(899) Iš popieryno, xxxiv: tarsąjaus reikšmės patikslinimas ir apie politinę savitaigą

Prieš ketvertą metų Vigmantas Butkus Dzintaro Sodumo padlatvietį išvertė sovietlatvis; komentare prisiminiau Atgimimo pradžioj sugalvotą tarsąjų; užfiksuotas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne [10-03 papildyta tuo, kas čia toliau subaksnota]. Prieš porą dienų radau dar vieną to žodžio vartosenos pavyzdį, ir net reikšmė tiksliai nusakyta.
Romualdas Ozolas, „Kur dabar esame?“, Atgimimas, 1989-03-31, nr. 13, p. 3:

Pasipriešinimo lietuvių tautiniam ir valstybiniam atgimimui bekompromisiškumą, išreiškiantį šiandienines rusų didžiavalstybinio imperializmo tendencijas, atstovauja „Jedinstvo“ tarsajai* [be nosinės], ir jausena, ir elgsena, ir kalbėsena iškylą iš pačių tyriausių Stalino laikų.
-------------------
* Tai naujadaras, reiškiąs „Tarybų Sąjungos žmogų“ ir apibūdinąs žmogų, susitapatinusį su kokia nors pseudoidėja. 

(Tai tik patikslinimas.) Frazė politinė savitaiga Ozolo tekste užkliuvo:

Lietuva šiandien jau pradėjusi daug labai svarbių politinės savitaigos darbų. Kaip jie išsidėsto pagal mūsų naujausią politinį kalendorių, kurį formuoja mūsų aukščiausiosios valdžios darbotvarkė LTSR Aukščiausioje Taryboje?
Pavasario sesijoje mes turėtume priimti praėjusioje sesijoje nepriimtą dokumentų paketą – Konstitucijos pataisas dėl Respublikos nuosavybės, dėl pilietybės, dėl Lietuvos įstatymų viršenybiškumo ir Deklaraciją dėl suvereniteto. [...]
Rudens sesijoje [...] būtinai turės būti priimtas ir įstatymas dėl referendumo, kad, jeigu nutarsim referendumą esant tinkamu Konstitucijos visatautinės apklausos būdu, – būtume tam juridiškai pasirengę.
Pačią Konstituciją priiminėti, matyt, tiksliausia būtų 1990 metų pavasario sesijoje – kai bus išrinkta nauja mūsų Aukščiausioji Taryba: tik demokratiškai išrinkti žmonės turi aprobuoti pirmojo mūsų demokratinio gyvenimo etapo Konstituciją.

Kodėl užkliuvo ta politinė savitaiga? Todėl, kad toks dalykas vyko, bet tik šitam tekste radau jį tiksliai įvardintą (tai nereiškia, kad kituose tekstuose ta frazė nevartota): pirmiausia reikėjo įteigti sau, kad mes ne tik norime, bet ir galime, esame pasirengę atkurt nepriklausomą valstybę; savitaigos procesas turėjo eit bent jau per kokį žingsnį ar du prieš konkrečius sprendimus. Manau, kad nemažai daliai žmonių siūlomas politinės savitaigos tempas, ypač ištarus „A“ Kovo 11-ąją (kiek žmonių, tarkim, 1988-ų pavasarį tikėjo, kad netrukus Lietuva pasiskelbs esanti nepriklausoma valstybė?), tapo per greitas, pritariama buvo ne suvokus kam ir kodėl taip ar kitaip reiktų daryti, ką ir kaip tai pakeis, o tiesiog dėl protą gaubusių iliuzijų, esą va tuoj tapsim visiškai laisvi, mus pripažins ir po metų kitų gyvensim kaip švedai. (Nežinau, gal ir klaidingas toks pasvarstymas.)