(905) Eilėraščių istorijos, i: Kęstučio Genio „Prarastos naktys...“

pakeliui į darbą:
LLP reklaminis lipdukas ant Žirmūnų tilto turėklo

Lietuvos liaudies partija per rinkimus tesurinko 1,01% balsų, jos pirmininkas Rolandas Paulauskas Kaune, Centro-Žaliakalnio apygardoje, 3,84% (už jį balsavo 738 rinkėjai); nelabai ką padėjo mėginimas primint, kad R.P. Sąjūdžio laikais dainuodavo „Pabudome ir kelkimės“. Nekoks jo balsas, ir melodija nelabai, esmė – žodžiai, o jie ne Paulausko, – Kęstučio Genio. Nežinau, tas savinimasis, bent man, švelniai tariant, labai jau negražiai atrodo. (Kas jis per politikas, manau, tiksliai yra įvardijęs a.a. Algirdas Patackas.) — Genys prisimintinas.
— Nemune, kai dar ėjo kaip žurnalas, buvo tokia rubrika „Įstrigo ir įsiminė“, prie kurios priduriama pavardė – kam. 2003, nr. 11/12 – Dovilei Zelčiūtei:

O dabar – šuolis į, rašytojų akimis vertinant, visiškai neprofesionalią kūrybą, kuri man ne mažiau svarbi, pasilikusi atminties saugykloje kaip raktas, kodas, atveriantis duris į aną laiką, kai augau. Kai tylomis, net nepasveikinę artimiausių kaimynų, labai vėlai, 23 valandą, sulaukę, kol tėtis grįš iš tą vakarą vaidinamo spektaklio „Bolševikai“, sėsdavom prie kūčių stalo. O po kelių dienų teatre „draskydavosi“ Kęstutis Genys, beprotiškai drąsiai, savižudiškai naiviai ir desperatiškai atvirai deklamuodamas savo eiles. Už šitą siautėjimą retkarčiais, bet reguliariai būdavo pakviečiamas į saugumo komitetą, kur savo eilėraštį, paslaugiai tautiečių užrašytą ir komiteto darbuotojams atneštą, jam reikdavo garsiai perskaityti ir po juo pasirašyti. Kai reikėjo pasirašyti po tuo metu itin drastišku antisovietiniu eilėraščiu „Prarastos naktys...“, kurį kažkas iš vakaro buvo pristatęs, o pasirašyti, vadinasi, pripažinti, kad eilės – tavo, Kęstutis perskaitė ir supyko. „Net užrašyti teisingai ir tiksliai nepajėgė, čia – su klaidom, netikslu!“ Paėmė švarų lapą, užrašė tikslų variantą ir pasirašė. Na, žinoma, po to laukė gėdinimų, gąsdinimų, net grasinimų kruša, su visomis nuožmiomis pasekmėmis, svarstymais jau savajame dramos teatro kolektyve, kaip tada vadinta. Gelbėjo teatralai, kolegos, tuometinis teatro direktorius R[omualdas] Tumpa. Kęstutis nujautė, žinojo, kas dirba tą juodą darbą, yra ir man sakęs tų žmonių vardus ir pavardes. Varge varge... [ Iš sūnaus Gintauto atsiminimų galima šį tą išsiaiškinti.] Ir pats nė kiek nesisaugojo, galbūt netgi sąmoningai provokavo konfliktą, nes duso nuo konflikto savyje, nes tiesiog sirgo, neprisitaikydamas gyventi savo mylimoje, jo lyrikoje apdainuotoje (čia būtent tinka šis žodis) tėvynėje, tapusioje tautai sovietiniu kalėjimu. Pertvarkos metais K. Genio – poeto, šauklio – populiarumas buvo pavydėtinas. „Vaga“ žaibiškai išpardavė pirmą kartą valstybinės leidyklos leistą nemažą poezijos knygos tiražą [„Vaga“ tik K.G. mirties metais, 1996-ais, išleido jo rinktinę Po svarstyklių ženklu; spėčiau, D.Z. prisiminė Kaune „Varpo“ 1990-ais išleistą rinkinį Lietuva – tai sąžinė 5000 egz. tiražu]. O man ir dabar skamba ir skamba vieno eilėraščio tekstas, girdėtas iš paties autoriaus dešimtis kartų. Įtaigiai gomuriniu „tamsiu“ balsu deklamuodamas, nuolat pabrėždamas priebalsį „r“, darydamas dideles pauzes ir žvelgdamas kiaurai tavin, Genys kartodavo „Prarastas naktis...“ įvairiausiuose sambūriuose, žūtbūtinai apsisprendęs, naiviai, bet šventai ragindamas atsimerkti kitus, ieškodamas sąlyčio su bent kiek artimesne siela, ieškodamas saviškių.

Prarastos naktys – naktys bemiegės –
Kur tu, Gyvenime mano prabėgęs?
Už lango gruodas, šaltis ir speigas,
Diena išaušo, o man ji baigės.

Kranksi pakirdę varnai iš ryto –
Veidas pajuodęs, akys įkritę –
Kas mane šaukia – neša ir neša,
Kieno tas kraujas – lašas po lašo?

Kieno ta žemė – žemė prakeikta –
Pirkta, parduota už pigų daiktą?
Kodėl Mačernį, Mackų ir Škėmą –
Šitokią gentį – į gedulo rėmą?

Tėviške mano! – Pirčiupio kraujas –
Rūksta ir smilksta Pirčiupis naujas.
Kelias į Ablingą – Tavo Golgota –
Laidoja Lietuvą Kryžkalnio motina.

Laidoja – laidoja – gyvą dar gyvą –
Gyvi lavonai naktį vėlyvą –
Obliuoja karstą, įkapėm rėdo,
Laidoja naktį, nes dieną gėda. (p. 15–16)

Nemanau, kad daug prasmės skelbt nominacijas à la „Lietuvos sąžinė“, bet jei kam reikia, tebūnie; rimčiausias kandidatas, iš esmės žvelgiant, galėtų būti būtent Kęstutis Genys (sąžinė juk turi priekaištaut, o ne guosti).