Vakar paskambino Deimantė K.: oi kaip reiktų, kaip labai reiktų, kad leisčiaus spalio 13-ą nuvežamas Kaunan, Maironio muziejuj vyks Valdo K. knygos apie Paulių Širvį pristatymas. Per pristatymą Mickevičiaus bibliotekoj taip gražiai kalbėjęs-prisiminęs... Nieko, jos manymu, nereiktų ruoštis, tiesiog – sureaguoti į knygą, kaip tada, pavasarį, sureagavau. – Na ir kaip atsakysi: ne? – Jei viskas gerai, leisiuos nuvežamas.
--------------------------------------
Vanitas vanitatum – tuštybių tuštybė, – kaip iš lotyniškos Vulgatos buvo išvertęs Juozapas Skvireckas.
Buvo, ilgai buvo, pasąmonėn įsigraužė Ekleziastas; dabar Koheleto knyga ir –
Rūkų rūkas, – kaip iš hebrajų išvertė Antanas Rubšys.
Ir prisiminė (kertant sankryžą: Laisvės pr. / Viršuliškių g.) Valdo K. eilėraščio pradžia, iš post mortem rinkinio:
Ne ūkanų ūkanos, o klaidų klaidos.Ekleziastas juk turimas galvoj, ne kas kita. – Ūkanos vs rūkas? – ūkanos. — Ūkanos vs klaidos? – klaidos.
Grįžęs iškapsčiau iš krūvos Saulėlydį mano giesmę (2011, p. 34–35).
Ekleziasto ūkų ūkai, ūkanųPoetas koreguoja raišką, nesiginčydamas dėl prasmės.
Ūkanos mano klaidas paaiškina.
— — — — — — — — — — — — —
Klaidos yra tas didžioji paguoda,
Patikimiausia brasta per savo
Užtvenktas prisiminimų marias.
Vėjas nerimsta, ir nieko nelieka
Iš šėlsmo jaunystės, aistros
Minties. Vien tik ūkanų ūkanos.
Vns. rūkų rūkas – nei šis, nei tas [plg. dangūs (Baranausko giesmėj ar Kukulo kn. pavadinime)]; bent jau rūkų rūkai? – bet reikia „didesnio“, „simboliškesnio“ žodžio, todėl bent jau: ūkų ūkai ar ūkanų ūkanos (priebalsis r viską iš esmės, visą prasmę gadina, skambesys prasmę naikina).
Kaip, mano suvokimu, turėtų sakyt gyvenimo mokytojas lietuvis? — Niekų niekai (n – pusbalsis, ne priebalsis). – Niekų niekai, ir visa niekai. (Ir vėjo gaudymas laukuos.)
Ir šitas įrašas juk tik niekai.
