(159) Tarp kitko: apie poezijos poveikį, 1924

Salio Šemerio (1898–1981) žodinių portretų rinkinys Žmonės mano gyvenime išėjo tik 1997-ais (sudarė, parengė spaudai ir išleido dabar jau irgi a.a. Juozas Marcinkus, 1928–2004). Tekstas apie žmogų maždaug puslapio, bet kai kuriuos užfiksuotos detalės tokios ryškios, kad įstringa atmintin net nesistengiant įsiminti. Vienas gabaliukas skirtas mūzai – Natalijai Maikauskaitei, kaip ir poetas, kilusiai iš Vilkaviškio apskrities, „stambaus sudėjimo merginai“ (žmones apibūdindamas, Šemerys niekada neužmiršta ir apie kūną tart žodį kitą, tad čia ne išimtis; apskritai – kaip prisipažįsta, visada jautęs „silpnybę kolosalioms moterims“).
Abu mokęsi Universiteto Humanitariniame fakultete, per pertraukas mėgdavę vaikščiot koridoriais. Studentai Maikauskaitę pravardžiuodavę Grand Nata[lija], kas skambėję kaip Granata; taip ir atsiradusi sąvoka „Grand Nata [Šemerio] širdyje“, o iš tos sąvokos išriedėjusi metafora „Granata krūtinėj“.

Kai išėjo taip pavadintas pirmasis S.Š. eilėraščių rinkinys (1924, 30 p.; bene skandalingiausias debiutas lietuvių poezijos istorijoj – autorius buvo kaltintas pornografijos propaganda), vieną egzempliorių padovanojęs N.M. su dedikacija: „Mano magnitingajai Mergelei / Maikauskaitei / įsimylėjęs autorius.“ O toliau jau tikslus paties poeto prisiminimas:

Ji tuojau susipjaustė puslapius ir ėmė skaityti. Ypatingai atsidėjus ji perskaitė „Himną mergelei“ ir garsiai atkartojo:

Duok savo pusrutulius, kurie gaisrais pastirę –:
Laižysiu šėlstančiomis letenomis
Karštuos krantuos suveltą tavo girią.
Duok savo lūpų nenuvytusiąją grožę, –
Burnų rave
Per Kauno dulkes žiburiuotą rožę
Aš įbučiuosiu į tave.
Išglostysiu kiekvieną tavo plauką,
Kur raitosi ir kur auksinis.
Tavi glėbiai į save mane traukia,
Kad mane šiurkštų savo minkštume skandinus. [p. 11]

Tai perskaičius, ji paraudo ir paklausė:
– Ar tai tiesa?
– Taip! Tikra teisybė! – atsakiau.
– Tu nori manęs?
– Labai!
– Na, tai imk!
Ir aš ją ėmiau... (p. 79–80)

Pradžioj šį įrašą norėjau pavadint „Dėl juoko: etc.“, bet kokie čia juokai, jei seksas įsipainiojęs.
P.S. Beje, sakant šio Šemerio rinkinio pavadinimą, pirmąjį žodį reiktų kirčiuot „etimologiškai“, antram skiemeny – Granata krūtinėj“ – jei kas, pateisinant: licencia poetica.

(90.9) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: rinkis žodį lietuvišką

Neseniai per Valentinos įrašą apie senosios psichoneurologinės ligoninės koplyčią buvau nukeliavęs prie pasakojimo apie Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės architektūrinį ansamblį. Tada ir prisiminiau praeitą vasarą skaitytą tekstą – Povilo Matulionio straipsnį „Vilniaus ištvirkelių lygonbutis“ (Lietuvių laikraštis, nr. 15, 1905-03-17/30, p. 196–197), prasidedantį taip:

Kaip miestuose, teip ir sodžiuose visuomet randasi daug nelaimingujų ligonių, ar iš prigymtės, ar iš įvairių gyvenimo slogų išejusių iš galvos, gedusių, stačiai ištvirkusių, kurie arba gludinėja pašaliais ir dešimtymis metų kamuojasi ir kamuoja ne vien savo šeiminas, bet ir šeip artimuosius žmones, arba nyksta uždaryti, kaipo pavojingi, tankiai prikaustįti prie sienų, kaladžių. Yra iš jų neišgydomi, bet daugiaus išgydomi, jeigu savo laike lieka tokie lygoniai patalpinti tam tikruose lygonbučiuose ir priveizemi gerų gyditojų.

