(290) Der Zeitgeist: stalininių laikų (požiūrio į Maironį) kismas

Šiandien dar kartą perskaičiau Aurimo Švedo pokalbį su a.a. prof. Vanda Zaborskaite („Išbandyti, iki kur galima eiti“, NŽ-A, 2007, nr. 3, p. 93–103). V.Z. manymu, tuoj po karo kurį laiką Lietuvoj dar „tvyrojo kažkokios liberalizmo iliuzijos“, kurios ėmė sklaidytis 1947-ais po nutarimų dėl žurnalų Zvezda ir Leningrad; būtent tuolaik „visuomenę persmelkė didžiulės baimės jausmas“ (pratęsčiau: pirmiausia baimės būti ištremtiems [1947–1949-ųjų didieji trėmimai], t.y. ≈ fiziškai sunaikintiems). Ir sąmones sukaustė baimės mirt ledas (retrospektyviai žvelgiant; juk bus atsiprašant оттепель). Ir šitie trys pokyčiai, mano manymu, l. tiksliai atsispindi reakcijose Kosto Korsako (pasak V.Z., žmogaus ambicingo ir savimylos, bet aiškiai žinojusio, kas yra vertybės, ir kuo puikiausiai jutusio der Zeitgeist).

Kosto Korsako šaržas,
pieštas Stasio Krasausko
(60-mečio proga, Šluota, 1969, nr. 20)

• 1947-ais V.Z. priimama į aspirantūra. Korsakas pasiūlo imtis temos „Maironio Jaunoji Lietuva“ pakomentuodamas:

Žinot, tai tokia tema, kuri visada tiks, kad ir kaip pasikeistų aplinkybės.

• Po kurio laiko (spėtina, kokių beveik metų? ergo, 1948-ais?) V.Z. pateikus keletą pirmųjų savo darbo skyrių įvertinti, darbo vadovas K.K. perskaitęs ir pasakęs:

Žinot, aš net negaliu pabraukti, kas blogai, nes blogai yra viskas, pats kalbėjimo būdas yra ydingas. Jūs paskaitykit „Tiesos“ vedamuosius ir suprasite, kaip dabar rašoma, į ką reikia lygiuotis... 

Ar tai, K.K. reakciją, galima įvardint kaip liudijimą: diskursas lūžo, iš esmės pasikeitė apie 1948-us?

• V.Z. į šią pastabą mėgino šiek tiek atsižvelgti, bet kai baigtą disertacijos tekstą pateikė darbo vadovui, K.K. atsidūrė nepavydėtinoj situacijoj: atvirai nesiryžo sakyt, kad tokio darbo negalima leist gintis, nes pats juk ir suformulavo temą, tad verdiktą suformulavo šitaip:

Neatsiras žmogaus, kuris sutiktų oponuoti [Jūsų darbui]. 

Kitais žodžiais tariant, visi bijos reikšt savo nuomonę apie Maironį. Taip ir baigės šio V.Z. darbo istorija stalininiais laikais: tekstas „atgulė į stalčių“, o V.Z. susitaikė su mintim, kad šią temą teks „palaidoti“. Visa tai vyko iki 1950-ų, kada tyrėja buvo priimta dirbti į VU. Taigi, maždaug trejų metų laikotarpis.

P.S. Nesu skaitęs straipsnio, kurio tema būtų: Maironio recepcija sovietmečiu: oficialusis ir tradicijos tąsos diskursai. Gremėzdiškai įvardijau temą, bet mintis, regis, suprantama. (Jei atsiras proga, užfiksuosiu dar vieną Maironio recepcijos epizodą, jau iš praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio.)

