(287) Tarp kitko: dar apie vieną galimą/laukiamą knygą

jau po kelių valandų nebeliko, bet buvo;
pasižiūriu – prisimenu buvus

Buvo laikai, kai ir laikraščius, ir žurnalus, ir knygas dažniausiai pradėdavom skaityt nuo pabaigos. Dėl įvairių priežasčių: dėl to, kad paskutiniam laikraščio puslapy būdavo galima rast ką nors įdomaus sau, kaip asmeniui, o ne sovietiniam piliečiui; ir juokai juk visad būdavo tik ten spausdinami, kaip ir užuojautos (tėvas rajoninį laikraštį taip pradeda būtent dėl užuojautų); žurnalus ir knygas – nes turiniai būdavo dedami pabaigoj.
Buvo du žurnalai, kuriuos iki šiol pradėdavau skaityt nuo pabaigos: Naujasis Židinys-Aidai – dėl Užsklandos, dažniausiai surašytos vieno talentingiausių eseistų.lt – Palemono Dračiulos (t.y. istoriko Eligijaus Railos), kol nebuvo paskelbtas ano nekrologas (?!–2011-07-03).
Kas liko? Liko Kinas, kurio paskutiniam puslapy – redaktorės Živilės Pipinytės feljetonai. Puikūs tekstai. Kad ir paskutinis, š.m. pirmam numery perskaitytas, – „Du susitikimai“ apie „teisingai“ ir „neteisingai“ gyvenančius ir kuriančius režisierius. Ech, galėtų Lolita Varanavičienė prikibt taip, kaip tikriausiai tik ji moka, ir būtų viena įdomiausių „Tyto albos“ išleistų originalių knygų. Svarbiausia, kad paantraštę autorė apgintų – juk tikrai būtų siūloma rašyt ne feljetonai, o [greičiausiai] esė.