Straipsnis, kaip supratot, apie tą pačią ligoninę, apie kurią pasakojo ir Valentina, – Виленская для душевно больныхъ больница. Prisiminiau jį dėl autoriaus pastangos ieškot lietuviško atitikmens: душевно больной = ištvirkėlis. O papildyt Valentinos įrašą galima būtų nebent viena kita detale iš to teksto:

Rudeniop 1902 met. Komisijos prijemtas ir užbaigtas lygonbučio rūmas kaštavo 1 123 000 rublių […]. Iš to iždo pusę davė viešpatystė (skarbas), kitą-gi pusę minėtos [Vilniaus, Kauno, Gardėnų, Vitebsko ir Minsko] gubernijos. Teip pigiai apsejo rūmas pertai, kad tęnpat buvo molis, akmenai, miškas, vanduo. Paskiaus liko pripažinta, kad, esant tuščioms vietoms, pridera prijemjoti lygonius, apart minėtų, dar iš gubernijų: Kuršų, Livų, Estų ir Mogilevo. Dabar tas milžiniškas rūmas su trims gyvenimais ir su visais naujaisiais prietaisais, kaiptai: elektros šviesu, mašiniška skalbtuve, skaitykle, sueigų salūnas, šokaviete, bažnyčia, cerkve ir k., talpina savep lyg tukstančio lygonių […].

Daug visokių kitokių duomenų tame rašiny Matulionis pateikia; jei smalsu, galima rast epavelde.lt.
Grįžtant prie įrašo temos reikia pasakyt, kad Lietuvių laikraštis laikėsi gan nuosaikios pozicijos, nepritarė lietuvių kalbos išdistiliavimui:

Ar geistinas yra musų literaturoje per daug didelis pu[r]izmas[?] Kai kuriems jis labai patinka. Tuli musų literatai, rašydami, visa tik ir saugojasi, kad rašte, kaip savo, nebutų svetimų žodžių. […]
Be abejonės, savo raštuose privalome prisilaikyti grynumo.
Bet kad mestume iš mūsų kalbos visus svetimus žodžius, ir visus tuos, kurie musų svetimais nurodo, kas liktų?
Jei į vietą išmestujų pradetume kalti naujus, kas išeitų? Lietuvis lietuvio nesuprastume.
Žodžiai: miestas, bažnyčia, yra svetimi, slovėniški [= slaviški]. Jų vietoje męs turime savus, lietuviškus: gardas, pilis, šventynė. Bet, vietoj – važiuosime į miestą į bažnyčią, – pasakyti – važiuosime į gardą į šventynę – labai keistai ir juokingai. To nereikia. Žodžius: gardas, pilis, šventynė galima vartoti kalbant apie senovės laikus, tada jie tiks. […]
Pamatę žodyje kiek panešumo į kitas ypač slaviškas kalbas, tuoj jį metame, o kalame naują. Nežinau kaip kam, o man tie naujai nukalti žodžiai atsiduoda volapiku [t.y. Volapük].
[…] Mano dėta, tai iš tų dviejų aš visados meiliau vartočia tokį, kokį žmonės geriau supranta, ba ne žmonės yra del kalbos, tik kalba del žmonių […]. (Jonas Žilinskis, „Apie grynumą kalbos“, LL, nr. 31, 1905-06-06/19, p. 433–434)

O kad ir tada iš didelio rašto būdavo išeinama iš krašto, mėgina įtikint Mečislovas Davainis-Silvestraitis:

Apie žodžių kalimą yra jau ir anegdotas. Šitai viena[s] iš jų: Panevėžio, ar kitam artesniam paviete, buvo koks tai godojamas žmogus Senvaitis. Vienas iš mūsų raštininkų, norėdamas tą vardą platesniu padaryti, lyg Rymo ciesoriaus Augusto, nuo kurio vardo vieną iš mėnesių pavadino, iš nuo gudų pasavintos «nedelios» «sanvaitę» padarė Senvaičio garbei pakelti. Dabar filologai galvas laužo – iš kur toji «sanvaite» atsirado, kurios nė žmonių kalboje nė po senose knygose neranda. (LL, nr. 11, 1905-02-17/03-02, p. 140)

Savaitė, iš kurios mėginama pasijuokt anekdote, prigijo kuo puikiausiai, o va tos pačios korespondencijos paskutiniam sakiny minimus du naujažodžius, M.D.-S. manymu, juokingus kalinius, ištiko skirtingas likimas:

Ant rudens Vilniaus mieste atsirado vaikų ligos: timai (odra) ir smaugubys (difteritas).