(270.1) Vilniaus vaizdai, xi: prieduras

Vakar pastebėjau, kad iš man nežinomos svetainės ėmė eit žmonės ir žiūrinėt „Žvilgsnį į Tilto gatvę, 1907 vs dabar“. Pasirodo, ves.lv buvo paskelbtas Iljos Dimenšteino straipsnis „Мстислав Добужинский: ‘В Риге больше возможностей для творчества!..’“, kurį viena skaitytoja pasiūlė svarstyboms forume „Беседы о Риге / Sarunas par Rīgu“.
Vilnietė Valencija pasigyrė:

Наверное, здесь уместно будет добавить, что в прошлом году на Кафедральной площади, в память о художнике, был установлен мольберт из латуни с картинной рамой, датой жизни художника и его портретом. В 1907 г художник с этого места запечатлел часть улицы Тилто (картина внизу), а сейчас можно через раму посмотреть на теперешний ее вид. [ir nuoroda į Jūsų jau greičiausiai peržiūrėtą įrašą]

Viena rygietė pasidžiaugė:

Оригинальная идея! Жалко нет летней фотки с этого места. Молодцы литовцы! В Риге тоже есть места, которые можно также обыграть, например общеизвестная картина Н.К. Рериха "Старая Рига".

Kita dar pridėjo:

Какой оригинальнейший памятник! Я – в восторге от такой идеи. Не догадались у нас такой памятник великому Рериху в Старом городе поставить... А идея уже ушла...

Šiandien grįždamas po paskaitos darban, vėl stabtelėjau prie paminklo. Deja, mano nuogąstavimai, kad ir sniegui ištirpus nelabai bus aišku, kaip tą tikrai puikios idėjos paskatintą paminklą Dobužinskiui ir jo paveikslui reiktų „vartot“, pasitvirtino. Ten, kur turėtų eit molberto link žiūrovai, kuo gražiausiai stiebias žolė. Jei bent vienas gidas būtų atvedęs turistų ir paaiškinęs, kaip ir kas, tikrai vaizdas būt kitas. Į gidų maršrutus nesiruošiu kištis, bet kokia informacinė lentelė tikrai praverstų. Gaila, kad žmonės per nežinojimą negali patirt bent kelių sekundžių malonumo.
O tame forume norėjos palikt komentarą: „Просим в гости! Вы уже знаете, как и на что надо смотреть:)“, – deja, ten rašyt gali tik užsiregistravusieji.

(289) Maironio metai ad hominem

Bene paskutinė publikacija apie Maironio metus, regis, ši – „Maironio metai be Maironio“: daugiau šnekama nei daroma (negi ko kito vertėtų tikėtis?); naujo PB leidimo nėr, nes dar nepaskirta pinigų, o jei kam ir paskirta, tai juokingai mažai; apie renginius beveik niekur nepranešama, sužino tik tie, kurie domisi, etc.
Ak, tos nerangiosios, neįžvalgiosios ir pan. „atsakingosios struktūros“, nepasirūpinančios, kad mes deramai minėtume Maironį, – su ironija apibendrinant.
O aš ketinu Maironio metus minėt per atostogas taip, kaip yra pataręs Sigitas Geda:

Kas norės suprasti Maironio poeziją, – pravartu ilgai sėdėti sutemus, kur nors nuošaliai, ant suolelio.
Taip jausti naktį, kada išsiplečia Tėvynės jausmas. (Eil. „Užmigo žemė...“, „Ramios, malonios vasaros naktys...“) [...]
Aš beveik suprantu, jog šis jausmas – iš XIX amžiaus, dabar niekas nevaikšto naktimis, nebudi ant Medvėgalio, nesižavi vakarais, mėnesienomis. (ŠA, 2003-02-01)

Ir tokiam minėjimui nereikia jokio finansavimo. Gali svarstyt apie tėvynės tūrį, kad Paukščių Takas – irgi Lietuvos dalis ir įv. visom kryptim. Dar ir tinklaraščio maironianą neblogai būtų papildžius – medžiagos turiu, tik tekstus reikia surašyt.

P.S. Iš Lietuvos žiniose skelbto pokalbio „Ar rūpi Maironis Kovo 11-osios Lietuvai?“ įstrigo Vytauto Landsbergio priminimas, kad Bronius Kutavičius Sąjūdžio metais buvo sukūręs muziką su žodžiais „Nebeužtvenksi upės bėgimo“, ta daina teskambėjusi vos vieną kitą kartą per koncertus. Įdomu, yra išlikęs koks įrašas? Labai norėtųs paklausyt.

