(656) Pakeliui namo, v: apie rūkų rūką ir ūkų ūkus

Esu jau ne kartą sau sakęs: gana tų renginių, privedėjavai, pripliurpsėjai. Bet kur čia žmogus tesėsi žodį.
Vakar paskambino Deimantė K.: oi kaip reiktų, kaip labai reiktų, kad leisčiaus spalio 13-ą nuvežamas Kaunan, Maironio muziejuj vyks Valdo K. knygos apie Paulių Širvį pristatymas. Per pristatymą Mickevičiaus bibliotekoj taip gražiai kalbėjęs-prisiminęs... Nieko, jos manymu, nereiktų ruoštis, tiesiog – sureaguoti į knygą, kaip tada, pavasarį, sureagavau. – Na ir kaip atsakysi: ne? – Jei viskas gerai, leisiuos nuvežamas.
--------------------------------------
Vanitas vanitatum – tuštybių tuštybė, – kaip iš lotyniškos Vulgatos buvo išvertęs Juozapas Skvireckas.
Buvo, ilgai buvo, pasąmonėn įsigraužė Ekleziastas; dabar Koheleto knyga ir –
Rūkų rūkas, – kaip iš hebrajų išvertė Antanas Rubšys.
Ir prisiminė (kertant sankryžą: Laisvės pr. / Viršuliškių g.) Valdo K. eilėraščio pradžia, iš post mortem rinkinio:

Ne ūkanų ūkanos, o klaidų klaidos.

Ekleziastas juk turimas galvoj, ne kas kita. – Ūkanos vs rūkas? – ūkanos. — Ūkanos vs klaidos? – klaidos.
Grįžęs iškapsčiau iš krūvos Saulėlydį mano giesmę (2011, p. 34–35).

Ekleziasto ūkų ūkai, ūkanų
Ūkanos mano klaidas paaiškina.
— — — — — — — — — — — — —
Klaidos yra tas didžioji paguoda,
Patikimiausia brasta per savo
Užtvenktas prisiminimų marias.
Vėjas nerimsta, ir nieko nelieka
Iš šėlsmo jaunystės, aistros
Minties. Vien tik ūkanų ūkanos.

Poetas koreguoja raišką, nesiginčydamas dėl prasmės.
Vns. rūkų rūkas – nei šis, nei tas [plg. dangūs (Baranausko giesmėj ar Kukulo kn. pavadinime)]; bent jau rūkų rūkai? – bet reikia „didesnio“, „simboliškesnio“ žodžio, todėl bent jau: ūkų ūkai ar ūkanų ūkanos (priebalsis r viską iš esmės, visą prasmę gadina, skambesys prasmę naikina).

Kaip, mano suvokimu, turėtų sakyt gyvenimo mokytojas lietuvis? — Niekų niekai (n – pusbalsis, ne priebalsis). – Niekų niekai, ir visa niekai. (Ir vėjo gaudymas laukuos.)
Ir šitas įrašas juk tik niekai.