(1299) Susieji – ir [pagalvoji, kaip viskas atrodys po kelių dešimtmečių], xl

[nebeskaičiuoju karo dienų; kad šiandien 400-oji – supratau vakar, pamatęs, kad 399-a]

(a) 2023 II 24 išėjusiam Literatūros ir meno numery buvo Zigmo Pakštaičio pokalbis su istorijos doktorantu, dabar užsiimančiu допомога Ukrainos kariuomenei, Oleksijum Rudenko – „Humoras yra stipriausias mūsų ginklas“. Užkliuvau už lyg tarp kitko mestelto sakinio, kurį kilo noras patikslint:

Kalbama, kad viena garsiausių Ukrainos istorikių Natalia Jakovenko per Kyjivo puolimą 2022-ųjų kovą užsidariusi savo bute Kyjive vertė Tito Livijaus „Ab urbe condita“ [NatJ: „... історія ж починається не з Геродота, то такі казочки. Справжня історія – від Лівія. Українського перекладу Ab urbe condita нема, а я не так давно згадала, що добре знаю латину. Інші задуми вимагають роботи в архівах, а здоров’я не те, то вирішила сісти за Лівія.“ (...istorija juk prasideda ne nuo Herodoto, tai tokios pasakėlės. Tikroji istorija – nuo Livijaus. Ab urbe condita vertimo į ukrainiečių kalbą nėra, o aš neseniai supratau, kad gerai moku lotynų kalbą. Kiti sumanymai susiję su darbu archyvuos, o mano sveikata nebe ta, tai nusprendžiau sėsti prie Livijaus.)], kuri ką tik išleista! (nr. 4, p. 7)

(b) Ir mintys nuklydo į Czesławo Miłoszo romaną, kurį citavau ankstesniam „susieji – ir [...]“ įraše; prisiminiau Valdžios užėmimo (iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys) pradžią; simpatingiausią kūrinio personažą – prof. Gilį. — 1945-ų ankstyvas pavasaris. Naujosios prosovietinės valdžios išprašytam iš universiteto (dėl galimai žalingo poveikio jaunimui) 58-erių profesoriui likusi vienintelė prasminga veikla – iš graikų kalbos verst Tukidido Peloponeso karą (ukrainiečių istorikės supratimu – pasakas; ne, vis dėlto negalima taip vadint; jei tai dar ne справжня, t.y. tikroji istoriografija, tebūnie bent taip: kritiniai amžininko atsiminimai; Tukididą į lietuvių kalbą yra vertęs Leonas Valkūnas):

Kaip bus su Tukididu? Gal išleis nedideliu tiražu, bet kaip bus su tuo karčiu žmogžudysčių, gudrybių, klastos ir karų niekingumu, nuolat kyšančiu iš „Peloponeso karo“ puslapių? Pavojingas istorijos vaizdas. Profesorius prisiminė, koks buvo valstybinės leidyklos direktoriaus veidas pasirašant sutartį. Nuleistos akys; geraširdiška, bemaž nuoširdi šypsena turėjo vos įžiūrimą atlaidumo, kartėlio ir ironijos šešėlį. (p. 18)

Pacituojamas ir esą prof. Gilio išverstas Tukidido veikalo gabaliukas, kurį be didelio pritempimo galima skaityt kaip parašytą, tarkim, apie nesenus pokyčius Rusijoj:

„Siekiant pateisinti iki tol nederamais laikytus veiksmus, buvo pakeista įprasta žodžių prasmė. Kvailą drąsą imta laikyti narsia ištikimybe viešajam gėriui, atsargų santūrumą – bailumu, besislepiančiu už gražios regimybės. Sveikas protas tapo tik silpnumo apraiška, aukštas intelektas vertintas kaip visiškas išglebimas. Žiaurumas iki pamišimo buvo vadinamas išties narsios sielos bruožu [...]. Apie tuos, kas stengėsi nenaudoti šių priemonių, sakydavo: išduoda savo partiją, pabūgę priešų.“ (p. 19)

Ir dar viena citata apie prof. Gilį:

Dėstydamas kalbėjo tai, dėl ko buvo įsitikinęs: perspektyva, iš kurios regime istorijos įvykius, be paliovos kinta, ir istorija kaip vargšės Hado pamėklės trumpam atgyja tik tada, kai yra maitinama amžininkų krauju. Graikijos praeitis gaivinta vis kitaip ir kiekvieną kartą patarnaudavo istorikų aistrų lemiamiems teiginiams patvirtinti. (p. 109–110)

— kartkartėm pagalvoju: o kaip pernai vasariui baigiantis prasidėjusi справжня війна atrodys gegužės pabaigoj gimusiai anūkei, kai ateis laikas ir apie tai pagalvoti? — Ir ką gali žmogus spėliot, jei dar nežinia, kokia bus to karo baigtis; taip, tikim, kad teisingumas juk turi egzistuot, kad jo reikia siekti; tikim ar bent norim tikėt, kad ukrainiečiai išvis okupantus iš savo tėvynės; tikim, kad viskas baigsis gerai; bet ar tikrai taip bus? — Kuo esu beveik tikras: kad ir ką kas šnekėtų apie pasaulio pasmerktumą*, vis dėlto bent jau po kelių dešimtmečių dar bus aišku, kas šiam kare atstovavo gėriui etc. ir kas – blogiui etc. 

— nors šiaip, jei nenorim užsiimt saviapgaule (o juk norim!), į visus klausimus apie ateitį derėtų atsakyt labai trumpai ir paprastai: nežinau.

------------------------------------

* pvz. (vakar perskaičiau apie fizinį pasmerktumą): „[...] jeigu mūsų mąstymas ir pasaulio tvarka nesikeis, mes esame pasmerkti. Dabartinis pasaulio vyksmas veda į elementarų žmonijos susinaikinimą – per karą, klimato kaitą, technologinį transhumanizmą arba visa tai vienu metu.“ (Povilas Aleksandravičius, „Žodžiams reikia jėgos: iš kur ateis mus gelbstinti galia?“, NŽ-A, 2023, nr. 2, p. 12) [Kokią išeitį siūlo autorius? – „norint išvengti pražūties ir taip sukurti naują žmonijos tvarką, turi įvykti kai kas neįmanoma. Ar tai, kas dabar atrodo neįmanoma, gali tapti įmanoma? Ar pasaulyje gali rastis tai, ko nebuvo, ir viską pakeisti? Ar įmanoma radikali naujovė? Teigiamas atsakymas į šiuos klausimus yra vienintelė mūsų viltis“ (ibid.). Šiaip įdomus skaitinys; kartais pagalvoji, kad gal „tai gali tapt įmanoma“, bet tarp „įmanoma“ ir „yra“ juk žioji kur kas didesnis tarpas nei tarp „neįmanoma“ ir „įmanoma“ (prigalvot visko galima).]

(1298) Visiškai tarp kitko: tas noras, kad visi būtų kartu

— pirky.lt pamatęs šitą nuotrauką (parduodamą už 58 centus), iškart prisiminiau jau beveik prieš penkerius metus paskelbtą įrašą, kuriame įrodinėjau, kad Juliaus Janonio vyresnioji sesuo Marė (emigravusi Amerikon) šeimos nuotraukoj ne užtušuota buvo (sovietmečiu, kaip nederanti prie JulJ kaip proletarinio poeto įvaizdžio), o priešingai – „įterpta“ (kur kas anksčiau, apie 1914–1915-us). — Čia tas įrašas.

— kam Janoniams toks fotomontažas? – norėjo turėt atvaizdą, kuriame būtų visi kartu. Tam reikėjo žirklių, klijų ir fotografo (iš vienos iškirpo, kiton įklijavo ir perfotografavo). — O šitoj nuotraukoj pasitelktas kitas būdas pasiekt to paties – kad visi būtų kartu: ogi imt ir parodyt atverstą šeimos albumą, kuriame įklijuotas trūkstamo žmogaus (ar dviejų? ar dar daugiau?) portretinis atvaizdas. — Pirmąkart pamačiau tokią nuotrauką, tokį sprendimą.

P.S. Pirky.lt nuotrauka buvo pavadinta „Pažemiškiai Ignalinos raj. 1929 su vaikais“. Gavęs pasižiūrėjau kitą pusę – jokios inskripcijos. Reikia klaust pardavėjo, iš kur vieta (ofic. Pažemiškis) ir data? Gal net šeimos pavardę žino? Paaiškėjo, kad pardavėjas = perpardavėjas. Pasiūlė klaust „pirminio šaltinio“. — Paklausiu. Nors gal nieko ir nesužinosiu.