(288) Iš popieryno, vii: apie A4 formato Lietuvos istoriją

Turėtumėt prisiminti: pasirodžius Mariaus Ivaškevičiaus romanui Žali, kibta ne tik prie kūrinio, bet ir prie autoriaus (ir amžių, ir kilmę primenant) kaip Lietuvos istorijos neišmanančio, todėl ją (tyčia/netyčia), švelniausiai tariant, iškraipančio. Tylėjo M.I.; teisingai elgės, nes vargu ar įmanu diskutuot su viską žinančiais.
Bet vienąkart neištvėrė – reagavo į ŠA 2003-02-22 išspausdintą Vlado Terlecko tekstą „Lietuvos istorija zauropodėno akimis, arba Marius Ivaškevičius apie dinozauro Lietuvos išnirimus“, kuriame sutaršomas jo dienraščiui Neue Zürcher Zeitung 2002 metų Frankfurto knygų mugės proga parašytas „Ketvirtas kartas, arba Lietuviškos metamorfozės“.
Šįryt važiuodamas darban perskaičiau iš naujo tarp išplėšų rastą tą M.I. atsakymą „Meno pauzė“ (ŠA, 2003-03-08). Viena mintis pasirodė nė kiek nepraradusi svarbos:

Siūlau surengti konkursą. Parašykime visi po Lietuvos istoriją, telpančią į vieną mašinraštį. Frankfurto knygų mugė ne paskutinis šansas pristatyti Lietuvą. Bus kitų. Ir tokių sinopsių neišvengiamai reikės. (p. 7)

Ir pradėjau svarstyt, ką – kokius žmones ir įvykius – būtų galima (nori nenori tektų) atrinkti kaip minėtinus tame viename puslapy. Ziaubas, kaip komplikuota.
Short short history nelyginamai būtų sunkiau sukurt nei kokią short short story.
Jurgis Kunčinas pastarųjų visai gerų yra parašęs, tik kad sekėjų neatsirado ir nesiranda; o va dėl sulietuvinto šio smulkiausiosios prozos žanro pavadinimo – šortas – iš pradžių abejojau ir tebeabejoju, nors jis net tarptautinio kino festivalio pavadinime įsitaisė – „Vilniaus kino šortai“. RoRa šitą žanrą trumpiais 2000-ais pavadino („Metimas, arba Puslapio dydžio romanas“, Privati teritorija, 2009, p. 258–261); deja, entuziastinga sklaida šio žodžio neištiko.

(287) Tarp kitko: dar apie vieną galimą/laukiamą knygą

jau po kelių valandų nebeliko, bet buvo;
pasižiūriu – prisimenu buvus

Buvo laikai, kai ir laikraščius, ir žurnalus, ir knygas dažniausiai pradėdavom skaityt nuo pabaigos. Dėl įvairių priežasčių: dėl to, kad paskutiniam laikraščio puslapy būdavo galima rast ką nors įdomaus sau, kaip asmeniui, o ne sovietiniam piliečiui; ir juokai juk visad būdavo tik ten spausdinami, kaip ir užuojautos (tėvas rajoninį laikraštį taip pradeda būtent dėl užuojautų); žurnalus ir knygas – nes turiniai būdavo dedami pabaigoj.
Buvo du žurnalai, kuriuos iki šiol pradėdavau skaityt nuo pabaigos: Naujasis Židinys-Aidai – dėl Užsklandos, dažniausiai surašytos vieno talentingiausių eseistų.lt – Palemono Dračiulos (t.y. istoriko Eligijaus Railos), kol nebuvo paskelbtas ano nekrologas (?!–2011-07-03).
Kas liko? Liko Kinas, kurio paskutiniam puslapy – redaktorės Živilės Pipinytės feljetonai. Puikūs tekstai. Kad ir paskutinis, š.m. pirmam numery perskaitytas, – „Du susitikimai“ apie „teisingai“ ir „neteisingai“ gyvenančius ir kuriančius režisierius. Ech, galėtų Lolita Varanavičienė prikibt taip, kaip tikriausiai tik ji moka, ir būtų viena įdomiausių „Tyto albos“ išleistų originalių knygų. Svarbiausia, kad paantraštę autorė apgintų – juk tikrai būtų siūloma rašyt ne feljetonai, o [greičiausiai] esė.

