skaityti, nors veikalas l. rimtas.
Būna, kad žmogus kalbėdamas nukanda, praryja galūnes; klausantis nieko, bet šneką užrašant – na, reikia galūnių, niekur nesdėsi.
PanaikintiO dėl stiliaus – manyčiau, gal ne kalbos, o žmogaus labiau problema? Vaidmenų problema; jei vaidini šįkart karalių, tai nesielgsi juk kaip juokdarys (ne, gal ir nevykęs pavyzdys).
Na, čia tarmės dalykai (nuo Kazlų Rūdos), man tai gražus toks kalbėjimas, dar ir žodžių daug tarmiškų vartojo. Kai pasirodys, įmesiu nuorodą - įdomu, kaip įvertinsite :). O gal Jums net ir dėstė Ipolitas Ledas ką nors.
PanaikintiKad labai jau tas redaktoriaus vaidmuo visur kartojasi: beveik visada taiso stilių ir ten, kur nebūtina. Ir, kas svarbiausia, visi taiso skirtingai, kiekvienas pagal savo supratimą. Bet taiso. Tai yra, koks turi būti tas "idealusis" stilius, niekas normaliai nežino, bet visi tvirtai įsisąmoninę, kad būtinai reikia pataisyti, kas jam atrodo netinkama (būtent ne netaisyklinga, o netinkama). Tarsi norėtų įrodyti, kad jie ne šiaip sau algą gauna. Visiškai priešingai, nei matau Jūsų pabambėjimuose ir nukrypimuose :). Čia dar ir redaktoriaus nepasitikėjimas žmogumi matosi - autorius nesugeba pats parašyti gerai, taip gali tik redaktorius.
Aišku, gal čia aš esu tas žmogus problema, kuris rašyti nemoka, tik nuolat nepatenkintas. Nesakau, kad mano stilius labai geras, bet kaip jis gali susiformuoti, jei jį nuolat (ir skirtingai) gerina? Šiaip tarp sovietmečio istorikų (ir žymių) buvo tokių, kurie normalaus rišlaus teksto nemokėjo suregzti. Kam mokytis, jei yra redaktorius, kuris sutvarkys?
Daug visokių dalykų užkabinta.
PanaikintiLaisvas kalbėjimas beveik visad gražu, net jei beveik nieko nesupranti: intonacijos, pauzės, mimika, gestai – viskas kartu veikia. Kai lieka tik akim matomos raidės – kartais beveik nieko nebelieka. Jei Pats turi omeny sakytinės istorijos šaltinius, manyčiau, (jei tik yra galimybių) turėtų būt prieinamas ir bent jau audio variantas (video dar geriau). Bet tokių dalykų nepacituosi, tenka telktis perrašą, o jo parengimas – vis dėlto kūrybinis darbas, nes tegalimi tik bendrieji principai, o kiekvienu konkrečiu atveju kyla specifinių klausimų, į kuriuos pats turi atsakyti: kaip šiuo atveju būtų geriausia daryt? (Ne, Ipolitas Ledas nieko nedėsto, IL man tik asmenvardis.)
Dėl redaktoriaus vaidmens galima būtų šnekėt ilgai ir, deja, nuobodžiai. Mano supratimu, redaktorius turėtų būt abejojantysis patarėjas. Ne: čia kažkas negerai, o: ar čia viskas gerai? (redaktorius taip gerai kaip autorius dalyko niekad neišmano, bet paklaust, kad autorius dar kartą pagalvotų apie tai, kas redaktoriui atrodo abejotina, – vos ne pareiga). Jei ką siūlo, turėtų bent šiek tiek pagrįst savo siūlymą.
Nors kartais autoriai būna neįveikiami. Neatsimenu, tikėkimės, tinklarašty dar nesu pasakojęs vieno anekdotinio epizodo. „Baltose lankose“ dirbau, jos 1997-ais leido Jono Meko poezijos knygą: Semeniškių idilės (1948) + Reminiscensijos (1972). Na, ką ten poeziją redaguosi – vieną kitą korektūros klaidą nurodžiau, sutiko pataisyt, dar kažką – irgi sutiko. Bet į mėginimą įrodyt, kad turėtų būt Reminiscencijos, o ne Reminiscensijos – tiesiog nereagavo (faksais bendravom). Nepadėjo, maniau, neatremiamas argumentas: jei ratio virsta racija, tai ir reminiscentia turėtų virst reminiscencija. Taip ir liko antrąkart: Reminiscensijos. Gal jei būtų buvus galimybė bent kartą pašnekėt akis į akį... Bet pasaulis nesugriuvo, ir eilėraščiai taip pavadintoj knygos daly nesuprastėjo. Ir Kalbos inspekcija, regis, leidėjo nenubaudė.
Ir dar vienas dalykas l. svarbus: redaktoriaus požiūris į autorių, jo darbą, ir – lygiai taip pat svarbu – atvirkščiai. Jei pavyksta susitart, sutart, dažniausiai viskas gerai baigias. Ne redaktorius turėtų ką nors taisyt, o autorius pasitaisyt (bent jau taip jam turėtų atrodyt).