(1297) Visiškai tarp kitko: homo legens

— jei manai esą žmogus skaitinėjantis, aišku, atkreipi dėmesį ir į kitus skaitinėjančius; akys už šios nuotraukos (8 x 11,5) užkliuvo slampinėjant po pirkį.lt (prieš įsigydamas galėjau pamatyt atvaizdą, kokį jūs matot kairėj); atidžiau pažvelgęs sutrikau: kaip čia yr? mergaitė skaito apverstą knygą; jau mokinė; negi taip atmestinai pozuotų? be to, šitą nuotrauką buvo padovanojusi:

Ilgam prisiminimui brangiajai dėdienei ir dėdei.

Laimutė.

Dūkštas, 1954.VII.4.

ir niekaip nepavyko perskaityt knygos pavadinimo, kad ir kaip kraipiau galvą

— — nusipirkau; žiūriu jau ne į nuotraukos atvaizdą ekrane, o į pačią nuotrauką; vartau, pasitelkiu didinamąjį stiklą – nieko gero; ir staiga: dzingt! fotografas, darydamas nuotrauką, negerai įdėjo negatyvą didintuvan, ne ta puse, ir atspaude kairė tapo dešine; turint skaitmeninę kopiją, šitą klaidą atitaisyti – juokų darbs (nebereikia pasitelkt veidrodžio): viską išsprendžia horizontal flip (žr. dešinėj)

— — — Laimutė skaito 1947-ais Valstybinės grožinės literatūros leidyklos išleistą pjesių rinkinį Lėlių teatras (iš rusų kalbos vertė Petras Keidošius ir Balys Raila, įvadas Vlado Sipaičio); turinys: Jevgenijaus Švarco Lėlių miestas, Germano Matvejevo Du drąsuoliai ir Kurmiukas-rausiukas, Jelenos Danko (pagal Swiftą) Guliveras liliputų šalyje ir dar viena Matvejevo – Raudona vėliava; knyga atversta maždaug per vidurį; kurią pjesę skaito? — reiktų pačios knygos, nes kūriniai, spėju, skirtingo ilgio; o aš tik jos bibliografiniu aprašu remiuos.

(1296) Vilniaus vaizdai, xxxvii: Neries krantinė, netoli tos vietos, kur dabar Sporto rūmai

— seniai seniai, 2009-ais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė (kaip šįmet Kaunas), kas tik turėjo liežuvį ar klaviatūrą, tas reiškė nuomonę apie [tada dar ne nacionalinės premijos laureato] Vlado Urbanavičiaus prie Neries pastatytą „Krantinės arką“; ir aš šį tą subaksnojau; vieną įrašą baigiau tokiu P.S.:

Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:

Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.

Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)

Nuo tada apie Pronaszkos Mickevičių nieko naujo galvoj neatsirado – 1931-ų potvynis aptinkuotą lentinį maketą nunešė ir nunešė.

— iki lapkričio vidurio — žiūrinėju pirkį.lt, gal kokią nuotrauką, kur žmogus + dviratis, rasiu; aišku, ir į Vilniaus vaizdus akį užmetu; už vieno atviruko užkliuvau, galva įsijungė: 1940-ų pabaigoj Vilniuje buvo galima nusipirkt atviruką (su lietuvišku užrašu), kuriame kareivinių teritorijoj medžių fone tebestovi Mickevičiaus paminklo maketas – tas, kurį galvoj nuplovė 1931-ų potvynis. Negi toks „senas“ vaizdas tebebuvo pardavinėjamas?