(286) Užparaštė, xxxii: klausimas ir pastebėjimas

Š.m. pirmajam (el. – vėluojančių) Krantų numery įdėmiai perskaičiau du tekstu.
Pirmasis – Agotos Stašytės „Suskilusi asmenybė“ (p. 36–38) apie transseksualią/-ų poetę/-ą, vertėją, kritikę/-ą Mariją Komornicką/Piotrą Odmieniecą Włastą (1876–1949) – būdama 31-erių ji sudegino savo sukneles ir pasiskelbė esanti vyras – Marija pasiskelbė esąs Piotras (Biografia Marii Komornickiej vel Piotra Odmieńca Własta).
Apie M.K./P.O.W. yra parašytos net kelios knygos. 2004-ais išėjo poetės ir žurnalistės Katarzynos Ewos Zdanowicz Kto się boi Marii K.?; pavadinimas, aišku, tiesioginė aliuzija į Edwardo Albee pjesę Who’s Afraid of Virginia Woolf? – Va ėmė ir iškilo toks kvailas, sutinku, sensacijų siekio virusu užkrėstas klausimas: studiją apie kurį mūsąjį/ąją kūrėją būtų pagrindas vadinti Kas bijo XY?
P.S.  Krantuose yra pateikti dviejų Komornickos/Własto eilėraščių vertimai (p. 39; prasti). Pirmąjį – „Radość śliw“ – sutraukiau į nuostabų dvieilį, kuris bent man šį tą sako:

Przysięgam wam, że mówię bez przenośni!
— — — — — — — — — — — — — —
Przed świtem... trochę śniegu... dnialo...

Antrasis tekstas – Jurgio Mališausko, Telšių gimnazijos auklėtinio, atsispyrusio pagundai paimt šautuvą į rankas,  „Apkasų darbininko prisiminimai (1944–1945)“. Be kitų dalykų (pvz., skirtingo požiūrio į belaisvius – prancūzus, italus ar anglus/amerikiečius ir rusus – aprašo), užfiksuotas vokiečių požiūris į Pabaltijo žmones:

 [1944-ų] gruodį buvo liepta ruoštis kelionei į Karaliaučių (tada – Koenigsbergą). Į traukinį buvome susodinti pagal nacių ideologiją ir principus. Pirmiausia buvo susodinti estai (šauniųjų Vokietijos sąjungininkų suomių broliai), toliau – latviai, SS legionierių tautiečiai, trečioje vietoje lietuviai – mažaraščiai katalikai, paskutinėje vietoje – slavai. (Tokios eilės sudarymo principus įsivaizdavau aš – tokios eilės buvo laikomasi ir kitur.) (p. 76)

Pirmąkart tokią hierarchiją radau; dėl estų kažkaip nustebau.