(158) Visiškai tarp kitko: apie moterų pavardes, 1932

Foto iš postilla.mch.mii.lt

Skatinėjau šiandien Antano Valaičio studijėlę Iš Lietuvių mokslo draugijos istorijos (1932; persp. iš Lietuvių tautos IV kn. 3 sąs.). Pabaigoj pateiktas Draugijos narių sąrašas, palydėtas šešiom pastabom. Trečioji:

Moters, kurių pavardžių galūnių nebuvo galima išspręsti iš rusų kalba rašytų protokolų, pažymėtos sąraše *. Tad šia proga verta vėl iškelti a.a. prof. Jablonskio mintį, kurią prisimena ir palaiko kalbininkas d-ras J[urgis] Šlapelis: ar tik nebūtų laikas vienodinti pavardes tekėjusioms ir netekėjusioms pakeičiant vyriškos pavardės galūnės balsę į ė, pav.: Antanaitis = Antanaitė, Brusokas = Brusokė, Bruckus = Bruckė, Rimša = Rimšė ir t.t. (p. 62)

Taigi, ne toks jau naujas šis siūlymas, be to, atremtas į Jablonskio autoritetą. Juokaujant: kas prieš Zvonkę, tas ir prieš Jablonskį.

(104.2) Vilniaus vaizdai, vi (tęsinys)

Apsirikti retkarčiais gerai. Va praeitą penktadienį grįždamas iš darbo, užuot įsispraudęs į 19 troleibusą, įlipau [paaiškėjo] į 9-ą, dar pasistebėjęs, ko anas toks erdvus. Kai viešojo transporto priemonė iš Lvovo gatvės pasuko į Kalvarijų, padariau išvadą: „Taip tau ir reikia; už žioplumą sumokėsi laiku.“ Išlipau Žaliojo tilto stotelėj. Perėjau gatvę. Ir – o! stebukle, – pamačiau, kad 46 autobuso tereiks laukt 5 minutes, – pasak švieslentės. Ji (vėl!) veikia.

Grįžęs namo, patikrinau, ką apie švieslentes, t.y. [nebe]šviečiančiuosius viešojo transporto judėjimo grafikus, esu jau rašęs: 2010-09-16 104 įraše prilyginau galinio vaizdo veidrodėliams; 209 ėmėsi veiksmų, aš – parašiau el. laišką savivaldybėn ir gavau atsaką (žr. 104.1 įrašą, 2010-09-27).
Patikrinęs nusprendžiau vėl parašyt el. laišką atsakingam žmogui Rimvydui Jančiauskui ir paklaust, ar ką konkretesnio turi pridurt prie anksčiau parašyto sakinio: „Stengiamės trūkumus pašalinti kaip įmanoma greičiau, tačiau šiuo metu konkretaus termino, deja, įvardinti negalėčiau.“ Gal jau sistema bunda iš komos?
Pirmadienį gavau atsakymą:

Sveiki,
Esame grąžinę darbui švieslentę ties Vilniaus Gedimino technikos universitetu, ten ji pajungta prie standartinio elektros tinklo, šios dvi prie Žaliojo tilto ir artimiausiu metu dar trys prie stoties – modifikuotas sprendimas tiek švieslenčių, tiek troleibusų el. linijos keitiklių – abu variantai – bandymai, kuriuo atveju ir kuriuo technologiniu sprendimu geriausiai eiti toliau siekiant užtikrinti stabilumą bet kuriomis oro sąlygomis.
Kol kas geriausiai pasiteisina pajungimas prie tradicinio el. tinklo, tačiau, kad jį atvesti visoms 40 švieslenčių, reikalingi kasybos darbai, techninių sprendinių suderinimai su skirstomaisiais tinklais ir t.t. Šiuo metu nuspręsta atlikti švieslenčių dislokavimo perplanavimą (atsirišant nuo troleibusų linijų, atsižvelgiant į keleivių srautus ir t.t.) ir nustatytose naujose vietose organizuoti tradicinio 220 atvedimą. Į naujas vietas planuojame perkelti švieslentes iki vasaros vidurio.

Pagarbiai / Regards
Rimvydas Jančiauskas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija / Vilnius city municipal government administration
Informacinių technologijų skyrius / IT division, vedėjas / Head of Division
el. paštas / e-mail Rimvydas.Janciauskas@vilnius.lt, tel. / phone 211 2148, mob. / mobile +37069803938

Na, bent tiek. Nors tos švieslentės kur kas reikalingesnės, kai vėlai švinta ir anksti temsta, kai visai nesinori sukiot prie stotelės stulpo pritvirtinto rašytinio grafiko ir dar lygint su laikrodžiu. (Kiek papildomai visi tie laiške minimi pakeitimai, kasybos ir kt. darbai kainuos savivaldybei – nebeklausiau. Paprasčiausiai nesinori nervintis.)

(157) Tarp kitko: apie monumentomaniją

Ar tik ne sausio 8-ą priešais Mažvydo biblioteką atidengtas daiktas paskatino naują monumentomanijos pliūpsnį? Per savaitę – net apie du siūlymus statyt naujus paminklus sužinojau.