Pasirodo, paseno žinios, įsidėtos galvon 2009-ais. 2015-ais Naujajam Židiny-Aiduos buvo Karolio Kučiausko rašinys „Medinis pranašas“ (nr. 7, p. 64–66), kur viskas sudėliota į vietas. Nei 1931-ų, nei 1938-ų Neries potvyniai neįveikė Pranašo, nenuplukdė Kauno link. Bet ir Lietuvos kariuomenės, įžygiuojančios Vilniun ir įsikuriančios kareivinėse, kurių teritorijoj stovėjo, nesulaukė, – buvo išmontuotas 1939-ų liepos pabaigoj; tikslus paminklo maketo stovėjimo palei Nerį laikas: 1924 X 31 – 1939 VII 28. Galima spėt, kad atviruke užfiksuotas vaizdas datuotina 1938–1939; gal dalis tiražo (su lenkišku užrašu) buvo platinama iki 1939-ų spalio pabaigos; Vilniui atitekus Lietuvai, leidėjas atspausdino dar, su lietuvišku užrašu – tikėdamasis (ir pagrįstai), kad šis atvirukas sudomins naujuosius kareivinių palei Nerį gyventojus.

Pronaszkos paminko Mickevičiui istorija aprašyta ir 2019-ais išleistoj Rasos Antanavičiūtės monografijoj Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse, 20 a. pirma pusė (p. 204–209).

Beje, tarp iliustracijų nei prie Kučiausko, nei prie Antanavičiūtės tekstų atvirlaišky matomo vaizdo nėr.

P.S. (2023 IV 2) Iš kur fotografuota? – Aišku, iš kitos Neries pusės. – Kas ten buvo? – Atsakymą radau vos pradėjęs skaityt pernai išėjusią Czesławo Miłoszo tekstų rinktinę Pradedant nuo mano gatvių (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila). Iš rašinio apie Antakalnį:

[...] Antakalnis mano atmintyje – ne tiek gatvės, kuriomis vaikštoma, bet pakrantė, pro kurią važiuojama: tuojau už Vilnelės tiltelio buvo irklavimo klubai, be kitų, AZS [Akademicki Zwięzek Sportowy – Akademinė sporto sąjunga – vert. past.], nuo jo tiltelio pajudėdavome baidarėmis arba kanojomis. [...] Priešais AZS, kitoje Neries pusėje, stovėjo [Zbigniewo] Pronaszkos [Adomas] Mickevičius, ta didžiulė kubistinė statinė, ten išginta miesto tėvų, kurie galgi buvo teisūs nenorėdami pastatyti jos miesto viduryje, tarp senovės akmenų. (p. 14–15)

Beje, tam rašiny Miłoszas pamini ir tris Nerim plaukiojusius laivus: „Laivai vadinosi ‘Kurier’ ir galbūt ‘Express’ (nors nesu tikras), paskui atsirado trečias, ‘Śmigły’, ištaigingas, su tikru deniu“ (p. 12). Atvirlaišky matomas laivas, manyčiau, tas trečiasis, su tikru deniu, „Śmigły“, lietuviškai būtų gal „Greitasis“ arba „Grakštusis“ (greičiau antras). [2023 XII 5 Skaitant Prano Ancevičiaus (apie kurį daugiausia žinojau iš CzM tekstų) Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo dingtelėjo: o gal nereikia verst laivo pavadinimo „Śmigły“, gal tai asmenvardžio dėmuo, gal pavadinant laivą buvo pagerbtas maršalas Edwardas Rydz-Śmigły? Greičiausiai būtent taip. Kita vertus, Śmigły pradžioj buvo tik slapyvardis, tad ne kriminalas ir išverst. — Hmm, straipsny „Kult Edwarda Śmigłego-Rydza“ radau, kad Vilniuj buvo jo vardo gatvė, sporto klubas, o apie Wilija plaukiojusį laivą – nieko.]

(1295) Užparaštė, liii: obuoliai.ee

vis tas noras kuo tiksliau įvardint;

praeitos savaitės pradžioj težinojau: Balys Sruoga turėjo automobilį;

o dabar galiu pasakyt: Sruoga 1935-ais įsigijo Fiatą, o jei tiksliau – Fiat 514 Torpedo;

aišku, daug svarbiau ne kaip mašina vadinos, o ar gerai važiavo,

dažnai ar retai tekdavo kreiptis į remontininkus

— — —

kalbant apie obuolius, be abejo, svarbiausia – skanūs ar nelabai, skanūs tau; tarkim,

man labai skanūs sėriniai (nes tai vaikystės obuoliai iš seniai nebesančio senelių sodo),

o kitiem gal net nepatiktų;

vasarinių ir rudeninių veislių, augančių draugės sode, pavadinimus žinau,

o dviejų žieminių – nežinojau; dabar žinau, nors obuoliai, žinia, dėl to nepaskanės :)