(285) Visiškai tarp kitko: apie „Titaniką“ ir pavasarį

– Ką tu manai apie tą Antano Juškos knygą iš „Titaniko“? – iš ryto paklausė kolegė. – Per „Panoramą“ rodė.
Skaičiau tą LTV naujienų tarnybos paskleistą girdą, esą „muziejininkus pasiekė žinia [alfoj.lt: gavo duomenų], kad tarp iš ‘Titaniko’ iškeltų daiktų – maišas su lietuviška spauda bei A. Juškos knyga“. Perskelbė tą „žinią“ ir kiti, ir dauguma skaitytojų tai priėmė kaip tikrą pinigą, puolė diskutuot, ar kas nupirks Lietuvai, ar tai turi būt grąžinta už dyka etc. Mano supratimu, tai tiesiog pavėlavęs balandžio pirmosios pokštas. Jei tai būtų rimta, būtų nurodyta, kas konkrečiai tą žinią pasiuntė ir kas konkrečiai ją gavo. Juškų muziejaus direktoriaus samprotavimai, esą tos knygos pageidauja keli tūkstančiai kolekcininkų – labai jau nerimtai skamba žinant, kad aukcione bus galima pirkt arba viską, arba nieko: More Than 5,500 Items from the Ocean Floor to be Sold as One Collection. (Deja, nepavyko rast išsamaus tų penkių su puse tūkstančio daiktų sąrašo; gal nemokėjau ieškot.) Manau, kas nors, žinodamas apie rengiamą aukcioną, el. paštu pajuokavo (teisingai manydamas: bus užkibta už visko, kas susijęs su „Titaniko“ skendadienio 100-mečiu), o kai kas ir prarijo kabliuką. Bet: gal ir klystu. Tekstas apie kun. Juozą Montvilą vertas dėmesio (nors įvadinė pompastika: „Jeigu ne ši tragedija, šiandien mes šią asmenybę minėtume greta Jono Basanavičiaus [etc.]“ ir verčia šypsotis – o, tas vaizduotės dopingas „jeigu“!).
Užuot svajojus apie popierius iš vandenyno dugno, daug maloniau tiesiog stebėt LLTI mašinų stovėjimo aikštelę (po pusvalandžio to jau nebepamatysi):

(284) Vilniaus vaizdai, xiii

Velykos artyn, kalbų apie dvigubai pabrangusius kiaušinius daugyn, tai ir prisiminiau, ką mačiau penktadienį bataudamas paneriu.
Prieplauka dešiniajam Neries krante buvo, o gal ir tebėra vienintelė vieta Vilniuj, kur galima paišyt visiškai laisvai ir legaliai. Kitose vietose – irgi galima, bet tik gavus leidimą.
Du piešiniai pasirodė įdomūs: vienas aktualus, priešvelykinis, o kitas – nežinau, kaip jums, o man tiesiog gražu.

(283) Tarp kitko: apie galimą/laukiamą knygą

jau kitądien nebeliko, bet buvo;
pasižiūriu – prisimenu buvus

Jau daugiau negu dvi savaitės galvoj trainiojas mintigalis; kvailas, pseudokomplikuotas, bet va sukiojas, ir vienintelis būdas aną iš ten iškrapštyt – mėgint įžodinti: [tai, ką jau galima vadint] literatūra – gražu, gera literatūra – dar gražiau; [tai, ką jau galima vadint] jos refleksija – irgi nė kiek ne prasčiau; šį tą esmingo užkabinanti refleksija, bent lietuvių kultūroj, – vos ne gėriu vadintina; nes refleksija – paliudijimas, kad ta kūryba reikalinga bent vienam, norinčiam suvokt, kokią žinią ana siunčia; ergo – prasminga?
 Šitas mintigalis ėmė formuotis 2012-03-16 Literatūroj ir mene perskaičius Prano Visvydo tekstą apie Antano A. Jonyno eilėraščių rinkinį Kambarys, pavadintą „Kad tik šis bei tas liktų atmintyje“, nes:

(a) Ot man patinka, kaip apie literatūrą rašo Pranas Visvydas (Juozo Girniaus mokinys, *1922 Kazlų Rūdoj, studijavęs architektūrą, filosofiją ir istoriją, Amerikoj dirbęs konteinerių projektuotoju ir dizaineriu), rašo jau [atsiprašau, jei suklysiu] penkis dešimtmečius, – grakščiai [stilius] ir kontekstualiai [šio to pasiskaitęs], ir visai išmaniai; na, pavadinime pavartotas „šis bei tas“ – pap. simpatijų priežastis; nes ką daugiau mes galim pasakyt? – tik šį bei tą; bent šį bei tą;
(b) Nemanau, kad būtent šis Visvydo tekstas yra kažkoks ypač geras ir juo remdamasis turėčiau įrodinėt Visvydo rašymų gerumą. Bet visai geras, nes paskatino susimąstyt, ar pritariu, kad A.A.J. poezija:

• [...] pasižymi grakštumu ir tam tikra atlaidžia poetiška žiūra į aplinkinį pasaulį [greičiausiai – taip?];
• [A.A.J. poezija remiasi] bergsoniška élan vital filosofija [susidomėtina!];
• Liūdėti eilėraščiuos gražu [...] Jonyno knygoje eleginio skambesio yra apsčiai.