Pirmas siūlymas – Lietuvos rusų sąjungos; ir viešąja minties reklama pasirūpinta, kaip matyt nuotraukoj. Dabar kasryt laukiant troleibuso yra apie ką pagalvoti:

a) jei tik šitą reklaminį tekstą tebūtum skaitęs, pamanytum: aha, jau viskas nuspręsta – bus toks daiktas statomas („statysime“), nors iš tiesų tai tik siūlymas;
b) pažvelgus į vaizdą, ateina galvon ir kita mintis: aha, tai jau ir vieta parinkta – priešais Vilniaus rotušę, ir iniciatorių prioritetas aiškus – matrioška („Матрешка с тех времен есть в каждом доме. Если вы еще жили в Советском Союзе, то это как такой символ, красивый, уютный. Если мы устанавливаем какие-то ‘трубы’ возле Lietuvos energija (теперь – офис компании электрораспределительных сетей Lesto – BNS) и какой-то абсурд возле сейма, то матрешка точно украсит город лучше, чем эти строения“, - сказал представитель СРЛ [Виталий Горельченко]) – aha, ir „Krantinės arka“, ir „Žinia“ vadintasis – abrakadabros, o va matrioška bus воплощение красоты; dėl skonio nepasiginčysi);
c) jei pritarčiau „rusiško“ paminklo idėjai, tai siūlyčiau statyt Kurbskiui arba Karsavinui, bet nepritariu iš principo: стыд и срам dėl Andrejaus Sacharovo aikštės ir jo atminimo įprasminimo (ar ne rusas, ar ne asmenybė? jei savivaldybė nieko nedaro, tai gal Rusų sąjunga galėtų imtis?);
d) šįryt dingtelėjo: ar ši akcija nesusijusi su artėjančiais savivaldybių rinkimais? juk sojuzrus.lt – partijos tinklapis.

Kitą siūlymas gimė sovmaro tinklarašty: „Reikia pastatyti paminklą savo kvailumui. Jis to nusipelnė.“
Verta dėmesio mintis, nes skatina įjungt vaizduotę:

a) kaip galėtų atrodyt toks paminklas?
b) kur galėtų stovėt?
c) o gal kokį jau stovintį galima pervadint?
d) kvailumui pastačius, kam kitam?

Suprantu, manija – rimtas dalykas. Jos jokiais moralizavimais neįveiksi, tai įsibėgėjusi vaizduotė pasiūlė tokią galimą išeitį: viešosiose erdvėse, kur gresia atsirast tikras paminklas, reiktų įsmeigt lenteles su užrašu:

PRAŠYTUME NEPAMINKLINTI
galima čia: vilniuspaminklams.lt

O vilnius[, skirtas]paminklams.lt – virtualus vilnius, kur kas ką nori – tas tą stato; kas pirmesnis – tas paminklingesnis.

(156) Apie vieną palaidojimą Katedros aikštėj

1919-01-08 Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis užrašė:

Bolševikai iškilmingai laidojo žuvusius draugus: ir nužudytuosius lenkų legionistų, ir tuos, kurie pats buvo nusižudę, legionistų apgulti. Laidojo ties Katedra, kur buvo seniau Katarinos paminklas. Lavonus apnešė gatvėmis po visą miestą; žmonių buvo daug, daugiausiai žydų. Katedros pliacius ir gatvių dalis buvo žmonių pilnutėlės. Keletas kalbėtojų kalbėjo į minias: lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. [...]
Ta diena buvo darbininkų šventė. Krautuvės buvo uždarytos, darbas visur sustabdytas; visi namai įsakyta raudonomis vėliavomis papuošti. (Užrašai, parengė Paulius Subačius, 1998, p. 127–128)

Komunistas, 1919-01-08, p. 1

Kas tokie buvo palaidoti? 1919-01-08 Komunisto pirmame puslapy surašyta. Penki nusišovusieji Varnų gatvėj sausio 2-os rytą:

• Julius Šimelevičius-Raisenas – *1890 Rygoj, mokėsi komercijos, į Vilnių atvyko 1918-08, redagavo laikraštį Jevreiskaja tribuna, bendradarbiavo Emes (Tiesoj);
• Antanas Liaudanskas – *1896 Šeduvoj, Juliaus Janonio draugas, buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, pašalintas;
• Bonifacas Verbickis – *1876 prie Utenos, batsiuvys, Vilniaus miesto ūkio komisaras; būtent jo namuos (Varnų 11) ir nusižudė minimieji bolševikai;
• Jankelis Šapiro – tekintojas, krovikas (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija nei gimimo vietos, nei datos nenurodo);
• Čaplinskis – MLTE net vardas nenurodytas, tik kad buvo dujų fabriko darbininkas.