— — —

šie metai obuolingi; per daug, kad suvalgytum; atnešu ir collegėms, kurios neturi;

prieš porą savaičių Ieva atsilygindama už sėrinius paklausė, ar aš žinąs tokią grupę facebooke,

kur apie obuolius; ne, sakau, nežinau, nefacebookinis; atidarė, parodė;

naujausias įrašas su klausimu publikai, kas per obuoliai įkeltose nuotraukose;

žiūriu, pažymėtoj pirmu numeriu tie, kurių veislės pavadinimo ir aš nežinau [žr. dėželę kairėj];

o, pagalvojau, reiks po kurio laiko paprašyt, kad collegė vėl rastų tą įrašą –

tikriausiai bus išsiaiškinta, kas ten buvo per veislė;

po kelių dienų ir aš per petį skaičiau komentarus to įrašo; kiek atsimenu:

daug kas spėjo, kad gal cypuliniai (latviška veislė); ne! – ėmiau prieštaraut, –

senelių sode buvo cypulinių, veždavom į Rygos turgų; tikrai čia ne cypuliniai!

kitas spėjimas: telisare? – gali būt, reikia dar patikrint; patikrinau;

manau, tikrai Tellissaare – išvesta Jaano Tellissaaro (1886–1955)

1920-tinių pradžioj, veislė plist pradėjo 1930-tiniais (skonis neblogas, tik galėtų būt sultingesni);

nežinojau ir kitų žieminių veislės pavadinimo [žr. dėželę dešinėj];

jei pirmi estiški, tai gal ir antri? ėmiau naršyt sordivaramu.emu.ee; užtrukau;

manau, kad tie dešinėj – Paide taliõun, veislė iš XIX amžiaus (sprangoki);

— — —

nepaskanės obuoliai sužinojus veislių pavadinimus, taip;

bet smalsulys patenkintas

(1294) Visiškai tarp kitko: tas nelemtas noras išsiaiškint, kas yra kas

— šitą nuotrauką nusipirkau dėl iš šonų stovinčių dviratininkų – grupės apkraštų;

antroj pusėj – nieko, net fotografo spaudo nėr;

bet negali žmogus sustot klausinėjęs: o kas vis dėlto čia per žmonių grupė galėtų būt?

paklausiau pardavėjo: gal jis ką žino?

ats.: „nuotrauka buvo su Žemaitijos regiono, arčiau Telšių, įvairiom kunigų nuotraukom. Aš manau, kad šioje nuotraukoje: ar rimtesnės bažnyčios choras, ar kokia religinė organizacija, pvz., pavasarininkai. Kažkas į tą pusę turėtų būti.“;

ir man panašu į chorą; prieky ant žemės padėtas pučiamasis instrumentas;

instrumentas guli priešais solidų poną su įspūdingais ūsais, – gal vadovą?

— ką jūs matot žvelgdami į šią nuotrauką?

(kelios galvos visad naudingiau negu viena);

gal tas ponas per vidurį kur matytas?

jei kas turit galimybę kreiptis į didesnę publiką – būčiau l. dėkingas.

P.S. (2026 VI 26) Štai – nespėjo praeit nė ketveri metai, ir paaiškėjo, kad fotografuota 1929 VI 3 Rokiškio dvare. Ačiū, Antonio!

(1293) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, iii

[karas tęsiasi jau 200 dienų (prez. Zelenskis: „Сьогодні – 200 днів нашого спротиву. Нашої боротьби. Нашої вітчизняної війни. За волю, за незалежність, за право бути.“); iš aktualiojo ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlio [III 6 – IV 6; IV – V 7] aktualiausias šiomis dienomis užfiksuotas 60-ą karo dieną, IV 26: наступ – puolimas]

(η) sąsaja per atsparą

Skaitau naują Justino Sajausko knygą, išleistą šįmet LRS leidyklos, – miniatiūrų romaną Ten, už lango. Principas tas pats, kuris pasitelktas pirmoj šios temos Sajausko knygoj – Suvalkijos geografijoj (2001): epizodai iš įvairių vietų; skaitytojo galvoj dėliojasi bendras vaizdas; pokario puzzle. Epizodas, susijęs su Ukraina:

Zelenkõs miškas

[partizanų] Ryšininkė Papeikienė neša laišką į Papartėlius. Kad būtų saugiau, jis įsiūtas į puspalčio skverną.

