(906) Dėl juoko: diagnozė – palimpsestitas

olega A. labai mėgsta klausinėt pradėdamas: „ O jeigu...“ — O jeigu imtų ir paklaustų:
– O jeigu naujasis Metų redaktorius Antanas Šimkus paprašytų sugalvot kokį klausimą, kad per kokią viktoriną galėtų kam nors padovanot metinę žurnalo prenumeratą, – ar sugalvotum?
– Jeigu būtų pernai prašęs buvęs redaktorius, tai turėjau klausimą: kas sieja Kudirkos Varpą ir LRS mėnraštį Metai? O dabar atsisakyčiau; kas siejo – nebesieja, – tingiu sukt galvą. O ir baisoka, nes toj galvoj jau ir taip netvarka, tekstai į tekstus lenda, va kokie palimpsestai daros:

– Ar tu girdi?! Viena „kritikė“ įžvelgė, kad mano eilėraščiuose neretai minima nemiga, tad „liguistas“ lyrinio herojaus būsenas išanalizavo medicininiu aspektu ir recenziją apvainikavo diagnostine išvada, jog manasis lyrinis „aš“ – tikrų tikriausias šizofrenikas!!! (Tardamas tai ir pratęsdamas kiekvieną žodį, taip smarkiai sudavė man plaštaka aukščiaus kelio, kad išsyk vėl įtikėjau į visą poeziją, nors jau buvau prisirengęs netikėti. Tiktai žmogus su iškilmingais jausmais, – pamislijau sau, – kuris visada užsidega išvydęs neteisybę ir skriaudimą nekaltųjų, gali vartoti tokią argumentaciją.) Ar gali įtikėti, kad toki dalykai atsitiktų šiandien Europoje, tegul jau net Lietuvoje?
– Kurgi ne, – atsakiau, jausdamas da gerai paskutinį argumentą.
– Taip bjaurių „kritikų“ nėra ant svieto niekur, – tęsė vis tas pats pažįstamas, – bjauresnių nepramanytų nė velnias dėl kankinimo.
– Na tai galima pasiskųsti kam...
– Pasiskųsti? Kas skųsis ir kur skųsis? Pasiskųs apšviestas – tai jį vadins denunciantu ir da įkiš kaip maištdarį, erzinantį paviečio kūrėjus. Ant galo netoli tas skundas nueis, o kad ir nueis kur aukščiaus, tai tikrai nesugrįš dingęs kelionėje atgal: varnas varnui akies neiškirs...

(Į 1892-ų Varpo „Tėvynės varpus“ įsibrovė šis tas iš 2016-ų Metų „Kultūros akcentų“ [atsiradusių vietoj ir šitam mėnrašty buvusių „Tėvynės varpų“].)