Kaip vyko tas vad. legionierių sukilimas? Trumpai tariant, 1918-12-31 vokiečiai ėmė trauktis iš Vilniaus, lenkų skautai (pasak Komunisto, „vaikiščiai-gimnazistai“) apsiginklavo (tiksliau – perėmė ginklų vežimą, skirtą bolševikams) ir nutarė imt valdžią į savo rankas. Apsupo Darbininkų tarybos būstinę (tuolaik – Varnų 5, sovietmečiu Komunarų 9, dabar Jakšto 9), kur buvo apie 80–90 tarybos narių ir milicininkų. Pareikalavo pasiduot. Kai baigės šoviniai, absoliuti dauguma pasidavė, liko 8; du pabėgo, nusišovė penki, vienas sunkiai susižeidė.
Pasidavusieji buvo uždaryti komendantūroj, bet sausio 3-ią Raudonosios armijos Pskovo divizijos du pulkai jau užėmė dalį Antakalnio, 5-ą –Trijų Kryžių kalną, iš kur pradėjo šaudyt į komendantūrą; saugojusieji belaisvius išsibėgiojo; 7-ą į Vilnių iš Daugpilio atvyko naujosios valdžios galva Kapsukas.
Šitas įvykis užfiksuotas ir Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybėj ir Vytauto P. Bložės lyrinėj poemoj Žmonės (išsp. to paties pavadinimo rinkiny, 1984).

Kur buvo palaidoti („Vieta pakasynų išrinkta prie buvusio Ekaterinos paminklo, šale Katedros bažnyčios“, Komunistas, 1919-01-10, p. 3)? Tiksliau, kurioj Katedros aikštės vietoj 1904–1915-ais stovėjo tas paminklas Jekaterinai II? Į tai tiksliai ir vaizdžiai yra atsakiusi Valentina (žr. čia ir čia; iš tikslinamojo įrašo pasiskolinau šią nuotrauką; ačiū).

Tiek išsiaiškint buvo paprasta. Bet: koks tolesnis to palaidojimo likimas? Juk sovietmečiu ten, kur buvo palaidoti nusižudę bolševikai, nebuvo jokio ženklo (ergo, ir palaikų ten nebebuvo?).
Ar spėta palaidojimo vietoj pastatyt kokį atminimo ženklą? Vargu, nes 1919-ų balandžio vidury Vilniuj jau buvo Piłsudskis.
Kiek pavyko išsiaiškint, palaikai aptikti tik 1940-ų vasarą, tvarkant Katedros aikštę pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą – nukasant numatytuosius 40–45 cm žemės. 1940-08-21 Tiesoj buvo išspausdintas toks pranešimas:

Vilniaus katedros aikštėje atkasti nežinomi kapai
Vilnius, Elta. Tvarkant Katedros aikštę greta seniau buv. Katerinos II paminklo pamatų aptikta keli jau supuvę karstai su žmonių griaučiais. Karstai buvo palaidoti išmūrytose duobelėse. Speciali komisija dabar tiria, iš kurio laiko šie kapai ir kas juose yra palaidota.

Bet tirt ir aiškintis nereikėjo, nes 08-23-ios numery pasirodė „seno vilniečio“ S. Kavaliausko (kaip aiškėja iš teksto, vieno iš pasidavusiųjų legionieriams) laiškas redakcijai, kuriame papasakota tai, ką jau sužinojot.
Paminėtas ir „draugas Romualdas (slapyvardė, tikros pavardės nežinau)“, „kuris mirtinai nenusišovė ir lenkų buvo nuvežtas į ligoninę, o vėliau išgijo“. Romualdas = Romanas Pileris, *1895 Lenkijoj, iš bajorų, mokęsis Vilniuj, Šveicarijoj, Estijoj, Petrapily, pradžioj buvęs menševikas, vėliau bolševikas; mirtinai nenusišovęs, nes Verbickas krisdamas palietęs ranką; kulka išėjusi per kairį plautį, nepaliesdama širdies; gydytas Lietuvių poliklinikoj (Bronius Vaitkevičius, Pirmoji darbininkų ir valstiečių valdžia Lietuvoje, 1988, p. 105). Pasveikęs išvažiavo Rusijon, nuo 1935-ų NKVD komisaras; 1937-ais sušaudytas Maskvoj kaip враг народа.
Ar buvo kaip nors viešai oficialiai perlaidoti prie Jekaterinos II paminklo pamatų 1940-ų vasarą rasti palaikai, nepavyko išsiaiškint. Spėtina, vargu: nes būtų tekę minėt ir LKP CK nario Pilerio, vadovavusio Darbininkų tarybos būstinės gynybai, pavardę – pavardę, kurio nebuvo galima bet kokiame teigiamame kontekste minėt iki 1957-ų, kada buvo reabilituotas.