Grakštus ilgesys, atlaidžiai besišypsant, – o kodėl tokia frazė negalėtų būt [vienas iš] A.A.J. poezijos apibūdinimų?

Nenorėdamas nuklyst į lankas, į kitų P.V. refleksijų aptarimus, tuolab tuščiakalbystę (kas iš 90-mečių Lietuvoj beskaito poeziją, o dar ir rašo apie ją?; esu skaitęs puikių jo esių 1950-tinių metų Draugo šetadieniniuose prieduose etc., etc.), formuluoju: kaip gerai būtų, jei imtų ir atsirastų Prano Visvydo svarstymų apie ir aplink literatūrą knyga! [Kol svarstytojas gyvas, – pridurčiau, kaip a.a. Vinco Maciūno, Vytauto A. Jonyno Rinktinių raštų redaktorius]. Bet lietuviai pirmiausia poetai... Prieš keletą metų, regis 2007-ais, iš to paties LM išprašęs P.V. adresą parašiau laišką: žaviuos Jūsų eseistika (Draugo kultūrinio priedo „Kertinėj paraštėj“), Jūsų mūsosios literatūros konkrečiųjų apraiškų (knygų) refleksijom; būt l. nuostabu, jei Jūs pats atrinktumėt, Jūsų manymu, įdomiausius tekstus ir sukrautumėt į knygą. – Atsakymas buvo: [kažkas] Kaune nori išleis mano poeziją [iki šiol, regis, neišleista], o eseistika/kritika mano rūbinėje bei garaže dėžėse tebetūno; reikalą apsvarstysiu. – Nebepuoliau įtikinėt esąs teisus, siūlydamas pirmiausia nepoezijos knygą lipdyti...

Digresija Pranas Visvydas (tikr. Višomirskis) gimęs vasario 4-ą, kaip ir Sigitas Geda. Praeitą penktadienį LLTI biblioteką pasiekusiame Draugo šeštadieniniam kultūriniam priede (2012-03-03) yra P.V. tekstas „Maždaug prieš ketvirtį amžiaus“ – apie S.G. ir kitų viešnagę JAV 1988-ų rugsėjį. Prisiminimai.
Noriu pacituot sakinius, kurie greičiausiai gali būt užfiksuoti tik Amerikoj keletą dešimtmečių gyvenusio žmogaus, nes jie apie išvaizdą. Bet prieš tai paties S.G. mintis, išsakyta neįvardytam žmogui, uždavusiam klausimą: „Ir dėl ko tas skandalas kilo [Jus kai kas vadino ne Geda, o Rašytojų sąjungos gėda]?:

– Tai buvo prieš išleidžiant „Pėdas“. [...] Jie tikino, kad mano eilėraščiai nėra poezija. Esą Geda tyčiojasi iš mūsų. [...] Dabar kai kas pasako: Jūs prisiminimais gyvenate. Bet prisiminimai – pati geriausia literatūra. Viską galima laikyti žmonijos prisiminimais. Ir iš mūsų liks vieni prisiminimai. („Poezijos žemė“, Atgimimas, 1993-03-16, p. 14)

P.V. prisiminimai apie S.G. po ketvirčio amžiaus (apie tai, kas buvo pamatyta 1988-09-24):

Tikėjausi, bus aukštesnis už mane. Nebuvo, tik stambesnis. Didelė, vešliais plaukais apaugusi galva, žandenos, barzda. Daug šilumos kūne – marškiniai trumpomis rankovėmis, išblukę džinsai, geri batai. LA vidurmiestyje nesiskirtų nuo bet kurio tokio amžiaus lotyniško piliečio, žinoma, barzdoto.

Kas dar yra atkreipęs dėmesį į lietuvių poetų batus?