Mišką kerta geležinkelis. Tik jai priėjus prie pylimo – kiūst prieš akis visas pulkas rusų. Sustabdo moterį, krečia.

Vienam kareiviui palto kampas sukelia įtarimą: kažkas lyg brakštelėjo. Kareivis pasikviečia draugą. Tas pačiupinėja įsiūtą popierių, pačiupinėja...

– Nieko nėra, klijuotė, – pareiškia.

„Gal buvo ukrainietis, kad taip pasakė, – po daugelio metų prisimena nuslinkusį mirtiną pavojų moteris. – Ten irgi buvo tokių sukilėlių.“ (p. 269–270)

Omeny turima UPA, Українська повстанська армія. — Kai buvo renkami pinigai Bayraktarui, pavadintam Vanagu (aliuzija į Ramanauską-Vanagą), pagalvodavau: ar sąsajos per XX amžiaus istoriją – ginkluotas priešinimasis okupacijai (Ukrainos ir Lietuvos partizanai kovojo ilgiausiai ir stipriausiai) ir nesusitaikymas net atsidūrus nelaisvėj (turiu omeny, pvz., sukilimą Norilsko lagery; žr. kn. Norilsko vyčiai) – turėjo įtakos to vyksmo spartai? Latviai ir estai tokių iniciatyvų, regis, nesiėmė.

(θ, 2023 IV 6) žodiniai karo atspindžiai

prae scriptum

antradieniais keliauju į VDA Titaniką; ir akys vis užkliūva už Maironio gatvės pačioj pradžioj esančio skelbimų stulpo,

kurį galima pamatyt ir 1950 metų nuotraukoj; dabar jis Ukrainos vėliavos spalvų; jei turi laiko, gali perskaityt

Katerynos Michalicynos eilėraštį „свiдоцтво про смерть“ = „mirties liudijimas“ (vertė Marius Burokas);

net autorės ir vertėjo autografai yra

pamatęs tuos tekstus vis prisimenu, kad ketinau šį tą užfiksuot; seniai tas ketinimas atsirado

— Šiaurės Atėnuos (2022 X 7, nr. 19) buvo kriptonimu -d- pasirašytos „Kelios pastabos paraštėse“ – pasvarstymai apie naują lietuvių kalbos ir literatūros programą. Paminėta ir ukrainiečių literatūra:

Ukrainiečių autorių programoje šiek tiek yra, bet apie šiuo metu vykstantį epochinį lūžį, kuriame paskutinį žodį tars aišku kokia jėga, knygos dar tik bus parašytos. Neaišku, kas jas parašys ir kada jos bus išverstos, todėl programoje kokia nors išnaša pažymėčiau gaires, kad jos būtų įtrauktos, kai atsiras. Programos visada turi numatyti bent žingsnį į priekį. (p. 4)

Žodinių karo atspindžių yra, ir daug, ir jie verčiami į lietuvių kalbą. Daugiausia, aišku, eilėraščių (ir periodinėj spaudoj, ir knygų jau išleista, tarkim, Antano A. Jonyno sudaryta ir išversta rinktinė atmintis ugnis deguonis: iš mūsų laiko Ukrainos poezijos, Serhijaus Žadano eilėraščių rinktinė tarsi žuvį į juodą krantą (sudarė Marius Burokas, vertė Vytas Dekšnys), gal ir dar kas yra), bet: kokiam nuošimčiui gimnazistų patinka skaityt poeziją? Jei būt surengta apklausa: ar pritariate Witoldo Gombrowicziaus požiūriui, išsakytam rašinyje „Prieš poetus“ (eilėraščių beveik niekas neskaito, be to, poezijos pasaulis yra fikcinis bei suklastotas), tikrai daugiau negu pusė atsakytų: pritariam, ir dar kokį šauktuką pridėtų. — Tai ką siūlai gimnazistams tinkamo? — O jei ką nors pasiūlius iš Ostapo Slyvynskio Karo žodyno (Literatūroj ir mene praeitų metų rudenį buvo paskelbti penki to žodyno pluoštai, versti Jurgitos Jasponytės). Kas tai per kūrinys, galima sužinot iš autoriaus įvado prieš pirmą pluoštą; skaitydamas pagalvojau: juk lygiai tas pats principas, kaip ir ankstesniam šio įrašo gabaliuke cituoto Justino Sajausko – iškalbingi epizodai, kuriuos kokie nors komentarai tik sugadintų; du pvz.:

Močiutės

(Jurijus, Charkivas)

Dviejų močiučių butai priešais stovėjusiame name buvo suniokoti, o į svetimus eiti jos nenorėjo, nes svetimi. Todėl tiesiog sėdėjo ant suolelio prie laiptinės. Ten ir mirė nuo skeveldrų. Ten mes jas ir palaidojome, kieme, kasdami duobes tarp apšaudymų. (LM, 2022 IX 9, nr. 15, p. 54)

Praha

(paauglė, kurios vardo nepaklausiau, Charkivas)

Aš tokia, kad visada viską atidedu. Netgi vaikystėje visokius skanumynus atidėdavau, kad paskui gražiomis aplinkybėmis suvalgyčiau, na taip, prie žvakių šviesos ar žiūrint gerą filmą. Ir dažnai nebūdavo laiko, jie guli guli, ir tada imi juos tiesiog valgyti, o jie jau ir nebeskanūs. O dar aš visada į Prahą norėjau, ten mūsų giminės. Ir niekad nebūdavo laiko nuvažiuoti. O dabar pagaliau važiuoju, ir jokio džiaugsmo. (LM, 2022 X 21, nr. 18, p. 53)

Nežinau, gal klystu, bet man atrodo, kad va tokie trumpi teksteliai būtų visai suvokiami gimnazistams, šį tą sakantys apie karą. Bet įžvelgiu bėdą: būtų prašoma juos komentuot, o to daryt visai nesinorėtų.

P.S. Per Poeto premjerą buvau sutikęs Marių B. ir Jurgitą J. Sakau: labai stiprūs tie Slyvynskio tekstai, gal net knyga kada bus? – Atskira knyga Словник війни dar, regis, neišleistas, apie vertimą per anksti šnekėti.

(1292) Dėl juoko: kaip sintaksė koją pakišo

maždaug nuo rugpjūčio vidurio šiek tiek pasikeitė 19 troleibuso maršrutas –

Nerį kerta ne per Šilo, o per Žirmūnų tiltą;

dabar išlipu ir įlipu Sapiegos stotelėj;

ką kita žmogus veiksi laukdamas – viešus užrašus skaitinėji;

pirmą pavakarę, kai išėjęs pro Vileišių rūmų vartus pasukau kairėn,

(jau senokai tatai buvo, bet tik dabar nusprendžiau pabaksnot klaviatūrą, nes vis neišeina iš galvos)

patyriau lingvistinį malonumą – ot kokį gerą posakį sukūrė reklamininkai!

Pasaulis siuñta pasiekiamas

nėr ko kabinėtis prie to pasaulio; aš irgi kartais siuntu, kai esu pasiekiamas tada, kai to visai nesinori;

ir tik po geros minutės ar net poros ėmiau juoktis iš savęs:

sintaksinis įpratimas, kad po veiksnio dažniausiai eina tarinys (kas – ką veikia), pakišo koją;

ne siuñta (veiksmažodžio esamasis laikas), o siuntà (daiktavardžio vns. įnagininkas);

reklamininkai perkūrė junginį ranka pasiekiamas, t.y. labai arti esantis; ir nebeįdomu pasidarė;

kita vertus, žodis siunta nesukirčiuotas, tad galim skaitydami jį kirčiuot kaip norim – arba pirmą, arba antrą skiemenį

[ukrainiečiai puikiai išnaudojo rusų хлопóк (pokštelėjimas) ir хлóпок (medvilnė); norėdami sušvelnint, rusai vietoj взрывы (sprogimai) pradėjo vartot хлопки (pokšėjimai); ukrainiečiai pakeitė kirčio vietą ir sprogimus ar Rusijos, ar laikinai okupuotoj savo teritorijoj ėmė vadint бавовна, t.y. medvilnė; (koks nuošimtis lietuvių besupranta LKŽ užfiksuotą žodį bõvelna?); daugiau apie karo įtaką ukrainiečių kalbos leksikai galima pasiskaityt, pvz., čia]