Sausio 13-oji

A.a. žuvusiems už mūsų laisvę.
Ačiū.
Naudojamės, kaip kas išmanom.

P.S. vakare (visą dieną darbe su ausinėm sėdėjus). Vis dėlto: per daug prišnekėta – pompastiškai priplepėta, primalta liežuviu, primoralizuota. Tikriausiai juokinga, bet šmėkštelėjo mintis: gal tokiom progom prasmingiau būtų skelbt tylos pusvalandį? Suprantu, utopija, o bent 5 minutes? (Per viešąją tylos minutę kiek teištveriama? Daugiausia juk pusė tikros minutės.) Pagarbos pareiškimas nutylant. O ne prabylant.
P.P.S. po 5 dienų. Štai kas turėtų būt atliekama Sausio 13-ąją – Johno Cage’o 4′33″.

(155) Der Zeitgeist, 1940-08-12

Nevarėnuose pirmą kartą žmonės matė garsinę kino filmą
Rugpiūčio 12 d. Raudonosios armijos kariai Nevarėnuose rodė garsinę kino filmą „Trys traktoristai“. Filmos žiūrėti buvo susirinkę gyventojai iš viso valsčiaus – apie 1.500 žmonių. 60–70% iš jų savo gyvenime pirmą kartą matė garsinę filmą, nes prie smetoniškojo režimo, kada liaudis buvo pavergta, didžiausiame skurde ir tamsume laikoma, kaimo žmogui aplamai nebuvo prieinama jokia kultūrinė pramoga.
Žmonėms buvo labai įdomu ekrane matyti kalbančius žmones. Matydami važiuojančius traktorius, arčiau ekrano sėdėjusieji net išgąsčiavo, kad traktoriai neužvažiuotų jiems ant galvų. Daugelis žiūrovų kalbėjo, kad jiems būtų malonu matyti tokias mašinas, savo žemelę purenančias. (Tiesa, 1940-08-22, nr. 59, p. 3)

Ir kaip čia neprisiminsi brolių Lumière’ų L’Arrivée d’un Train en Gare de la Ciotat daryto įspūdžio.

P.S. Pora skelbimų iš kitos dienos (08-23) Tiesos.
P.P.S. Visiška hipotezė: pastanga prijaukint skaitytojų sąmonėj naujus asmenvardžius sulietuvinant vardus? Pvz.:
Stalinas – Juozas („Sveikiname didįjį pasaulio tautų išlaisvintoją, darbo žmonių tėvą ir mokytoją Juozą Staliną!“, 1940-08-29, p. 10);
Razinas – Steponas (1940-08-31 numery įdėtas skelbimas apie filmą tokiu pavadinimu).

Digresija. Kaip ir žadėjau reaguodamas į Ingos komentarą, įdedu per LR programą „Klasika“ laidoj „Santara“ (rengia Larisa Andriulaitienė) 2011-01-10 transliuotą Lijos Janauskienės pasakojimą apie 1940-ų rugpjūtį diplomą pametusį (žr. skelbimą dešinėj) Paryžiaus ir Londono rūbų kirpimo akademijos profesorių Vulfą Jalovą, gyvenusį Kaune, Nemuno g-vė 30 (pasak telefonų knygos; likimo nepavyko išsiaiškint), korsetus ir kt.:

Dar apie vieną siuvėją žr. 75 įrašą (2010-07-03).

(154) Visiškai tarp kitko: plg.

foto iš justyce-photo.blogspot.com

Kairėj – vilniečio žvilgsnis, dešinėj – vilnietės, išsikapsčiusios iš Vilniaus.
Švaros, tylos, pušinių ar eglinių malkų skleidžiamų garsų, liepsnos vaizdo ilgesys – kaimiečio diagnozė? Noriu būt (kas esąs?) kaimietis.

(153) Dėl juoko: kodėl Bolivijoj nebuvo tarybų valdžios

12-28 per Svobodą klausiaus Viktoro Čereckio pasakojimo „Сталин, НКВД и Гражданская война в Испании“. Kalba sukos apie tris aktyviausius NKVD-istus, vienas jų – Juzikas, t.y. Juozas Grigulevičius (*1913 Vilniuje, †1988 Maskvoj) – mūsasis karaimas; poliglotas, šnipas, smogikas, rašytojas etc.
Truputį apie jį žinojau – Vytas Toleikis bernardinuos.lt rašė, Laimis Jonušys šį tą Šiaurės Atėnuos pridūrė.
Pasiklausęs laidos, šiek tiek pasiknaisiojau. Išsamiausia enciklopedinė informacija ru.wikipedijoj. Bene įdomiausias radinys –Aleksandro Kolpakidžio ir Dmitrijaus Prochorovo knygos КГБ: Спецоперации советской разведки (2000) ištrauka. Tų, kurie susigundys skaityt, atsiprašęs, vieną epizodą vis dėlto noriu perpasakot. Vanduo nuo kisieliaus, bet tiek to.