Ne tik Pats, Valdemarai, esi sau problema; bent šiek tiek linkęs į perfekcionizmą žmogus juk visad save suvokia kaip problemą, jei ne tuo, tai kitu savo bruožu vis nepatenkintas. :)
Su kalbos redaktoriais moksliniuose žurnaluose tiesiogiai bendrauti tenka labai retai, o pagrindimo apskritai neteko matyti - gauni ištaisytą tekstą ir gali arba sutikti su taisymais, arba ne. Aš nesutinku tik tokiais atvejais, jei keičiasi prasmė, o šiaip negi kariausi dėl kiekvieno pataisymo. Ir man laiko gaila, ir redaktoriui papildomi aiškinimai - taip pat laikas. Su grožiniais tekstais jau kas kita, tikiu.
PanaikintiVieną kartą teko aiškintis, ar galima "susvetimėti su kažkuo" - man aiškino, kad galimas tik susvetimėjimas apskritai, nes tai yra žmogaus būsena pasaulyje, o su kažkuo (tuo atveju - su darbu) susvetimėti neįmanoma. Angliškai alienation from work yra, tai kodėl negalima lietuviškai pasakyti to paties? Sakė, kad tarėsi ir su LKK, ten taip sakė, bet galų gale įtikinau, kad man reikia būtent taip. Tiksliau, tiesiog nesugalvojo, kaip išreikšti susvetimėjimą su darbu kažkaip kitaip.
Interviu atveju yra kitaip: tai, kad aš girdžiu ir žinau, kaip kalbėjo, yra ir trūkumas, nes sunkiau įsivaizduoti, kaip perskaitys ir supras negirdėjęs garso įrašo žmogus. Aš gana smarkiai tvarkau tekstą įsivaizduodamas tokio negirdėjusio būseną. Čia mes su žurnalo redaktore labai gerai vienas kitą supratome ir jinai labai subtiliai pataisė ir kai kur išbraukė nereikalingus dalykus. O paskui dar buvo kalbos redaktorė, kuri šiaip nelabai daug taisė, bet keistai, mano požiūriu: paliko netaisyklingą kalbėjimą ir net didžiąsias kalbos klaidas, bet visur pridėjo įvardžiuotinės formos pilną galūnę (aukščiausiosios vietoj aukščiausios). Nežinau, kiek žmonių taria tą galūnę, bet svarbiau, kad toks taisymas iškrenta iš bendro I. Ledo kalbėjimo konteksto: visur baisus trumpinimas paliktas, o tokiais atvejais - kaip iš kokio dokumento. Man tai toks nenuoseklumas akį rėžia.
O reminiscensijos gal dėl to, kad taip girdisi - poetui gi svarbu ir skambėjimas. Man gražiau skamba su s, o ne su c :). Lotyniškai jo, viskas gerai, o vat lietuviškai kažkaip švelniau su s.
Dėl susvetimėjimo: pasakyti tą patį juk nebūtinai galima tik taip pat, t.y. tokią pat konstrukciją pavartojant; patraukęs į šalį alienation from work, klausčiau: o netiktų: darbas man/jam tapo/yra svetimas? Reiktų bent jau viso sakinio, tada būtų galima pasvarstyt. Konstrukcija susvetimėti su kuo nors, mano manymu, gremėzdiška (pirmiausia), o tie visi išvežiojimai apie būsenas šmūsenas – nežinau, man pasaulis ne svetimas, ypač tas, kurio nebėr :)
PanaikintiDėl būdvardžių ir skaitvardžių įvardžiuotinių formų: o! didis jų priešas esu; tik ypatingais atvejais tevartoju (Vasario 16-oji, pvz.); manau, visiškai gana užimt pirmą vietą, nereikia pirmosios; o aukščiausios rūšies miltai tikrai ne prastesni už aukščiausiosios; gal ir tarmė turi įtakos, o gal tiesiog alergiškas esu (kokių tik tų alergijų šiais laikais nebūna).
Dėl skambesio: na, bėkti švelniau skamba negu bėgti, bet net poetai dabar jau su g rašo, o tariam visi su k; bet čia juokai, smulkmenos; įvairovė iš principo gražu :)
O „tiems, kas nemoka rusiškai“ keistai paaiškintas žodis хахаль – įdomu, pačios autorės ar redakcijos?
AtsakytiPanaikintiKleidūnas (dar ir į žodyną reik pasižiūrėti, ką jis reiškia) yra „eikvotojas“, o chachalis – tai meilužis, gerbėjas, sparno rėžėjas; tame kontekste aiškiai šita reikšmė.
LKŽ yra ir reikšmė „kas klysta, klaidūnas“; gal šiuo atveju: kas klaidina, suvedžioja.
PanaikintiVertimai, spėčiau, vis dėlto pačios atsiminimų autorės, nes vienąkart yra pasitelkti ir laužtiniai skliaustai (patikslintas vietovardis).