Grigulevičius vieno kolegos iš Draugystės su Lotynų Amerika komiteto paklausęs, ar tas žinąs, kodėl Bolivijoj nėr tarybų valdžios. Nežinojo. Tada ėmė pasakot.
Esą prieš II pasaulinį karą, kai jis kaip Kominterno atstovas buvo Urugvajuj, atklydusi žinia: Bolivijoj indėnų vadas, vardu Leninas, ruošiasi skelbt tarybų valdžią. Grigulevičius gavęs užduotį: važiuot ir viską išsiaiškint, kas ir kaip. Nuvyko, kalnuos susitiko su Leninu – žemaūgiu indėnu, kuris kalbėjęs kečujų ar guaranių kalba. Per vertėją Grigulevičius paklausęs: ko tau reikia, kad pasiektum tikslą? O Leninas atsakęs: 65 666 dolerių. – Kodėl būtent tiek? – Leninas išsitraukęs iš kišenės susiglamžiusį popieriaus lapą ir ėmęs skaityt: ginklų sandėlio viršininko papirkimas – tiek ir tiek, pašto viršininko papirkimas – tiek ir tiek etc. Ir Grigulevičius supratęs, kad tai ginkluoto perversmo Petrograde 1917-ų lapkritį planas, tik jį norima įvykdyt ne ginkluotu būdu, o visus, ką reikia, paperkant. Prasidėję derybos. Grigulevičius galimą skirt pinigų sumą vis derinęs su savo valdžia. Deja, po savaitės derybų tegalėjo pasiūlyt tik 60 000 dolerių. Taip ir išsiskyrę – beveik verkdami.
Kiek tame pasakojime tiesos, nieks nežino, bet istorija, mano supratimu, nuostabi.

P.S. Grigulevičius rusiškuose tekstuose vadinamas Josifu. Josifą Brodskį lietuviai bičiuliai vadindavo Juozapu. Brodskis 1991-ais parašė nuostabią esę „Collector’s Item“ (Dovydo Judelevičiaus vertimas, „Kolekcininko laimikis“, yra knygoj Poetas ir proza, 1999, p. 143–183) įkvėptas pašto ženklo, skirto Grigulevičiaus kolegai šnipui Kimui Philby (sutapimas: abu mirė tais pačiais metais, beveik vienodai nugyvenę). Grigulevičiaus gyvenimas irgi galėtų tapt įkvėpimo šaltiniu, tuolab kad jis yra leidęs elgtis laisvai: „Kai mirsiu, apie mane rašykit viską, ką žinote ir ką norite.“ Nors vargu ar kas iš mūsiškių rašytojų susigundytų galynėtis su tokiu gyvenimu, kokį nugyveno Juozas Grigulevičius.

P.P.S. Mokslo Lietuvos vyr. redaktorius Gediminas Zemlickas savo savaitrašty yra paskelbęs net 11 dalių tekstą „Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą“ (galima pasiskaityt einant per vilniausmuziejus.lt). Visko ten pripasakota, bet vienas užfiksuotas epizodas, susijęs su Sudervės bažnyčios akustika, įspūdingas:

Prieš J. Brodskiui išvykstant iš Vilniaus, draugai norėjo parodyti jam vienintelę Lietuvoje rotondinės formos bažnyčią. […]
Rotonda tai rotonda, bet bažnyčia įstabi dar viena savybe: kupolo architektūrinė erdvė kuria stebėtiną akustiką, kuri lankytojams palieka neišdildomą įspūdį. Reikia pakilti į baliustradą, kuri juosia kupolą ties bažnyčios karnizu, atsistoti priešingose baliustrados pusėse: menkiausias šnabždesys puikiausiai girdimas priešingoje pusėje esančiam klausytojui.
Tai štai J. Brodskis užsilipęs ant baliustrados pradėjo negarsiai skaityti savo ne itin tobula lenkų kalba poeto romantiko Cipriano Kamilio Norvido (Norwid) eilėraštį apie pelenus ir deimantą [„Popiół i diament“]. Andžejaus Vaidos filme Pelenai ir deimantas [1958] cituojamas tas eilėraštis. Ko gero, tai vienas gražiausių C. K. Norvido eilėraščių. […]
Taigi J. Brodskis Sudervės bažnyčios kupole lenkiškai skaitė eiles apie tai, kad nieko iš mūsų neliks, tik pelenai, ir ar liks juose deimantas – amžinosios pergalės pranašas... Kiekvieną tyliai skaitomo eilėraščio žodį girdėjo ir įsiminė T. Venclova, stovėdamas priešingoje baliustrados dalyje po tuo pačiu kupolu. (cit. iš čia)

Vis galvoju: kieno balsą norėčiau išgirst Sudervės bažnyčios kupole? Ir drįsčiau atsakyt į kokią frazę?

(152) Tarp kitko: apie praktinius patarimus

Atrodo, daugumai (nors gal ir klystu), tarp jų ir man, labai nepatinka traukt iš pašto dėžutės pluoštus visokių reklaminių popierių popierėlių. Dar pusbėdė būtų, jei galėtum tą šūsnį tiesiog imt ir išmest; bet neišeina, peržiūri pamanęs: o gal R.Š. atvirlaiškis tarp tų šiukšlių besąs užsiglaudęs?
Regis, gruodžio pradžioj 50000.lt radau patarimą, kaip realizuoti vieną iš LR piliečio teisių – teisę atsisakyt į pašto dėžutę kišamos reklamos. Jokių laiškų su prašymais/reikalavimais niekam nerašiau, tik prilipdžiau tekstą po dėžutės gerkle.
Rezultatas: tiksliai nesuskaičiuosi, bet įspūdis toks, kad perpus mažiau šiukšlių tenka traukt ir rūšiuot.

(151) Skaitinėjami tinklaraščiai

Rokiškio iniciatyva, kai pagalvoji, ir logiška, ir naudinga, bet va tą bendrajausmį sunkoka pajust: я, ты, он, она; вместе – целая страна (blogosfera, lietuviškai – gal tinklaraštynas; plg. rankraštynas, žodynas, skruzdėlynas); jaunystės laikai individualizman stūmė, be to, linija tarp žinių, skirtų „sau“ ar „kitiems“, nešiuolaikiška trajektorija nuvinguriavusi, storesnė, ir vargu ar jau ją bepakeisi (įsikirto: už žodį teks atsakyt kaip už daiktą, pasak M.M.).
Taigi – paklusdamas proto balsui (reikia) – surašiau, ką skaitinėju (garsių ir be garsinimo neįdėjau sąrašėlin).
Pirmiausia – žmonių, kurių nepažįstu:

• http://mylimasvilnius.wordpress.com/ – kai kurie iš(si)aiškinimai fantastiški, o šitos nuotraukos – išvis viršūnė (bent man);
• http://gidas.wordpress.com/ – įdomybės apie senąjį Vilnių ir VU;
• http://dusimtaidevyni.livejournal.com/ + http://graffiti.puslapiai.lt/ + http://50000.lt/ – trys (?) viename (?): unikalus derinys;
• http://labanaktis.blogspot.com/ – ir nuotraukos įdomios, ir tekstus perskaitau (nors ir be lietuviškų grožybių – varnelių bei nosinių);
• http://jucaitis.blogspot.com/ – dizainą išmanančio žmogaus nuomonės;
• http://troyyestroy.blogspot.com/ – ir kaip tokį žmona pakenčia??? Beresnevičių myli labiau negu ją (taip tik atrodo);
• http://sovmaras.livejournal.com/ – dažniausiai apie reiškinius vienu dviem trim sakiniais (kai kurie visai taiklūs);
• http://anaiptol.livejournal.com/ – dėl (auto)ironijos patinka;
• http://knyguziurkes.wordpress.com/ – stilius nepatinka, bet vis tiek peržiūriu: juk apie knygas.

Žmonių, kuriuos pažįstu:

• http://blogas.satenai.lt/jonusys/ – Laimanto Jonušio;
• http://vklase.livejournal.com/ – Aurelijaus Katkevičiaus; 
• http://www.ve.lt/blog/author/Linas/ – Lino Poškos;
• http://maumaz.livejournal.com/ – Justino Žilinsko (gal nesupyks, taip pavadintas).

P.S. Dviejų pradėtų, bet primirštų, gaila: Gintaro Grajausko Elementoriaus ir Vigmanto Butkaus Šiauliuose ir ne tik. O kitų (kurių tinklaraščius tikrai skaityčiau) tekstus kultūriniai savaitraščiai ar svetainės (kultūrpolis.lt, kamanė.lt, bernardinai.lt ir kt. pan.) susiurbia – ir gal net centą kitą sumoka.